Psichologiniai filmai - tai žanras, kuris gilinasi į žmogaus proto gelmes, tyrinėdamas emocijas, elgesį ir tarpusavio santykius. Šiame straipsnyje pateikiamas atrinktų psichologinių filmų sąrašas ir apžvalgos, apimantys įvairius subžanrus - nuo dramų ir trilerių iki komedijų ir siaubo filmų. Kiekvienas filmas išsiskiria unikaliu požiūriu į žmogaus psichiką, skatindamas susimąstyti ir diskutuoti apie psichikos sveikatą ir savęs pažinimą.
Psichologinės Komedijos: Kai Juokas Susitinka su Gilumu
Kai kalbame apie filmų subžanrus, prasidedančius žodžiu „psichologinis“, daugelis yra girdėję apie psichologines dramas, psichologinius trilerius ir psichologinius siaubo filmus. Nors dauguma „psichologinių“ filmų yra niūrūs, jie nebūtinai turi priklausyti tik tradiciškai rimtesniems žanrams. Kai kurie filmai siekia giliai, psichologiškai tyrinėti žmogaus protą ir kartu būti neįprastai juokingi, ir jų yra pakankamai daug, kad būtų galima pateisinti termino „psichologinė komedija“ atsiradimą.
Psichologinės komedijos - unikalus žanras, kuriame humoro elementai derinami su nuodugniais žmogaus proto tyrinėjimais. Šiuose filmuose dažnai gilinamasi į sudėtingą žmogaus elgesį, emocijas ir santykius, pasitelkiant humorą kaip objektyvą, per kurį nagrinėjama žmogaus patirtis. Psichologinio gilumo ir komedijos elementų derinys šiuose filmuose suteikia žiūrovams galimybę susimąstyti ir pramogauti.
"Sapnų Scenarijus" (Dream Scenario, 2023)
Sunku pasakyti, ar Kristoferio Borgli filmas „Sapnų scenrijus“ (Dream Scenario, 2023) - komedija ar siaubo filmas: jo kūrėjai visuomenei jį reklamuoja kaip komediją, tačiau pačiame filme dažnai skamba bauginanti muzika ar garsai, jame gausu nejaukių scenų, kurios, labai tikėtina, gali pasirodyti juokingos, tačiau taip pat priverčia mus jaustis nepatogiai, o ir smurto jame yra. Kino juostoje „Sapnų scenrijus“ įvykiai klostosi dviejose plotmėse - realybėje ir sapnuose.
Pagrindinis veikėjas Polas Metjusas (Nicolas Cage) - universiteto profesorius, kaip pats teigia, turintis genialių idėjų, tačiau, kaip pats nepripažįsta, esantis visiška vidutinybė. Polo negerbia nei studentai, nei savi vaikai, nei bendradarbiai. Nežinia, ar tai dėl jo neryžtingumo, ar dėl menkos išvaizdos, ar dėl apgailėtinų charakterio savybių, tokių kaip inkštimas, zyzimas, savigaila. Žodžiu, Polas yra tarsi filmo antiherojus.
Taip pat skaitykite: Žinių kursai pedagogams ir psichologams
Siužeto karkasas pasirinktas labai paprastas, bet puikus: pristatomas vidutinybė Polas, kuriam pradeda dėtis keisti dalykai - visame pasaulyje žmonės jį sapnuoja. Sapnuoja labai keistomis aplinkybėmis: jiems nutinka blogi dalykai, o Polas tiesiog stovi šalia ir žiūri. Arba eina pro šalį ir stebi. Realiam gyvenime dėl šios keistybės mūsų šių dienų supermenas patenka į žinias ir tampa garsus. Šlovė jam visiškai apsuka galvą ir universiteto profesorius netgi ruošiasi rašyti knygą. Tada reikalai pasisuka visiškai kita, netikėta linkme - Polas žmonių sapnuose iš stebėtojo virsta dalyviu. Dalyviu ne visai teigiama prasme. Ir tai paveikia visą jo gyvenimą realybėje.
Iš esmės filmas yra technologijų manijos mūsų gyvenime kritika. Mat lygiai taip pat, kaip Polas pateko į žmonijos sapnus, mūsų telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai uzurpuoja mūsų sąmonę mums to net nenujaučiant. Išmanieji įrenginiai fiksuoja kiekvieną mūsų žodį ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad net ir mintį, panaudodami juos savo tikslams. Filme gana nemažai fantastinių elementų, kurie primena magiškąjį realizmą. Nemažai ir absurdiškų situacijų, kurios kraupios ir kraują stingdančios, tačiau sukelia nevaldomą juoką.
Nikolas Keidžas tubūt atliko geriausią vaidmenį savo karjeros istorijoje. Pratę jį matyti berniukiškuose veiksmo filmuose kieto vyruko amplua, dabar išvystame praplikusį vidutinio amžiaus vyrą, neryžtingą, nieko gyvenime nepasiekusį, o užvis blogiausia - nepatenkintą savimi, tačiau nieko nedarantį, kad tai pakeistų. Taigi kino juostą „Sapnų scenarijus“ verta žiūrėti dėl scenarijaus, kuris neerzina savo pretenzingumu ir išpildo viską, kas buvo užsibrėžta statant filmą, ir dėl Nikolo Keidžo vaidybos, kuri tiesiog neleidžia atplėšti akių nuo ekrano. Juodojo humoro mėgėjams šis filmas taip pat labai patiks. Idealiausia žiūrėti prieš miegą, kai patiems tuoj ateis tas metas tarp realybės ir sapnų. Aplanko siurrealus jausmas.
"Larsas ir Tikra Mergina" (Lars and the Real Girl, 2007)
„Meilė akla“, „meilė visada užklumpa netikėtai“, „meilei pavaldus bet kokis amžius“ - tokius ir panašius iki skausmo pažįstamus štampus girdime dažnai. Žinome, kad įsimylėti galima ne tik priešingos lyties atstovus. Pačią radikaliausią įsimylėjimo istoriją kadaise mačiau italų kino režisieriaus Marco Ferrerio filme banaliu pavadinimu „Aš tave myliu“ (1986 m.). Ryanas Goslingas čia vaidina Šiaurės Amerikoje nedideliame miestelyje gyvenantį labai drovų vaikiną Larsą Lindstromą, kuris kartą (kaip jam atrodo) surado savo svajonių merginą. Galima būtų tik pasidžiaugti tokia permaina viengungio vyruko gyvenime, jei ne viena, švelniai kalbant, keista aplinkybė. Kartą su savo naująja drauge Larsas ateina į svečius pas brolį ir jo žmoną.
Siužetas išties vertas nelabai padoraus anekdoto, iš kurio būtų galima padaryti gerą ekscentrinę komediją. Kai ekscentriški Larso ir Bjankos santykiai išeina už vienos šeimos rato, padaugėja nuomonių įvairovė apie visokias žmonių keistenybes. Iš tikrųjų, apsidairykime aplinkui ir pamatysime nemažai pavyzdžių. Akivaizdu, kad net aktoriaus Ryano Goslingo filmų kontekste „Larsas ir tikra mergina“ nėra kažkoks ypatingas pasiekimas. Kaip filmą apie merginą - lėlę, užsisakytą internetu, paversti vilties žiburiu jo žiūrovams? Filme „Larsas ir tikra mergina“ tai padaroma parodant tikėjimą žmogiškumu ir pasitelkus nepriekaištingą pagrindinio vaidmens atlikėjo R. Goslingo vaidybą. Turint omenyje tokio vaidmens sudėtingumą, dauguma aktorių turėtų sunkumų norėdami realiai perteikti personažo istoriją, tačiau puikaus Goslingo pasirodymo paslaptis - kontrolė. Aktorius Larso keistenybių „neperspaudžia“, jis nesistengia būti per keistas ar per nesuprantamas. Jis tiesiog perteikia Larso asmenybę tokią, kokia ji yra, ir dėl to personažas yra realistiškas ir skatina žiūrovų empatiškumą.
Taip pat skaitykite: Psichologinių tyrimų SPSS analizė
"Visos Bo Baimės" (Beau is Afraid, 2023)
Amerikiečių režisierius Ari Aster - pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais - „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis.
Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta - pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo - kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta - nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos.
Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai.
Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt - įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti - savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas - Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai - galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai - neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje.
"Adaptacija" (Adaptation, 2002)
Tai nepaprastai puikus ir įdomus filmas - paini istorija apie orchidėjų vagis ir scenaristus, elegantiškus niujorkiečius ir apšiurusias pelkių žiurkes, tiesą ir fikciją. „Adaptacija“ - tai filmas, kuris palieka jus be kvapo, nes jis pats save erzina, kokiomis kryptimis gali pasukti. Jis prasideda knyga „Orchidėjų vagis“, parašyta pagal Siuzanos Orlean (akt. Meryl Streep) straipsnį žurnale „New Yorker“. Ji rašo apie Floridos orchidėjų puoselėtoją Džoną Larošą (akt. Chrisas Cooperis), kuris yra paskutinis iš daugelio vyrų, taip apsėstų orchidėjų, kad dėl jų vogdavo ir žudydavo. Larošas yra sukčius, kuris tiki radęs patikimą būdą, kaip brakonieriauti orchidėjomis iš saugomų Floridos Everglades nacionalinio parko.
Taip pat skaitykite: Psichologinių žinių sistemos raida
Dabar tokia istorija gali būti sukurta filmui, bet tai nėra „Adaptacijos“ istorija. Filmo pradžioje, scenaristas Čarlis Kaufmanas (akt. Nicolas Cage’as) buvo pasamdytas ekranizuoti knygą ir „pastrigo“. Knygoje tiek daug rašoma apie orchidėjas, o akivaizdžios dramatiškos siužeto linijos nėra. Pats įnikęs į pusę knygos, supratau jo problemą: tai puiki istorija, bet ar ji tinka filmui? Čarlis sutrikęs. Jo prodiuserė Valerija (akt. Tilda Swinton) užgriūva ant jo. Kur yra juostos pirmasis juodraštis? O jis turi vos parašytą pirmą puslapį.
Čarlis turi brolį Donaldą (jį taip pat vaidina Cage‘as). Donaldui trūksta Čarlio etikos, skonio ir intelekto. Jis linksmai prisipažįsta, kad viskas, ko jis nori, tai rašyti poterius ir praturtėti. Jis lanko Roberto McKee (akt. Brian Cox) scenaristų seminarus, kuriuose jis suskaido kino klasiką, išsiurbia iš jos kaulų smegenis ir ragina studentus kopijuoti formulę. Ką daryti Čarliui? Viską apsunkina tai, kad jis susižavėjo Siuzana Orlean, net įsimylėjo ją. Jis keliauja į Niujorką, stebi ją, bet yra pernelyg drovus, kad su ja susitiktų. Ji savo ruožtu vyksta į Floridą, kad paimtų interviu iš Larošo, kuris smirda, rūko ir neturi priekinių dantų, bet dėl savo aistros yra… įdomus. „Adaptacija“ - tai savotiškas kino stebuklas, filmas, kuris vienu metu yra a) istorija apie kuriamą filmą, b) istorija apie orchidėjų vagystes ir nusikalstamus sąmokslus, c) apgaulingas fikcijos ir tikro gyvenimo derinys. Filmą režisavo Spike’as Jonze’as, kartu su Charlie Kaufmanu sukūręs geriausiu 1999 m. filmu pripažintą „Būti Džonu Malkovičiumi“ (angl. Being John Malkovich).
"Brazilija" (Brazil, 1985)
Drauge su kūrėjo Terry Gilliamo biografijoje esančiais filmais „Laiko banditai“ (angl. Time Bandits) ir „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ (angl. The Adventures of Baron Munchausen) filmas „Brazilija“ sudaro vientisą trilogiją apie svajotojus. Labiau nei kituose dviejuose filmuose Semo Lowry (akt. Jonathan Pryce) svajonės yra labai pažodinės (jis kyla ant sparnų danguje, bet jį tempia žemyn darbas, motina ir t. Tai pasakojimas apie mažą žmogų, kovojantį su didžiule, beveide biurokratija, 1984 m. ateityje, apaugusioje dusinančiomis taisyklėmis ir nuostatomis. Filmui sunku klijuoti vieno konkretaus žanro etiketę. Paprastai jis vadinamas „distopine moksline fantastika“ (kas tikrai nėra blogai), tačiau tai taip pat satyra, drama, juodoji komedija ir galbūt net fantastinis filmas.
Visas beprotiško „Brazilijos“ pasaulio dizainas nepanašus į nieką, ką kada nors būsite matę kituose filmuose (galbūt išskyrus to paties režisieriaus sukurtus filmus). Kai panašios tematikos filmuose paprastai pasirenkamas futuristinis vaizdas, kurį lemia visi technologiniai pasiekimai, apie kokius tik gali svajoti scenaristai ir režisieriai, Terry Gilliamas pasirenka visiškai priešingą kryptį. Atrodo, kad jo filme technologijos nepadarė jokios pažangos nuo maždaug keturiasdešimtųjų ar penkiasdešimtųjų metų, o tos technologijos, kurios yra, neatrodo labai patikimos. Ir kitaip nei kituose distopiniuose filmuose, Gilliamas visų pirma nori ištirti ne niūrius totalitarinės visuomenės aspektus. Savo filme jis nori parodyti, kokie juokingai beprotiški, neveiksnūs ir juokingi yra daugelis priespaudos mechanizmų ir priemonių.
"Bartonas Finkas" (Barton Fink, 1991)
Jei broliai Coenai filmuose ir turi mėgstamiausią įvaizdį, tai tikrai yra už stalų sėdintys niekšai, kerštingi vyrai, turintys valdžią, kurios herojai jiems pavydi. Galbūt taip yra todėl, kad Coenai, kaip ir visi kino kūrėjai, daug laiko praleido „ant kilimėlio“, siūlydami projektus vadovams. Filme „Bartonas Finkas“ - Maiklas Lerneris, Holivudo studijos vadovas. Prie jų stalų ateina personažai, norintys sudaryti sandėrį „su velniu“. Jie žino, kad šie vyrai yra blogi, susikompromitavę ir korumpuoti. Tačiau jie nori to, ką jie turi - daug pinigų. „Bartonas Finkas“, Coenų filmas (režisierius Džoelis, prodiuseris Etanas, scenarijaus autoriai abu), pasakoja apie žmogų, kuris norėtų parduoti Holivudą, jei tik turėtų talentą. Bartonas Finkas - kairiųjų pažiūrų Niujorko dramaturgas, panašus į Cliffordą Odetsą iš filmo „Waiting for Lefty“. 1930-ųjų pabaigoje jis parašo vieną proletarišką pjesę, o tada yra iškviečiamas į Holivudą, kur Džekas Lipnikas (akt. Lerneris), vulgarus „Capitol Pictures“ vadovas, sumoka jam krūvas pinigų ir paveda parašyti imtynių filmą Wallace’ui Beery. Finkas, kurį su simpatišku, miglotu rimtumu vaidina Johnas Turturro, apsistoja keistame viešbutyje, kuris atrodo suk…
Psichologinės Dramos: Emocijų ir Santykių Labirintai
Psichologinės dramos dažnai nagrinėja sudėtingus žmogaus santykius, traumas ir asmenines krizes. Šie filmai skatina žiūrovus susimąstyti apie savo pačių patirtis ir emocijas, suteikdami galimybę giliau suprasti save ir kitus.
"Alfa Šuo" (Alpha Dog, 2006)
2006-ųjų nepriklausomo kino festivalio "Sundance" uždarymo ceremonijos filmas sužavėjo žiūrovus ir kritikus, kurie gyrė patyrusį režisierių Nicką Cassavetesą už akinantį realistiškumą, tikrais įvykiais paremtą stiprų scenarijų ir puikią jaunųjų aktorių komandos vaidybą. Mažiau svarbius antro plano personažus dažniausiai įkūnyjantys Emile'as Hirschas, Antonas Yelchinas, Benas Fosteris ir dainininkas Justinas Timberlake'as gavo unikalią progą pademonstruoti savo tikruosius sugebėjimus.
Kriminalinės dramos personažų vardai yra pakeisti, bet visi ekrane rodomi įvykiai atspindi tikrus faktus, policijos pareigūnų surinktą medžiagą ir Kalifornijos aukščiausiojo teismo pateiktus duomenis. Pagrindinio herojaus prototipu tapo 1980-ųjų sausio 28-ąją gimęs narkomanas, aferistas ir žudikas Jamesas Jessie Hollywoodas, kuris yra laikomas vienu iš jauniausių asmenų, patekusių į FTB labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašą. Jis beveik ketverius metus slapstėsi nuo teisėsaugos, sumaniai naudojosi padirbtais asmens dokumentus ir buvo suimtas tik 2005-ųjų pavasarį Brazilijoje. Šiuo metu jaunuolis laukia galutinio teismo sprendimo už 15-mečio berniuko Nicholaso Markowitzo nužudymą griežtai saugomame Kalifornijos kalėjime. Jeigu bus pripažintas kaltu, tai gali sulaukti įkalinimo iki gyvos galvos arba mirties bausmės.
Būtent dėl šios priežasties kūrinio prodiuseriai privalėjo nukelti premjerą viso pasaulio kino teatruose, nes Jameso Jessie Hollywoodo advokatai ilgai tempė laiką ir mėgino įrodyti, kad filmas turės įtakos prisiekusiųjų verdiktui, o taip pat siekė nušalinti nuo bylos tyrimo Santa Barbaros prokurorą Ronaldą J. Zoneną (jis formulavo kaltinimus garsiojoje dainininko Michaelo Jacksono byloje), kuris perdavė daug svarbios, reikalingos ir netgi užslaptintos informacijos režisieriui Nickui Cassavetesui. Patyręs teisėsaugos pareigūnas priėmė precedento neturintį kontraversinį sprendimą ir be jokio honoraro sutiko būti kūrybinės grupės konsultantu, tikėdamasis, kad viešai parodytas filmas padės sučiupti pavojingąjį nusikaltėlį (filmavimo proceso metu jis dar buvo laisvėje).
Filme Jameso Jessie Hollywoodo prototipu tapo narkotikų prekeivis Džonis (akt. Emile'as Hirschas), kuris dievina prabangų gyvenimo būdą ir smaginasi leisdamas laiką su geriausiais draugais Frenkiu (akt. Justinas Timberlake'as), Elviu (akt. Shaunas Hatosy) bei Tiko (akt. Fernando Vargas). Jų kasdienybę sudaro kokainas, marichuana, aistringas seksas, pusnuogės merginos, alkoholis, puikūs automobiliai, ištaigingos vilos ir smulkūs nusikaltimai. Nesibaigiančius pobūvius po karšta Kalifornijos saule šiek tiek paįvairina problemėlė - 1200 JAV dolerių prasiskolinęs narkomanas skinhedas Džeikas Mazurskis pradeda vengti susitikimų su Džoniu ir užsitarnauja jo priešo Nr.1 titulą.
Kai tik Džonis su sėbrais suvokia, kad Džeikas (akt. Benas Fosteris) net nesiruošia grąžinti pinigų už eilinę dozę, tai nusprendžia užsiimti psichologiniu šantažu. Vaikinai ryžtasi pagrobti atsitiktinai gatvėje sutiktą skolininko pusbrolį Zeką Mazurskį, kurį visais įmanomais būdais lepina turtingi tėvai Bučas (akt. Davidas Thortonas) ir Olivija (akt. Sharon Stone). Jaunieji gangsteriai šį poelgį vertina kaip gerą pokštą, todėl suteikia 15-mečiui berniukui visišką laisvę. Draugiškai nusiteikęs Frenkis užleidžia naiviajam Zekui (akt. Antonas Yelchinas) savo tėvo būstą Palm Springse, kur šis mielai pliekia kompiuterinius žaidimus, smaginasi alkoholiu, uosto narkotikus, flirtuoja su seksualiomis merginomis ir net praranda nekaltybę baseine. Zekui akivaizdžiai atsibodo būti geruoju tėvelių sūneliu, tad jis neturi jokio noro sugrįžti namo. Bet berniukas realiai nesupranta tikrosios situacijos sudėtingumo.
Viskas dar labiau susipainioja, kai pažįstamas advokatas paaiškina skolų išmušinėtojams, kad už nepilnamečio vaiko pagrobimą pagal įstatymus numatyta griežta bausmė. Kai Džonio neapgalvotą poelgį pradeda kvestionuoti netgi jam narkotikus nuolat tiekiantis tėvas Sonis (akt. Bruce'as Willis), tai jaunuolis mėgina surasti patį geriausią įmanomą būdą, kaip išlipti iš balos sausam. Kelios spontaniškos idėjos pakeisti įvykių eigą visiškai nepasiteisina, dingusiojo sūnaus pasigedusi Olivija paskelbia intensyvias paieškas, kuoktelėjęs skinhedas Džeikas taip pat nenori likti nuošalėje, o tai reiškia, kad lengvo kelio atgal jau nebebus.
Linksmi ir valiūkiški žaidimai baigėsi. Kalėjime nepageidaujantis atsidurti Džonis privalo rizikuoti ir priimti negailestingūs sprendimus, kurie nepatiks kitiems gaujos "Alfa šuo" nariams, o ypač Frenkiui, kuris spėjo broliškai susidraugauti su pagrobtuoju Zeku. Tikroviškumu alsuojančiame filme nestinga žiauraus smurto, atviros erotikos, bjaurių poelgių, nepagražinto gyvenimo, niūrių akimirkų, juodo humoro, šokiruojančių kadrų. Dramatiški įvykiai prikausto dėmesį nuo pat pirmųjų minučių ir po seanso ilgam pasilieka atmintyje. Ši kriminalinė drama apie tamsiojoje pasaulio pusėje atsidūrusius, narkotikams atsidavusius ir žiaurius nusikaltimus vykdančius jaunuosius gangsterius neveltui laikoma nepriklausomo kino perlu. Tai visiškai kitoks ir neįprastas kinas, kurį pamatę liksite priblokšti ir nustebinti, o taip pat įsitikinsite, kad Justinas Timberlake'as moka ne tik saldžiai dainuoti.
#
tags: #psichologiniu #filmu #recenzijos