Įvadas
Psichologo ir paciento santykis yra sudėtingas ir daugialypis, apimantis ne tik gydymo procesą, bet ir etinius, moralinius bei filosofinius aspektus. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kam priklauso kontrolė ir atsakomybė šiame santykyje, ar įmanoma gydyti tik kūną arba tik sielą, ir kaip formuojasi subjektyvus savęs bei sveikatos priežiūros sistemos patyrimas. Straipsnyje remiamasi klinikinės psichologės-psichoterapeutės Agnės Matulaitės įžvalgomis, pateiktomis seminaruose, kuriuose nagrinėjama kūniškumo tema, daug dėmesio skiriama nėščiosios ir gydytojo santykiams, tyrinėjamos besilaukiančios moterys iš skirtingų pasaulio šalių.
Kūnas kaip Nuosavybė: Paciento ir Sistemos Perspektyvos
Agnė Matulaitė kelia klausimą, kam priklauso žmogaus kūnas. Idealiu atveju, atsakymas turėtų būti akivaizdus - žmogui, kurio jis ir yra. Tačiau realybėje dažnai paciento kūnas tampa tarsi sveikatos sistemos nuosavybe. Valstybiniu lygmeniu žmogus ir jo kūnas neretai suvokiami kaip valstybės nuosavybė, kaip ekonominis vienetas. Šis požiūris turi daug priežasčių.
Konkretaus gydytojo lygiu, medikai jaučia didelę atsakomybę už žmogaus sveikatą. Dėl to jie linkę maksimaliai apsidrausti ir imtis drastiškesnių gydymo priemonių, kurios galbūt nėra būtinos tuo metu. Toks elgesys kyla iš baimės dėl savo profesinės reputacijos ir galimų teisinių pasekmių.
Pacientas kaip Nemąstanti Minia: Kontrolės Ieškojimas
Dar viena problema - pacientų suvokimas kaip nemąstančios minios, ypač giliai įsišaknijęs nuo sovietmečio. Žmones bandoma kontroliuoti įstatymais, emociškai veikti socialine reklama. Pavyzdžiui, tikimasi, kad paslėpus butelį vyno arba užrašius ant cigarečių pakelio baisius žodžius, žmogus mes gerti ar rūkyti. Nors tai gali paveikti kai kurias žmonių grupes, toks požiūris žemina žmogų, nesuteikiant jam atsakomybės už savo veiksmus.
Atsakomybė už sveikatą tampa tarsi paklodė, tampoma į skirtingas puses. Žmogus gali manyti, kad gali rūkyti ir gerti, nes jo byrančioms kepenims vis tiek bus suteiktas nemokamas gydymas. Tačiau už tai moka ir kiti mokesčių mokėtojai, kurie stengiasi saugoti savo sveikatą.
Taip pat skaitykite: Viskas apie psichologo darbą
Žmogus kaip Visuma: Kūnas, Emocijos, Mintys ir Ryšiai
Svarbu prisiminti, kad žmogus nėra vien kūnas, kad ir kaip kai kuriems gydytojams to norėtųsi. Žmogaus sveikata yra kūno, emocijų, minčių ir net socialinių ryšių visuma. Tokiems gydytojams geriausias pacientas būtų tas, kuris ateina, kantriai išklauso, klusniai perka nurodytus vaistus ir gydosi pagal mediko nurodymus. Tačiau iš paciento pozicijų, net gydymo veiksmingumas priklauso nuo to, ar žmogus tiki gydytoju, ar ne. Jei pacientas mano, kad gydytojas netrokšta jam gero, jis nepatikės ir tuo, kad jo išrašyti vaistai gali padėti.
Gydytojo ir Paciento Bendravimas: Mažybiniai Žodeliai ir Informacijos Trūkumas
Gydytojai su pacientais neretai vartoja mažybinius žodelius - tarsi kalbėtų su vaiku, jį auklėja dėl niekų, pavyzdžiui, dėl higienos, taip sumenkindami žmogaus statusą. Kita vertus, jie nepakankamai aiškina, kokia procedūra siūloma, kas ir kodėl netrukus bus su juo daroma. Dažnai su pacientu apskritai kalbama per trumpai, jis nesijaučia išgirstas. Įprasta teisintis, kad gydytojas neturi laiko skirti dėmesį vienam žmogui, atsakyti į visus jo klausimus, ir tai natūralu. Tačiau tai lemia, kad psichoterapijos grupes veda psichoterapijos slaugytojos, gimdymus priima akušerės.
Gydytojo Pažeidžiamumas: Baimė Būti Tokiu Pačiu kaip Pacientas
Gydytojui sunku priimti tai, kad kitas žmogus yra toks pat, kaip ir jis. Jį tai gąsdina, nes tokiu atveju reikėtų pripažinti, kad ir jis pats yra sergantis, pažeidžiamas, o galiausiai - mirtingas. Tai nukelia mediką nuo pjedestalo, jis nebesijaučia ekspertas. Pasirodo, jis nėra niekuo iš esmės pranašesnis už pacientą, na, tik tuo, kad praleido daug metų mokydamasis medicinos dalykų.
Gydytojui būtinos psichologinės žinios, kad jis žinotų, kaip elgtis stresinėje situacijoje. Tai, kas patogu gydytojui, gali traumuoti ir žaloti jo pacientą. Mediko tikslas - sugrąžinti išsigandusį žmogų į pusiausvyrą, padėti jam nusiraminti. Kalbant apie neigiamus jausmus, su kuriais susiduria medikai darbe, svarbu nuo jų ne atsiriboti, o juos išgyventi. Jei jau atsiribojame, tai nuo visko - ir nuo blogų, ir nuo gerų išgyvenimų. Susikaupusių emocijų nereikia laikyti savyje. Sprendimas gali būti kolegų susitikimai, pasitarimai, kaip tai daro psichologai ar psichoterapeutai. Tokios savitarpio pagalbos grupės būtų naudingos visų sričių gydytojams.
Emocijų Slopinimas ir Pasekmės: Psichosomatiniai Susirgimai
Medikai tarpusavio pokalbiuose apie pacientus naudoja ir cinišką žargoną. Tai, ką nuslopiname, grįžta. Nemažai medikų patys sunkiai serga, jaučia neaiškias baimes - pavyzdžiui, eiti per tiltą, skristi. Yra medikų, kurie įklimpsta į alkoholį ar kitas priklausomybes. Kiti galbūt nusineša tas problemas į šeimą, tampa agresoriais. Dar kitiems gal vystosi somatinė liga. Susikaupusios emocijos kerta per silpniausią vietą - kam kosuliais, kam nugaros ar pilvo skausmais. Žmogus slopina savo emocijas, sako - „man viskas gerai“, bet skrandį kažkodėl skauda ir sunku nustatyti skausmo priežastį. Tai psichosomatiniai susirgimai.
Taip pat skaitykite: Nuodėmės ir psichologija: ryšys
Psichika labai svarbi gydant kūną. Paradoksalu: medikai atsiriboja nuo psichikos, o psichologai ir psichoterapeutai atsiriboja nuo kūno, bet tai - neteisinga, nes juk nėra kitokios psichikos - tik įkūnyta psichika. Ji neegzistuoja be kūno. Kūno psichoterapijos pradininkas W.Reichas sakė, kad viskas tarsi įrašyta kūne. Kūno psichoterapija nebūtinai siekia „išgydyti“ tuos pasireiškiančius požymius. Migrena, skrandžio skausmai, nevaisingumas, neaiškios kilmės nugaros skausmai - tai ligos, kurioms įveikti kiti gydymo metodai gali pasirodyti bejėgiai.
Nėščia Moteris: Du Pacientai Viename ir Infantilizacija
Nėščia moteris - tai tarsi du pacientai viename: motina ir vaikas. Lankstinukai nėščiosioms atrodo, kad jie skirti ne visai protingoms būtybėms. Pastojusi moteris, medikų akimis, - tarsi infantili. Jai aiškinama, kodėl svarbu plautis rankas ir valytis dantis. Visur teigiama, kaip svarbu sukurti gerą terpę kūdikiui. Net nėščiosios siluetas lankstinukuose vaizduojamas neryškus, o kūdikis - su visomis detalėmis. Vaikas atrodo pats svarbiausias, o motina atlieka tik inkubatoriaus funkciją. Galiausiai pačios moterys skundžiasi, kad su jomis net nekalbama, tik atliekami tyrimai. Daug kas įspraudžiama į lenteles, rėmus ir būsimas motinas tai gąsdina. Iš motinos atimama galimybė pačiai pasikliauti savo žinojimu.
Tokiai įbaugintai, į taisyklių rėmus įspraustai moteriai ir per gimdymą medikai aiškins, kada stumti. Pagimdžius grupė specialistų mokys, kaip paimti kūdikėlį, kaip jį žindyti. O viso to pasekmes pastebime mes, psichologai ir psichoterapeutai, nes moterys atsiriboja nuo savo kūno. Toks kūnas sunkiau gyja po gimdymo, moteriai būna sunku susigrąžinti ankstesnes kūno linijas, kyla problemų dėl žindymo. Trauminės situacijos pasekmių gali likti visam gyvenimui.
Individualumas ir Skirtingi Poreikiai
Žmonės yra skirtingi. Vieni kuo ramiausiai atiduoda savo kūną medikams kartu su visa atsakomybe. Tyrimai atskleidė, kad vienos gimdyvės trokšta visiškos narkozės ir pabusti tik tada, kai viskas bus baigta bei gauti vaiką į rankas. Kitoms svarbu dalyvauti, jausti savo kūną, glostyti išlendančią kūdikio galvutę ir pan. Mums reikia ir skirtingo santykio. Todėl klaidinga apie pacientus galvoti kaip apie masę.
Nėra vienos formulės. Vienas moteris apima siaubas dar nėštumo metu, kai vis mažėja savo kūno kontrolė - galbūt patirta persileidimo grėsmė, kažkokios komplikacijos. Tokiu atveju moteris vaizduojasi, kad per gimdymą bus dar blogiau, ir tarsi pasiduoda, nebenori su tuo turėti nieko bendro. Be to, gimdymas, kaip instinktyvus ir natūralus procesas, kuris išlaisvina gyvulišką moters prigimtį, ne kiekvienai yra priimtinas. Tam tikra prasme, narkozė suteikia galimybę išlikti ledi. Tačiau nereikia pamiršti, kad Cezario operacijos metu tiek moters psichika, tiek kūnas traumuojami kur kas labiau nei per natūralų gimdymą. Dažnai operaciją išgyvenusios moterys kalba apie išaugusį nusivylimą savimi, dar labiau sustiprėjusį įspūdį, kad kūnas - kito žmogaus, o ne tavo pačios nuosavybė. Moterims susidaro įspūdis, kad medicina gali viską. Bet tai nepagrįsti lūkesčiai. Vaikai miršta nuo ligų, nepaisant medicinos ir technikos laimėjimų.
Taip pat skaitykite: Svarbūs aspektai planuojant konsultacijas
Ultragarsas: Ryšys su Kūdikiu ir Nepagrįsti Lūkesčiai
Atliktas tyrimas, kaip moterys reaguoja į tyrimą ultragarsu. Kol jo nebuvo, vizualinio kontakto su vaiku tėvai neturėjo iki jam gimstant, o dabar galima pamatyti jo atvaizdą dar mamos pilve ir net gauti nuotrauką. Tarsi atsiranda ankstesnis ryšys, galimybė kūdikėlį pamatyti ir būsimam tėčiui. Kita vertus, moterims susidaro įspūdis, kad medicina gali viską. Bet tai nepagrįsti lūkesčiai. Kai atsirado galimybė pamatyti dar negimusį kūdikį, kyla pavojus, kad nukentės vidinis mamos ir kūdikio ryšys, kurį galima užmegzti tik per lytėjimą, judesių pajautimą, įsivaizdavimą. Tada vėlgi galvojama, kad visos medicinos technologijos tokios galingos, kad su savimi galime daryti, ką norime, ir mus išgelbės.
Intymumas ir Kūno Gėda: Paciento Patirtis
Medikams dažnai turime pasakoti intymių dalykų apie save, leisti apžiūrėti savo kūną. Medikai dažnai galvoja, kad jų santykiuose su pacientu lytiškumas ir intymumas negalioja. Kad pacientui nėra jokių problemų prieš jį nusirengti - nesvarbu, vyras tai ar moteris. Tačiau kai kuriems žmonėms net ir dėl jų fizinių galimybių gali būti sunku nusirengti, kiti galbūt turi randų, ar tiesiog labai jaudinasi dėl savo kūno. Pavyzdžiui, moteris, dėl operacijos netekusi krūties ar labai apkūnus, savo kūno besigėdijantis vyras. Galbūt tiems žmonėms nėra taip paprasta nusirengti pagal komandą.
Nuo vaikystės įprantame, kad su žmonėmis baltais chalatais mes darome visokius keistus dalykus, todėl tas barjeras tampa kiek mažesnis. Vis dėlto tarp gydytojo ir paciento turėtų būti bent jau užmezgamas kontaktas, bent į akis pasižiūrima. Juk vis tiek medikas yra pirmiausia žmogus.
Sąmoningumas ir Pokyčiai: Istorinė Perspektyva
Žmonės tampa sąmoningesni. Buvo laikai, kai buvo manoma, kad sielą turi tik vyrai ir tik baltieji. Ilgai buvo tikima, kad kūdikiai nieko nejaučia, juos galima operuoti, apipjaustyti, nes kol jie nekalba, jiems neskauda, o jų verksmas nieko nereiškia. Dabar tokios mintys atrodo absurdiškos.
Priklausomybės: Sielos Ligos ir Psichologinė Pagalba
Žmonės jau gal ir būtų linkę kreiptis pagalbos, tačiau visi žodžiai, kurie prasideda „psi…“ ar „psich…“, jiems kelia atstūmimą, pavojų ir susitikti su tokiais specialistai dažnas vis dar privengia, manydamas, kad „man dar ne ta stadija“, „dar ne tas lygis“, „tai čia tikrai dar ne man“. Ši patirtis ateina iš sovietinių laikų, kai dažnu atveju neadekvačiai ir neprofesionaliai žmonės būdavo vežami gydytis per prievartą, jiems rėkiant ir priešinantis. Tai sukeldavo labai nemalonias emocijas, netgi traumines patirtis ir normalu, kad atgrasė nuo gydymo įstaigų su pavadinimais iš „psich…“. Tačiau graikiškai „psyche“ reiškia „siela“ ir bet kokios traumos, ilgalaikės streso situacijos, galų gale, paprastas nepritapimas, jausmas, kad esu atskirtas, nepripažintas, izoliuotas, ne itin sėkmingas šiuo metu - jau irgi gali būti ne „pasiekto lygio“, o paprasta ir labai normali sielos liga ar sutrikimas, kuriuos reikia ir galima gydyti.
Psichiatras - tai medicinos gydytojas, kuris vertina paciento psichinę būseną, diagnozuoja psichikos sutrikimus, sudaro gydymosi planą, skiria medikamentinį gydymą ir gali išrašyti receptus. Psichologas - tai psichologijos bakalauro ir magistro universitetines studijas baigęs specialistas. Priklausomai nuo baigtos magistro studijų programos psichologai turi specializaciją: klinikinio, sveikatos, organizacinio, pedagoginio ir kt. psichologo specializaciją. Sveikatos apsaugos sistemoje dirbantys psichologai turi klinikinio arba sveikatos psichologo specializaciją. Jų pareigybė - tai medicinos psichologas. Šie psichologai, priklausomai nuo medicinos įstaigos specifiškumo, konsultuoja individualiai, veda psichologines grupes, psichoedukacinius užsiėmimus, relaksacijas, atlieka psichologinius vertinimus. Psichologas negali išrašyti vaistų, tačiau stebint psichinių sutrikimų požymius, rekomenduoja ir nukreipia gyd. psichiatro konsultacijai.
Darbas konsultacijose labai priklauso nuo to, ar yra diagnozuota priklausomybė, ar žalingas vartojimas, ar motyvuotas žmogus, ir kt. dalykų. Dažnai taikomas motyvuojantis interviu, psichoedukacija apie priklausomybės mechanizmą, sveikimo būdus, atkryčio prevenciją. Labai svarbu yra palaikymas, motyvavimas, drąsinimas, pasitikintis santykis tarp specialisto ir paciento. Taip pat labai svarbu suprasti kas gi „slepiasi“ po priklausomybe arba kitaip sakant - kokią funkciją žmogui atlieka psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas ar priklausomas elgesys. Tai tos temos užima svarbią vietą konsultacijose. Taip pat vyksta streso įveikimo bei emocijų reguliavimo mokymas.
Grupiniai užsiėmimai Abstinencijos skyriuje yra labiau psichoedukacinio pobūdžio. Nagrinėjamos temos apie priklausomybės mechanizmą, žalingą ar rizikingą vartojimą, gydymo(si) būdus ir galimybes, atkryčio sindromą, atkryčio prevenciją, įvairius mitus, blaivybės privalumus ir kt. Labai svarbi užsiėmimų dalis - motyvacijos tema.
Gydytojas psichiatras - kaip architektas, kuris sukuria namo projektą, bet patį statinį saugiai sukurs tik kartu su didele komanda. Bet kuri priklausomybė sukelia mąstymo, emocijų, elgesio sutrikimus, o susirgimui gilėjant vyksta asmenybės degradacija bei autentiškumo praradimas. Tam, kad pacientas galėtų dirbti su disfunkciniais įsitikinimai, ieškoti funkcionalių mąstymo būdų bei keisti elgesio strategijas, jis turi būti fiziškai ir psichiškai tam pasiruošęs. Todėl asmenys, patekę į priklausomybių skyrių, apsvaigę nuo psichoaktyvių medžiagų ar esant abstinencijos (nutraukimo) simptomams, pirmiausiai pereina detoksikacijos gydymo etapą, kuriame pagrindinis vaidmuo skiriamas medikamentiniam gydymui, koreguojamas skysčių disbalansas, taikoma vitaminoterapija.
Gydant priklausomybės sutrikimus, pagrindinis gydytojo psichiatro vaidmuo yra tiksliai nustatyti klinikinę diagnozę, įvertinti psichoaktyvių medžiagų padarytą žalą kaip paciento psichinei taip ir fizinei sveikatai, sudaryti individualų gydymo planą. Gydytojas padeda pacientams įsisąmoninti, kad vartojama psichoaktyvi medžiaga nesuteikia to, ko jiems iš tikrųjų reikia. Vartojimas - tai saviapgaulė, kuri suteikia momentinį atsipalaidavimą, pabėgimą nuo sunkumų, tačiau neišspendžia problemos ir nesuteikia stiprybės. Dažnai priklausomų asmenų realūs tikslai lieka neįgyvendinti, nes jie praranda kryptį arba dėl tam tikrų sunkumų eina ne tuo keliu. Svarbu išryškinti ir parodyti pacientui prieštaravimus tarp jo tikslų ir netinkamo elgesio strategijų bei suteikti orientyrą gyventi blaiviai.
Psichologo darbas skirtas probleminėms situacijoms, kurios gali paskatinti psichoaktyvių medžiagų vartojimą, atpažinti, padėti keisti disfunkcinius įsitikinimus, išmokyti keisti netinkamą elgesį ir naudoti efektyvias elgesio strategijas, kad neįvyktų atkrytis.
Etikos Kodeksas: Principai ir Atsakomybės
Psichologo ir paciento santykius reglamentuoja griežti etikos principai, apibrėžti Lietuvos psichologų sąjungos ir kitų profesinių organizacijų etikos kodeksuose. Šie kodeksai apima tokius aspektus kaip paciento orumo ir teisių gerbimas, konfidencialumas, kompetencija, sąžiningumas ir atsakomybė.
Etikos Principai
- Žmogiškumo gerbimas: Psichologas gerbia kiekvieno žmogaus vertę ir orumą, pripažįsta individualius, kultūrinius, religinius, biologinius ir socialinius skirtumus.
- Konfidencialumas: Psichologas saugo bet kokią asmeninę informaciją apie pacientus, užtikrina duomenų saugumą ir laikosi konfidencialumo principo net ir po paciento mirties.
- Kompetencija: Psichologas paiso profesinės kompetencijos ribų, nuolat tobulina savo žinias ir įgūdžius, bei ieško profesinės pagalbos, kai susiduria su sudėtingomis situacijomis.
- Sąžiningumas: Psichologas savo profesinėje veikloje vadovaujasi atvirumo, garbingos diskusijos ir teisingos informacijos suteikimo principais, siekia paisyti visų pirma savo paciento interesų.
Etinė Atsakomybė
- Santykiai su pacientais: Santykiai grindžiami abipusiai priimtinu ir lygiateisiu susitarimu, pacientas turi teisę nutraukti santykį bet kuriuo metu. Psichologas atsakingas už terapinės aplinkos ir ribų išlaikymą.
- Išnaudojimas: Psichologas neturi teisės išnaudoti savo pacientų emociškai, finansiškai ar seksualiai. Etiškai priimtinas tik piniginis atlyginimas už darbą.
- Kontraktas: Kontraktas su pacientu turi būti realistiškas ir aiškus, pagrįstas paciento problemų psichodinaminiu supratimu. Numatomi kontrakto pakeitimai aptariami iš anksto.
- Atsakomybė sau: Psichologas atsakingas už savo profesinių sugebėjimų palaikymą ir asmeninio funkcionavimo įvertinimą.
tags: #psichologo #ir #paciento #kontakto #ypatumai