Šiandienos psichologijos pasaulyje, kuriame gausu įvairių terapijos būdų, racionalaus emocinio elgesio terapija (REBT) užima svarbią vietą. Norint suprasti REBT esmę, būtina pažvelgti į jos ištakas, pagrindinius principus ir taikymo sritis.
REBT Atsiradimas ir Pagrindiniai Teiginiai
Racionalaus emocinio elgesio terapijos (REBT) pradininkas yra psichologijos mokslų daktaras Albertas Ellis (1913-2007). Šis psichoterapijos modelis remiasi teiginiu, kad ne patys gyvenimo įvykiai sukelia mūsų emocijas ir elgesį, bet mūsų reakcija į juos, kurią lemia įsitikinimai. Taigi, REBT akcentuoja, kad mes patys esame atsakingi už savo emocinę būseną.
Anot Margaret Wilkinson, amžiams dingo Dekarto laikai, kai mokslininkai studijuojantys protą ir tie, kurie studijuoja smegenis galėjo visiškai ignoruoti vieni kitus. Tiek Froidas, tiek Breurer, tiek Jungas - visi mokėsi pas neurologijos tėvą Jean-Martin Charcot. Dabartinis neuromokslas yra gerokai pažengęs lyginant su tais laikais, kai šie psichologai pradėjo savo kūrybą. Šiuolaikiniai atradimai leidžia ne tik praplėsti, bet ir patvirtinti analitinės psichologijos teiginius, padeda suvokti, kodėl naudojami terapijos metodai padeda žmonėms įveikti traumas.
Neracionalūs Įsitikinimai: Pagrindinė Problema
REBT teorija teigia, kad neracionalūs įsitikinimai yra pagrindinė emocinių problemų priežastis. Šie įsitikinimai dažnai pasireiškia kaip reikalavimai sau, kitiems ir pasauliui.
Štai keletas pavyzdžių:
Taip pat skaitykite: Kas yra Racionali Emocinio Elgesio Terapija?
- Reikalavimai sau: "Aš privalau būti tobulas visose srityse".
- Reikalavimai kitiems žmonėms: "Žmonės privalo su manimi elgtis taip, kaip aš norėčiau".
- Reikalavimai pasauliui: "Aš privalau gauti tai, ko noriu, kada noriu".
Tokie nelankstūs reikalavimai dažnai veda prie nusivylimo, pykčio, nerimo ir kitų neigiamų emocijų. Esmė tokia: nelankstūs reikalavimai visuomet yra susiję su konstruktyvaus supratimo stoka.
Priėmimas: Priešnuodis Neracionalumui
Priešnuodis, padedantis apsisaugoti nuo tokių neracionalių mąstymo būdų, yra priėmimas. Tai reiškia realybės priėmimą, nesvarbu, kokia nemaloni ji atrodytų. Gebėjimą priimti galima ugdyti.
REBT Tikslai ir Metodai
Pagrindinis REBT tikslas - padėti klientams identifikuoti ir pakeisti neracionalius įsitikinimus į racionalesnius, lankstesnius ir labiau adaptuotus. Terapeutas padeda klientams suprasti, kaip jų mintys veikia jų jausmus ir elgesį, ir moko juos efektyviau valdyti savo emocijas.
REBT naudoja įvairius metodus, įskaitant:
- Kognityvinį restruktūrizavimą: tai procesas, kurio metu klientai mokosi atpažinti ir ginčyti neracionalias mintis, pakeisdami jas racionalesnėmis alternatyvomis.
- Elgesio eksperimentus: klientai atlieka eksperimentus realiame gyvenime, kad patikrintų savo įsitikinimų pagrįstumą.
- Racionalų emocinį vaizdavimą: klientai įsivaizduoja stresines situacijas ir praktikuoja racionalias reakcijas.
- Humorą: REBT terapeutai dažnai naudoja humorą, kad padėtų klientams pažvelgti į savo problemas iš kitos perspektyvos.
REBT Efektyvumas ir Taikymo Sritys
REBT yra efektyvi gydant įvairias psichologines problemas, įskaitant:
Taip pat skaitykite: Pagalba emocinei būklei
- Nerimo sutrikimus
- Depresiją
- Pykčio valdymo problemas
- Žemą savivertę
- Perfekcionizmą
- Prokrastinaciją
- Priklausomybes
Psichoterapijos kryptis retai tampa pasirinkimo pagrindine priežastimi
Per retai psichoterapeutui užduodami klausimai Geštalto psichoterapeutė, Vilniaus Geštalto Instituto direktorė Brigita Kaleckaitė emocinės gerovės konferencijoje „LogOFF“ pasakojo, kad visgi dažniausiai žmonės psichoterapeutą renkasi ne pagal jo atstovaujamą psichoterapijos kryptį, o pagal rekomendacijas arba atsiliepimus ir aprašymus internete. Renkantis psichoterapeutą internetu, anot pašnekovės, itin svarbi tampa net terapeuto nuotrauka. Egzistencinės terapijos centro vadovas, humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto dėstytojas ir supervizorius Robertas Petronis antrina - terapijos kryptis retai tampa pasirinkimo pagrindine priežastimi. Svarbiausia yra pats terapeutas ir kliento jausmas apie jį. Todėl labai pravartu su terapeutu susitikti ir pirmą kartą pokalbio metu neretai pajuntama, ar tai - žmogus, su kuriuo norisi toliau eiti, ar ne. „Pirmame susitikime dažniausiai ir sakau, kad jeigu jaučiat, kad ne - pasitikėkit tuo jausmu“, - pataria R. Petronis. Nors mumyse gali suveikti tam tikri ginybiniai mechanizmai, pasak B. Kaleckaitės, šiaip ar taip terapeutas turėtų pirmiausia bent jau patikti. Antraip bus sudėtinga atsiverti žmogui, kuriam jaučiate antipatiją. Be to, R. Petronio įsitikinimu, atėję į terapiją žmonės per mažai klausia apie terapeuto patirtį, išsilavinimą, nors tai - net labai svarbu ir būti tiesiog geru žmogumi - nepakanka. Vienok, B. Kaleckaitė mano, kad pirminis kliento nedėmesingumas tokioms detalėms kaip terapijos kryptis, terapeuto išsilavinimas - normalus ir dažnas reiškinys pačioje pradžioje, nes žmogus į terapiją neretai ateina jau turėdamas didelį skaudulį ir kartais jam net neįdomu, kam visa tai papasakos, nes svarbiausia - tiesiog išsikalbėti. Dažnai žmonės pradeda domėtis psichoterapeutu po 10-15 sesijų, kada tas ūmus skausmas, dėl kurio atėjo, sumažėja, atsiranda pasitikėjimas ir susidomėjimas terapijos kryptimi, terapeuto patirtimi. Bet net tada, anot Geštalto psichoterapeutės, retas kuris paklausia apie terapeuto turimus diplomus, praktikos valandas, ar tas terapeutas turi supervizorių ir pan.
Pablogėjimas ilgalaikės terapijos eigoje - normalu
Kokia terapijos kryptis bebūtų, pašnekovai įsitikinę, kad proceso eigoje ateina laikas ir pablogėjimams, ir krizėms, ir nemalonioms reakcijoms. Tada gali kilti prasti jausmai ir net noras mesti terapiją, tačiau B. Kaleckaitė sako radusi būdą tvarkytis su šia stadija: „Iš pradžių nepasakodavau ir neaiškindavau, tai kartais kai kuriems žmonėms, nors jie ateina, kad palengvėtų, o kartais penktą, septintą, dešimtą ar dvidešimtą sesiją pradeda sunkėti. Ką galvoja žmogus grįžęs namo? „O velnias, nepadeda, ne ten nuėjau, man negerėja, man sunkėja“. Tada meta, dingsta arba pasisako, kad jūs man netinkat, viso gero. Vėliau aš pradėjau daryti tokį dalyką - kai žmogus jau būna antroj, trečioj sesijoj, būna laiko - aš pradedu aiškint „žinai, gali būti, kad mes dabar dirbsim ir tau gali pablogėti. Tai yra natūralus, normalus procesas, sujudinam visus vandenis, viskas sukyla ir tikrai labai sunku. Bet jeigu tu praeisi tą laikotarpį - po to ateina ir tas šviesesnis rytojus, o paskui vėl banguojam.“ Pradėjusi tokio pobūdžio pokalbius su savo klientais, psichoterapeutė sako pastebėjusi, kad padaugėjo žmonių, kurie terapijos nemeta ir joje pasilieka net užklupus tam pablogėjimo periodui. Žinojimas, kad sukilę jausmai, sapnai, negalėjimas užmigti - normalios atsiradusios būsenos, kol su terapeutu praeinamas tam tikras periodas, itin gelbsti. R. Petronio įsitikinimu, šiuo atveju ypatingai svarbi ir rami terapeuto laikysena - be netikėtumų, be puolimo teisintis, ramios, natūralios atmosferos išlaikymas padeda klientui priimti ir ne pačias maloniausias ilgalaikės terapijos proceso dalis.
Į ką kreiptis
Kalbant apie konkrečios terapijos rūšies pasirinkimą, priklauso nuo to, dėl kokių priežasčių terapija reikalinga. Pvz. esant bipoliniam sutrikimui, obsesiniam kompulsiniam sutrikimui ar kitiems sutrikimams, taip pat stipriai išreikštai depresijai, anot B. Kaleckaitės, pradžioje labai padeda kognityvinė elgesio terapija, nes ji leidžia išmokti tam tikrų įgūdžių, kaip gyventi su savo būsenomis, terapija tarsi duoda įrankius spręsti savo iššūkius. Visgi, dažnai vien įrankių neužtenka ir kartais tenka nerti labai giliai, peržiūrėti visą gyvenimą nuo vaikystės, tuomet tinkama ilgalaikė psichoterapija - egzistencinė, Geštalto, psichodinaminė ar pan. Jei psichoterapija reikalinga vaikams ar paaugliams, B. Kaleckaitė sako dažniausiai rekomenduojanti kreiptis į Individualios psichologijos institutą Vilniuje, kur yra komanda, besispecializuojanti ties vaikais ir paaugliais. Ieškantiems šeimų terapijos, psichoterapeutė siūlo kreiptis į Kaune esantį Šeimos terapijos centrą. Ištikus ūmiai krizei (artimojo mirčiai, avarijai, kitai staigiai nelaimei) - galima kreiptis į krizių centrus.
Svarbiausi - trys veiksniai
Koks psichoterapeuto elgesys terapijos metu jau signalizuoja, kad kažkas - ne taip (angl. red flag)? Pasak B. Kaleckaitės, tai toks elgesys, kai terapeutas duoda patarimus, interpretuoja situacijas, jūsų neklauso, vietoje to 20 minučių pasakoja apie savo istoriją ir vaikystę, arba daro dalykus, pažeidžiančius jūsų ribas, pvz. jūs nenorite dalyvauti kažkokiame psichoterapeuto sumanytame eksperimente, bet jis vis tiek su jumis jį atlieka. Svarbu paminėti ir tai, kad supervizoriai - itin svarbūs žmonės psichoterapeuto darbinėje kasdienybėje. Tai, pasak „LogOFF“ konferencijos pašnekovų, yra žmonės, kurie nuima paties terapeuto emocinį krūvį, padeda jam susivokti, kai kuriose painiose situacijose suprasti, kas vyksta, tačiau supervizijose galioja konfidencialumo taisyklė. Tai reiškia, kad psichoterapeutas su savo supervizoriumi aptaria darbe iškylančias situacijas, tačiau neatskleidžia savo kliento, jo tikrų duomenų. Pravartu pasiteirauti, ar psichoterapeutas, kurį pasirinkote, turi savo supervizorių. Visų klasikinių terapijų efektyvumas, anot. R. Petronio, - labai panašus, tą rodo tyrimai. Tad B. Kaleckaitė įsitikinusi, kad pagrindiniai aspektai, kurie lemia psichoterapijos procesų sėkmę - santykis su terapeutu, paties žmogaus veiksmai tarp terapijų, mat vien terapinės valandos pokyčiams neužtenka, ir, trečia, - kad patirtys būtų įkūnytos ir žmogus ne tik mąstydamas ir kalbėdamas dalyvautų psichoterapijos sesijoje, tačiau ir su savo jausmais, emocijomis bei kitaip visapusiškai įsitraukęs į procesą.
Racionalaus Emocinio Elgesio Terapijos Filosofiniai Aspektai
Iš visų kognityvinės psichologijos atstovų, filosofiniu atžvilgiu, Albert Ellis bene bus pats svarbiausias. Jis, kaip ir kitos tradicinės psichiatrijos ir psichologijos mokyklos (psichoanalizė, neuro-psichiatrija ir behaviorizmas) savo sistemą laiko moksline. Jo nuomone, mokslas yra logiško galvojimo vyksmas ir įvairiais matavimais patvirtintos išvados. Tokiu būdu mokslininkas yra ir kiekvienas logiškai galvojąs žmogus, ir laboratorijoje tyrimus vedąs specialistas. Abu mat remiasi išvestiniu (deduktyviniu ar indiiktyviniu) protavimu. Abu naudojasi stebėjimo įrankiais: juslėmis ar kokiais nors sudėtingesniais aparatais, kaip pvz. mikroskopais, teleskopais ir t.t. Toliau Ellis tvirtina, kad tik tos išvados, kurios yra patvirtintos tiesiogiu juslių pažinimu ar mokslinių įrankių tarpininkavimu, yra tikros. Visos kitos išvados, jo įsitikinimu, tėra tik burtai, prietarai ar magija. Sakysime, Dievo negalime apčiuopti jokiais moksliniais įrankiais, todėl tikėjimas į Dievą esąs magiško, ne moksliško galvojimo išdava. Šioje vietoje Ellis nejučiomis nuslysta į metafiziką. Ateistas mokslininkas virsta ateistu tikinčiuoju. Mat Ellis savo filosofiją parėmė metafizine (epsitomologine) prielaida, jog tai, ko mes negalime pažinti juslėmis ar pagalbiniais moksliniais įrankiais, iš viso neegzistuoja. Šitokia prielaida nėra mokslinė. Jos tikrumo negalima įrodyti. Todėl ir Ellis'o tariamai mokslinę pasaulėžiūrą reiktų vadinti "religija be Dievo". Nors ir stovėdamas ant materialistinės filosofijos pakopos, Ellis, anaiptol nesimėtą i determinizmą. Jis netiki, kad žmogaus veiksmai yra apspręsti neurocheminių elementų, pasąmonės reiškinių (Freudas) ar aplinkos įtakos (Skinner). Kaip Carl Rogers ir Viktor Frankl, Kilis tiki, kad žmogus yra laisva būtybė. Tiesa, jo laisvė yra apribota fizinių, psichinių bei socialinių sąlygų. Bet, nors individas dažnai tų jam duotų sąlygų pakeisti negali, jis visada gali keisti savo laikyseną jų atžvilgiu. Kiekvienas žmogus, kaip tas kalinys, pro savo kalėjimo langelį gali matyti žvaigždėtą dangų arba purviną žemę. Doros srityje Kllis'o sukurta sistema krypta į hedonizmą: "Siek momento malonumų, bet pasverk juos ateityje numatomomis pasekmėmis". Malonumams matuoti Kilis skolinasi "laimės skaitiklį" iš Bentham'o, 19-to a. anglų filosofo. Šis laimės skaitiklis nurodo: "Elkis taip, kad malonumų skalė nusvertų nemalonumų rodyklę". Kllis'o nuomone, "atsisakyti malonumo reikštų atsisakyti gyvenimo tikslo". Šiuo atžvilgiu Kllis'o lėkštas hedonizmas susikerta su Franklio giliu personalizmu, tvirtinančiu, jog ne malonumas, o prasmė yra žmogaus giliausias troškimas. Laimė ir malonumas pasiekiami tik prasmės keliu. Logoterapijos ir ra-cionalinės terapijos pažiūros dar labiau susikryžiuoja, palietus lytinę sritį. Kllis'o supratimu, labiausiai prieinama ir bene intensyviausiai išgyvenama malonumo forma yra lytinis santykiavimas. Todėl Kilis žodžiu ir raštu skelbia lytinio gyvenimo laisvę. Frankl teigimu, lytinis santykiavimas yra meilės išraiška, o ne vien tik fizinių poreikių patenkinimo priemonė. Paradoksas Kllis'o filosofijoje keistoku būdu pasikartoja ir jo etikoje. Filosofijoje Kilis mokslininkas nejučiomis virsta "tikinčiuoju". Ktikoje Kilis hedonistas virsta stoiku. Gyvenime jis yra darbštus, drausmingas, neištaigus, realus. Jis netiki jokiomis utopijomis. Savo klientus jis moko priimti pasaulį tokį, koks jis yra: netobulas, neteisingas ir nelaisvas. Jis nuolat jiems primena žinomą faktą, kad žmogus niekuomet negaus viso to, ko jis nori, ir visiškai neišvengs viso to, ko nenori. Vilčių sudužimas (frustracija), liūdesys ir kančia yra žmogaus gyvenimo neišvengiama dalis. Teorijoje Kilis, kaip ir Freudas, religiją laiko pagrindine neurozės priežastimi. Tačiau praktikoje jis pripažįsta, kad tik fanatiškos, kietai puritoniškos religijos apraiškos žaloja žmogų. Priešingai, humaniškos religijos, priimančios žmogaus trapumą, yra visiškai racionalios ir girtinos bei priimtinos terapijoje. Tiems, kurie dirba su krikščionimis ar žydais, Kilis pataria susipažinti su Šv. Raštu. Tokiu būdu jie gali pataisyti klientų iškraipytą supratimą sveiko humanizmo Naujajame Testamente. Kai kurie racionalinės terapijos atstovai eina dar toliau. Jie teigia, kad teorinius psichinio gydymo metodų pagrindus galime rasti Šv. Rašte. Praktinis šių principų pasisavinimas gali vesti į gilesnį religijos supratimą. Iš tiesų, kognityvinės terapijos metodai vis plačiau ir plačiau panaudojami pastoracinėje psichologijoje. Kognityvinė psichologija ir terapija nėra surišta su jokia filosofija, pasaulėžiūra ar socialine sistema, ir todėl tikintysis ar ateistas, krikščionis ar musulmonas, marksistas ar kapitalistas gali lygiai veiksmingai pasinaudoti jos metodika ir įžvalgomis.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti emocinę priklausomybę
Kognityvinės psichologijos šulai jos vedamąją mintį pasiskolino iš romėnų filosofo Kpicteto
Anot šio Romos stoiko, "Ne patys dalykai, bet galvojimas apie juos suerzina žmones". Kitaip sakant, žmonės atsiliepia į išorės veikimą taip, kaip jie tą apraišką supranta, o ne taip, kaip iš tikrųjų yra. Sakysime, praeinąs pažįstamas neatsako į mano pasisveikinimą. Mano jausminė atliepą į šį faktą priklausys nuo to, kaip aš šį įvykį sau išsiaiškinsiu. Jei bičiulio tylą palydėsiu mintimi: "Jis tyli, nes ant manęs pyksta", - kaltės jausmas perbėgs mano kūną. To pasekmėje greičiausiai pradėsiu kratyti savo sąžinę. Priešingai, jei jo tylą suprasiu, kaip sąmoningą manęs pažeminimą, tuomet pykčio jausmas sukils manyje. Jei, pagaliau, tas pažįstamo elgesys mano bus vėl kitaip suprastas: "Jis taip kažkuo susirūpinęs, jog manęs net nepastebėjo", - tuomet rūpestis ar užuojauta sujaudins mano širdį. Žodžiu, skirtingas įvykių išaiškinimas iššaukia skirtingas jausmines atliepas, kaip pvz. pyktį, gailestį, liūdesį, džiaugsmą ir t.t. Iškreiptas (negatyvus) galvojimas sukelia iškreiptus (negatyvius) jausmus, o pozityvus galvojimas yra lydimas pozityvių jausmų bei psichinių pergyvenimų. Todėl peršasi išvada, kad, norint atitaisyti iškreiptus jausmus, reikia, visų pirma, atitaisyti asmens iškreiptas pažiūras į save, aplinką ir gyvenimą aplamai. Norint ligą pagydyti, pirmiausia reikia ją atrasti, atpažinti. Norint iškreiptas pažiūras atitie-sinti, reikia iškrypimus atpažinti, o tai nėra taip lengva. Mat tos iškreiptos pažiūros, kaip viltas prisidengęs avies kailiu, tūno pasąmonės paviršiuje. Tos slaptos mintys, dažnai apsigaubusios altruizmo skraiste, siurbia jausminės energijos syvus. Kog-nityvinės psichologijos mokyklos (A. Beck, A. Kilis) kaip tik ir padeda tokias žmogaus psichei žalingas mintis atpažinti ir jas pakeisti. Jas aprašydamas, A. Beck jas sugrupuoja į automatinių minčių grupę.
Beck'o supratimu
Neurotinių ligų pagrindas yra netikslus galvojimas arba iškreiptos mintys. Jos veikia kaip sąlyginiai refleksai. Kitaip sakant, jos nėra nei apgalvotos, nei įgimtos, bet asmens įsigytos ar išmoktos gyvenimo eigoje. Jos pasireiškia savaime, žaibo greitumu, individui nedarant jokių pastangų. Sunkesnėse emocinėse ligose jas labai sunku pašalinti. Užtat jos ir vadinamos "automatinėmis" mintimis ar vaizdiniais. Šie minčių vaizdiniai, kaip jau buvo minėta, visuomet pasirodo prieš jausmų sužadinimą. Kognityvinės teorijos tvirtinimu, šie iškreipti minties vaizdiniai kaip tik ir veda į jausminės pusiausvyros sutrikimą. Reiktų dar pridurti, kad tos mintys neatitinka tikrovę. Jos visuomet yra daugiau ar mažiau klaidingos. Bėda yra ta, kad tokių minčių savininkas jas laiko tikėtinomis ir tikromis. Jis tų iškrypimų visai nepastebi. Jam tie minties vaizdiniai atrodo tikri, atspindį tikrovę. Toks nerealus galvojimas apie raktinius individą liečiančius klausimus ir nurodo skirtumą tarp normalių ir nenormalių jausmų. Kokią reikšmę priduodame mus supantiems įvykiams, tokiais jausmais į juos ir atliepiame. Jei, pvz., užpuoliką laikysiu pavojingu, išgyvensiu baimę. Jei tą patį užpuoliką dargi palaikysiu neteisingu (įžūliu, bet ne pavojingu), tuomet, greičiausiai, patirsiu pykčio jausmą. Turinio atžvilgiu mūsų "automatinės" mintys viena nuo kitos labai skiriasi. Pavyzdžiui, vadinamos paranojinės asmenybės savivertę liečianti slapta mintis būtų: "Aš teisingas, jis klaidingas. Aš vertingas, jis niekingas". Tuo tarpu depresijos prislėgtas asmuo savivertės mintį iškreips savo nenaudai: "Aš klaidingas, jis teisingas. Aš niekingas, jis vertingas". Arba, sakysime, labai agresyvus asmuo laikosi šios taisyklės: "Jei aš nestumdysiu kitų, jie mane stumdys". Gi labai drovus individas greičiausiai sau taikys priešingą dėsnį: "Jei tik atversiu burną, visi tuojau šoks ant manęs". Aron Beck paduoda ištisą sąrašą slaptų iškreiptų minčių, vedančių mus į liūdną nuotaiką ar net į depresiją. Suminėsime tik keletą būdingesnių. "Mano asmens vertė priklauso nuo to, kaip apie mane galvoja". "Aš negaliu gyventi be meilės. Jei mano žmona (vyras, tėvas, vaikas ir t.t.) manęs nemyli, esu bevertis". "Jei kas nesutinka su mano nuomone, reiškia, kad jis manęs nemėgsta". Į perdėtą tobulumą (perfekcionizmą) linkę žmonės velka sunkią klaidingų privalumu naštą: "Privalau būti tobulu draugu, tėvu, mokytoju, vyru, žmona ir t.t. Privalau niekuomet neįsižeisti. Privalau viską žinoti, suprasti ir numatyti . . ." Ši pasisavintų dieviškų savybių litanija gali būti gana ilga. Ji, lyg geležiniai pančiai, sukausto žmogų, neleisdama jam nei psichologiškai, nei dvasiškai išsiskleisti. Kiek vėliau nurodysime, kaip tokias iškreiptas galvosenas atpažinti ir pašalinti.
Neracionalus galvojimas
Visų pirma, neracionalus galvojimas nėra teisingas, t.y. neparemtas tikrove. Už tokio galvojimo visuomet slypi koks nors reikalavimas, kaip, pvz.: "Aš reikalauju, kad pasaulis būtų teisingas". Neracionalios mintys veda į iškreiptus jausmus, kaip, pvz., perdėta baimė, apatija, pyktis ir t.t. Tos "neprotingos" mintys kliudo žmogui siekti užsibrėžto tikslo. Normalūs žmonės paprastai naudojasi logiškomis ir nelogiškomis racionaliomis ir neracionaliomis mintimis, nes kiekvieno pažiūros į tikrovę yra daugiau ar mažiau nuspalvintos ir "kvailomis" spalvomis. Dėl to nereikia keliauti į bepročių namus, nors vis vien tenka patirti nemažai psichinio skausmo. Kilis išlukšteno keliolika tokių "neprotingų" idėjų, apkartinančių mūsų gyvenimą.
- "Būtina, kad suaugęs žmogus būtų mylimas kiekvieno jam reikšmingo asmens". Už šito klaidingo reikalavimo slypi perdėta baimė būti atstumtam. Toks žmogus klaidingai galvoja, kad jo vertė, kaip elgetai išmalda, ateina iš kitų rankų. Paprastai šia savybe pasižymi "priklausomos" (dependent) asmenybės, nepajėgiančios ant savų kojų stovėti.
- būti vertingas asmuo". Šios minties klaida yra ta, kad ji sutapatina asmens vertę su pasiektais laimėjimais. Tokios rūšies pasisekimas neatspindi žmogaus vertės, tik jo talentus ir jo patirtį.
- "Mano laimė priklauso nuo aplinkos įvykių, kuriems aš pats mažai arba jokios įtakos neturiu". Tiesa, kad dauguma įvykių, kurie paliečia mūsų gyvenimą, kaip metų laikai arba oro atmainos, nėra mūsų kontrolėje. Vienok laikysena tų įvykių atžvilgiu tikrai priklauso nuo mūsų pačių. Džiaugsmas, liūdesys, pyktis, nėra aplinkos reiškiniai, bet mūsų psichės pergyvenimai. Mes patys, ne aplinka, juos tvarkome.
- "Koks gimiau, toks ir mirsiu. Mano praeitis apsprendė mano dabartį. Tėvai kalti, jei nemėgstu darbo; jie manęs neišmokė dirbti". Neginčytina, kad įgyti įpročiai turi didelės įtakos mūsų elgesiui. Tačiau tai dar nereiškia, kad žmogus tų įpročių pakeisti negali. Praeities pergyvenimai nepateisina dabarties veiksmų.
- "Lengviau vengti gyvenimo sunkenybių, negu su jomis grumtis". Paprastai šios klaidingos minties griebiasi tie, kuriems sunku atsisakyti betarpiško malonumo vėlesnio, bet didesnio, pasitenkinimo dėlei. Šitokia laikysena būdinga narkomanams ir neurotiniams delsėjams. Iš tikro, vengiant pareigų ar atsakomybės, išeikvojama daugiau psichinės energijos, nei juos be delsimo atliekant. Šalia to, nuolatinis delsimas atneša daug nemalonumo.
Kaip anksčiau minėjome, Ellis sugrupavo visas, per savo ilgus terapijos metus užtiktas "neprotingas" mintis į trylika kategorijų. Galbūt per daug suprastintai bandėme sukalti kognityvinei terapijai teorinius rėmus. Toks suprastintas aprašymas gali sudaryti įspūdį? jog pritaikomoji pažinimo psichologija yra tik sveiko proto naudojimas rasti bei gydyti emocinius ir psichinius sužalojimus. Iš tiesų, kaip ir visose kitose terapijose, taip ir čia, šalia sveiko proto dar reikia žmogaus psichės pažinimo ir profesinio įgudimo. Mat visos kalbėjimo (dialogo) terapijos turi bendrų elementų. Visos privalo savo klientus išklausyti ir su jais bendrauti profesinių metodų rėmuose.
Pagrindinė "žodinio" veiksmingumo sąlyga
Albert Ellis, Aaron Beck ir visi jų sekėjai pabrėžia, kad pagrindinė "žodinio" veiksmingumo sąlyga yra glaudus ryšys tarp gydančiojo, tarp terapisto ir kliento. Tik pasitikėjimo nuotaikoje atsitiesia pažeistos asmenybes, Šiuo atžvilgiu kognityvinė terapija pasisavina Rogeis'o ir CarkhufFo reikalaujamas veiksmingo terapisto savybes. visų pirma terapistas privalo turėti įsijautimą (empathy) ir mokėti jį parodyti. Kitaip sakant, jis sugeba pajusti, ką kitas žmogus išgyvena, ir tą savo jausmą perduoti. Terapistui reikia ne tik savo klientą atjausti, bet ir jo mintis atspėti. Negali būti veiksmingos terapijos be pagarbos klientui. Gerbti kitų asmenį giliausia prasme reiškia pripažinti jam teisę pasirinkti net klaidingus ar sau žalingus sprendimus; t.y. leisti jam klysti. Anaiptol, pagarba asmeniui nereiškia pritarimo jo blogiems veiksmams. Galima pasmerkti jo veiksmus, nepasmerkiant paties asmens. Kognityvinės terapijos metodai reikalauja, kad ir terapistas, ir jo klientas būtų konkretūs. Nesileidžiant į pasąmonę, dėmesys turi būti nukreiptas į reikalingą išsprendimo klausimą. Apibūdinami įvykiai su visomis smulkmenomis, ieškoma klaidingų minčių, neleidus klientui pakilti į teorines padanges ar nuslysti į nereikš…
tags: #racionali #emocine #bihevioristine #terapija