Šiame straipsnyje nagrinėjama racionali emocinio elgesio terapija (REBT), jos principai ir praktinis taikymas. Aptariama, kaip refleksija, savirefleksija ir emocinis intelektas yra svarbūs asmenybės augimui ir darniam tarpusavio santykiams. Taip pat nagrinėjama, kaip REBT gali padėti įveikti įvairius gyvenimo iššūkius ir ugdyti sąmoningumą.
Refleksijos Svarba Asmenybės Augimui
Terapijoje dažnai vartojamas terminas refleksija, bet ne visi žino, kam jis skirtas ir kas tai yra. Klientai, atėję į terapiją, neretai neturi jokių terapinių įgūdžių, todėl viena iš pradinių terapijos užduočių yra išmokyti klientus savirefleksijos ir refleksijos. Pirmieji emocinio intelekto mokytojai yra tėvai, pirmuosius refleksijos įgūdžius vaikai įgauna šeimoje.
Refleksija, kaip gebėjimas sklandžiai ir neišplėstai, bet iš esmės verbalizuoti išgyvenimus, patirtis, yra šeimos pokalbių pagrindas. Refleksijos - tai apibendrinti pasidalijimai, ką žmogus patyrė, jautė, sužinojo dienos, savaitės ar atostogų, kelionių, švenčių metu. Refleksijos gebėjimai vaikams leidžia lengviau prisistatyti naujame kolektyve, sklandžiau apibendrinti, ką jie jaučia, patiria ir ko siekia. Sklandus gebėjimas save įžodinti vaikui yra svarbus kaip bendravimo įgūdis. Prisistatyti vaikams reikia jau darželio grupėse, vėliau prisistatyti jiems tenka mokyklose, laisvalaikio būreliuose, stovyklose, vaikų šventėse. Reflektuoti mokantis vaikas nesugaiš daug laiko pasakodamas apie save ir gebės sklandžiai išsakyti jam rūpimus dalykus.
Refleksija reikalinga ne tik pradžiai, ji labai reikalinga ir visa ko užbaigimui. Atsisveikinimai, nuomonės išsakymas kažkam pasibaigus, patirties apmąstymas - visa tai yra svarbu tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Žmogus nuolatos yra proceso dalis, todėl apčiuopti, kas vyksta čia ir dabar yra neįmanoma, patirties įžodinimui reikalinga refleksija. Kad pasakojimas nevirstų paprasčiausiu žodžių srautu, žmogus privalo treniruoti kalbą ir įgusti tai daryti nesiblaškydamas nuo vienos prie kitos temos. Gebėti nuosekliai išsakyti patirtį, apčiuopti ir padaryti išvadas, užfiksuoti ryškiausius patirties taškus jau yra menas. Gebėjimas reflektuoti taupo laiką, augina savivertę, sąmoningumą, emocinį intelektą.
Savirefleksija ir refleksija šeimoje padeda žmonėms susikalbėti, nekartoti tų pačių istorijų, neplėtoti vis tos pačios temos ar minties. Refleksija iš esmės yra savęs paties apmąstymas, racionali patirties analizė ir įsisąmoninimas. Refleksijos rezultatas - akimirka eureka, kai suvokiama, kad atradome kažką naujo. Be refleksijos išvis neįmanoma nieko naujo išmokti, sužinoti. Refleksijos reikia mokyti poras ir šeimas kaip komunikacijos metodo, kuris leidžia kiekvienam šeimos nariui lengviau save įžodinti, išreikšti poreikius, jausmus. Gebėjimai gerai reflektuoti sumažina mąstymo klaidų kiekį, panaikina įtampą, mažina stresą. Reflektuotos patirtys lyg atvėsinamos, ramiai intergruojamos į asmenybę. Šeimos, kurios skiria laiko refleksijai, to išmoko ir savo vaikus, kurie perima šią patirtį ir auga sąmoningesni. Refleksija šeimos rate artina jos narius, tai gali tapti savaitės tradicija susėsti ir aptarti, kas įvyko, ką šeima ir kiekvienas jos narys patyrė, ką užsifiksavo, išmoko. Reflektuojančios šeimos konfliktuoja rečiau, jos išmoksta priimti kitą nuomonę, vertinti kito patirtį, į sunkias situacijas reaguoja ne spontaniškai, o sąmoningai, geba pagrįsti, argumentuoti sprendimus.
Taip pat skaitykite: Racionali Emocinė Bihevioristinė Terapija
Reflektuoti galima verbaliai ir raštu. „Mokymasis be mąstymo yra beprasmis. Savirefleksija - svarbiausia emocinė kompetencija, gebėjimas stebėti ir analizuoti savo elgesį, jausmus, kūno fenomenus, gebėjimas keisti save siekiant geresnių rezultatų. Gebėjimas matyti save iš šalies - savimonė - yra ryškus žmogiškumo požymis. Savęs suvokimas leidžia mums pamatyti save kitų žmonių akimis, jausti. Mes galime mintimis persikelti į kitą patalpą, vaizduotėje apsvarstyti ir suplanuoti būsimą elgesį. Psichologijoje sąvoka savirefleksija suprantama kaip asmens gebėjimas analizuoti savo paties psichines būsenas ir veiksmus, pasižiūrėti į save iš šalies (Augis, Kočiūnas, 1993, p. Savirefleksija remiasi introspekcija (savistaba), savianalize. Taigi, pažinti save, įvertinti įvairius įgūdžius padeda savirefleksija, dėl kurios įsisąmoniname savo santykį su nagrinėjamu reiškiniu, įvykiu, įvertiname, ką mums reiškia tai, ką sužinojome, pamatėme, patyrėme. Vienas iš svarbiausių psichologinio mokymosi kriterijų yra žmogaus motyvacija, jo noras savarankiškai ir motyvuotai dalyvauti veikloje. Tėvai išmokę vaiką refleksijos, išmoko jį mokytis. Svarbiausia, kad mokinys pats norėtų mokytis ir pats suformuotų ir įsisąmonintų mokymosi tikslus. Jis pats savais žodžiais turi juos pasakyti, įvardinti, tik jis vienas žino, kas jam svarbiausia, tai lyg beldimasis į begalinę vidaus tvirtovę. „Pagarbos, meilės ir pasitikėjimo atmosfera su visišku atsidavimu ir besąlygišku priėmimu yra būtinas prasmingo mokymosi pagrindas. Tuomet įsivyrauja santykis Aš - Tu vietoj grėsmingojo Aš - Jis ir Aš - Tai.“ (Butkienė, Kepalaitė, 1996, p. 249).
Refleksija - vienas iš požymių, kuris mus skiria nuo gyvūnų. Tai fenomenas, kuris leidžia žmogui suprasti, sužinoti apie save. Terapija žmogui reikalinga, kad jis galėtų susivokti, kaip jis yra pasaulyje. Asmeybės augimas priklauso nuo to, kiek žmogus pažįsta savo vidinį pasaulį. Savęs pažinimas prasideda nuo savistabos, nuo pirmo laiptelio, ant kurio stoviu Aš su veidrodėliu, kuris nukreiptas į mane patį. Kas aš toks? Kaip aš atrodau? Iš esmės tai savojo Aš apgalvojimas, konstruktyvi veiksmų kritika, savęs lyginimas su kitais, bandymas save priskirti normaliems ar nenormaliems - juokauju. Reflektuojantis žmogus save mato iš šalies, jis stebi pats save. Save reflektuoti gebantys individai ir poroje, grupėje, šeimoje geba susikalbėti, vienas kitam pasakyti apie poreikius, lūkesčius, moka išklausyti ir priimti kito nuomonę, jausmus. Kiekvieno šeimos ar poros nario gebėjimas save reflektuoti suteikia daugiau galimybių gyventi darniai, o atėjus į terapiją sklandžiau įveikti kliūtis ir iššūkius. Dažna šeimų ir porų problema yra nesusikalbėjimas, tai lemia žemas emocinis intelektas, tiksliau tariant, negebėjimas reflektuoti.
Refleksijos pramotė, žinoma, yra filosofija. Sokratas rašė, kad refleksija - tai vienintelis būdas augti vidumi, tobulėti, tai būdas apsivalyti nuo įkyrių minčių, stereotipų, prietarų. Norint būti, reikia būti mąstančiu. Pjeras Tejaras de Šardenas rašė: „Refleksija - tai ne tik žinios, bet ir galimybė įsisąmoninti žinias. Tai dar vienas požymis, skiriantis mus nuo gyvūnų. Savianalizė yra būdas plėsti savo suvokimą, įsisąmoninimą. Refleksija yra būtina, siekiant ugdyti sąmoningumą. Destruktyvi refleksija - užsiciklinimas, vis mąstant apie tas pačias problemas. Situacinė - čia ir dabar akimirkos, vykstančio proceso įsisąmoninimas. Pagrindinės sąlygos yra asmeninė motyvacija ir nuolatinis refleksijos įgūdžio lavinimas. Analizuokite savo veiksmus ir priimtus sprendimus. Svarbu tai daryti adekvačiai, žiūrint į save iš šalies, neklijuojant sau tokių etikečių: mano veiksmai baisūs; mano veiksmai idealūs. Pirmuoju atveju kyla baimė, antruoju - nepastebime klaidų. Remdamiesi asmenine patirtimi mokykite ir savo vaikus. Bendraukite su kitais žmonėmis kuo daugiau - taip lavinate komunikacinius gebėjimus, imate labiau suprasti kitus, labiau domėtis kitais ir kalbėdamiesi gaunate daugiau naudos. Susipažinkite su naujais žmonėmis, kurie kitaip regi pasaulį. Priimdami kažką naujo mes tampame lankstesni ir lengviau kūrybiškai prisitaikę prie aplinkos, lengviau susitvarkome su iššūkiais.
Kiekvieną vakarą reflektuokite savo dieną. Kokių įvykių ji buvo kupina, kas įvyko gero, o kas blogo? Pabandykite iki smulkmenų prisiminti viską. Toks vakaro analizės principas padeda suprasti priežasties-pasekmės dėsnius. Dingsta klausimai ir nuostaba: Kaip tai galėjo nutikti? Už ką man tai? Raskite laiko apmąstymams. Jei jaučiate, kad nuolat trūksta laiko, jei sunkiai derinate darbus ir asmeninius reikalus, panašu, kad nelengvai randate laiko ir refleksijai. Savirefleksija galima bet kada ir bet kur. Bet kuri laisvo laiko akimirka gali virsti refleksija. Reflektuokite tik prabudę ryte, prieš užmigdami. Reflektuokite duše, ypač tuos dienos įvykius, kurie jums kėlė nemalonius jausmus. Kelionė į darbą arba iš jo gali būti puikus laikas savirefleksijai. Dalinkitės refleksijos patirtimis su vaikais. Būkite ramus. Savirefleksija produktyviausia, kai esate vienas, atsipalaidavęs ir ramus. Iš aplinkos pašalinkite visus įmanomus dirgiklius. Skirkite laiko tik sau, savo mintims ir jausmams. Ramybės laikas teigiamai veikia sveikatą, didina produktyvumą. Skatinkite vaikus pabūti vienus, su savo mintimis ir jausmais. Apmąstykite save ir savo patirtį. Retrospektyvinė analizė. Svarbu apmąstyti tiek geras, tiek blogas dienos patirtis. Šis procesas geštalto psichoterapijoje yra tarsi kontakto nutraukimas ir asimiliacijos fazė, kuri asmenybę pakelia į aukštesnį lygį, augina ją. Reflektuojant gautos žinios ir nauja informacija sugula atmintin, tampa ilgalaike patirtimi.
Emocijos veikia tai, kaip mes atsimename įvykius ar informaciją. Atlikti tyrimai teigia, kad tie įvykiai ar informacija, kurie sukelia emocinį atsaką yra labiau įsimintini negu neutralūs (Van Bergen, Wall & Salmon, 2015; Khairudin et al., 2012). Taip gali būti todėl, kad emocinė ir racionali informacija yra užkoduojama skirtingose smegenų srityse. Pasak J. Hammond (2008) racionalioji smegenų dalis apdoroja informaciją linijiniu būdu, kiekvieną jos dalį atskirai. Tuo tarpu emocinė smegenų dalis ją apdoroja paraleliai. Taip informacija yra apdorojama greičiau, tačiau ne loginiu būdu. Už ją tai padaro racionalioji dalis. Labai svarbi smegenų dalis, kuri nustato kaip emocijos bus išreikštos fiziškai, yra pagrindinė dalis, kur yra kaupiami emociniai prisiminimai. Tyrimas parodė, kad kai žmogus patiria didelio sužadinimo situacijas, migdolas gali nepaisyti paprastai vykstančių racionalių ir emocinių smegenų funkcijų ir prisiimti šią atsakomybę sau, sprendimų priėmimo proceso metu sužadindamas ryškiausius savo prisiminimus (Hammond, 2008). Patiriamos emocijos gali turėti dvejopą poveikį. Kartais tam tikros emocijos yra siejamos su tam tikrais įvykiais. Žmogus pačias patirtas emocijas gali atsiminti stipriau negu aplinkybes, kuriomis tos emocijos yra patiriamos. Dėl to žmonės išvysto automatines emocines reakcijas ir atsakus į tuos objektus ar įvykius. Kitas emocijų poveikis yra pačių prisiminimų sustiprinimas, kurių metu buvo patiriamos emocijos (Zurawicki, 2010). Taigi, emocijos daro įtaką ne tik žmogaus sąmoningiems, bet ir nesąmoningiems sprendimams. Emociniai prisiminimai sukelia stiprią, nesąmoningą fiziologinę reakciją. Visgi vien tik emocijų sukėlimas yra nepakankama sąlyga įvykiams ir informacijai atsiminti. Nuo emocijų priklausančio atgaminimo teorija (ang. the mood-state dependent retrieval theory) teigia, jog informacijos atgaminimas yra efektyvesnis tada, kai emocinė būsena bandymo atgaminti informaciją metu yra panaši į emocinę būseną, kuomet informacija yra užkoduojama (Zurawicki, 2010). Dar vienas svarbus veiksnys yra gaunamų užuominų pobūdis. Tyrimas parodė, kad kai informacijos užkodavimo metu buvusios sąlygos ir atgaminimo užuominos sutapo, tyrimo dalyviai informaciją atsiminė žymiai greičiau negu tada, kai jos nesutapo (Friestad & Thorson, 1993). Pavyzdžiui, reklamų žiūrėjimo metu jas vertinant, vėliau yra gaunama užuomina, nusakanti produktų kategorijas. Jeigu buvo žiūrima paprastai, nevertinant, labiau tiko užuominos apie įvykius reklamoje. Tokius gautus rezultatus tyrėjai aiškina tuo, jog gali būti, kad paprasto žiūrėjimo metu atminties pėdsakai nėra suskirstomi pagal produktų kategorijas.
Taip pat skaitykite: Pagalba emocinei būklei
Racionali Emocinio Elgesio Terapija (REBT)
Racionalaus emocinio elgesio terapijos (rational emotive behavior therapy - REBT) įkūrėjas yra psichologijos mokslų daktaras Albertas Ellis (1913-2007). 1982 metais per Amerikos psichologų asociacijos (APA) atliktą psichologų apklausą pripažintas vienu iš įtakingiausių 20 a. Teorija teigia, kad ne gyvenimo įvykiai yra mūsų sielojimosi priežastis, bet mūsų reakcija į juos - pagrįsta įsitikinimais - tai kertinis Elliso sukurto psichoterapijos modelio akmuo. Mes reikalaujame, kad realybė būtų kitokia. Mūsų norai, poreikiai ir tikslai nuolat sutinka įvairias kliūtis.
Neracionalūs Reikalavimai Pagal Albertą Ellis
- Reikalavimai sau: aš privalau gerai pasirodyti ir privalau būti patvirtintas reikšmingų žmonių.
- Reikalavimai kitiems žmonėms: žmonės privalo su manimi elgtis taip, kaip aš norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi - sąžiningai, rūpestingai ir maloniai.
- Reikalavimai pasauliui: aš privalau gauti tai, ko noriu, ir tuomet, kada noriu, be to, manęs neturi ištikti tai, ko nenoriu.
Esmė tokia: nelankstūs reikalavimai visuomet yra susiję su konstruktyvaus supratimo stoka. Priešnuodis padedantis apsisaugoti nuo tokių neracionalių mąstymo būdų: priėmimas. Priėmimas realybės - nesvarbu, kad ir kokia nemaloni ji atrodytų. Gebėjimą priimti galima ugdyti.
Psichikos Sveikata ir Emocinė Gerovė
Psichikos sveikata - tai gera asmens savijauta, kai jis gali realizuoti savo gebėjimus, įveikti įprastus gyvenimo sunkumus, dirbti ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Psichikos sveikata yra neatsiejama bendros sveikatos dalis. Vaikas gali augti sveikas, kai rūpinamasi ir ugdoma ne tik fizinė, bet ir emocinė jo sveikata, kai jis yra mylimas, saugus, vertinamas ir reikalingas. Pakankama vaikų psichikos sveikata lemia jų įpročius, pasiekimus ugdymosi procese, socializaciją ir gerą būsimą sveikatą. Gera emocinė sveikata nereiškia, kad žmogus negali būti blogos nuotaikos ar patirti neigiamas emocijas. Tai yra normali mūsų gyvenimo dalis. Visi mes susiduriame su nesėkmėmis, netektimis ar pokyčiais. Ilgalaikės psichikos sveikatos pagrindas formuojasi ankstyvajame amžiuje. Vaikai yra labiau pažeidžiami, jie labiau priklausomi nuo emocinės aplinkos šeimoje, mokykloje, bendraamžių grupėje. Jaunų žmonių psichikos sveikatą lengviau gali sutrikdyti veiksniai, kuriems suaugusieji yra atsparesni (pvz., smurtui, patyčioms, skurdui, nesėkmėms ir pan.).
Šiandien aktualios technologijos, jų pažanga, išmanieji telefonai ir socialinės žiniasklaidos priemonės palengvina vaikų prieigą prie informacijos, gali padėti jų mokymuisi, gebėjimui užmegzti ir palaikyti ryšius su draugais, šeima. Tačiau tai gali turėti ir neigiamos įtakos vaiko psichikos sveikatai bei gerovei.
Kaip Stiprinti Emocinę Sveikatą Vaikams?
- Kalbėtis. Išklausyti vaiką, suprasti jo poreikius. Iš pradžių tai gali atrodyti sunku, bet jei vaikas atsiveria tėvams, šeimai, geriems draugams, tai gali padėti jam jaustis geriau - nevienišam ir suprastam. Besąlyginė tėvų meilė skatina vaiko gerovę, didina pasitikėjimą savimi, gerina tarpusavio santykius. Rekomenduojama kasdien rasti laiko susitikimams, pokalbiams, žaidimams. Kasdien pagirti, pastebėti geras savybes.
- Emocijų valdymas. Vaikai ir paaugliai yra jautresni emociniams išgyvenimams ir mažiau geba orientuotis stresinėse situacijose, patiria akademinius sunkumus, tad tikslinga juos mokyti savo ir kitų žmonių emocijų supratimo, tinkamų išraiškos būdų. Tėvai savo pavyzdžiu taip pat gali mokyti tinkamų, saugių emocijų raiškos būdų.
- Ribų, taisyklių nustatymas. Tam, kad vaikai jaustųsi saugūs, jiems svarbu žinoti suaugusiųjų nustatytas ribas ir taisykles. Jų reikia „lyg duonos kasdienės“.
- Fizinis aktyvumas. Fiziniai pratimai naudingi tiek kūnui, tiek emocinei sveikatai, nes gali sumažinti patiriamą stresą ir nerimą. Paraginkite vaiką daugiau laiko praleisti gryname ore, išbandyti įvairias sporto šakas. Jeigu neranda kuo susidomėti, pagalvokite, gal jam patiktų bendri šeimos pasivaikščiojimai po vakarienės ar savaitgaliais.
- Tinkama mityba. Tikslinga subalansuota, racionali mityba (įtraukti į mitybą daug vaisių, daržovių, skaidulinių medžiagų, omega-3 polinesočiųjų riebalų rūgščių; namuose mokymosi metu gurkšnoti negazuotą vandenį, valgyti obuolius ar gerti obuolių sultis).
- Laisvalaikis ir pomėgiai. Akademinė veikla užima didelę dienos dalį, bet šalia to, paskatinkite vaiką išbandyti įvairius būdus, kurie padėtų jam atsitraukti nuo varginančių minčių ar situacijų, t. y. rasti laiko laisvalaikiui ar pomėgiams.
- Miegas. Pakankamas ir kokybiškas miegas yra nepaprastai svarbus psichikos sveikatai. Kai galvos smegenys gerai pailsėjusios, galime lengviau valdyti susijaudinimo ir nusiraminimo procesus. Jeigu užmigti sunku, gali padėti rami muzika, meditacija, kiti atsipalaidavimo būdai.
Gera emocinė sveikata yra pagrindas puikiai savijautai, sveikatai, sėkmingam vystymuisi ir tolimesniam gyvenimui.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti emocinę priklausomybę
Kaip Pasirinkti Psichoterapeutą?
Per retai psichoterapeutui užduodami klausimai. Geštalto psichoterapeutė, Vilniaus Geštalto Instituto direktorė Brigita Kaleckaitė emocinės gerovės konferencijoje „LogOFF“ pasakojo, kad visgi dažniausiai žmonės psichoterapeutą renkasi ne pagal jo atstovaujamą psichoterapijos kryptį, o pagal rekomendacijas arba atsiliepimus ir aprašymus internete. Renkantis psichoterapeutą internetu, anot pašnekovės, itin svarbi tampa net terapeuto nuotrauka. Egzistencinės terapijos centro vadovas, humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos instituto dėstytojas ir supervizorius Robertas Petronis antrina - terapijos kryptis retai tampa pasirinkimo pagrindine priežastimi. Svarbiausia yra pats terapeutas ir kliento jausmas apie jį. Todėl labai pravartu su terapeutu susitikti ir pirmą kartą pokalbio metu neretai pajuntama, ar tai - žmogus, su kuriuo norisi toliau eiti, ar ne. „Pirmame susitikime dažniausiai ir sakau, kad jeigu jaučiat, kad ne - pasitikėkit tuo jausmu“, - pataria R. Petronis.
Nors mumyse gali suveikti tam tikri ginybiniai mechanizmai, pasak B. Kaleckaitės, šiaip ar taip terapeutas turėtų pirmiausia bent jau patikti. Antraip bus sudėtinga atsiverti žmogui, kuriam jaučiate antipatiją. Be to, R. Petronio įsitikinimu, atėję į terapiją žmonės per mažai klausia apie terapeuto patirtį, išsilavinimą, nors tai - net labai svarbu ir būti tiesiog geru žmogumi - nepakanka. Vienok, B. Kaleckaitė mano, kad pirminis kliento nedėmesingumas tokioms detalėms kaip terapijos kryptis, terapeuto išsilavinimas - normalus ir dažnas reiškinys pačioje pradžioje, nes žmogus į terapiją neretai ateina jau turėdamas didelį skaudulį ir kartais jam net neįdomu, kam visa tai papasakos, nes svarbiausia - tiesiog išsikalbėti. Dažnai žmonės pradeda domėtis psichoterapeutu po 10-15 sesijų, kada tas ūmus skausmas, dėl kurio atėjo, sumažėja, atsiranda pasitikėjimas ir susidomėjimas terapijos kryptimi, terapeuto patirtimi. Bet net tada, anot Geštalto psichoterapeutės, retas kuris paklausia apie terapeuto turimus diplomus, praktikos valandas, ar tas terapeutas turi supervizorių ir pan.
Pablogėjimas Ilgalaikės Terapijos Eigoje - Normalu
Kokia terapijos kryptis bebūtų, pašnekovai įsitikinę, kad proceso eigoje ateina laikas ir pablogėjimams, ir krizėms, ir nemalonioms reakcijoms. Tada gali kilti prasti jausmai ir net noras mesti terapiją, tačiau B. Kaleckaitė sako radusi būdą tvarkytis su šia stadija: „Iš pradžių nepasakodavau ir neaiškindavau, tai kartais kai kuriems žmonėms, nors jie ateina, kad palengvėtų, o kartais penktą, septintą, dešimtą ar dvidešimtą sesiją pradeda sunkėti. Ką galvoja žmogus grįžęs namo? „O velnias, nepadeda, ne ten nuėjau, man negerėja, man sunkėja“. Tada meta, dingsta arba pasisako, kad jūs man netinkat, viso gero. Vėliau aš pradėjau daryti tokį dalyką - kai žmogus jau būna antroj, trečioj sesijoj, būna laiko - aš pradedu aiškint „žinai, gali būti, kad mes dabar dirbsim ir tau gali pablogėti. Tai yra natūralus, normalus procesas, sujudinam visus vandenis, viskas sukyla ir tikrai labai sunku. Bet jeigu tu praeisi tą laikotarpį - po to ateina ir tas šviesesnis rytojus, o paskui vėl banguojam.“ Pradėjusi tokio pobūdžio pokalbius su savo klientais, psichoterapeutė sako pastebėjusi, kad padaugėjo žmonių, kurie terapijos nemeta ir joje pasilieka net užklupus tam pablogėjimo periodui. Žinojimas, kad sukilę jausmai, sapnai, negalėjimas užmigti - normalios atsiradusios būsenos, kol su terapeutu praeinamas tam tikras periodas, itin gelbsti. R. Petronio įsitikinimu, šiuo atveju ypatingai svarbi ir rami terapeuto laikysena - be netikėtumų, be puolimo teisintis, ramios, natūralios atmosferos išlaikymas padeda klientui priimti ir ne pačias maloniausias ilgalaikės terapijos proceso dalis.
Norintiems greito psichoterapijos rezultato, lengvo atsakymo nebus, mat poveikis priklauso ne tiek nuo psichoterapijos krypties, kiek nuo terapeuto ir paties kliento. Vieniems, pasak B. Kaleckaitės, gali užtekti keleto seansų, pasikonsultuoti tam tikrais klausimais ar efektyviau išspręsti tam tikras konkrečias problemas, kitiems gi gali reikėti keleto metų ar ištiso dešimtmečio terapijos. Kai kuriuos klientus psichoterapeutė sako pati paraginanti jau nutraukti terapiją, jei mato, kad jos žmogui šiuo metu nebereikia. Krizių ir problemų visi turėsime visą gyvenimą, tačiau turint įgūdžius jas spręsti ir būtinus emocinius išteklius, nuolatinė terapija nebėra reikalinga.
Į Ką Kreiptis - Priklauso Nuo Iššūkio, Su Kuriuo Susiduriate
Kalbant apie konkrečios terapijos rūšies pasirinkimą, priklauso nuo to, dėl kokių priežasčių terapija reikalinga. Pvz. esant bipoliniam sutrikimui, obsesiniam kompulsiniam sutrikimui ar kitiems sutrikimams, taip pat stipriai išreikštai depresijai, anot B. Kaleckaitės, pradžioje labai padeda kognityvinė elgesio terapija, nes ji leidžia išmokti tam tikrų įgūdžių, kaip gyventi su savo būsenomis, terapija tarsi duoda įrankius spręsti savo iššūkius. Visgi, dažnai vien įrankių neužtenka ir kartais tenka nerti labai giliai, peržiūrėti visą gyvenimą nuo vaikystės, tuomet tinkama ilgalaikė psichoterapija - egzistencinė, Geštalto, psichodinaminė ar pan. Jei psichoterapija reikalinga vaikams ar paaugliams, B. Kaleckaitė sako dažniausiai rekomenduojanti kreiptis į Individualios psichologijos institutą Vilniuje, kur yra komanda, besispecializuojanti ties vaikais ir paaugliais. Ieškantiems šeimų terapijos, psichoterapeutė siūlo kreiptis į Kaune esantį Šeimos terapijos centrą. Ištikus ūmiai krizei (artimojo mirčiai, avarijai, kitai staigiai nelaimei) - galima kreiptis į krizių centrus.
R. Petronis labiau linkęs akcentuoti ne psichoterapijos kryptis, o konkrečius terapeutus. „Terapijos iš tiesų skiriasi struktūra. Kognityvinė elgesio terapija yra struktūruota. psichodinaminės, egzistencinės psichoterapijų procesas yra daug mažiau struktūruotas, daug daugiau jame neapibrėžtumo. Tada logiškai atrodo, kad jei žmogus gyvenime struktūruotas - jam reikia eiti į kognityvinę elgesio terapiją. Anaiptol. Aš esu turėjęs patirčių, kai atėjęs labai struktūruotas žmogus pas mane turi labai didelį iššūkį“, - apie kylantį diskomfortą, kuris vėliau gali tapti labai naudingas, pasakoja R. Petronis. Šiame nepatogume neretai kyla klausimai, kurie šiaip nekiltų, pvz. koks mano santykis su neapibrėžtumu, kurio gyvenime - apstu, juk visko sukontroliuoti negalime.
B. Kaleckaitė sako, kad siekiant, jog tiek klientas, tiek psichoterapeutas suvoktų, ar yra vienas kitam tinkami ir gali kartu dirbti, neretai pirmoji sesija yra nemokama.
#