Kategorijų mokymasis yra esminis pažinimo gebėjimas, evoliuciškai būtinas išgyvenimui. Objektų grupavimas į kategorijas leidžia organizmams apibendrinti informaciją ir daryti išvadas apie dar nepažintų dalykų savybes. Nors yra daug kategorijų mokymosi tipų, vienas iš labiausiai ištirtų kognityviniuose neuromoksluose yra taisyklėmis grįstas kategorijų mokymasis. Daugelis realaus pasaulio kategorijų yra susijusios su loginėmis, nors ir netobulomis, taisyklėmis.
Impulsyvumas - tai polinkis elgtis iš anksto neapgalvojus ar neapskaičiavus pasekmių, kuris yra pagrindinė įvairių psichikos sutrikimų, taip pat ir ribinio asmenybės sutrikimo sudedamoji dalis. Ribinis asmenybės sutrikimas nėra liga ar nuosprendis - tai dažniausiai neigiamų aplinkos faktorių paveikto vaiko neurologinio vystymosi pasekmė.
Ribinio asmenybės sutrikimo apibrėžimas
Asmenybės sutrikimas, kuriam būdinga ryškus polinkis elgtis impulsyviai, neatsižvelgiant į pasekmes ir afektų nestabilumas. Sugebėjimas planuoti ateitį gali būti minimalus ir smarkaus pykčio proveržiai dažnai gali pasireikšti smurtu ar “elgesio iškrovomis”; pastarųjų pasireiškimą ypač paskatina aplinkybės, kai impulsyvūs veiksmai yra kritikuojami arba jiems trukdoma. Yra skiriami du šio asmenybės sutrikimo tipai. Vyraujantys požymiai - tai emocinis nestabilumas ir nepakankama impulsų kontrolė. Būdingi keli emocinio nestabilumo požymiai; be to, dažnai yra neaiškus ar sutrikęs paciento savęs suvokimas, tikslai ir vidinių vertybių (tarp jų ir seksualinių) pasirinkimas. Paprastai pasireiškia nuolatinis tuštumo jausmas.
Asmenybės formavimasis ir sutrikimų raida
Pasak Vilniaus universiteto psichologijos doktorantės Gabrielės Skabeikytės, asmenybė pradeda formuotis nuo ankstyvojo amžiaus, kai vaikas ima skirti save nuo jį globojančio suaugusiojo. Antraisiais ar trečiaisiais metais atsiranda žodis „aš“. Ikimokyklinio ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikų savęs suvokimas yra gana pozityvus, jie nėra linkę savęs lyginti su bendraamžiais. Kitaip yra paaugliams - jie ima save suvokti kaip visumą, lygina save ne tik su kitais, bet ir tuo, kokie buvo praeityje, įsivaizduoja save ateityje. Paauglystė dažnai nepraeina sklandžiai, ji būna kupina emocinių problemų. Paauglystėje išryškėja dauguma psichikos, taip pat - ir asmenybės sutrikimų. Jei paauglio problemos laiku neidentifikuojamos, jei jis nesulaukia pagalbos, tai gali tapti negalios ar net pasitraukimo iš gyvenimo priežastimi. Pasak G. Skabeikytės, nurašant pastebėtus simptomus „paauglystės audroms“, neretai pražiūrima viena paauglystėje prasidedančių psichikos sveikatos problemų - ribinis asmenybės sutrikimas. Anksčiau jis buvo laikomas tarpiniu sutrikimu tarp neurozės ir psichozės, dabar vertinamas kitaip.
Simptomų įvairovė ir jų pasireiškimas
Ribinio asmenybės sutrikimo užuomazgos gali būti matomos jau dvyliktaisiais gyvenimo metais. Jam būdingas emocinis nestabilumas, neaiškus, sutrikęs savęs suvokimas, vidinę sumaištį keliančių tikslų ir vertybių pasirinkimas. Turinčiojo šį sutrikimą santykiai su aplinkiniais esti įtempti ir nestabilūs, jie linkę artimuosius tai nuvertinti, tai idealizuoti. „Šie pokyčiai vyksta labai greitai - per vieną dieną ar vieną pokalbį. Nestabilumas toks ryškus, kad sunku nustatyti, koks santykių su artimaisiais pobūdis. Pavyzdžiui, vieną minutę draugas gali būti „iki gyvenimo pabaigos“, kitą jis jau „visai niekam tikęs“, - aiškina G. Skabeikytė. Turintiesiems ribinį asmenybės sutrikimą būdingos desperatiškos pastangos išvengti išsiskyrimo su artimais žmonėmis - jis gali būti tiek tikras, tiek jų įsivaizduotas. Pamanęs, kad jį gali palikti, toks žmogus verkia, dramatiškai kabinasi į paliekantįjį, pyksta. Pasitaiko ir suicidinių atvejų. Pasak psichologės, būtent po bandymų žudytis ribinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės dažniausiai patenka į medikų akiratį: „Jų viduje būna įjungtas tik vienas elgesio režimas: „daryk“. Jiems stinga elgesio slopinimo, savikontrolės, apie pasekmes, kas nutiks vėliau, negalvojama. Neretai turintieji ribinį sutrikimą pradeda piktnaudžiauti alkoholiu, narkotikais, jiems būdingi chaotiški santykiai.“ Turinčiųjų šį sutrikimą gyvenimas primena linksmuosius kalnelius - emocijos keičiasi itin sparčiai. Vieną minutę jiems viskas gerai, juos apėmęs begalinis džiaugsmas ar euforija, o kitą minutę seka nuopuolis, stiprūs ir nekontroliuojami pykčio protrūkiai. Aplinkiniams šių žmonių reakcijos gali būti labai netikėtos. Neretai žmones su šiuo sutrikimu vargina paranoidinės mintys, jie jaučiasi persekiojami, mano, kad kažkas nori jiems pakenkti, tik apsimeta gerais, o iš tiesų yra blogi.
Taip pat skaitykite: Suprasti ribinį asmenybės sutrikimą
Esminis bruožas - tuštumos jausmas
Pasak G. Skabeikytės, turinčiuosius ribinį asmenybės sutrikimą iš kitų išskiria vidinės tuštumos jausmas. Po stiprių emocinių antplūdžių ateina laikas, kuomet išsenkama, nieko nebejaučiama. „Kai su jais kalbi, susidaro įspūdis, kad jų viduje - didžiulė skylė, skausminga tuštuma. Iš čia kyla impulsyvus elgesys, savęs žalojimas, suicidinės mintys“, - aiškina pašnekovė. Gyvendami su tuštumos jausmu, šie žmonės dažnai nebesuvokia savo tapatybės, sako: „Nežinau, kas esu. Gal kiti gali mane geriau apibūdinti.“ Kai nerandama, kaip emocijų stygių užpildyti teigiamais dalykais, kyla daug rizikų. Paaugliai, nesulaukiantys pagalbos laiku, susiduria su mokymosi sunkumais, jiems kyla didesnė rizika patirti prievartą santykiuose ir panašiai. Psichologės teigimu, svarbu atskirti atvejus, kada panašūs simptomai tėra paauglystei būdingi raidos sunkumai ir kada - jau klinikiniai atvejai, reikalaujantys intervencijos ir gydymo. „Tyrimo, atlikto Kanadoje 2015-aisiais, rezultatai rodo: jei paaugliui ankstyvoje paauglystėje nustatyti ribiniam asmens sutrikimui būdingi simptomai, vėlyvojoje paauglystėje jie praeina vos 16,7 proc. žmonių. Šiuos atvejus ir galima priskirti „paauglystės audroms“. Diagnozuojant ribinį asmenybės sutrikimą, labai svarbu žvelgti į visumą, neištraukti vieno simptomo ar vienos problemos, nes tai nėra tolygu sutrikimui. Sutrikimas - tai simptomų mišinys, kuris stipriai sutrikdo žmogaus funkcionavimą“, - pabrėžia specialistė.
Ankstyvos diagnostikos svarba
Pasak G. Skabeikytės, labai svarbi ankstyva ribinių asmenybės sutrikimų diagnostika ir intervencija. Kuo ilgiau sutrikimas užsitęsia, tuo sudėtingiau jį gydyti. „Lietuvoje apie ribinį asmenybės sutrikimą kalbėti pradėta neseniai, atlikta per mažai tyrimų, kurie leistų stebėti sutrikimo dinamiką paauglystėje. Šią spragą žadame užpildyti - vadovaujant universiteto docentei Rasai Barkauskienei, netrukus prasidės dvejus metus truksiantis tyrimas skirtinguose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, įvairiose mokyklose. Tirsime paauglius nuo 12 iki 18 metų. Tyrimo tikslas - išsiaiškinti ribinės asmenybės sutrikimo bruožų dinamiką asmenybės raidoje, stebėti, kaip ji keičiasi, kokie įvykiai ar potyriai turi įtakos simptomams stiprėti, silpnėti ar likti stabiliems“, - pasakoja G. Skabeikytė. Jos teigimu, bus vertinami įvairūs aspektai, tarp jų - jau apibrėžti kaip svarbūs sutrikimo raidai: tai tėvų, paauglio psichopatologijos, socialinė aplinka, smurto patirtys. Bus aiškinamasi, kokios asmenybės sferos sutrikdytos, o kurios funkcionuoja gana tolygiai. Taip pat bus vertinama paauglių tapatumo raida. Remiantis naujausiais tyrimais, tapatumas yra asmenybės sutrikimų šerdis, per jį galima pamatyti, ar asmenybės funkcionavimas pasunkėjęs. „Norėčiau pabrėžti: tyrimo tikslas nėra diagnozuoti sutrikimą. Jo esmė - tyrinėti, kiek išreikštas paauglių ribinis asmenybės sutrikimas, kokia jo raida. Tai bus tyrimas, skirtas praplėsti žinojimą apie ribinį asmenybės sutrikimą“, - sako G. Skabeikytė.
Pagalba ir gydymas
Mūsų šalyje pagalbos ribinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės kol kas sulaukia mažai. Užsienyje jau sukurtos ankstyvosios intervencijos, prevencinės programos. „Labai svarbu laiku pastebėti, kad vaikui reikia kvalifikuotos pagalbos. Jei pagalba nesuteikiama laiku, tie patys ribiniam asmenybės sutrikimui būdingi bruožai lieka visam gyvenimui, jie neišnyksta savaime, problemos tęsiasi ir suaugus“, - aiškina psichologė. Pasaulyje ribiniam asmenybės sutrikimui gydyti dažniausiai taikomos dvi kognityvinės terapijos atmainos - schemų terapija ir dialektinė elgesio terapija. Schemų terapija skirta neigiamiems įsitikinimams keisti, tokiems kaip „esu blogas“, „aplinkiniais negalima pasitikėti“ ir panašiai. Dialektinė elgesio terapija derina du darbo būdus, jie skirti reikiamiems asmens įgūdžiams lavinti. Taikomi ir tam tikri psichoterapijos metodai. „Mokymasis atpažinti savo emocijas ir jas tinkamai reguliuoti veikia kaip stipri priemonė, padedanti gerinti asmens funkcionavimą ir susidoroti su sunkumais. Laiku suteikus tinkamą pagalbą, asmenybės ribinio sutrikimo prognozės gali būti pozityvios“, - pabrėžia G. Skabeikytė.
Ribinio asmenybės sutrikimo bruožai
Asmenys turintys ribinės asmenybės sutrikimą paprastai stokoja stabilios savasties pojūčio, jie dažnai išgyvena tuštumos jausmą ir atstūmimo baimę. Jie pasižymi impulsyviu elgesiu, yra linkę patirti intensyvias emocijas ir pasižymi emociniu nestabilumu, jiems būdingi pykčio ir agresijos protrūkiai bei disforijos patyrimas. Apimti intensyvių emocijų yra linkę žaloti save, taip pat būdingi dažni bandymai nusižudyti. Jų tarpasmeniniai santykiai pasižymi nestabilumu, chaotiškumu. Santykiams dažnai keliami nerealistiniai lūkesčiai ir jais dažnai nusiviliama. Artėjančio atsiskyrimo, atstūmimo ar išorinės struktūros praradimo suvokimas ribinei asmenybeei gali sukelti savęs vaizdo, afekto ir elgesio pokyčius. Šie žmonės labai jautrūs išorinėms aplinkybėms. Dažnai mano, kad šis jų suvokiamas atstūmimas reiškia, kad jie yra blogi. Atstūmimo baimė dažnai susijusi su negebėjimu ištverti buvimo vieniems, stipraus troškimo, kad kiti žmonės būtų šalia jų. Ribiniai asmenis gali jausti empatiją kitam asmeniui ir juo rūpintis, tačiau su didžiuliu lūkesčiu, kad tas asmuo, kuriuo besirūpinama bus visuomet prieinamas ir pajėgus pasirūpinti jais pačiais, jų poreikiais, reikalavimais. Būdinga staiga pasikeisti iš maldaujančios, prašančios pagalbos rolės į teisuoliško keršytojo už praeities skriaudas rolę. Tačiau dažniausiai jie save mato kaip blogus, bet kartais gali jaustis tarsi iš vis neegzistuotų. Savižala dažnai naudojama kaip būdas patvirtinti gebėjimą kažką jausti (ypač kuomet asmuo patiria disociaciją) ar siekiant sumažinti buvimo blogu pojūtį. Dėl nuolatinės tuštumos jausmo ir lengvai patiriamo nuobodulio turi tendenciją nuolat ieškoti kokių nors intensyvesnių patirčių. Pyktis dažniausiai kyla kuomet besirūpinantis asmuo ar partneris suvokiamas kaip apleidžiantis, nesirūpinantis, atstumiantis. Po pykčio išraiškos dažnai seka kaltė ir gėda, kurie prisideda prie savo blogumo patyrimo. Linkę save žlugdyti, sabotuoti prieš pat pasiekiant savo tikslą. Pvz., nutraukti mokslus prieš pat jų užbaigimą, patirti stiprų regresą artėjant prie terapinių tikslų pasiekimo, sužlugdyti gerus santykius. Sunkiai toleruoja išsiskyrimą, tačiau tuo pačiu sunkiai išbūna intymume.
Genetiniai ir socialiniai rizikos veiksniai
RAS 5 kartus dažniau stebimas tarp asmenų, kurių pirmojo laipsnio biologiniai giminaičiai irgi turėjo RAS. Socialiniai ir tarpasmeniniai rizikos veiksniai (Van der Kolk et al., 1989; Linehan, 1993; Fossatti et al., 1999; Graybar ir Boutilier,2002; Soloff et al., 2002; Benjamin, 2007; Zanarini et al., 2010; Linehan, 2015; Sperry, 2015). RAS turintiems asmenims biologiškai yra būdingas polinkis intensyviai išgyventi emocijas ir dažnai jų tėvai būna negebantys tinkamai validizuoti ir atliepti jų emocinių poreikių bei tinkamai į juos reaguoti. Dažnai vaikystėje į RAS turinčio asmens emocijų ekspresiją būna reaguojama nepastoviai, dažnai nuvertinančiu, paniekinančiu ar netgi baudžiančiu būdu. RAS turinčio asmens tėvai apskritai dažnai į juos jau nuo kūdikystės reaguodavo nenuosekliai ir nestabiliai - nuo perteklinio rūpesčio, hiperglobos (hiperkontrolės) iki baudimo ar visiško atsiribojimo, ignoravimo. RAS turintys asmenys dažnai yra patyrę traumuojantį apleistumą, atstūmimą (abandonment). Taip pat jie neretai iš savo tėvų yra patyrę ir kitų rūšių smurtą. 60-80 % RAS turinčių asmenų vaikystėje yra patyrę sisteminį smurtą. RAS turintys asmenys, kurie vaikystėje nepatyrė smurto, pasižymi geresniu funkcionavimu nei RAS turintys asmenys, kurie jį patyrė. RAS turintys asmenys iš savo šeimų taip pat dažnai išmoksta, kad kančia, liga ir silpnumas skatina kitų žmonių meilę ir rūpestį. Tai savo ruožtu paskatina RAS turinčio asmens įstikinimus, kad artimi ir mylimi žmonės slapta myli kančią.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
tags: #ribinio #asmenybes #sutrikimo #pozymiu #analize #klinikineje