XIX amžius Lietuvai buvo ypatingas laikotarpis, paženklintas tautinio atgimimo, kultūrinio sąmoningumo augimo ir asmenybių, kurios savo darbais ir idėjomis įtvirtino lietuvišką tapatybę, atsiradimu. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti ryškiausias XIX amžiaus Lietuvos asmenybes, kurios paliko gilų pėdsaką šalies istorijoje ir kultūroje.
Įvadas
XIX amžius - tai laikotarpis, kai Lietuva, būdama carinės Rusijos imperijos sudėtyje, patyrė didžiulį socialinį, politinį ir kultūrinį spaudimą. Tačiau būtent šis laikotarpis išugdė daugybę iškilių asmenybių, kurios savo veikla prisidėjo prie tautinio identiteto stiprinimo, lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimo bei modernios Lietuvos valstybės kūrimo.
Kalbinės ir Kultūrinės Veiklos Puoselėtojai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo pradėta atkurti tarpukariu veikusias visuomenines organizacijas, kurių svarbiausios veiklos sritys buvo visuomenės kalbinis švietimas ir ugdymas, lietuvių kalbos mokymas ir jos populiarinimas, valstybinės kalbos teisių įtvirtinimas. Ryškiausios iš tokių organizacijų buvo Lietuvių kalbos draugija ir Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga. 1990 m. buvo atkurtas kalbos populiarinamasis žurnalas „Gimtoji kalba“, 1933 m. pradėtas leisti Kaune. Atkurtosios nepriklausomybės dešimtmečiais Lietuvoje gyvavo nemaža visuomeninių organizacijų, savo veiklą siejančių su valstybinės kalbos teisių apsauga, lietuvių kalbos mokymu, kalbos populiarinimu ir kalbiniu visuomenės švietimu.
Lietuvių Kalbos Draugija
Lietuvių kalbos draugija (LKD) buvo įkurta 1935 m. balandžio 4 d. Kaune karininko Jono Martyno Laurinaičio ir kalbininkų Antano Salio bei Prano Skardžiaus iniciatyva. Veikė iki 1940 m. (kitais duomenimis, iki 1941 m.). Karui pasibaigus, J. M. Laurinaičio pastangomis buvo atkurta Vokietijoje, karo pabėgėlių stovykloje (1946), vėliau veikė JAV (1950-1968). Nepriklausomybės išvakarėse 1989 m. sausio 21 d. Tikslai panašiai formuluoti ir atkurtosios LKD įstatuose (1989, 1995, 2005). LKD yra savarankiška ir savanoriška visuomeninė nevyriausybinė organizacija, veikianti Lietuvos Respublikoje.
Vienas iš svarbiausių LKD darbų visada buvo rengti ir leisti GK. Bendrinės kalbos laikraštį „Gimtoji kalba“ 1933 m. Kaune įkūrė būrelis kalbininkų ir kalbos entuziastų. 1935-1937 m. GK rengė, o nuo 1938 m. ir jos leidybą organizavo LKD. Leidinys ėjo iki 1941 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, GK, pavadinta jau ne laikraščiu, o žurnalu, atkurta 1990 m. Vilniuje. Žurnalą leido LKD (1990-1996), specialiosios paskirties uždaroji akcinė bendrovė Gimtoji kalba (1996-2000), Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (2000-2022, iki 2010 m. vadintas Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutu). Reorganizavus Mokslo ir enciklopedijų leidybos centrą, GK leidybą nuo 2023 m. perėmė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.
Taip pat skaitykite: Amitriptilinas vyresniame amžiuje: ką reikia žinoti
Gimtoji Kalba
Šiame straipsnyje apsiribojama LKD ir kitų visuomeninių kalbos organizacijų veiklos atspindžiais atkurtosios nepriklausomybės laikotarpio GK (1990-2022). Nesistengiama aprėpti ir amerikinės GK laikotarpio, pirmiausia suvokiant, kad to meto GK skelbtai informacijai apie LKD reikėtų išsamių komentarų, pagristų medžiaga iš asmeninių kalbininkų archyvų bei išeivijos spaudos.
Tarpukario Lietuvoje nebuvo visa apimančio valstybinės kalbos įstatymo. Tiesa, lietuvių kalba turėjo valstybinės kalbos statusą, daliniuose įstatymuose, pavyzdžiui, spaudos, teismų, mokyklų ir kituose, buvo reglamentuoti tam tikri kalbos vartojimo ir jos taisyklingumo dalykai, bet nebuvo teisės akto, kur būtų nubrėžtos bendrosios kalbos norminimo, ugdymo ir priežiūros gairės. Šio darbo kaip tik ir ėmėsi Lietuvių kalbos draugija.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo sudaryta Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau - VLKK, 1990), įkurta Valstybinė kalbos inspekcija (toliau - VKI, 1990), pradėta steigti kalbos tvarkytojų etatus savivaldybėse (1990), priimtas Valstybinės kalbos įstatymas (1995; tekstą žr. GK 1995 3 1-5), į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą įtrauktas reikalavimas laikytis VLKK nutarimų (1992), dalimis patvirtintas Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas (1992-1997). LKD buvo viena iš šių sprendimų iniciatorių ir skatintojų. Taigi artimiausias uždavinys - sukurti darnią kalbos apsaugos, norminamojo darbo ir kalbos kultūros diegimo sistemą.
LKD veiklai daugiausia vietos skirta GK kronikos ir Aktualijų skyreliuose. Taip pat žurnale spausdinta pokalbių su LKD nariais, sukaktuvinių straipsnių, nekrologų. Skelbti įvairūs LKD dokumentai: įstatai, vieši laiškai, kreipimaisi, rezoliucijos, konkursų nuostatai ir kt. Nemaža teorinių ir praktinių straipsnių paskelbė LKD nariai kalbininkai: Jonas Klimavičius, Jonas Palionis, A. Pupkis, Albertas Rosinas, Bonifacas Stundžia, Vytautas Vitkauskas, Zigmas Zinkevičius ir kt.
Atkuriamasis Suvažiavimas
Apie galimybę atkurti LKD plačiau imta kalbėti Atgimimo metais. 1988 m. birželio 20 d. „Kultūros barų“ žurnalo redakcijoje surengtas pokalbis Lietuvių kalbos kultūros dabartinė padėtis ir perspektyvos. Jame kelta mintis atkurti LKD. Idėjai pritarta rugsėjo 21 d. vykusiame išplėstiniame MK redakcijos posėdyje. Rugsėjo 27 d. 1989 m. sausio 21 d. Vilniuje įvyko LKD atkuriamasis suvažiavimas. Išrinkta 65 asmenų LKD taryba (pirmininkas J. Palionis), 13 asmenų valdyba (pirmininkas A. Rosinas, pavaduotojai Zigmas Pocius, A. Pupkis, Bronys Savukynas, sekretorė Monika Žilienė), revizijos komisija. Suvažiavimo nutarime apibrėžti LKD veiklos tikslai ir uždaviniai (MK 1989 4). Po keleto dienų - 1989 m. sausio 25 d. - įvyko pirmasis valdybos posėdis (GK 1990 1 30). Balandžio 22 d. sukviestas pirmasis tarybos posėdis (Pupkis 1989). Jame J. Palionis kalbėjo apie LKD komisijų ir skyrių veiklos uždavinius, A. Rosinas - apie skyrių ir valdybos ryšius, A. Pupkis ir keletas kitų posėdžio dalyvių - apie LKD žurnalą. GK atkurta kaip LKD leidinys. Paskutiniame 1989 m.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai pokyčiai senstant
Atgaivinus draugiją (beje [,] antrąkart, nes pirmąkart ji buvo atkurta 1950 m. pasitraukusių į užsienį lituanistų) iškilo gyvas reikalas turėti ir jos periodinį leidinį. GK kronika rodo, kad atkurtosios LKD taryba ir valdyba reguliariai rinkdavosi į posėdžius. Taryba posėdžiaudavo du-tris kartus per metus, valdyba kas antrą savaitę, nuo 1994 m. - kas mėnesį. Po III suvažiavimo, įvykusio 1997 m. sausio 18 d., taryba iš pradžių rinkdavosi kas mėnesį (GK 1997 5 31-32). Apie svarstytus klausimus, priimtus dokumentus būdavo pranešama GK kronikoje. Dažniausiai tarybos posėdžiuose valdybos pirmininkas pateikdavo valdybos veiklos ataskaitą, tarybos nariai skaitydavo pranešimus kalbos politikos ir kalbos tvarkybos klausimais, skyrių veiklą pristatydavo jų vadovai. Diskusijose brėžtos artimiausių darbų kryptys, tartasi dėl organizacinių reikalų. Į tarybos ir valdybos posėdžius kviestasi visuomeninių organizacijų, valstybinės kalbos priežiūros institucijų atstovų. Pavyzdžiui, 1990 m. gruodžio 15 d.
Tarybos posėdžiuose nagrinėta ir LKD komisijų veikla. Pavyzdžiui, 1991 m. gruodžio 7 d. posėdyje metų veiklos rezultatus apžvelgė komisijų pirmininkai: Kalbos teorijos komisija (pirmininkas J. Palionis) parengė keletą straipsnių, Terminologijos komisija (pirmininkas G. Daugėla) organizavo žodynų rengimo komisijas, Viešosios kalbos komisija (pirmininkė Danguolė Mikulėnienė) parengė klaidų kodeksą, nagrinėjo televizijos ir radijo valandėles, Vietovardžių ir tarmių komisija (pirmininkas V. Vitkauskas) pranešė, kad sėkmingai keičiami sovietiniai gatvių, vietovių pavadinimai, Mokyklų komisija (pirmininkas Alfonsas Kairys) domėjosi vadovėlių kalba. A. Kairio surengtos apklausos duomenimis, LKD nariais save laikė 4286 mokytojai ir mokiniai, 61 proc. Valdybos posėdžiuose nagrinėti komisijų darbo planai, derintas valdybos, tarybos ir skyrių bendravimas, planuotas pasirengimas tarybos posėdžiams. Maždaug nuo 1998 m. pranešimų apie tarybos ir valdybos posėdžius GK kronikoje ėmė rodytis rečiau. 2005 m. priėmus naują LKD įstatų redakciją, parengtą pagal Asociacijų įstatymo reikalavimus, LKD suvažiavimai pradėti rengti kasmet. Jų darbotvarkė aprėpė ir nemaža klausimų, iki tol svarstytų tarybos posėdžiuose, tad tarybai sumažėjo poreikis rinktis atskirai svarstyti tų pačių dalykų. Organizacinius ir administracinius LKD reikalus ėmė tvarkyti valdyba. Nemaža šių klausimų jos nariai spręsdavo telefonu ar elektroniniu paštu, tad nebebuvo būtinybės rinktis į dažnus fizinius posėdžius. Maždaug nuo 2005-2007 m. apie LKD tarybos ir valdybos veiklą GK skaitytojai daugiausia sužino iš kasmetinių suvažiavimų apžvalgų.
GK visada spausdinti svarbiausi LKD veiklos dokumentai: pirmieji LKD įstatai, įregistruoti 1989 m. rugpjūčio 24 d. Savita dokumentų grupė - LKD tarybos, valdybos, komisijų, suvažiavimų kreipimaisi, rezoliucijos įvairiais kalbos politikos ir kalbos vartosenos klausimais. Jų daugiausia buvo paskelbta Atgimimo metais ir nepriklausomybės pradžioje. Tarybos kreipimesi Tesugrįžta vardai į gimtinę kviesta atsisakyti kolūkių pavadinimų Pirmyn į komunizmą, Tarybinė žemė ar pan. ir ūkius, gyvenviečių gatves vadinti senais, nykstančiais ar primirštais tų apylinkių vietovardžiais (GK 1990 2 31-32). Sužinojus, kad SSKP CK plenume ketinama rusų kalbą skelbti valstybine SSRS kalba, 1989 m. rugsėjo 23 d. LKD tarybos posėdyje B. Savukyno siūlymu parengtas LKD tarybos ir Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo kreipimasis į SSRS Aukščiausiąją Tarybą; jis buvo išspausdintas „Literatūros ir meno“ spalio 14 d. numeryje (GK 1990 3 28-27). Po 1991-ųjų sausio įvykių paskelbtame LKD kreipimesi reikalauta nenaudoti transliacijoms sovietų kariuomenės užgrobtuose radijo ir televizijos pastatuose likusių kalbos laidų įrašų (GK 1991 1-2 29). Mokyklų komisija, kreipdamasi į lituanistus, kvietė kurti mokyklose LKD grupes (GK 1990 3 28). 2002 m. balandžio 22 d. Daugiausia kreipimųsi susiję su LKD įstatuose įrašytu tikslu rūpintis viešosios kalbos taisyklingumu.
Kalbos Būklė
Lietuvių kalbos padėtis šiuo metu yra blogesnė nei prieš keletą metų, kada kilo Atgimimo banga. Tada visi turėjome vilčių, jog tiek metų sąmoningai atsilaikę prieš intensyvų rusinimą, suvokę būtinybę padėti kalbai atsigauti ir išsiskleisti visa joje glūdinčia gimtinės dvasia, atgavę Nepriklausomybę, tuoj imsimės gydyti kalbos žaizdas, naikinti dirbtines ir mūsų pačių tamsumo keliamas kliūtis, kad įtvirtintume gimtosios kalbos statusą visose gyvenimo srityse. Šias iliuzijas stiprino ir visuomenėje plintantis suvokimas, jog sveikas tautinis švietimas ir sveika tautinė kultūra galimi tik ant sveikos gimtosios kalbos pamatų. Tačiau gyvenimo realybė kitokia. Veši neigiamas požiūris į kalbą: viešajame gyvenime nepaisoma elementariausių jos vartojimo normų, niekaip nesugebama sukurti veiksmingo būdo įtvirtinti kalbos normas radijuje, spaudoje, televizijoje; steigiama privačių leidyklų, kurios lengvapėdiškai nepaiso bendrinės kalbos normų ir tokią savo nuostatą grindžia primityvia demagogija, tariamąja demokratija. Spaudoje, per radiją ir televiziją ėmė reikštis naujieji verslininkai ir politikai, kurie niekada nesirūpino savo kalba <…>. Nejaugi lietuvių kalba, jau pasiekus Nepriklausomybę, ir toliau bus skurdinama taip, kaip ilgus priespaudos metus? Prasta kalbos būklė pabrėžta kreipiantis į pareigūnus ar institucijas, galinčius prisiimti atsakomybę už kalbos taisyklingumą konkrečiose jos vartojimo srityse. LKD II suvažiavimo dalyviai, kreipdamiesi į Vyriausybę, konstatavo, kad daugelyje kalbos vartojimo sričių (radijas ir televizija, spauda, leidyba, reklama ir informacija, prekyba, įstaigų dokumentai, švietimo įstaigos) kalbos būklė prastėja arba negerėja, ir suformulavo aštuonis prašymus. Griežtai suformuluotus reikalavimus, nors ir pavadintus prašymais, galima geriau suprasti susipažinus su II suvažiavime perskaitytu LKD valdybos pirmininko A. Rosino ataskaitiniu pranešimu, kuriame realistiškai įvertinta pirmųjų nepriklausomybės metų kalbos būklė (Rosinas 1992). Turint omenyje, kad tuo metu dar nebuvo Valstybinės kalbos įstatymo, tik Lietuvos SSR Aukščia…
XIX Amžiaus Dailė
klasiczmo dail plito 17 a.-19 a. pradžioje. Skiriami du raidos etapai: ankstyvasis, arba barokinis (17 a.), ir vėlyvasis, dar vadinamas neoklasicizmu (18 a. antra pusė-19 a. pradžia). Labiausiai reiškėsi Italijoje, Prancūzijoje, mažiau Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje. Vėlyvojo klasicizmo dailės principai vyravo Lenkijoje, Rusijoje, Baltijos šalyse. Klasicizmas plėtojosi daugelyje plastinio meno šakų, Vakarų Europos įvairiose šalyse įgijo regioninių savitumų. Bendriesiems klasicizmo dailės principams būdinga antikinio grožio, harmoningos asmenybės idealas, didingi antikinės tematikos siužetai, griežta žanrų hierarchija, racionali, pusiausvyra paremta kompozicija, monumentalios, aiškaus silueto formos, taurus koloritas, jausmų santūrumas. Klasicizmo dailės tendencijos pirmiausia reiškėsi Italijoje. 16 a. antros pusės ir 17 a. dailėje bandyta atgaivinti antikos ir brandžiojo renesanso idealus, siekta įtvirtinti senovės Romos architekto Vitruvijaus žmogaus kūno proporcijų teoriją. Klasicizmo stiliaus principų sklaidai įtaką darė Bolonijos mokyklos atstovai, kurie pasipriešino karavadžizmo ir ypač manierizmo apraiškoms. Teoriniuose veikaluose pradėta propaguoti antikos idealaus grožio idėją, aukštinta renesanso meno kūrinių harmonija, jų emocionaliai santūrus turinys, dorinės temos. 18 a. viduryje Romoje išryškėjo vėlyvojo klasicizmo bruožai, klostėsi naujas požiūris į senosios civilizacijos meninę kultūrą. A. Canova. Italija tapo menininkų traukos centru, iš jos antikos idėjos sklido į kitas šalis. Poveikį darė klasicizmo estetiką, meno kūrinio santūrumą, harmoniją, gamtos idealizavimą skleidžiančių J. J. Winckelmanno, A. R. Mengso teoriniai veikalai. Dailininkai susidomėjo antikine literatūra, pradėjo remtis bendraisiais klasikinio meno raiškos dėsniais (taisyklingas piešinys, tikslios proporcijos, kruopštus nugludintas modeliavimas). Skulptūroje klasicizmo estetiką įkūnijo A. Canovos mitologinės kompozicijos (Trys gracijos 1793), Romoje dirbusio dano B. Thorvaldseno kūriniai, pagrįsti helenistinės Graikijos skulptūrų pavyzdžiais (Jasonas 1803). 18 a. pabaigoje-19 a. Kaip nuoseklus stilius klasicizmas susiformavo Prancūzijoje, čia jis glaudžiai siejosi su absoliutizmo ideologija, nacionalinės valstybės kūrimo idėja. Dailėje stengtasi atspindėti pilietinės pareigos ir atsakomybės, asmeninių interesų pajungimo visuomenės ir valstybės reikalams idėjas. Klasicizmo nuostatas skleidė Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija. Įsivyravo aiški temų ir žanrų hierarchija (aukštieji žanrai - istorinės, mitologinės, religinės kompozicijos, žemieji - portretas, peizažas, natiurmortas). Ankstyvojo klasicizmo idėjas ryškiausiai įkūnijo tapytojas N. Poussinas (Arkadijos piemenys 1636). 17 a. antroje pusėje-18 a. pradžioje klasicizmas tapo absoliutinės monarchijos stiliumi, įgijo oficialaus iškilmingo barokinio puošnumo (Liudviko XIV stilius). Tai ypač ryšku interjerų įrangoje (Ch. Le Brunas, J. Lepautre’as), taikomojoje dekoratyvinėje dailėje (A. Ch. Boulle’io baldai), auksakalystėje. Klasicizmo dailės bruožai ryškūs tapytojų P. Mignard’o (Persėjas ir Andromeda 1679), P. de Champaigne’io, S. Vouet, skulptorių F. Girardono (Apolonas ir nimfos 1666-78), A. Coysevoxo (Merkurijus 1680-90), P. Puget kūryboje. 18 a. antroje pusėje kaip vėlyvojo baroko priešprieša pradėjo ryškėti vėlyvojo klasicizmo tendencijos, gaivinamos senovės Graikijos ir Romos idealų. Kūriniuose įsivyravo pilietiniu patosu persmelktos dorinio turinio, istorinės ir mitologinės temos, įkūnytos aiškios struktūros kompozicijose, personažams suteiktos iš antikos ir Renesanso perimtos formos. Tapyboje vėlyvojo klasicizmo bruožus ryškiausiai įkūnijo J. L. Davidas. Antikinio pasaulio herojus vaizduojantys jo paveikslai kupini rūstaus dramatizmo, pilietinio patoso, perteikia autentiškus to meto Prancūzijos istorijos įvykius (Marato mirtis 1793, Horacijų priesaika 1784). J. A. D. Ingres. Vokietijos klasicizmo dailėje (kitaip nei Prancūzijoje) mažiau patoso, pilietiškumo. Didžiosios Britanijos dailėje klasicizmo tendencijos turėjo ryškių regioninių bruožų. Jos ryškiausios 18 a. antros pusės-19 a. pradžios interjerų įrangoje (Adamų stilius) ir taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniuose (J. Flaxmano dirbiniai, Wedgwoodo keramika). Rusijos dailėje klasicizmas susiformavo 18 a. viduryje ir tapo vyraujančia dailės kryptimi. Jo sklaidai didelę įtaką turėjo 1757 Sankt Peterburge įkurta Imperatoriškoji dailės akademija. Joje įtvirtinta antikos pavyzdžių studijomis grįsta dailės ugdymo sistema, plėtotas istorinis žanras, jos auklėtiniai stažavo Šv. Luko akademijoje Romoje, propagavo švietėjiškas patriotiškumo ir pilietiškumo idėjas. Sukurta paminklų garsioms rusų istorinėms asmenybėms įamžinti (B. Orlovskio Michailo Kutuzovo paminklas 1837, I. Martoso Paminklas Kuzmai Mininui ir Dmitrijui Požarskiui 1818). Klasicizmo estetika ryški ir skulptorių M. Kozlovskio, F. Ščedrino kūryboje. Istorinį ir mitologinį žanrą plėtojo tapytojai A. Losenko (Hektoro atsisveikinimas su Andromache 1773), A. Ivanovas (Jauno kijeviečio žygdarbis 968 m. Kijevo apsupties metu 1810), V. Šebujevas. 19 a. Lenkijos dailėje 1760-95 reiškėsi regioninė vėlyvojo klasicizmo atmaina - Varšuvoje susiformavęs Stanislovo Augusto stilius. Kūriniuose (daugiausia tapybos) keltos dorinės ir pilietinės vertybės, itin didelę reikšmę įgijo alegorinę potekstę turinti istorinė, mitologinė, biblinė tematika, tautos istorija tapo viena svarbiausių 19 a. Lietuvą nuo 17 a. Europoje vyraujančios Šviečiamojo amžiaus humanistinės idėjos, racionalistinė pasaulėžiūra pasiekė apie 18 a. vidurį. Joms veikiant kito požiūris į tautos istoriją, mokslą, švietimą. Klasicizmo pradžia dailėje siejama su Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros įkūrimu 1797. Klasicizmo idėjų sklaidą spartino reprodukcinė grafika (tapusi populiaria informacijos perteikimo priemone), dailininkų kelionės, studijos Vakarų Europos dailės akademijose, antikinių skulptūrų (dažniausiai kopijų) ir klasicistinių kūrinių importas, plitę gipsiniai antikinių skulptūrų liejiniai, skirti dailės studijoms. Grynojo klasicizmo stiliaus pavyzdžių (kitaip nei architektūroje) sukurta nedaug. P. Smuglevičius. Tapyboje klasicizmo sklaida siejama su pirmojo Tapybos ir piešimo katedros vadovo P. Smuglevičiaus pedagogine veikla. Iš dalies klasicizmą plėtojo ir J. Rustemas, kuris vertino racionalų meninės formos paprastumą, t. p. Skulptūros (įkurta 1803) ir Grafikos (įkurta 1805) katedrų dėstytojai. Pagausėjo žanrų, greta portreto ir religinių paveikslų pradėta kurti klasicizmui būdingas istorines, alegorines, mitologines kompozicijas, vaizduoti to meto įvykius. Dinamiškas teatrališkas baroko kompozicijas keitė statiškos, racionalios, įsivyravo linearizmas, skulptūriškas, t. p. toninis figūrų modeliavimas, santūrus koloritas. Klasicizmui priskiriama dauguma P. Smuglevičiaus (Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje 1794 m. Klasicizmo bruožų turi kai kurie J. Rustemo (Marijos Mirskytės, Barboros Šumskytės ir Adomo Napoleono Mirskio portretas, apie 1808), P. Joteikos (Tomo Žickio portretas) portretai. Su klasicizmo stilistika susiję ir kitų 19 a. pirmos pusės dailininkų tapyti portretai ir istorinės tematikos kompozicijos (V. Smakausko Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją, apie 1830), pasižyminčios nacionalinės savimonės brandumu. Sukurta skulptūrinį dekorą imituojančios dekoratyvinės sienų tapybos (P. Smuglevičiaus ir A. Smuglevičiaus Vilniaus universiteto Retų spaudinių skyriaus dekoras, 1802-04). Vėlyvasis klasicizmas, susipynęs su romantizmu, tapyboje plito iki 19 a. Skulptūroje klasicizmo sampratą ryškiau atspindi architektūros skulptūrinis dekoras, antkapiniai paminklai ir portretai, kuriems būdinga romėnų portreto realistiniai bruožai. Vienas ryškiausių klasicizmo atstovų - skulptorius ir architektas Kazimieras Jelskis. Klasicizmo samprata labiausiai atsiskleidžia jo sukurtuose reprezentaciniuose portretuose (Zakarijo Nemčevskio biustas, apie 1820, Adomo Kazimiero Čartoriskio portretas, apie 1823), antkapiniuose paminkluose (vyskupo J. Stroinovskio antkapinis paminklas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, 1827-29). Klasicizmo stiliui priskirtini kai kurie Vilniaus universiteto Skulptūros katedros pirmojo vadovo A. Le Bruno (Prof. Martyno Počobuto portretas, iki 1811), šios katedros auklėtinių V. Smakausko (Šv. Petras, Mielagėnų bažnyčioje), H. Dmachausko, F. Sivickio kūriniai. K. Jelskis. Klasicizmo idėjų sklaidai didelę reikšmę turėjo reprodukcinė grafika, profesoriaus J. Saunderso, vėliau Vilniaus universiteto Grafikos katedroje dirbusių jo auklėtinių M. Podolinskio ir G. Kislingo pedagoginė veikla. Kylant dailininkų profesionalumui, veikiant bendrosioms laikotarpio estetinėms nuostatoms greta vyravusios taikomosios grafikos susiformavo lakštinė grafika. Klasicizmo estetiką labiausiai įkūnija portretas (M. Podolinskio Prof. Vinco Herberskio portretas 1814, I. Veiso Jeronimo Stroinovskio portretas 1804), įvairios tematikos kompozicijos (J. Saunderso Jano Zamoiskio apoteozė 1812), peizažas (J. H. Głowackio Vilniaus Šv. Onos bažnyčia 1822-25). Taikomojoje dailėje klasicizmo principai ryškiau reiškėsi 19 a. pirmoje pusėje (18 a. paskutiniame ketvirtyje būta tik tam tikrų klasicizmo stiliaus užuomazgų). Dirbiniai kurti cechuose, manufaktūrose, dvarų ir pavienių amatininkų dirbtuvėse.
Taip pat skaitykite: Vyresnio amžiaus europiečių psichikos sveikatos tendencijos
tags: #19 #amziaus #lietuviu #ryskiausios #asmenybes