Įvadas
Simono Daukanto veikalas „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir lietuvių kalnėnų“ yra reikšmingas XIX amžiaus kūrinys, turėjęs didelį poveikį tautinio atgimimo procesams. Šiame veikale autorius siekė ne tik atkurti senovės lietuvių gyvenimo vaizdą, bet ir įkvėpti tautai dvasinės stiprybės, atgaivinti tautinę savimonę ir paskatinti kovą už savo egzistenciją. S. Daukantas gimtojo krašto praeitį laikė gyvu šaltiniu, iš kurio galima semtis įkvėpimo ir moralinių vertybių.
„Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir lietuvių kalnėnų“: Tautos charakterio paieškos
Knygoje „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir lietuvių kalnėnų“ S. Daukantas bandė atskleisti lietuvių tautos charakterį, apibūdinti senovės lietuvių materialinį ir dvasinį gyvenimą bei visuomeninę santvarką. Autorius siekė sukurti išsamų ir įtikinamą senovės lietuvių gyvenimo paveikslą, remdamasis įvairiais šaltiniais.
Metodologija ir šaltiniai
Sintetiniam vaizdui sukurti S. Daukantas rėmėsi ne tik rašytiniais šaltiniais, bet ir lietuvių valstiečių papročiais bei tautosaka. Jis retrospektyviai analizavo šią medžiagą, siekdamas atkurti tolimos praeities vaizdą. Toks požiūris leido S. Daukantui į senovės lietuvių gyvenimą pažvelgti iš vidaus, atskleidžiant jų vertybes, pasaulėžiūrą ir kasdienybę.
Laisvės idealas ir kontrastas su baudžiava
S. Daukantas savo kūrinyje norėjo parodyti laisvos, išnaudojimo nežinančios visuomenės egzistavimą Lietuvos praeityje. Senovės lietuvių gyvenimas buvo pavaizduotas kaip ryškus kontrastas baudžiavinei santvarkai ir carizmo despotijai. Tokiu būdu autorius siekė atskleisti priespaudos žalą ir įkvėpti tautą kovai už laisvę.
S. Daukantas griežtai pasisakė prieš bet kokį pavergimą, laikydamas laisvę įgimta žmogaus teise. Senovės lietuvis jo kūrinyje vaizduojamas kaip atkaklus savo socialinės ir politinės laisvės gynėjas. Ši paralelė tarp senovės lietuvių ir XIX amžiaus visuomenės yra vienas vertingiausių S. Daukanto pasaulėžiūros momentų, atskleidžiantis jo įsitikinimą, kad laisvė yra svarbiausia vertybė.
Taip pat skaitykite: Apie Simoną Daukantą
Beletrizuotas istorinis pasakojimas
S. Daukanto istorinis pasakojimas yra beletrizuotas, todėl glaudžiai susijęs su grožine literatūra. Tai reiškia, kad autorius ne tik pateikia istorinius faktus, bet ir juos interpretuoja, praturtina vaizdingais aprašymais ir dialogais. Toks stilius padeda skaitytojui geriau įsijausti į senovės lietuvių gyvenimą ir suprasti jų pasaulėjautą.
Senovės lietuvių karyba ir būdas
S. Daukantas pabrėžė senovės lietuvių karingumą, drąsą, kantrybę ir narsumą kare. Jis teigė, kad lietuviai buvo ne tik karingi, bet ir dori, malonūs bei taikūs ūkininkai. Autorius aprašė, kaip senovės lietuviai nuolat buvo pasiruošę ginti savo kraštą nuo priešų ir pavojų.
Nuolatinė parengtis kovai
S. Daukantas rašė, kad senovės lietuviai nuolat nešiojosi ginklus, net ir per šventes. Jis aiškino, kad tai buvo būtina dėl nuolatinio pavojaus, kurį kėlė ne tik pikti žmonės, bet ir smarkūs žvėrys, kurių pilni buvo Lietuvos miškai. Todėl senovės lietuviai turėjo nuolat treniruotis, kad būtų stiprūs, greiti ir sumaniai naudotųsi ginklais.
Kovos dėl laisvės
S. Daukantas pabrėžė, kad senovės lietuviai nuolat kovojo su svetimomis tautomis, kurios norėjo įsigrūsti į jų kraštą ir juos pavergti. Jis teigė, kad lietuviai atkakliai priešinosi priešams, norėdami išlikti laisvi ir gyventi pagal savo senus papročius. Dėl to, anot S. Daukanto, senovės lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, visada buvo ginkluoti - ne tik mūšiuose, bet ir viešose vietose, gėrynuose ir namuose.
Laisvės svarba
S. Daukantas teigė, kad ne tik aplinkybės, bet ir karingas būdas skatino lietuvius kariauti. Jis pabrėžė, kad senovės lietuviai mylėjo savo laisvę labiausiai už viską ir niekada jos neišsižadėjo, gindami ją nuo priešų iki paskutinio atodūsio. Autorius teigė, kad lietuviai turtus, lobius ir lepumą laikė nieku, o savo laisvę brangino kaip šventą dalyką.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Senovės lietuvių moralinės vertybės ir elgesys
S. Daukantas savo veikale daug dėmesio skyrė senovės lietuvių moralinėms vertybėms ir elgesiui. Jis pabrėžė jų viežlybumą, mandagumą, švelnumą ir pagarbą kitiems žmonėms. Autorius teigė, kad senovės lietuviai saugojo savo kalbą, apdarą ir namus, vengdami nepadorių ir goslingų žodžių.
Viežlybumas ir mandagumas
S. Daukantas rašė, kad senovės lietuviai buvo romaus būdo, retai tesivaidijo ir tesibarė, o apmaudą ant viens kito tankiau veikalu, ne žodžiu, giežė. Jie neapvežėjo goslybos ir nelėbavo, krūpaudami, kad neištižtų. Autorius pabrėžė, kad senovės lietuviai elgėsi su svietu visados mandagiai ir švelniai, kame nesusitikęs su žmogum, tuojau savo mandagumą reiškė, sakydamas: „Dievali, padėk”.
Pagarba ir dėmesys kitiems
S. Daukantas aprašė, kaip senovės lietuviai, susitikę pažįstamą žmogų, tuojau klausdavo: „Ką beveiki, ar sveikas? Sveikas, Naujų metų sulaukęs”, - sveikai perleisti ir kitų besveikam sulaukti linkėjo. Jis teigė, kad senovės lietuviai, praeidami pro šalį, kas būt esąs per žmogų, sakydavo jam labas rytas, laba diena, labas vakaras, laba naktis - pagal laiką.
Kreipimosi formos ir mandagumo pavyzdžiai
S. Daukantas pateikė pavyzdžių, kaip senovės lietuviai kreipdavosi į kitus žmones, reikalaudami ko nuo ko norint ar paguodos sau ieškodami. Jie visados nuo tų žodžių pradėdavo kalbėti, galvą savo lenkdami: „Tamistos sveikatos atėjom pasiteirauti ar pasijautoti” arba: „Nuo tavo baltos galvos atėjom paguodos ir malonės lūgoti”. Autorius pabrėžė, kad senovės lietuviai antgėrė svetį, visados sakydami į pažįstamą: „Sveikas”, į ne visai pažįstamą: „Būk sveikas”, pagėrus svečiui ar pavalgius, taip pat jam sveikatos geros linkėjo, sakydami: „Ant sveikatos” ir dėkavodami, jog vaišę jų priėmė, arba, kaip jie kad sako, už jo gerą širdį.
Apranga ir išvaizda
S. Daukantas teigė, kad senovės lietuviai apdare visados padorumą saugojo, nesgi plikų alkūnių, atdaros cacinės svietui negailino, plaukų kaktoj neraitė, marškinių išeiginių, kaip sakiau, plačias rankoves ties delnais ir antį visados su segele susegtus laikė, mergvaikių paklausais tarp jų neantsiklausi. Jis aprašė, kaip senovės lietuviai vasarą kas devintąją dieną, paskui, krikščionimis tapę, kas subatą ežeruose ar upėse maudės, žiemą pirtyse mazgojos, kas nedėlios rytą marškinius ir kelnes baltas perkeitė, ir ta gaspadinė už visų didžiausią gėdą būt sau turėjusi, kurios šeimyna juoda būt dirvose arusi ar pievoj šienavusis, nesgi balti drabužiai buvo jų visų didžiausia išeiga, ką stigavoja patys žodžiai, šiandien dar jų kalboj tebesantys, kaip viršiau minavojau.
Taip pat skaitykite: Kaip elgiasi kiti
Švara ir tvarka
S. Daukantas pabrėžė, kad senovės lietuviai ne vien drabužy, bet induose viežlybumą užlaikė, nesakysiu, jog mazginius tris kartus dienoj mazgojo, pagal tą, kaip tris kartus valgė, bet dar suolus, stalus, palanges, langų ir durų troboje staktas ne vien iš vidaus, bet ir iš lauko mazgojo, ką šiandien dar keleivis, keliaudamas nuo pat Lydos lig pat Rygos papilio, regės kame-ne-kame, noris tarp nuvargusių, tą senovės dabą. Jis teigė, kad senovės lietuviai trobų ir namų aslas kas dieną šlavinėjo, o kiemą ir laidarą nedėlioj kartą, nesgi vasarą ant kiemo vejos pakaičiavo medžių ūksmėse; ne vien kiemą ir laidarą čystą laikė, bet pačias pievas pavasarį grėbstė.
Kasdienė higiena ir malda
S. Daukantas aprašė, kaip senovės lietuviai nuo ryto, pusryčioti eidami, visi prausės ir, abrūsu didžiai ilgu šluostydamies, meldės, kaip anie sakė, už skendinius, paskui galvas šukavo su šepečiais, savo prasma dirbtais.
Senovės lietuvių požiūris į mirtį ir sveikatą
S. Daukantas savo veikale atskleidė senovės lietuvių požiūrį į mirtį ir sveikatą. Jis teigė, kad senovės lietuviai mirti nė vienas nesibijojo, bet sirgti ar luošu tapti nė vienas prie gyvo kaklo nenorėjo, nesgi sergąs ar luošas, regėdamas nebišgysiąs, dievams save aukavo, ugny degindamos; nes jog žmogaus kūno stiprume visa jo sveikata yra, todėl nuo viso to, kas kūną lepino, silpnino ir gadino, didžiai saugiai vengė, o viso naudojo, kas būt galįs kūną stiprinti ir tvirtinti; ir taip pirmuoju jų darbu buvo savo kūną gryną laikyti, todėl kožname kieme pirtį sau turėjo, ir tas ne ūkininku vadinos, kurio kieme jos nebuvo, į kurią, kelias dienas nuleidę, kaip sakiau, ėjo mazgotis.
Pirtis - sveikatos šaltinis
S. Daukantas aprašė, kaip senovės lietuviai į pirtis ėjo mazgotis, į kurias, regis, įprato Ryme būdami ir per 14 metų Valakų žemę valdydami, nuo kur pagrįžę pas save jas įkūrė, o rasi jau ir pirmiau jas turėjo, nėra raštuose randama, kuriose ne vien kūną čystijo, bet dar nuo daug ligų vaistėjos, užvis nuo peršalimo, kaipogi, šaltame krašte gyvendami, tankiai liuobėjo peršalti, giriose brūzdami ar tolimas keliones keliaudami.
Kūno grūdinimas
S. Daukantas teigė, kad senovės lietuviai pirtyse stiprino kūną tokiu pragumu: nebtverdamos tenai nuo šilimos ir varvindami prakaitą, šoko stačiai į eketį žiemos vidu, speiguotie, ir tenai per kelias valandas panėrę vėsinos, paskui iššokę vėl ėjo į pirtį kaitintis. Ne vien vyrai žaliūkai tą darė, bet kūdikėliai mažtiteli, išsprūdę raudoni, it iš ugnies ištraukti, po sniegus it po pūkus voliojos, atvėsę vėl bėgo į pirtį. Vasaros vidu įkaitę upėse ar ežeruose, kaip sakiau, maudės. Taip užgrūdintas kūnas nuo mažų dienų neb kūnu, bet jau plienu buvo, ir nė kokia liga į jį nekibo, todėl šimtą ir pusantro šimto metų ant svieto ištvėrė.
Darbštumas ir saikingumas
S. Daukantas pabrėžė, kad senovės lietuviai nuo mažų dienų pratinos visados trūsėti, sunkius sunkesnius darbus trivoti ir maž temiegoti, nesgi krūpavo, idant, slinkaudami ir lovose bipsodami, neištižtų, purpti ir pūti nepradėtų.
Liaudies medicina
S. Daukantas aprašė, kaip senovės lietuviai, susirgę vaistėjos, beje: gumbuodamies metyles gėrė, nuo putmenių lipštukais ar ievų kaišenomis vaistėjos, įkirtę ar padūrę, sviesto sulčia užpylė, kad nekirmėtų, koją ar ranką palūžę, gluosnio metūgėmis apsuikui prie kita kitos apdėję lentelėmis plonomis suveržė, išnirę kits kitam atitraukė koją ar ranką, nudegusį ugny putelių uogomis traiškė, nutvilkusius druska sūdė, dyguliui duriant, lydekos žandus sudeginę gėrė arba kraują medijonais leido. Jis pateikė daugybę pavyzdžių, kaip senovės lietuviai gydė įvairias ligas ir traumas, naudodami natūralius vaistus ir metodus.
Senovės lietuvių linksmybės ir muzika
S. Daukantas savo veikale aprašė senovės lietuvių linksmybes ir muziką, pabrėždamas jų linksmą būdą ir meilę dainoms. Jis teigė, kad lietuvis, tai yra kalnėnas arba žemaitis, visados yra linksmos širdies žmogus; keliaudamas, dirbdamas, kame būt nevargstąs, visados niūniuoja ar dainuoja.
Dainos ir niūniavimai
S. Daukantas rašė, kad senovės lietuviai nuvargę ar rūpesningi saviep niūniuoja, tarsi kutindamas širdį laimingesne atente, linksmu būdamas, dainuoja skaidriu balsu, tarsi it kitus norėdamas palinksminti savo džiaugsmu.
Viešės ir susibūrimai
S. Daukantas teigė, kad visų didžiaja jų linksmybe buvo viešės, beje, pasiregėjimas genties su genčia arba pažįstamu, kaip viršiau minavojau.
Muzikos instrumentai
S. Daukantas aprašė įrankius jų linksmybės, kurie buvo ilgi, iš trijų skilų sudėti apvalūs medžio trūbai, nuokamieni ir truputį pakumpi, per pusantro sieksnio ilgi, stipriai sukibyti, nukaišti ir laibai tošėmis nuvyturti, kuriuos vadino trimitais, jog iš trijų dalių buvo sudėti; tais trūbais skatino kareivius į kovą kariaudami, pūtė aukas dievams aukaudami, nabaštikus laidodami, kaip viršiau minavojau; vadino juos dar sutartiniais nuo to, jog vieni trūbijo, o kiti atlieptinai dainavo sueimuose: kaipogi Kiauleikio nabaštikas, 137 metus turįs, 1836 metuose miręs, jis pasakojo, jog dar atmenąs, kaip liuobėję subatos vakarą nuo saulės užsileidimo lig saulei patekant sutartines dainuoti. Jis aprašė, kaip senovės lietuviai, susiėję į vieną kiemą, motriškosios ir vyriškieji vieni į tuos trimitus pūtę, o kiti dainavę atlieptinai, nuo ko ir dainos yra taip pat sutartinėmis vadinamos.
Trimitų reikšmė
S. Daukantas teigė, kad šiandien dar didžiai retai tokių trūbų begal regėti, nes paprastai tirškina vario trūbelius, kuriais meškininkai meškas tancina, po kaimus vadžiodami. Tų trimitų balsas yra graudžiai malonus, daugiau rūstas, nekaip linksmas, keliąs klausantiems aitrą ir gailesį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos su šios dienos variniais karės trūbais. Tokie Lietuvos trimitai yra jau minavojami 1180 gudų raštuose, kaipo įvairiu ir neregėtu daiktu.
Kiti instrumentai ir dainos
S. Daukantas taip pat minėjo vamzdžiais vamzdijo jaunuomenė, iš mauknos karklų ar blendies padirbę pavasariais, lig žievei neprikepus; be tų vamzdžių turėjo piemenėliai molio pypynes, su kuriomis pavasarį ožaičius ir ėraičius po laukus ganydami tancino. Antras įrankis jų linksmybės buvo kanklės, pavėdžios per savo skvarmą į cimbolus, su stygomis taip pat gelžinėmis ir varinėmis; jų gaudesys yra trumpas ir kimus; smuikais, arba skripyčiomis, taip pat smuikavo savo prasma; nes tarp tų visų įrankių dainos buvo visų didžiausia linksmybe, kurias dainavo darbą dirbdami, ilsėdami ar linksmindamies; ir taip kožna notis jų gyvenimo turėjo sau ypatingą dainą, kurių palaikai šiandien dar kame-ne-kame yra girdimi.
Dainų rinkėjai ir tyrinėtojai
S. Daukantas paminėjo garsų raštininką Rėzą, sulasęs jų kelias dešimtis, apskelbė svietui metuose 1825, taip pat Simoną Stanevičių metuose 1829 Vilniuje, kurių daugioje vietoje gal regėti gaidos aitrą, laibumą ir švelnumą kalbos bei gailingumą širdies.
Senovės lietuvių amatai ir savarankiškumas
S. Daukantas savo veikale pabrėžė senovės lietuvių gudrybę ir savarankiškumą, teigdamas, jog visa, ko vien reikiant, patys sau steigė, idant svetimo nereikalautų, kaip motriškosios, taip ir vyriškieji; ir taip motriškosios verpė, audė ir dažė savo drobes ir milus įvairiomis barvomis nė nuo ko nemokomos, pačių dažyvėmis savo prasma.
Vyriškių amatai
S. Daukantas rašė, kad vyriškieji taip pat strūnijo sau visus trobesius, svetimo meistro nereikalaudami, dailidavo ratus, važius, šlėdes, arba šlajas, ir roges. Jis aprašė, kaip senovės lietuviai, vokiečiams užgulus jūrines jų pilis, beje: Klaipėdos, Liepojos, Lielupio ir Daugavos, kad nebgalėjo patys su svečia šalia per jūrą beprekioti, tad, nebgaudami nė nuo kur geležies žambių noragams, iš medžio juos dirbo; todėl nuo senų laikų tariama yra: „Lietuvis išjoja į girią raitas, o parvažiuoja važiuotas”.
Įrankių gamyba
S. Daukantas teigė, kad senovės lietuviai taip pat įrankius, kuriais namus strūnijo ar dailidavo, patys sau kalė, nė nuo ko nemokomi, nesgi šiandien dar taria į žmogų, rūpinantis įsteigimu kokio daikto ir dejuojantį nesugebėjimu, sako: „Akių pasiklausk” arba: „Buklus ir su žąsia moka arti”, kaipogi, pagal jų nuomonę, žmogus, ką paregėjęs, tą turi padirbti. Ir taip jų grąžtai, kaltai, strūnos, skaptai, skrytulės, kirviai, skliutai yra pačių dirbti.
Namų apyvokos daiktų gamyba
S. Daukantas aprašė, kaip senovės lietuviai lygia dalia dailidavo sau patys namų baldus, beje: kubilus, bosus, verpeles, aktainius, legeres, rakandas, pintines, kurvius, rėčius, kretilus, sietus, sėtuves, minkytuvius, lovius, raugtines, kipius, geldas, muldas, taip pat ir kitą butos padargą sau tiekė: plėskes, apnasrius, brizgilus, strungus, tinklus, krytis, kampus, venterius, riužius, kinkymus, pavalkus, kamantus, ienas, - trumpai sakant, visa, ko vien butai reikiant, vis sau patys savo prasma dirbo.
Lazdų gamyba
S. Daukantas paminėjo, kad perkaršęs bočius lazdos sau nepirko, su ievine, savo liekne išpiauta, krūpštinėjo.
Moterų amatai
S. Daukantas teigė, kad lygia dalia motriškosios pirkinių negeidė ir už visų didžiausią gėdą būt sau turėjusios svečios drobės nuometą sau ant galvos vyturti ar sermėga apsivilkti, nesgi jų staklės, skietai, mastuvai, lankčiai, vytuvai buvo jų vyrų dirbti.
Savamoksliai meistrai
S. Daukantas pateikė pavyzdžių, kaip kas nežino šiandien tokių vyrų, kurie, niekame nesimokę ir nė balsės rašto nežinodami, laikrodžius skambinančius dirba, kurie savo laibumu ir tikrumu gali lygintis su visų didžiųjų meistrų arba dailidžių ziegoriais. Taip pat Luoba, rašto nemokėdamas, iš akmenėlių, paupiais surankiotų, barvas trindamas, abrozdus į bažnyčias ir koplyčias tėplioja.
Inovacijos ir finansavimo trūkumas
S. Daukantas paminėjo, kad metuose 1790 Mančys, dailidė, nuo visų dar minimas, ketino ratus padirbti, kurie be arklių rietės, nes, negavęs nė nuo vieno 100 muštų medžiagai paskolyti, turėjo liautis nuo savo ketėjimo, nieko nenuveikęs. Kurią dieną nieksai į tą netikėtų, jei šiandien anglai, 40 metų buvus, nebūtų tą nuveikę.
Potencialas ir globos trūkumas
S. Daukantas apgailestavo, kad pasaulis stebėtųsi į lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, protą ir buklumą, kad būt buvusių toje žemėj akylų didžturčių ar kunigų, kurie būt suteikę pragumą jiems svietą regėti ir mokslą savo amato permanyti, todėl, nerasdami nė nuo ko sau globos, miršta nuo svetimo svieto nežinomi.
Gvaninio pastebėjimai apie žemaičius
S. Daukantas, bengdamas tą, ką Gvaninis, raštininkas, galop 16 amžiaus pasakoja savo garsiame rašte apie kalnėnus ir žemaičius, tarp kurių pats gyveno ir visa regėjo. „Žemaičių kraštas, - sako jis, - noris yra platus, tačiau neturi stiprių pilių, tiktai vietoves, arba miestus, ir kiemynojus, arba sodas, jau karališkas, jau poniškas. Tame krašte yra vyriausiu perdėtiniu storasta, nuo lenkų karaliaus patvirtintas, kursai iki savo gyvos galvos rėdo ir kurio karalius negali išmesti be didžio lyčiaus. Katalikų vienas vyskupas tėra. Žmonės gyvena žemuose ir pailguotinuose namuose, kurių asloje ugnis kūrinas, pas kurią gaspadorius, su šeimyna sėdėdamas, visus savo gyvulius ir namų padargą mato, nesgi po tuo stogu, be kokio perdorio, ir gyvulius tenai laiko. Diduomenė vietoje stiklų iš ragų, tauragėmis vadinamų, geria. Žmonės yra drąsūs, skudrūs ir ant karės pagebsnūs, kariauja šarvuoti visokiais ginklais, užvis ragotinėmis. Arklius mažus teturi, kuriuos matydamas, niekados netarsi galinčius butos darbus nuveikti ir karės žygius atlikti. Žemę aria medžio noragais, ne geležies, tas dar yra stebuklingesniu, jog jų grumtai yra kieti, ne smiltėti. Paprastai aria sau medžio noragus po juosta pakišę, idant, vienam nulūžus, netrukdami kitą antmautų. Nekurie storastos, norėdami palengvinti orę, įsakė laukus arti gelžiniais noragais; jei tą metą ar atentį nepaderėjo javai dėl giedrų ar lytų taip, kaip svietas kad buvo geidęs, tad pradėjo jis stigavoti, jog nuo gelžinių noragų javai nevykstantys, nesgi kito lyčiaus nenumanė. Storasta, krūpaudamas, kad svietas, įpuolęs į rūpesnį, nepatraktų, liepė vėl po seno mediniais noragais laukus arti. Tame krašte, sako, yra traškančios girios ir lieknai, kuriose, svietas pasakoja, jog vėlės kana kados rodančios. Niekame nėra taip gražaus medaus, kaip Žemaičiuose, nesgi maž vaško teturi ir didžiai yra baltas. Girios yra jų turtų klėtimis, bitės paprastai drevėse po girias veisias. Žemaičiai, visa nuo lauko nuvokę, rudeniui bengiantis, kas metą didžią šventę šventina tokiu pragumu: visi su pačiom…"
Gamtos ir visuomenės pokyčiai
S. Daukantas apmąstė, kad nieko nėra amžino šiame pasauly: kaipogi visa, kas tenai yra, dievo parėdymu anksčiau ar vėliau ilgainiui persikeičia, regis, dėl to vien, idant žmogus ne šio svieto, bet antro gyvenimo geistų. Vienos yra buvusios šiame pasauly tokios atmainos, kurias jam raštai pasako, kitas jam žemės, vandens ir oro ermyderiai rodo, noris raštai tyli, kitos yra tokios, kurias žmogus pats savo amžiuje gali regėti. Ir taip, kur pirma pievos žėlė, plačios pilys, vaisingos dirvos buvo, ten šiandien palšų smilčių vilnys, į trobesį aukštos, spiginamos nuo degančios saulės, po tyrus bangioja arba begalinės jūros užgulusios niūkso; ir vėl atkaliai, kur pirma karšti viesulai, žvildami degančias smiltis, neapregimuose tyruose pujojo arba begalinės jūros tyvuliavo, tenai šiandien dirvos, girios, ežerai ir ūkininkai tarp pilių gyvena.
Gamtos pokyčių įrodymai
S. Daukantas teigė, kad kokius ermyderių palaikus ne vien senovės raštuose gali rasti įrašytus, bet dar kožnas pats savom akim regėti. Ir taip šiandien tankiai upių grevose yra randami ąžuolai, į geležį supentėję, vandenyje gulintys, kartais keliais klėbiais neapkabinami, po skardžiu trimis, keturiais sieksniais aukštu, ant kurio liemeningos eglės, klėbininkės pušys auga, į padanges ramstydamos, ar ąžuolai, šimtais metų skaitantys, riogso, tačiau nieksai nežino nė pasakomis, koks juos tenai ermyderis ir kuomet pakasė.
Jūros pokyčiai
S. Daukantas aprašė, kad įlipus į visų aukščiausią kalną per 45 mylias nuo pažemio, kasant tenai žemes, randami yra sukloti sluoksniai įvairios barvos smilčių, žvizdrų ir akmenėlių, tarp kurių daug yra sraigių kaušelių, jau į akmenį pavirtusių; noris visi tie sluoksniai regimai yra nuo jūros vilnių sukloti, vienok, kada tenai jūra yra gulėjusi, nieksai nė pirm keturių tūkstančių metų, jau rastą žmonėms pramanius, nė pasakų apie tuos ermyderius neįrašė. Žuvėdai turi ant savo uolų ženklus, kurie rodo, jog Žemaičių jūra per 1000 metų yra per kelias uolektis nusekusi. Nes kas pasakys, kiek tūkstančių metų praėjo, lig visų aukštieji šio pasaulio kalnai, kelias dešimtis mylių paties aukščio turintys, iš jūros iškilo. Niekas to šiandien nežino neigi raštuose gali laiką tos noties apsiskaityti.
Išnykę gyvūnai
S. Daukantas teigė, kad kas tikėtų šiandien į taip dideliai didelius žvėris, šiame pasauly buvusius, kurių vienos gerankštės sprindžiu negal išmesti, jei tą teisybę nerodytų mums šiandien iškasti žemėje jų kaulai, noris nė vienas raštininkas nuo paties pramanymo rašto nežino jų ir neminavoja. Nuo ko regima yra, jog tuo kartu, jau svietui pradėjus rašyti, nė pasakomis nieksai jų nebminavoja.
#