Simonas Daukantas (1793-1864) - išskirtinė asmenybė Lietuvos istorijoje, tautinio atgimimo veikėjas, istorikas, švietėjas, padėjęs pamatus moderniai lietuvybei. Jis pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuvių kalba ir tapo vienu iš pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Daukanto darbai - tarsi tiltas tarp XIX amžiaus skirtingų luomų žmonių, tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos, tarp Apšvietos ir Romantizmo. Šiame straipsnyje panagrinėsime Simono Daukanto asmenybę, jo gyvenimo kelią, kūrybą ir nuopelnus Lietuvai.
Gyvenimo kelias ir mokslai
Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime, Skuodo rajone, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jis buvo vyriausias vaikas Jurgio ir … Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas dirbo eiguliu Sapiegų miškuose. Daukantų šeima neliko nuošalyje nuo XVIII a. pabaigos įvykių - abu tėvai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Simono gimimo metrikose jis buvo įrašytas bajoru, tad jam atsivėrė galimybė siekti mokslo.
Pradžios mokslą Daukantas krimto Kretingos pradinėje mokykloje, vėliau mokėsi Žemaičių Kalvarijos apskritinėje mokykloje. 1814 m. jis įstojo į Vilniaus gimnaziją, kur mokytojai pastebėjo jo gabumus rašymui. 1816-1822 m. studijavo Vilniaus universitete (VU), klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Iš pradžių studijavo Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, o 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą, kur susitelkė į Lietuvos istorijos ir teisės studijas. Baigė VU įgijęs teisės magistro laipsnį.
VU studijų metais Daukantas susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo idėjas dėl darbo lietuviškos kultūros labui. Anot istoriko Vytauto Merkio, Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“. Be gimtosios lietuvių kalbos, Daukantas mokėjo lotynų, lenkų, rusų, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbas, turėjo turtingą mokslinę biblioteką.
Darbas ir lituanistinė veikla
Baigęs universitetą, 1826-1850 m. Daukantas dirbo valdininku Rygoje ir Peterburge. Tarnybos sostinėje siekė norėdamas prieiti prie Lietuvos Metrikos - XIV-XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvo, kuris buvo svarbus Lietuvos istorijos šaltinis. Šalia tiesioginio darbo Daukantas ėmėsi plačios lituanistinės veiklos.
Taip pat skaitykite: "Būdas senovės lietuvių" apžvalga
Rygoje ir Peterburge jis sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus. 1822 m. parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Apie 1837 m. baigė rašyti „Istoriją žemaitišką“, kurią 1850 m. perdirbo ir pavadino „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. Peterburge Daukantas parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, kuri buvo išspausdinta 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu.
Daukantas rėmėsi LDK istoriografija, ypač Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbais, naujausiais vokiečių ir rusų istorikų veikalais. Jis rinko ir publikavo tautosaką („Dainės žemaičių“, 1846), leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838), lietuvišką elementorių „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842). Rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai) ir lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino Fedro pasakėčias, Kornelijaus Nepoto didžiųjų karvedžių biografijas.
1847-1854 m. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Jam talkino apie 50 žmonių.
Paskutiniai gyvenimo metai
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, Daukantas tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams ir mokslinei kūrybai. 1850-1855 m. gyveno Varniuose pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, kur padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas. 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje. Paskui grįžo į Žemaitiją, glaudėsi pas gimines, bičiulius, pažįstamus kunigus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais pasiligojęs apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą.
Simonas Daukantas mirė 1864 m. gruodžio 6 d. ir buvo palaidotas Papilėje.
Taip pat skaitykite: Įvairūs asmenybės formavimosi veiksniai
Asmenybės bruožai
Simonas Daukantas buvo nepaprastai drąsus ir patriotiškas žmogus. Jis prisiekė rašyti tik gimtąja lietuvių kalba visą savo gyvenimą. Istorikas keliavo pėsčiomis iš savo gimtinės į Vilnių, apsiginklavęs, negąsdinamas užpuolikų. Daukantas buvo intelektualus, mokėjo daug kalbų ir sugebėjo panaudoti savo žinias Lietuvos labui. Jis buvo sudėtinga, bet be galo protinga asmenybė, daug laiko praleisdavo vienas, įsigilindamas į savo mintis.
Daukanto rašyba nuolat kito, jo gyvenimas nebuvo lengvas, tačiau nuolatinis mąstymas ir ryžtas suteikė jo kūrybai didingumo.
Kūryba ir jos bruožai
Simono Daukanto kūryboje apibendrinamas senovės lietuvių gyvenimas, jų kasdienybė ir vargai. Jis įgyvendino Romantizmo epochos nuostatą, kad tautos istorijos šaltiniai yra ne tik rašytiniai dokumentai, bet ir žodinė tradicija. Daukantas novatoriškai pasinaudojo lietuviškais tautosakiniais tekstais (patarlėmis, priežodžiais, dainomis, pasakomis), lietuvių kalbos semantika ir etimologija kaip istoriniu šaltiniu.
Veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ Daukantas susiejo kultūros savitumą su tautos gyvenamąja vieta, kraštovaizdžio ypatybėmis ir klimato sąlygomis. Jam buvo artima Johano Gotfrydo Herderio idėja, jog universali žmogiškoji prigimtis yra įgyvendinama žemėje daugybe būdų. Daukanto požiūriu, senasis miškingas Lietuvos kraštovaizdis atitiko prigimtinį žmogaus laisvės poreikį ir ugdė stojiškąsias jų charakterio savybes. Laisvė, Daukanto požiūriu, yra svarbi lietuvių charakterio savybė.
Laikydamasis Apšvietos liberalistinių nuostatų, Daukantas valdžią kildino iš visuomenės sutarties. Jo požiūriu, ikikrikščioniškoji Lietuva buvo valdoma demokratiškai. Anot Vytauto Merkio, praeities lietuvių tautos „aukštinimas“ Daukanto darbuose nėra savitikslis, tai būdas dabarties lietuviams nurodyti siektiną idealą ateičiai.
Taip pat skaitykite: Asmenybės formavimasis
Svarbiausi Simono Daukanto veikalai:
- „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m.)
- „Istorija žemaitiška“ (1837 m., perdirbta 1850 m. pavadinimu „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“)
- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.)
- „Dainės žemaičių“ (1846 m.)
Visuomeninės-politinės pažiūros
Daukanto visuomeninės-politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose. Jis derino LDK politinės ideologijos paveldą ir modernias Apšvietos epochos idėjas. Daukantas susiejo lietuviškumą su etnine kilme ir gimtąja kalba. Jo darbuose lietuvių tauta suvokiama jau demokratiškai, tad istorinę praeitį joje įgijo ne tik kilmingieji, bet ir Lietuvos valstiečiai.
Daukantas, istorijoje iškėlęs laisvės vertybę kaip bendruomeninę gėrybę, tęsė LDK istorijos pasakojimą, susiejo jį su lietuvių etnine kultūra. Vienas iš jo tikslų buvo skatinti lietuvių tautinės savivertės pojūtį bei tikėjimą tautos ateitimi.
Nuopelnai Lietuvai ir atminimas
Simonas Daukantas paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Jis padėjo pagrindus moderniajai lietuvybei formuotis. Daukanto Lietuvos istorijos modelį perėmė ir išpopuliarino XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo karta (Jonas Basanavičius, Jonas Mačiulis-Maironis).
Daukanto atminimas saugomas ir puoselėjamas Lietuvoje:
- Jo vardu pavadinta Kretingos Simono Daukanto progimnazija (anksčiau - Kretingos 4-oji vidurinė mokykla).
- Paminklas Simonui Daukantui stovi Papilėje.
- Daukanto biblioteka saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje Vilniuje.
- Simono Daukanto atvaizdas puošė 100 litų banknotą.
- Prezidentės rūmai stovi Daukanto aikštėje.