Schemų terapija - tai integruotas psichoterapijos metodas, padedantis asmenims išsilaisvinti iš giliai įsišaknijusių emocinių modelių, susiformavusių vaikystėje. Ši terapija apjungia kognityvinės elgesio terapijos, psichoanalizės, prieraišumo teorijos ir geštalt terapijos elementus, siekdama padėti klientams suprasti ir pakeisti neigiamus mąstymo, jausmų ir elgesio modelius, vadinamus schemomis.
Prisiminimai ir būsenos: skirtingi savęs veidai
Kiekvienas žmogus skirtingose situacijose gali reaguoti visiškai kitaip. Vieni žmonės įtemptų derybų metu elgiasi vienokiu būdu, o vėliau tampa agresyvūs. Kiti kasdieniame gyvenime yra susikaustę ir santūrūs, tačiau užlipę ant scenos atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Šios skirtingos būsenos kartais mus gąsdina, o kartais norime, kad jos mus lankytų dažniau.
Schemų terapijoje šios būsenos, kai jos įsijungia ir aktyvuojasi, vadinamos schemomis. Šis terminas kilo iš Jeano Piaget, garsaus mokslininko kognityvisto, darbų. Tačiau schemų terapijoje schemos suprantamos šiek tiek kitaip nei kognityvinėje elgesio terapijoje.
Parduotuvės sąmonė: potencialas įvairioms būsenoms
Vidinė šeimos sistema (angl. Internal Family Systems) Lietuvoje dar nėra labai išvystyta, tačiau populiarėja. Nereikia įsivaizduoti, kad mes tikrai esame sudaryti iš kažkokių dalių, tačiau galima pasitelkti metaforą - parduotuvės sąmonę. Tai reiškia, kad žmogus turi visą arsenalą įvairių sėklų, kurios simbolizuoja mūsų įvairiausių būsenų galimybes. Šios sėklos gali sudygti arba ne, priklausomai nuo aplinkybių.
Manoma, kad aplinkybės, kurios lemia, kurios sėklos labiau sudygs, priklauso nuo fizinės ir socialinės aplinkos, kuri mus formuoja nuo pat ankstyvo amžiaus. Pirmieji penkeri gyvenimo metai yra ypač svarbūs, nes jie nulemia, kokios būsenos pasireikš. Net ir tie patys vaikai, augdami toje pačioje šeimoje, į daug ką reaguoja skirtingai dėl savo biologinio pagrindo, vadinamo temperamentu.
Taip pat skaitykite: Nerimo schemų supratimas
Baziniai emociniai poreikiai: ryšys, autonomija, ribos, saugumas, teisingumas, spontaniškumas
Žmogus gimsta ne tik su fiziniais poreikiais, bet ir su emociniais poreikiais. Jei kūdikiui neduosime valgyti, gerti ar leisime sušalti, jis neišgyvens. Johnas Bowlby, tyrinėjęs vaikų prieraišumą, pastebėjo, kad dauguma gimusių kūdikių turi orientacinį refleksą ir smalsumą aplinkai, kurie yra būtini vystymuisi.
Pirmiausia patenkinami ryšio poreikiai. Vėliau, maždaug dvejų metų amžiaus, atsiranda autonomijos poreikis - noras tyrinėti aplinką. Svarbu, kad vaikas turėtų galimybę grįžti pas tą žmogų, prie kurio yra labiausiai prisirišęs. Taip pat svarbu patenkinti ribų poreikį, nes gyvenimas be ribų kelia didelį nerimą. Ribos suteikia saugumo jausmą ir padeda orientuotis aplinkoje.
Kitos svarbios poreikių grupės yra saugumo, teisingumo, spontaniškumo ir žaismės poreikiai. Saugumo poreikis formuojasi iš daugybės šaltinių, įskaitant saugią fizinę aplinką ir socialinę aplinką, kuri patenkina poreikius ir nepalieka vieno. Teisingumo poreikis pasireiškia noru, kad visiems būtų taikomi vienodi standartai ir pasekmės. Spontaniškumo ir žaismės poreikis leidžia vaikams laisvai reikšti savo emocijas be baimės būti nubaustiems.
Jeigu šie poreikiai nėra patenkinami, gali įvykti vaikystės traumos ir suvešėti nepageidaujamos sėklos.
Režimai: vidinės būsenos, valdančios mintis, jausmus ir elgesį
Schemų terapijoje susiformavusias būsenas vadiname režimais. Režimas - tai būsena arba dalis, kuri tarsi ateina į mūsų sąmonę ir užvaldo tai, ką galvojame, jaučiame ir kaip elgiamės. Pavyzdžiui, į sąmonę gali įeiti kritiška dalis, kuri neigiamai vertina viską, arba smalsioji dalis, kuri domisi nauja informacija ir nori praplėsti savo žinias.
Taip pat skaitykite: Suprasti nėrimo schemas
Jeigu kažkokios būsenos nuolatos pasikartoja ir turi nuolatinį pasikartojimo paterną, tai kartais jos mums gali pridaryti bėdos. Kai ši būsena tarsi išeina iš kambario ir mes nurimstame, tai imame galvoti, kad gal visai būtume norėję kitaip sureaguoti. Jeigu mes žaismingai, smalsiai nusiteikę, tai galima sakyti, kad dar šalia yra toks laimingo vaiko režimas, kuris irgi yra visiškai sveikas ir žmogui svarbus ir reikalingas.
Iš vidinės šeimos sistemos perspektyvos, savastis, arba tie sveikieji režimai (sveikas suaugęs, laimingas vaikas), turėtų dažniausiai būti mūsų sąmonėje. Būtent šių sveikų būsenų metu mes galime funkciškai ir sveikai įvertinti, kas čia vyksta, ir nefiltruojame informacijos kaip kad būdami kažkokioj kitoj būsenoj. Sveikas režimas leidžia dalykus įvertinti išmintingai, iš įvairių perspektyvų ir kampų.
Jeigu mes pakankamai nurimstame ir mokame susidoroti su įvairiomis būsenomis, su tomis sudygusiomis sėklomis, galbūt ir piktžolėmis, tai tikrai galime funkciškiau gyventi. Mums reikia mokėti tenkinti ryšio poreikį, mokėti sukurti partneriškus santykius, įsilieti į grupes įvairiausias, susirasti draugų, mums tikrai reikia išvystyti meistriškumą (ypatingai atkreipčiau dėmesį į meistriškumo kokioje nors srityje svarbą), pasirūpinti savo ekonomine situacija ir padėtimi.
Kuo mažiau yra tų tokių būsenų, kurių mes nepagaidaujame, kuo daugiau dominuoja sveikas suaugęs, tuo mes geriau galėsime patenkinti savo poreikius ir gyventi tikrai laimingą, prasmingą gyvenimą. Tačiau taip gyventi mes galime tik tada, kai vyrauja tos sveikos būsenos.
Pagalbos sistema: kaip susidoroti su nepageidaujamomis būsenomis
Yra išvystyta visa pagalbos sistema, ką mums daryti, kaip susidoroti, susitvarkyti su tomis būsenomis, kurios būna nelaiku ir ne vietoje. Kiekviena sistema siūlo savų idėjų, kaip visai tai spręsti. Šiuolaikinėje psichoterapijoje tai nėra vien tik pokalbiai. Paprastai terapija susideda iš tokių kelių dalių, kurios kaitaliojasi.
Taip pat skaitykite: Moksliniai tyrimai apie kognityvinę terapiją
Pirmiausia mes gerai sužinom ir susipažįstam, kokios ten būsenos yra aprašytos mokslininkų. Tada klausiame terapijoje: „O kokios tada būsenos tam žmogui, kuris atėjo į terapiją, labiausiai trukdo tuos poreikius patenkinti? Labiausiai pridaro bėdų? Sutrukdo užmegzti prasmingus santykius, sutrukdo įsilieti į grupes, kažkokių grupių gyvenimą?"
Nebūtinai reikia laukti, kad simptomai taptų labai stiprūs. Galima iš anksto pradėti galvoti, ką čia man daryti. Tai pirmas dalykas - atpažįstam, sužinom, kas vyksta, susipažįstam su savimi ir stebime save. Ir po to, kai sužinome ir atpažįstame, turime tam tikrų būdų veikti. Mes nustaikome į tai, ką galvojame (yra tokie vadinamieji kognityviniai metodai). Yra individuali terapija, individuali pagalba. Gali būti įvairios kitokios formos, tokios kaip grupinė terapija arba dirbtuvės. Iš esmės galima taikyti visas formas pagal tas galimybes, kokias turite.
Schemų terapija: principai, pritaikymas ir praktika
Schemų terapija yra skirta padėti asmenims išsilaisvinti iš giliai įsišaknijusių emocinių modelių, susiformavusių vaikystėje. Šie emociniai modeliai, arba schemos, paveikia tai, kaip mes mąstome, jaučiamės ir elgiamės būdami suaugę. Kartais, jau suaugusio gyvenime, galime pajausti, jog vis lipame ant to pačio grėblio. Atrodo po vienos sunkios patirties lyg ir suvokiame, kad kažkas galbūt yra ne taip, bet vėl atėjus situacijai reaguojame ir elgiamės taip pat. Schemos dažnai daro įtaką mūsų santykiams, reakcijoms ir savęs suvokimui.
Nuo pat gimimo, įvairiausios vaikystės patirtys formuoja mūsų emocinį vystymąsi bei kertinius įsitikinimus apie save (mus pačius), pasaulį, aplinkinius ir ateitį. Jeigu vaikystėje, dėl tam tikrų aplinkybių, buvo pakankamai neatliepti ir nepatenkinti mūsų baziniai emociniai poreikiai, pavyzdžiui, meilės, saugumo ar savarankiškumo - tai galėjo suformuoti neigiamus (neadaptyvius) emocinius modelius (schemas). Kartais, gyvenimo eigoje, emociniai modeliai gali transformuotis ir mes galėjome išmokti su jais susitvarkyti.
Schemos yra ilgalaikiai ir giliai įsišakniję, neigiami mąstymo, jausmų ir fizinių pojūčių modeliai. Schemos formuojasi tuo metu, kai yra neatliepti emociniai baziniai vaiko poreikiai. Šie poreikiai apima saugų prisirišimą, saviraišką, autonomiją, sveikas ribas ir žaismingumą. Pavyzdžiui, negailestingų standartų schema pasireiškia įsitikinimu, jog visada galime geriau bei nepasitenkinimu net gerais rezultatais.
Schemos nėra elgesys. Tai yra lyg šventas jausmas ir įsitikinimas, jog yra taip ir ne kitaip. Suaugusio amžiuje, jos aktyvuojasi, kuomet yra nepatenkinti mūsų emociniai poreikiai.
Režimai: skirtingos mūsų dalys
Rėžimais yra vadinamos skirtingos mūsų dalys, kurios susideda iš specifinių minčių, jausmų, kūno pojūčių ir elgesio. Rėžimai aktyvuojasi, kaip atsakas į įvairias gyvenimo situacijas.
Yra keletas pagrindinių režimų tipų:
- Vaikiški rėžimai: Jie atstovauja mūsų pažeistas vidines dalis, tokias kaip „paliktas vaikas“, „nuskriaustas vaikas“ ir „piktas vaikas“. Kai aktyvuojasi šie rėžimai, dažniausiai visa mūsų būsena yra apimta neigiamo emocinio fono ir elgiamės „vaikiškai“.
- Kritikų rėžimai: Vaikystėje iš mums svarbių asmenų girdėtos kritiškos žinutės, kurias neturėdami kito pasirinkimo perkėlėme į savo vidų ir visą tai išsakome sau.
- Įveikos rėžimai: Tai yra elgesys ir jo strategijos, kurias mes naudojame su tikslu įveikti neigiamas emocijas. Įveikos rėžimai gali būti orientuoti trimis kryptimis: į pasidavimą (nuleisti rankas), vengimą (nejausti, pabėgti, atsitraukti) ir hiperkompensaciją (bandymas tobulai kontroliuoti save ar savo aplinką).
- Sveiko suaugusio rėžimas: Tai rėžimas, kuris gali rūpintis mūsų pažeistomis dalimis, uždėti sau ir kitiems žmonėms sveikas ribas bei tvarkytis su gyvenimo iššūkiais palankiu būdu.
Emociniai modeliai yra giliai įsišakniję mūsų smegenyse, todėl juos pakeisti yra sudėtinga, o visiškai ištrinti ir pašalinti - neįmanoma. Vis dėlto, vaizduotės dėka, mes galime sukurti naujus prisiminimus, tokius, kur mūsų emociniai poreikiai buvo patenkinti. Mūsų smegenys į vaizduotę reaguoja kaip į realybę ir tokiu būdu galime padaryti įtaką vaikystėje susiformavusiems emociniams modeliams. Kuo daugiau praktikuojame ir kuriame naujus prisiminimus, tuo labiau ir daugiau šios naujos patirtys konkuruoja su senais emociniais modeliais (schemomis).
Mes visi gimstame su genetiškai užprogramuotais baziniais emociniais poreikiais. Anksčiau, gimusiu vaiku rūpindavosi ir prižiūrėdavo visa gentis ir giminė. Šiai dienai, šeimos modelis yra susitraukęs iki vaiko ir tėvų. Dar įsčiose esančiam vaisiui jau yra reikalinga tėvų, ypatingai mamos šiluma, globa ir priežiūra. O gimus, kūdikis visais būdais išreiškia savo bazinius emocinius poreikius. Jeigu tėvai palankiais būdais atliepia šiuos poreikius, vaikas vystosi apgaubtas besąlygine meile, saugumu, priėmimu. Tokiu būdu palankiai vystosi vaiko fizinė ir psichologinė raida.
Gebėjimas atliepti vaiko poreikius eina iš kartos į kartą. Tėvai elgiasi su vaiku taip, kaip geriausiai moka, tik ne visada tai būna pakankama pačiam vaikui. Kiekvienas mes skiriamės bazinių emocinių poreikių intensyvumu ir lygiais. Dažniausiai tik suaugę galime pilnai pajausti buvusias vaikystės emocines žaizdas, kurios susiformavo tais momentais, kai nebuvo atliepti mūsų emociniai poreikiai. Suaugus, mes patys tampame atsakingais už savo emocinių poreikių tenkinimą.
Pakaitinė tėvystė: terapinis santykis kaip emocinės paramos šaltinis
Pasak Jeffrey Young, sukūrusio schemų terapiją, santykis tarp terapeuto ir kliento turi turėti tėvystės atspalvį. Pakaitinė arba dalinė tėvystė (angl. Limited Reparenting) yra viena iš pagrindinių schemų terapijos intervencijų, kurios tikslas yra atkurti kliento nesaugios vaikystės patirtį ir užtikrinti, kad jo emociniai poreikiai būtų patenkinti bent terapinio santykio ribose. Šis metodas leidžia klientui patirti, ką reiškia būti mylimam, saugiam ir vertinamam. Tai daroma siekiant klientus išmokyti keisti savo vidinį kritikuojantį ir smerkiantį mamos/tėvo balsą į palaikantį ir atjaučiantį mamos/tėvo balsą. Vidinį kritiką (tą smerkiantį, kritikuojantį, baudžiantį vidinį balsą) mes perimame ir internalizuojame vaikystėje iš savo tėvų, globėjų ar kitų mums svarbių suaugusiųjų.
Trumpai tariant, per terapinį santykį ir įvairias intervencijas siekiama patenkinti kliento emocinius poreikius, kurių jis nepatenkino vaikystėje. Terapeutas veikia kaip „geroji“, t. y. palaikanti, atjaučianti figūra, suteikianti tai, ko klientas negavo savo ankstyvojoje vaikystėje, t. y. saugumą, rūpestį, paramą. Terapeutas rodo nuoširdų rūpestį ir šilumą klientui, ypač kai klientas dalinasi skausmingais, trauminiais išgyvenimais, ir stengiasi sukurti saugią bei priimančią aplinką, kurioje klientas jaustųsi suprastas ir priimtas.
Kartais buvimas geru tėčiu ar mama reiškia labai griežtą ribų nubrėžimą („Ne, tu negali šitaip elgtis“). Kartais reikia ne švelnumo, kartais svarbiausias poreikis yra, kad būtų nubrėžtos ribos, reikia griežto tėčio ar mamos. Taigi kaip geras tėvas ar mama, terapeutas padeda klientui nustatyti aiškias ribas, kai tai būtina, ir moko jį, kaip kurti sveikesnius santykius su kitais žmonėmis.
Taip pat santykyje su terapeutu klientas gali iš naujo patirti ir mokytis, kaip patenkinti savo emocinius poreikius sveikais būdais. Pavyzdžiui, terapeutas gali padėti klientui atpažinti ir atsisakyti destruktyvių elgesio modelių, kurie yra susiję su ankstyvosiomis schemomis. Suvokimas, kaip šios schemos veikia gyvenimą ir santykius, leidžia klientui pamatyti, kur ir kaip yra nesveikai stengiamasi patenkinti poreikius arba kodėl tie kliento poreikiai yra ignoruojami.
Toliau per įvairias technikas (vaizduotės pratimus, rolių žaidimus, elgesio eksperimentus) terapeutas padeda klientui iš naujo išgyventi tam tikras situacijas, kurios buvo traumuojančios, ir suformuoti bei sustiprinti naują, labiau tenkinančią, sveiką funkcionavimo šiame pasaulyje patirtį.
Nors pakaitinė tėvystė skamba taip, tarsi terapeutas perimtų tėvų vaidmenį, yra svarbu pabrėžti, kad viskas vyksta griežtai terapijos ribose. Terapeutas nėra tikras tėvas ar mama, bet veikia kaip emocinės paramos šaltinis, kuriame klientas gali saugiai mokytis naujų būdų, kaip patenkinti savo poreikius. Terapinis santykis yra ribotas laike ir erdvėje, ir viskas, kas vyksta terapijoje, yra griežtai konfidencialu ir laikomasi etikos normų.
Schemos: mąstymo, emociniai ir savijautos algoritmai
Labai dažnai gyvenime patiriame mažesnių ar didesnių psichologinių sunkumų santykiuose su savimi ir kitais. Schemų terapija sako, kad dažnai taip atsitinka todėl, kad mūsų ankstyvosios patirtys nepatenkino bazinių, giluminių, labai svarbių poreikių arba traumavo augantį žmogų. Dėl to susiformavo mąstymo, emociniai ir savijautos algoritmai, arba schemos, neleidžiantys atsiskleisti žmogaus galimybėms ir kartais sukeliantys nepasitenkinimą arba kentėjimą.
Schemos: apjungiantis elementas asmenybės sutrikimų gydyme
Sprendžiant asmenybės sutrikimų psichoterapijos iššūkius nei viena teorija ar terapinis požiūris nėra pakankama sudėtingoms asmeninės sutrikimų problemoms spręsti. Schemų terapija (ST) (Dr. Jeffrey E. Young 1990, 1999) - tokio integruoto asmenybės sutrikimų gydymo metodo pavyzdys. Čia svarbi egzistencinė humanistinė kryptis, pagrįsta psichodinaminiais elementais, taip pat naudojamos modifikuotos intervencijų technikos iš geštalt terapijos, tranzakcinės analizės, psichodramos.
Ši terapija, siekia išsiaiškinti kliento vaikystės, paauglystės patirtis, traktuojant jas kaip bazinių poreikių netinkamą patenkinimą ir iš to kylančių psichologinių problemų priežastis. Tuo pačiu siekiama išspręsti nepatenkintus frustruojančius poreikius sveikais būdais.
ST naudojasi „schemos“, kaip apjungiančiu elementu, koncepcija. Schemos - netinkamai tenkinamų bazinių poreikių elgesio modeliai, apimantys mąstymą, informacijos apdorojimą, elgesį ir emocijas. „Schema“ - tai automatine biografinių prisiminimų, vaikystės trauminio patyrimo ir su tuo susijusio išmokto disfunkcinio tvarkymosi būdo aktyvacija. Tai visuma ne tik kognityvinių iškraipymų, bet ir sankaupa kūno pojūčių, emocijų, ar psichosomatinių disfunkcinių kūno reakcijų. Schemos kyla iš emocinės implicitinės (lot. implicitus - supainiotas, neišreikštas, neišplėtotas, numanomas) atminties apie reikšmingus įvykius vaikystėje, pasireiškia kaip individui jautrios ir pažeidžiamos vietos. Schemą lemia vaiko įgimtas temperamentas ir ankstyvosios patirtys, sustiprintos neigiamų interakcijų su kitais.
Pagal Young‘ą, šios teorijos kūrėją, pagrindinė schemos funkcija - gynybinė. Schemos aktyvuojasi tam tikru stiprumu, afektų ryškumu, ilgai besitęsiančiu distresu. Kai kurie nors įvykiai tampa mūsų schemas sužadinančiais faktoriais (trigeriais), mūsų mintys ir jausmai yra tokie, kaip suaktyvintos schemos.
Schemos formuojasi nepatenkinant ar netinkamai tenkinant vaikystėje bazinius emocinius poreikius. Pagrindiniai vaiko emociniai poreikiai: prisirišimo, saugumo, autonomijos, pastovios savivertės, malonumo (žaidimai, linksmumas), identiteto, sveikų ribų.
Schemų domenai
Schemos skirstomos į penkis domenus:
- I. Patikimo prisirišimo nebuvimas ir atmetimas: Trauminės patirtys, nuoskaudos vaikystėje; nestabilus šeimos gyvenimas; atmetimas ir žeminimas; jautimasis kitokiu.
- II. Sutrikusi autonomija ir veikla: Kai buvome vaikai, dažnai perdėtai saugojo ir kontroliavo.
- III. Pažeistos ribos: Neišsivystęs vidinis kontrolės, ribų jausmas; sunku gerbti kitų teises; vaikai neturėjo apribojimų.
- IV. Dėmesys kitiems: Poreikių tenkinimas kitų sąskaita.
- V. Perdėtas budrumas ir inhibicija: Aukšti standartai ir kritiškumas.
Schemas grupuojant, laikoma, kad I-III domenų schemos yra pirminės, vystėsi asmenybei formuojant savęs suvokimą, jos yra pamatinės asmenybės dalys. IV-V domenų schemos yra labiau kompensacinės kilmės, antrinės, susiformavusios siekiant išvengti I-III domeno suaktyvintų schemų.
Neadaptyvūs schemų įveikos būdai
Neadaptyvių schemų aktyvacija lemia negatyvias emocines būsenas ir, suaktyvinus schemą, pradeda veikti ir ydingas (disfunkcinis) tvarkymosi su schema būdas (individualus kelias įveikti aktyvuotą schemą). Toks tvarkymosi su schema būdas (angl. schema coping style), yra gynybinis tvarkymosi su nepatenkinto poreikio frustracija mechanizmas, dažniausiai pasitaikanti schemą turinčio individo elgesio strategija, įprastai naudojama įvairiose gyvenimo situacijose.
Yra trys pagrindiniai schemų įveikos būdai:
- Hiperkompensacija („puolimas“): Aktyvios kovos su suaktyvinta schema būdai. Gali pasireikšti konstruktyviomis pastangomis ir argumentacija, taip pat ir agresyvumo išraiškomis. Vyraujanti pagrindinė emocija - pyktis, kuris gali būti ir paslėptas. Hiperkompensacijos atveju žmogus elgiasi priešingai, negu diktuoja pati schema, reaguoja pastiprintai save įtvirtindamas, kovodamas prieš ar rodydamas pyktį.
- Pasidavimas, paklusimas: Susitaikoma su schema. Schemai aktyvuojantis žmogų užplūsta schemą atitinkančios neigiamos emocijos, kūno pojūčiai, fantazijos, vidiniai išgyvenimai arba vaizdiniai, bet jis nesiima jokių aktyvių veiksmų.
- Vengimas, pabėgimas: Atsitraukimo nuo schemų keliamų frustracijų, nuo probleminių situacijų ir žmonių strategija. Šiuo atveju vengiama netgi įsisąmoninti su šia schema asocijuojamas emocijas, prisiminimus ir kognityvinius procesus.
Automatiškai suaktyvinta schema lemia (iššaukia) individo konkrečią tvarkymosi su stresu strategiją. Vienos ar kelių schemų aktyvacija ir įveikos strategija padeda stabilizuoti emocinę asmenybės būseną.
Schemų režimai: emocinė būsena ir elgesys
Schemų režimas - kažkuriuo laikotarpiu pastovi emocinė žmogaus būsena ir su ja susijęs elgesys. Režimai gali pasireikšti psichologiniais arba psichofiziologiniais simptomais. Psichologiniai simptomai dažnai yra išraiška disfunkcinio tvarkymosi su schema būdo arba vaikystėje pažeistos vaiko būsenos atspindys.
Persijungimai į schemų režimus yra stipresnio laipsnio schemos (ar kelių schemų) pasireiškimas. Stiprios emocijos, staigus elgesio pasikeitimas, perdėta neproporcinga reakcija - tai įvyksta individui jautriose vietose ir emociškai svarbiuose įvykiuose (trigeriai, kaip aktyvuojantys faktoriai). Kitais žodžiais tariant, režimai - kaip vaikystės patyrimų žinutės iš praeities, tai - tarsi langai į praeitį. Šių dienų emocinė įtampa aktyvuoja praeityje susiformavusių schemų režimus, su jomis susijusiu elgesiu bei kognityvinėmis nuostatomis. Jų turinys - kaip aidas, ką sakė tėvai (ar tėvinės figūros), tai lyg tėvų balsai galvoje.
Yra keletas pagrindinių schemų režimų tipų:
- Vaikiškieji režimai: Ankstyvųjų išgyvenimų paremti atsakai. Jų atsiradimas rodo nepatenkintus bazinius emocinius poreikius, iš to kilusią frustraciją.
- Pažeidžiamo vaiko režimas: Jaučiasi liūdnas, vienišas, apleistas, išsigandęs, bejėgis, pažeidžiamas.
- Pikto vaiko režimas: Jaučiasi įžeistas, nepatenkintas, dažnai būna supykęs, įsiutęs, įniršęs. Elgesyje vyrauja neigimas ar maištavimas, prieštaravimai ar kova. Kartais nuolatos skundžiamasi savo bėdomis ir neteisybe. Taip reiškiasi nuoskaudos ir pyktis.
- Impulsyvus/nedisciplinuotas vaikas: Norėdamas pasiekti savo tikslus, jis elgiasi vadovaudamasis impulsais, nekontroliuojamai. Dažnai patiria sunkumų atidedant trumpalaikį pasitenkinimą. Jaučiasi frustruotas, nekantrus, kad šie potraukiai ar impulsai negali būti patenkinti.
- Laimingas vaikas: Tai sveiko vaiko režimas. Jaučiasi mylimas, patenkintas, jaučia ryšį su kitais, yra saugus, priimtas, vertinamas, vertingas, jaučiasi, kad yra vedamas, juo rūpinamasi. Jis -suprastas, pripažintas, savimi pasitikintis, kompetetingas, tinkamai savarankiškas.
- Disfunkciniai įveikos režimai: Tai strategijos, kurias žmogus naudoja, kad susidorotų su skausmingomis emocijomis ir schemomis.
- Sveiko suaugusio režimas: Šiame režime žmogus, siekdamas ilgalaikių tikslų, įsisąmonina ir testuoja realybę, kontroliuoja impulsus, toleruoja frustracijas, kontroliuoja savo elgesį.
- Disfunkciniai tėviniai režimai: Reikšmingų tėvinių figūrų - dažniausiai artimųjų internalizuotais (kitų žmonių požiūrių, nuomonių, standartų, vertinimų perėmimas) įsitikinimais. Jie tampa kertiniais įsitikinimais, lemiančiais neigiamas automatines mintis. Tai tarsi toksinės tėvų introversijos, “neigiami balsai galvoje’.
- Baudžiančio tėvo režimas: Dažniausiai nuvertina, įžeidžia, pastiprina žmogaus Pažeidžiamą vaiką.
- Reikalaujančio tėvo režimas: Kelia aukštus reikalavimus, kritikuoja už menkiausius nukrypimus nuo standartų.
tags: #schemu #terapija #psichoterapeute