Elgesio Sutrikimų Priežastys Vaikų Seimos Modelyje

Įvadas

Psichologija, kaip mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus, siekia atsakyti į klausimus, kodėl žmonės elgiasi būtent taip. Vaikų elgesio sutrikimai yra psichinės sveikatos problemos, kurios gali paveikti įvairias žmogaus anatomines sistemas, ypač centrinę nervų sistemą. Ši sistema, apimanti smegenis ir nugaros smegenis, yra atsakinga už elgesio, emocijų ir pažinimo procesų reguliavimą. Šiame straipsnyje nagrinėsime vaikų elgesio sutrikimų priežastis, atsižvelgiant į įvairius psichologinius, socialinius ir biologinius aspektus. Straipsnyje remiamasi vartotojo pateikta informacija. Siekiama apibrėžti socialinės rizikos šeimos sąvoką, aptarti veiksnius, turinčius įtakos vaiko elgesiui, bei teorinius modelius, padedančius suprasti šią problemą.

Psichologijos Pagrindai

Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Šis mokslas imasi sudarinėti sąvokų ir teorijų sistemą, kuri užfiksuotų ir apibūdintų žmogų. Kritikai teigia, kad psichologija yra spėjimų mokslas, susidedantis iš hipotezių, kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Psichologijos užuomazgos siekia pirmųjų filosofų darbus, pavyzdžiui, Aristotelio „Apie sielą“ arba Hipokrato sukurtus 4 temperamento tipus. Terminas „psichologija“ pirmą kartą pavartotas 1732 metais K. Volfo veikaluose „Empirinė psichologija“ ir „Racionalistinė psichologija“. Psichologija kaip savarankiškas mokslas atsirado 1879 m., kai Leipcige (Vokietija) V. Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją.

Psichologija nuolat plėtėsi, apimdama vis daugiau įvairių gyvenimo reiškinių, todėl atsirado daugybė specialiosios psichologijos sričių arba šakų. Jos skirstomos pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas (psichiniai reiškiniai, siela). Svarbiausios iš jų:

• Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį.
• Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties sąveika ir t.t.
• Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje.
• Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę aprašantys veiksniai ir kt.
• Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija.
• Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė, nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt.

Kiekvienas reiškinys, faktas interpretuojami tam tikru požiūriu, o kiekvienas psichologas teoretikas ar praktikas laikosi tam tikro požiūrio, kuris ateina iš atitinkamos psichologijos mokyklos ar pakraipos, susiformavusios psichologijos raidos eigoje.

Socialinės Rizikos Šeima

Šeima yra svarbiausias veiksnys, nulemiantis vaiko asmenybės tapsmą. Šeimos ryšiai ir tėvų santykiai su vaiku yra pirmasis ir įtaigiausias bendravimo modelis. Šeima formuoja svarbiausius vaiko interesus, dvasines vertybes, elgesio normas, poreikius ir polinkius. Tinkamai atlikdama savo funkcijas, šeima užtikrina kiekvieno šeimos nario gerovę ir būtiniausius poreikius. A. H. Tačiau įvairios problemos gali paveikti šeimą ir neleisti jai tinkamai atlikti savo funkcijų, neužtikrinant svarbiausių šeimos narių poreikių. Tai gali būti finansiniai sunkumai, gana dažnos skyrybos, didėjantis tėvų užimtumas, šeimų skurdas ir kt. Šeimos, kurios dėl tam tikrų priežasčių negali tinkamai pasirūpinti vaiku, vadinamos socialinės rizikos šeimomis. Literatūroje galima rasti ir kitus terminus, tokius kaip disfunkcinės, asocialios, probleminės ar nedarnios šeimos. Tačiau visais atvejais kalbama apie šeimą, kuri dėl esamų problemų nesugeba tinkamai pasirūpinti vaiku ir užtikrinti jo poreikių.

Taip pat skaitykite: Tyrimas apie rezidentų šeimų perdegimą

Socialinės rizikos šeimai būdingi tam tikri požymiai: girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas, įgūdžių stoka, prievarta prieš vaikus, netinkamas paramos naudojimas. Reikėtų paminėti, kad 2009 metais tėvų globos neteko 2175 vaikai. Iš jų tik apie 10 proc. neteko globos dėl objektyvių priežasčių (tėvų mirtis, liga), o pagrindinėmis priežastimis išlieka tėvų nepriežiūra, smurto naudojimas ir netinkamas auklėjimas (64 proc.). Panašios yra socialinės rizikos šeimų nustatymo priežastys: tėvų girtavimas, psichotropinių medžiagų vartojimas bei prievartos prieš vaikus naudojimas (58 proc.) ir socialinių įgūdžių stoka (33 proc.).

Socialinės rizikos šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, o bendravimo stoka tokiose šeimose apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių. Dėl ydingų sąlygų šeimoje jie labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai labiausiai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą: jie tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį ir asocialūs. Tai turi neigiamos įtakos jų mokymosi lygiui ir kokybei.

Socialinės Rizikos Šeimos Apibrėžimo Problemos

Norminiuose dokumentuose socialinės rizikos šeimos sąvokos apibrėžimai skiriasi. 2006 metais priimtame Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų įstatyme socialinės rizikos šeima vadinama tokia šeima, kurioje auga vaikai iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis arba toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka arba negali tinkamai pasirūpinti vaikais, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams. Dėl šių priežasčių kyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Taip pat socialinės rizikos šeimai priskiriama ir tokia šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka nustatyta laikinoji globa (rūpyba).

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (2004 m.) socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje neužtikrinami vaiko poreikiai. Lietuvos Respublikos darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinių rekomendacijų įsakyme socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje narių bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas yra sutrikęs ir kurios neigiama aplinka neskatina sveiko bei produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokios šeimos nesugeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių reikmių, be to, bendravimo stoka tokiose šeimose gerokai apriboja vaiko galimybes išreikšti poreikius ir jausmus. Vaikai, augantys tokiose šeimose, labai žemai save vertina, nesitiki, kad jų poreikiai yra svarbūs ir gali būti patenkinti, neturi tinkamų socialinių įgūdžių.

Apžvelgus norminius dokumentus, pastebima, kad skirtingi įstatymai išskiria skirtingas socialinės rizikos šeimos apibrėžtis. Tačiau bendras bruožas yra tas, kad tokiose šeimose yra problemų, susijusių su tėvų elgesiu, priklausomybėmis, socialinių įgūdžių stoka ir smurtu.

Taip pat skaitykite: Psichologo patarimai šeimai

Teorijos, Aiśkinančios Elgesio Sutrikimus

Norint suprasti vaikų elgesio sutrikimus socialinės rizikos šeimose, svarbu remtis įvairiomis teorijomis:

• Biheviorizmo modelis (Watson, 2006). Elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Žinant patyrimą, lengvai galima prognozuoti elgesį. Pagrindinė šios teorijos esmė, kad elgesio yra išmokstama. Vaikai augdami socialinės rizikos šeimoje ir matydami tėvų netinkamą pavyzdį, perima jų elgesį, vertybes, gyvenseną, todėl vaikai susiduria su sunkumais bendraudami su bendraamžiais ar vyresniais. Socialinės rizikos šeimoje didžiausia priežastis yra alkoholio vartojimas, kas lemia agresyvų tėvų elgesį.
• Ekologinių sistemų teorija (Payne, 1991). Šios teorijos objektas - individo ir aplinkos santykis, pabrėžiant jo disfunkcionalumą. Akcentuojamas aplinkos poveikis žmogui ir jos reikšmė sprendžiant problemas. Socialinės rizikos šeimoms yra teikiamos socialinės paslaugos, norint atkurti šeimos savarankiškumą sprendžiant problemas.
• Humanistinė poreikių teorija remiasi A. H. Maslow poreikių hierarchija (Maslow, 2006). Pagal A. H. Maslow, poreikiai yra suskirstyti į 5 lygmenis, kurie lemia žmogaus elgseną, tai fiziologiniai, saugumo, priklausymo ir meilės, pagarbos, saviraiškos poreikiai. Nepatenkinus žemesniųjų poreikių (fiziologinius, saugumo, priklausymo ir meilės), nebus patenkinti aukštesnieji poreikiai (pagarbos, saviraiškos). Tai ypač aktualu socialinės rizikos šeimose.

Vaikų Elgesio Sutrikimų Priežastys

Vaikų elgesio sutrikimų priežastys gali būti labai įvairios ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Elgesio sutrikimai yra psichinės sveikatos problemos, kurios gali paveikti įvairias žmogaus anatomines sistemas, ypač centrinę nervų sistemą. Ši sistema, apimanti smegenis ir nugaros smegenis, yra atsakinga už elgesio, emocijų ir pažinimo procesų reguliavimą. Pavyzdžiui, tam tikri elgesio sutrikimai, tokie kaip dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD) arba elgesio sutrikimas, gali būti susiję su smegenų struktūriniais ir funkcionaliais pokyčiais, tokiais kaip sumažėjęs tam tikrų smegenų sričių aktyvumas.

Elgesio sutrikimai yra grupė psichinių sutrikimų, kurie pasireiškia nenormaliu elgesiu, emocinėmis problemomis ir socialiniais sunkumais. Šie sutrikimai gali apimti įvairius simptomus, tokius kaip agresyvumas, nepaklusnumas, impulsyvumas ir socialinė izoliacija. Elgesio sutrikimai yra svarbūs, nes jie gali turėti didelį poveikį asmens gyvenimo kokybei, mokymosi gebėjimams ir santykiams su kitais.

Elgesio sutrikimų priežastys gali būti įvairios ir sudėtingos. Jos gali būti susijusios su genetiniais veiksniais, pavyzdžiui, šeimos istorija psichinių sutrikimų. Taip pat svarbūs aplinkos veiksniai, tokie kaip traumos, emocinė ar fizinė prievarta, bei socialinė aplinka, kurioje asmuo auga.

Emocijų ir Elgesio Sutrikimų Apibrėžimai

Emocinis ir elgesio sutrikimas (EES) apibrėžiamas kaip sutrikimas, pasireiškiantis elgesio ar emocinėmis reakcijomis mokykloje, ryškiai besiskiriančiomis nuo įprastų amžiaus, kultūros bei etninių normų, kurios daro neigiamą įtaką ugdymo veiklai.

Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis

Psichologai ir pedagogai siūlo labiau pasitikėti individualiu vaiko elgesio bei situacinių veiksnių įvertinimu negu tradicine diagnostikos klasifikacija.

Klasifikacijos

Apžvelgiamos keturios klasifikacijos:

1. DSM-III-R: sudarytas JAV, diagnostikos aprašai ir vadovas.

2. TLK-10: psichikos ir elgesio sutrikimai, klinika ir diagnostika (Pasaulinės sveikatos organizacija, 1992). TLK - tarptautinė ligų klasifikacija.

3. Pagal Achenbach T.M.:

   • Internalūs sutrikimai: depresija, nerimas, somatizacija, atsiribojimas. Tai toks elgesys ar emocijos, kurios yra pernelyg kontroliuojamos, konfliktai dažniausiai vidiniai. Šie sutrikimai susiję su vidinėmis būsenomis.
     • Depresija: nuotaikos sutrikimas, požymiai - išnykę ar sumažėję interesai, anhedonija (niekas nėra malonu), krenta darbingumas, miego sutrikimai, apetito stoka.
     • Atsiribojimas: vaikas pasyvus, nelinkęs bendrauti, linkęs pasitraukti iš situacijos, silpni socialiniai interesai, nebrandumas.
   • Eksternalūs sutrikimai: dėmesio trūkumo hiperaktyvumo sutrikimas (DTHS), agresyvumas, delinkventinis elgesys. Tai per silpnai kontroliuojamos emocinės ir elgesio reakcijos.
     • Hiperaktyvumui diagnozuoti išskirta 14 kriterijų, kurie išskirti į 3 grupes: dėmesio problema, impulsyvumui nustatyti, hiperaktyvumas - padidėjęs aktyvumas.
     • Agresija: siekimas pakenkti kitiems fiziškai arba psichologiškai. Agresija yra dažna reakcija į frustraciją.
     • Delinkventinis elgesys: pagal D.R. Peterson (1987) - vaikas vagia drauge su kitais, yra ištikimas delinkventinio elgesio draugams, bėga iš pamokų su kitais, turi blogų draugų, atvirai prisipažįsta negerbiąs moralinių vertybių ir įstatymų.
     • Nerimas-atsiribojimas: vaikas drovus, greitai susigėsta, perdėtai jautrus, lengvai pažeidžiamas, nuolat ko nors bijo, neramus, prislėgtas, visada liūdnas.

4. Sunkių emocinių sutrikimų ir 10 proc.

Eksternalios problemos labiau būdingos vaikams iš žemesnių socialinių sluoksnių. Eksternalių problemų turi daugiau vyrų (4:1). Tendencijos keičiasi paauglių tarpe. Mergaitėms internalūs sutrikimai 3:1. Išsiskyrimas atsiranda tik paauglystėje. Viena iš priežasčių - hormoninė. Taip pat nusikalstamas elgesys 3 proc. Taip pat yra skirtumai tarp lyčių.

JAV 2-4 atvejų 10000 gyventojų, sunkesni sutrikimai turi biologinį pagrindą. Paveldėjimas (disleksija 6-15 genai), įvairios smegenų ligos, įvairių toksinų įtaka, įvairios gimdymo traumos, įvairios smegenų būklės, sklaidos sutrikimai, netinkama mityba. Nustatyta, kad dėmesio sutrikimai ir hiperaktyvumas, jiems turi įtakos minimalios smegenų disfunkcijos. Paveldėjimas taip pat. X chromosoma turi įtakos autizmui, šizofrenijai, dėmesio tr., hiperakt. Autizmas siejamas su galimais smegenų pažeidimais.

Įgimtas Elgesio Stilius

Įgimtas elgesio stilius priklauso nuo paveldėjimo, taip pat nuo bendro vaiko išsivystymo, persirgtų ligų, smegenų būklės, vaisiaus būklės nėštumo metu. Įgimtas biologinis elgesio stilius mokslininkų vertinamas kaip rizikos faktorius.

Įgimtas elgesio stilius pagal A. Thomas tiriamas ką tik gimusį vaiką:

1. Aktyvumo lygis (kaip juda, valgo, miega).
2. Ritmiškumas (galimybė numatyti, kada vaikas valgys, tuštinsis).
3. Siekimas/atsiribojimas (dimensija, kuri priklauso nuo to, kaip vaikas atsako į naujus stimulus).
4. Adaptyvumas (rodo, kaip greit vaikas prisitaiko prie naujos aplinkos).
5. Jautrumo slenkstis.
6. Nuotaika (apibrėžiamas vaiko pasitenkinimo lygis, draugiškumas).
7. Reakcijų intensyvumas (energijos kiekis, kuris yra išeikvojamas tam tikram reagavimui).
8. Blaškumas (savybė, kiek dažnai pašalinis arba nereikšmingas stimulas gali sukelti vaiko reakciją).
9. Dėmesio patvarumas.

Įgimtas elgesio stilius nepalankus - didina riziką atsirasti elgesio sutrikimams, jei tam susidarys tam tikros sąlygos. Didžiausia rizika - 3 dimensija, jei vaikas negatyviai reaguoja į stimulus ar atvirkščiai; 4 dimensijoje - jei vaikas negali greit prisitaikyt prie pakitusios aplinkos; 6 dimensijoje - jei vyrauja neigiamos nuostatos; 7 dimensijoje - labai intensyvus reagavimas į trikdančius dalykus. Šių keturių dimensijų rinkinys rodo didelę riziką.

Šeimos Įtaka

Šeima yra artimiausia aplinka, turinti įtaką vaiko socializacijai. Vienas iš faktorių - vaiko elgesio kontrolės būdai - tėvų auklėjimo stiliai. Svarbios savybės - vaiko kontrolės ir vaiko meilės faktoriai.

Vaiko valdymo stiliai:

1. Autoritetinis: pagarbus santykis, bando patarti, išaiškinti. Vaikai reaguoja į įvairius socialinius dalykus, yra kompetentingi, patenkinti gyvenimu, socializuotas elgesys, brandus moralumas. Vaikai pasižymi geresniais veiklos ar mokymosi rezultatais, gerai save vertina.
2. Demokratinis: taisyklės, sutarimas. Vaikams būdingas prosocialus elgesys, neblogi mokymosi pasiekimai, gana aukštas savęs vertinimas, moralus elgesys.
3. Autoritarinis: taisykles nustato vienas žmogus.
4. Viską leidžiantis: kada taisyklių nėra.

Prie 3-4 stilių: vaikai dažnai socialiai nekompetentingi, agresyvūs, būdingas socialinis atsiribojimas. Tai labai dažnai sukelia vaiko agresyvumą, nes tai vaiko emocijų frustracija.

Džoni Bolvi - vienas iš prieraišumo teorijų tyrėjų. 6-30 mėn. vaikas mokosi pasitikėti savimi, formuojasi viltis ir pasitikėjimas kitais. Juos nutraukus - anaklitinė depresija. Taip pat nepalankiai veikia vaiko emocinis perstimuliavimas.

Kiti rizikos faktoriai: daugelis vaikų, turinčių emocinių sutrikimų, yra iš šeimų, kuriose nėra patenkinami vaiko emociniai, kartais ir fiziniai poreikiai. Labai dažnai EES atsiranda, kai vaikas yra jį traumuojančiuose santykiuose. Tai turi dramatiškas pasekmes. Kita išvada EES: labai dažnai EES yra reakcija į tėvų elgesį, ar kitas šeimos problemas. Pvz.: jei tarp tėvų konfliktai, neliečiantys vaikų, tai mergaitėms paauglystėje gali atsirasti depresija. Taip pat didelė rizika, jei šeimoje vienas ryškiai dominuoja. Vienas iš stiprių šeimos faktorių - tėvų netekimas, ypatingai motinos.

Psichologinė prievarta: kritikavimas, lyginimas su kitais vaikais, vaiko nuvertinimas. Dar nepalankus faktorius - griežta disciplina šeimoje, pozityvaus pastiprinimo stoka, jei ribojamos galimybės vaikui funkcionuoti savarankiškai. Kadangi vaiko tam tikros psichinės struktūros dar nėra susiformavusios, tai reikalavimams padidėjus, vyksta staigus šuolis. Dažnai problemos ne tik nemažėja, o su dideliu pagreičiu didėja. Didėja tos problemos, su kuriomis vaikas atėjo. Pirmiausia, reikia atsižvelgti į pirminį vaiko sutrikimą. Vaikas, kuris buvo gerai adaptuotas, neturėjo EES, atėjus į darželį kažkas sutrinka, taip nebūna.

Ugdymo Įstaigos Klaidos

Skiriamos 5 specifinės klaidos, susijusios su ugdymo įstaiga:

1. Neatidumas vaiko individualumui.
2. Nepagrįsti lūkesčiai vaiko atžvilgiu. Reikalavimai vaikui neturi būti nei per dideli, nei per maži. Pirmiausia turime žinoti vaiko sugebėjimus visose srityse ir truputį padidinti reikalavimus.
3. Prieštaringi reikalavimai.
4. Neaiškūs nurodymai įgūdžiams susidaryti.

Aplinka turi būti optimaliai parinkta. Daiktai turi būti skirti tik tai veiklai atlikti. Visi daiktai turi būti pastoviose vietose. EES vaikams yra reikalavimas, kad būtų pašalinti visi daiktai, stimuliuojantys vaiką. Svarbu, kad būtų paskirstytas apšvietimas. Svarbu atskirti mokomąsias, poilsio erdves. Stumdytis, grumtis galima tik ant tam skirto kilimėlio. Kol vaikas atlieka tikslingą veiklą, ant stalo turi būti tik priemonės, reikalingos tai veiklai atlikti. Su vaiku turi būti tiksliai sutarta, kokiu laiku, kiek laiko daro. Svarbu, kad vaikas veiklą atliktų tuo pačiu laiku. Svarbu, kad laikas būtų tiksliai suplanuotas. Patalpa turėtų būti išklijuota danga, kad nesigirdėtų kitų žingsnių. Sodinti į pirmą suolą. Lentynos, spintos, turi būti uždaromos. Sunkiais atvejais naudojamos specialios kabinos. Labai dažnai problemos yra tos, kad mokymas neturi aiškios struktūros, taisyklių.

Elgesio Skatinimas ir Slopinimas

Pageidaujamas yra skatinamas ir nepageidautinas slopinamas. Netinkamas pastiprinimas būna, kai neskatinamas vaiko pagrindinis elgesys, ir gali būti nesąmoningai pastiprinamas netinkamas elgesys.

Elgesio skatinimo būdai:

• Savireguliacija; socialinė savireguliacija - skatinti vaiką sekti ir reguliuoti savo elgesį.

• Socialinis pastiprinimas - žodiniai pagyrimai, ženklai.

• Elgesio sutartis:

  1. Pageidaujamas elgesys.
  2. Sąlygos, kuriomis pagirtinas elgesys turi pasireikšti.
  3. Pagrindimas.
  4. Pastiprinimas.
  5. Elgesio sutarties dalyvių parašai.
  6. Tai raštiškas suaugusiojo susitarimas su vaiku.

• Pastiprinimas veikla: nemėgstama stiprinama mėgstama.

• Žetonais: kada vaikas už gerą elgesį renka tam tikrus žetonus, saulutes ir pan.

• Materialus pastiprinimas - bet kokie daiktai.

Slopinimo technikos: diferencijavimas arba skirtingas. Skirtingas, kai skatinama už gerą elgesį. Pvz.: jei norim, kad nesimuštų, skatinam, kad nesimuštų. Reakcijų gesinimas. Jeigu mušasi su kitais, žinoti, ko jis siekia. Jis turi to negauti. Žodinė versija - kai vaikui pasakoma kažkas nemalonaus. Pertraukų metodas - taikoma, kai vaikui kilo nepageidaujamas elgesys.

Socialinių Įgūdžių Lavinimas

Lavinant socialinius įgūdžius, siekiama, kad antisocialiai besielgiantys moksleiviai įgytų įgūdžių, būtinų, norint išvengti savo bendraamžių ir suaugusiųjų, atstūmimo. Šiems poreikiams tenkinti sukurtos kelios socialinių įgūdžių programos. Visos jos yra panašios apimties, jose numatytas modeliavimas, žaidimas pasiskirstant vaidmenimis, elgesio ir metapažinimo strategijų lavinimas (pvz., į programos, skirtos lavinti socialinius įgūdžius, panašios programos pykčiui valdyti ir agresijai pakeisti). Viena šių programų, kurią sukūrė Golsteinas ir Glickas (1987), moko moksleivius atsispirti anksčiau pyktį kėlusioms provokacijoms, įsisąmoninus savo reakcijas ir pasinaudojus savikontrole. Programą sudaro šie žingsniai: 1) paskatos - fiksuojami vidiniai ir išoriniai įvykiai, kurie kelia pyktį; 2) požymiai - nustatomi fiziologiniai veiksniai, rodantys, jog kilo pyktis.

Mokyklos Netinkamo Elgesio Prevencija

Taikyti bausmes, tegu ir lengvas, nėra rekomenduojama - geriau naudoti teigiamas strategijas. Nelsonas mano, kad planuojant prevenciją gali praversti struktūravimo sąvoka. Sunkumai susiję su EES ypač kalbant apie mažus vaikus. Daug vilties į juos dedama todėl, kad mažo vaiko socialinis emocinis elgesys yra gana lankstus, tad taikant prevenciją galima tikėtis sėkmingų rezultatų. Vaiko elgesys ypač priklauso nuo socialinės aplinkos sąlygų ir gali būti formuojamas suaugusiųjų, taigi pirminės prevencijos tikslas - užtikrinti kelią, kad neiškiltų sunkių elgesio problemų, galimybės atrodo milžiniškos. Jei tėvai ir pedagogai galėtų išmokti veiksmingų vaiko valdymo įgūdžių, galbūt, daugeliu atveju EES galima būtų išvengti. Be to, galima spėti, kad jei tėvai ir pedagogai turėtų šių įgūdžių, EES vaikų būklė nustotų blogėti (tai antra prevencija).

Kokia intervencijos programa yra tinkamiausia, nustačius, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas yra pernelyg agresyvus arba užsidaręs? Į elgesį orientuota intervencija yra labai veiksminga. Jei vaikas agresyvus, už tokį savo elgesį jis negauna socialinio pastiprinimo. Mokslininkai nuolat ieško nebaudžiančių elgesio įveikimo būdų. Galima nustatyti ikimokyklinio amžiaus vaikus, kuriems yra didelė rizika atsirasti EES. Šiems vaikams palyginti su bendraamžiais, būdinga ypač didelė agresija ar socialinis atsiribojimas. Juos reikia kuo anksčiau identifikuoti, o jų tėvai ir mokytojai turi išmokti, kaip išugdyti šių vaikų pagrindinius įgūdžius ir išmokti valdyti jų problemišką elgesį pozityviais būdais. Jei vaikų EES nustatomi labai aukšti, taikoma intensyvi, ilgalaikė bei įvairiapusė intervencija. Tyrimai parodė, kad praktikoje ankstyvoji intervencija iš esmės yra netaikoma. Ji pradedama taikyti po kelerių metų, pastebėjus, kad vaiko elgesys yra sutrikęs.

Pagrindinės priežastys, kodėl ankstyvoji intervencija taikoma retai: 1) baimė dėl „etikečių“ klijavimo, 2) aplaidus požiūris į tolimesnę vaiko raidą, ankstyvųjų EES požymių nepastebėjimas.

#

tags: #seimos #modeliui #sutrikes #elgesys