Sigmundo Freudo Asmenybės Teorija: Psichoanalizės Pagrindai ir Įtaka

Įvadas

Sigmundas Freudas, dažnai vadinamas psichoanalizės tėvu, yra viena iškiliausių XX a. psichologijos asmenybių. Jo teorijos ir idėjos padarė didelę įtaką psichologijos, psichoanalizės, psichoterapijos, psichodinaminei psichoterapijai ir kitoms mokslo sritims. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime Sigmundo Freudo asmenybės teoriją, jos pagrindinius principus, struktūrą, vystymosi stadijas ir įtaką šiuolaikinei psichologijai.

Sigmundo Freudo Biografija ir Psichoanalizės Pradžia

Sigmundas Freudas gimė 1856 m. gegužės 6 d. Freiburge, Moravijoje (dabartinė Čekija). Vėliau jo šeima persikėlė į Vieną, kur Freudas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį. Pradėjęs medicinos studijas, jis domėjosi neurologija ir greitai įsitraukė į psichinės sveikatos tyrimus. 1885 m. Freudas lankėsi Paryžiuje, kur stebėjo prancūzų neurologą Jeaną-Martiną Charcot, kuris tyrinėjo isteriją ir hipnozę. 1886 m. Freudas pradėjo savo privačią praktiką ir susidomėjo, kaip psichikos būklė veikia žmogaus elgesį.

1890-aisiais Freudas sukūrė psichoanalizę - gydymo metodą, paremtą kalbėjimu apie emocines ir psichologines problemas. Viena iš svarbiausių Freudo įžvalgų buvo idėja, kad pokalbis gali būti terapinis - gydomasis procesas. Freudo teorijos apie nesąmoningą protą taip pat paskatino kitų psichologų, tokių kaip C. G. Jungas, A. Adleris ir E. Freudas, darbus.

Pagrindiniai Psichoanalizės Principa

Freudas išplėtojo daugybę teorijų apie žmogaus psichiką, iš kurių kelios tapo pagrindiniais psichoterapijos principais:

• Nesąmoningas protas (pasąmonė): Freudas teigė, kad didžioji žmogaus psichikos dalis slypi už sąmoningo supratimo ribų. Pasąmonė - tai žmogaus sąmonės tiesiogiai nesuvokiamų psichikos procesų ir būsenų visuma. Pasąmonės turinys yra glaudžiai susijęs su žmogaus jausmais, jo santykiu su pasauliu, todėl pasąmonė negali valingai kontroliuoti žmogaus veiksmų, įvertinti jų rezultatų, bet veikia sąmoningą elgesį. Pavyzdžiui, žmogus suvokia savo kalbą, bet nežino, kaip atmintyje randa reikiamus žodžius, kaip perduoda programas artikuliacijos aparatui ir kita. Pasąmonėje žmogus supanašina, sutapatina save su kitais žmonėmis ir reiškiniais kitaip negu sąmoningai išgyvendamas tikrovę: tiesiogiai emociškai įsijaučia, identifikuojasi, gretina įvairius objektus pagal kokius nors bendrumus, bet ne pagal loginius prieštaravimus, esminių požymių skirtumus. Pasąmonėje praeitis, dabartis ir ateitis dažnai susipina kuriame nors viename psichiniame akte (pavyzdžiui, sapne). Pasąmonei priklauso reiškiniai, kurie buvo išgyventi anksčiau, ir pamiršti dalykai (ankstyvoje kūdikystėje ir vaikystėje patirtos nuoskaudos, matyti vaizdai ir kita), automatinio veikimo reguliavimas (vaikščiojimo, mąstymo, kalbėjimo ir kiti įgūdžiai, organizuoto darbo įpročiai ir kita), hipnozėje įteigtų veiksmų vykdymas. Pasąmonės turinys atsiskleidžia intuicijoje, afektuose, panikoje, sapnuose, ikislenkstiniame suvokime (subsensorinis suvokimas), nevalingame įsiminime, be to, reiškiasi tokiais siekiais, jausmais ir poelgiais, kurių priežasties žmogus nesuvokia.

Pasąmonės raiškos būdai

Skiriamos 4 raiškos būdų grupės:

Taip pat skaitykite: Freudo gynybos mechanizmai

1. Ikisąmoniniai reiškiniai.
2. Neįsisąmoninti veiklos stimulai (neįsisąmoninti motyvai ir prasminės nuostatos), kuriuos lemia norimoji ateitis, turinti asmenybinę prasmę.
3. Neįsisąmoninti veiklos būdų reguliatoriai (veiklos nuostatos, automatinio elgesio stereotipai), lemiantys veiklos kryptingumą ir nuoseklumą.
4. Subsensorinio suvokimo apraiškos.

• Asmenybės struktūra: Freudas savo teorijoje žmogaus psichiką suskirstė į tris dalis: „Id“ (instinktai ir troškimai), „Ego“ (realybės principas) ir „Superego“ (moralės ir etikos vertybės).
• Psichoseksualinio vystymosi stadijos: Freudas manė, kad žmogaus asmenybė formuojasi pereidama vaikystės psichoseksualines stadijas.
• Sapnų aiškinimas: Freudas teigė, kad sapnai yra „karališkasis kelias į pasąmonę“.

Asmenybės Struktūra: Id, Ego ir Superego

Freudo teorijoje asmenybė susideda iš trijų pagrindinių komponentų - Id, Ego ir Superego. Šie komponentai veikia ne kaip atskiros struktūros, bet kaip dinamiška visuma, kurioje kiekvienas elementas daro įtaką kitiems.

Id (Tai)

Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos - instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai - įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas - sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: jei nevaržytų tikrovė, nedelsiant būtų siekiama pasitenkinimo ignoruojant aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis.

Ego (Aš)

Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id. Ego - sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka.

Superego (Aukščiau Nei Aš)

Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego - asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Superego: viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.

Sistemų Sąveika

Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys. Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai

Instinktai ir Psichinė Energija

Pagal Froidą, bet koks žmogaus aktyvumas (mąstymas, suvokimas, atmintis, vaizduotė) remiasi instinktais. Taigi, varomoji elgesio jėga - instinktai. Jie elgesį gali veikti tiesiogiai ir netiesiogiai. Žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, todėl, kas juos žadina pasąmonės įtampa - instinktų veiksniai siekia šią įtampą sumažinti. Froidas nuosekliai laikėsi psichinio determinizmo principų, pagal kuriuos yra dėsninga ir būtina psichinių reiškinių priklausomybė nuo juos sukeliančių veiksnių. Žmogus yra sudėtinga energetinė sistema. Energija gali pereiti iš vienos žmogaus būsenos į kitą, bet negali niekur išnykti, t.y. psichinė energija gali transformuotis į fiziologinę ir atvirkščiai. Psichinės energijos šaltinis yra sujaudinimo būsena , atsirandanti nepatenkinus kūno poreikių. Froido teigimu, kūno poreikių psichinis vaizdinys yra instinktas.

Gyvenimo ir Mirties Instinktai

Froidas išskyrė du pagrindinius instinktų tipus:

1. Eros (Gyvenimo instinktai): Apima seksualinius instinktus ir libido. Šie instinktai yra orientuoti į išlikimą, dauginimąsi ir malonumą.
2. Thanatos (Mirties instinktai): Apima agresiją ir destrukciją. Šie instinktai yra orientuoti į grįžimą į negyvą būseną, o agresija yra šių instinktų išraiška į išorę.

Libido - tai psichinės energijos dalis, kuri save realizuoja per seksualinį elgesį. Erogeninės zonos - libido susikaupimo vieta. Manipuliacijos šiose zonose duoda iškrovas ir teikia malonumą.

Instinkto Komponentai

Instinktas turi keturis charakteringus bruožus:

1. Šaltinis: organizmo būsena ir poreikis, sukeliantis šią būseną.
2. Tikslas: reiškia sužadinimo, kurį sukelia poreikis, pašalinimas ir redukcija. Jei tikslas pasiektas žmogus patiria trumpą pasitenkinimą.
3. Objektas: reiškia bet kokį žmogaus aplinkos daiktą arba kūno dalį, užtikrinančią pasitenkinimą (t.y. tikslą).
4. Stimulas: energijos, jėgos spaudimo, reikalingo patenkinti instinktui, kiekis.

Psichoseksualinio Vystymosi Stadijos

Froidas manė, kad žmogaus asmenybė vystosi per kelias psichoseksualines stadijas, kurių kiekviena yra susijusi su tam tikra erogenine zona. Sėkmingas perėjimas per šias stadijas lemia sveiką asmenybės formavimąsi, o fiksacija (užstrigimas) vienoje iš stadijų gali sukelti tam tikrų asmenybės bruožų ir problemų.

Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė

Per penkerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas pereina eilę dinamiškai diferencijuotų stadijų, po kurių seka penki ar šeši metai - latentinis periodas - kada instinktyvių jėgų intensyvi dinamika daugiau ar mažiau stabilizuojasi. Atėjus paauglystei, intensyvi jėgų sąveika prasideda vėl ir tada žmogus subręsta. Pirmi penkeri metai yra lemiantys asmenybės susiformavimui. Kiekviena vystymosi stadija tais pirmaisiais penkeriais metais apibrėžiama tam tikros kūno erogeninės zonos sąlyginiu dominavimu.

Oralinė Stadija (0-1 Metai)

Pagrindinis malonumo šaltinis yra burna. Kūdikis tyrinėja pasaulį per burną, žinda, kandžioja ir ryja. Ši stadija yra susijusi su priklausomybe, pasitikėjimu ir agresija. Malonumas ryti maistą gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais - pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ žinias. Lygiai taip pat užsifiksavęs oralinėje stadijoje yra lengvatikis žmogus - jis ‘prarys’ beveik viską, ką jam pasakysi. Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus.

Analinė Stadija (1-3 Metai)

Pagrindinis malonumo šaltinis yra tuštinimasis ir šlapinimasis. Vaikas mokosi kontroliuoti savo kūno funkcijas, kas yra susiję su savikontrole, tvarkingumu ir užsispyrimu. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan.

Falinė Stadija (3-6 Metai)

Pagrindinis malonumo šaltinis yra lytiniai organai. Vaikas pradeda suvokti savo lytį ir skirtumus tarp lyčių. Šioje stadijoje iškyla Edipo (berniukams) ir Elektros (mergaitėms) kompleksai. Čia išryškėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės - atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią, didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui.

Edipo Kompleksas

Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos meilę. Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisirišimu.

Mergaitėms ši situacija išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje - tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes jis turi vertingą organą, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Mergaičių Elektros kompleksas išstumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir pašalinti motinos. Bet jis nėra išstumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisirišimo prie motinos. Tačiau Edipo kompleksas yra sudėtingesnis nei parodyta šia schema. Froidas daro prielaidą, kad žmogus iš prigimties yra biseksualus, tačiau daugumai žmonių homoseksualiniai impulsai nepasireiškia tiesiogiai (lieka latentiniais). Būtent todėl vaikas trokšta pasitenkinimo ne tik su priešingos lyties, bet ir su tos pačios lyties tėvu.

Latentinė Stadija (6 Metai - Paauglystė)

Seksualiniai impulsai yra prislopinami, o vaikas koncentruojasi į socialinius ir intelektualinius įgūdžius. Tuo metu impulsai yra išstumiami.

Genitalinė Stadija (Paauglystė - Suaugystė)

Seksualiniai impulsai vėl atgyja, ir žmogus siekia intymių santykių su kitais žmonėmis. Paauglystėje šie impulsai reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, žmogus pereina į brandos - genitalinę - stadiją.

Gynybos Mechanizmai

Ego naudoja gynybos mechanizmus, kad apsisaugotų nuo nerimo ir streso. Tai nesąmoningi psichologiniai procesai, kurie padeda sumažinti įtampą ir apsaugoti psichiką nuo trauminių patirčių. Kai kurie iš pagrindinių gynybos mechanizmų yra:

• Išstūmimas (Repression): Nepriimtinų minčių, jausmų ir impulsų pašalinimas iš sąmonės.
• Projekcija (Projection): Savo nepriimtinų jausmų ir impulsų priskyrimas kitiems žmonėms.
• Sublimacija (Sublimation): Nepriimtinų impulsų nukreipimas į socialiai priimtiną veiklą.
• Racionalizacija (Rationalization): Nepriimtino elgesio pateisinimas logiškais ir priimtinais argumentais.
• Reakcijos formavimas (Reaction Formation): Elgesys, kuris yra priešingas tikriesiems jausmams ir impulsams.
• Regresija (Regression): Grįžimas į ankstesnę vystymosi stadiją, kai susiduriama su stresu.
• Pakeitimas (Displacement): Emocijų nukreipimas nuo tikrojo objekto į kitą, mažiau pavojingą objektą.

Kritika ir Įtaka

Nors daugelis Freudo teorijų šiandien yra peržiūrimos ir netgi ginčijamos, jo įtaka psichoterapijos vystymuisi yra neabejotina. Freudo teorijos, ypač susijusios su seksualumu, psichoseksualinėmis stadijomis ir „Edipo kompleksu“, buvo plačiai kritikuojamos dėl mokslinių įrodymų trūkumo ir perdėto dėmesio seksualumui. Nepaisant kritikos, Freudo indėlis į psichologijos sritį išlieka esminis. Jo teorijos paskatino gilesnį žmogaus psichikos supratimą ir padėjo pagrindus šiuolaikinei psichoterapijai.

Gedulas ir Melancholija

Šioje esė Freudas lygina gedulą ir melancholiją, nagrinėdamas, kaip žmogaus psichika reaguoja į netektis.

Anapus Malonumo Principo

Šioje knygoje Freudas išplėtoja savo idėją, kad žmogaus elgesį ne visada valdo malonumo siekimas. Jis įveda „mirties instinkto“ (Thanatos) koncepciją, kuri veikia kartu su gyvenimo instinktu (Eros).

Ego ir Id

Vienas svarbiausių Freudo darbų, kuriame jis detaliau nagrinėja psichikos struktūrą. Jis aiškina, kaip veikia trys pagrindinės žmogaus psichikos dalys: Id (pagrindiniai instinktai), Ego (realistinis savęs suvokimas) ir Superego (moraliniai standartai).

Identifikacija

Identifikacija - tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės - vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės.

tags: #sigmundo #freudo #asmenybes #teorija