Vincas Krėvė, vienas reikšmingiausių XX a. pradžios lietuvių rašytojų, literatūros klasikas, savo kūryboje esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu. Jo dramose, ypač „Skirgailoje“, atsiskleidžia sudėtingos asmenybės, įspraustos į istorinių aplinkybių rėmus. Straipsnyje nagrinėjama Skirgailos asmenybė, remiantis V. Krėvės drama „Skirgaila“ ir kitais istoriniais šaltiniais.
Vinco Krėvės kūrybos kontekstas
Krėvė susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais. Alberto Zalatoriaus žodžiais tariant, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis. […] Mes turime gerai įsiklausyti į jo žodį, kad galėtume pakelti akis nuo žemės, pamatyti praeities prasmę ir perspektyvą“.
Krėvės kūryba atspindi rūpestį dėl nepriklausomos tautinės valstybės atkūrimo, vėliau - valstybingumo išsaugojimo ir stiprinimo. Krėvė padavimuose tęsia Daukanto, Maironio romantinę tradiciją, aukštindamas herojišką tėvynės praeitį, tačiau jis įsiklauso ir į amžininkų neoromantikų programas, kuriose, pasitelkus tautosaką, siekiama atskleisti tautos dvasią. Iš tautosakos šaltinių Krėvė sukūrė dainišką stilių, - „melodingo poetinio pasakojimo kanoną, suteikdamas jam tautinio stiliaus statusą“ (V. Kubilius). Tautosakos stilių Krėvė susiejo su tragiškais siužetais, kurių veikėjai psichologizuoti, supoetinti.
Krėvės sukurtame meniniame pasaulyje veikia herojai, kurie sudrumsčia konservatyvią ramybę, iš nesąmoningumo kylantį pasitenkinimą savo nykia buitimi (Šarūnas), išjuokia susmulkėjimą (aukščiausio rango dvasininkų paveikslai Skirgailoje), nugali „gyvybinį instinktą“, pasirinkdami mirtį, o ne prisitaikymą (Dainavos šalies senų žmonių padavimai). Krėvė lietuvių kultūroje užpildo herojinio tautos epo spragą.
Skirgaila dramoje
Viena ryškiausių XX a. dramų yra drama „Skirgaila“, kurioje susipynė konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, draminis veiksmas, tragiška situacija. „Skirgailoje“ labai daug įvairių veikėjų, kurie pasižymi spalvingais charakteriais.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
„Skirgaila“ - tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas. Lietuva - jau pakrikštyta valstybė, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai bei prievarta laikoma Lydos kunigaikštytė. Toks veikėjų „susigrūdimas“ į vieną vietą sukelia trintį, kuri vėliau yra dramos veiksmo ir jos konflikto šaltinis.
Svarbiausias dramos veikėjas yra Skirgaila - valdovas. Skirgaila turi didelį tikslą - kovoti už Lietuvos suverenumą. Tai dvilypė asmenybė, politinių aplinkybių priversta griebtis klastos, tačiau kartu ir pagonių riteris, visada norintis likti tiesus. Skirgaila tuo pačiu ir tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės, bet, matydamas kitų politinį aklumą, darosi piktas ir žiaurus. Skirgailos dvilypumas yra akivaizdus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, nes kitaip Lietuva bus sutrypta ir sunaikinta. O širdis - išlikti ištikimam seniesiems dievams. Naujoji religija yra žiauri, dėl jos kyla daug konfliktų, Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai. Tai širdies balsas. Valdovas viskuo abejoja, viską kritiškai vertina, jam reikia atramos - žmogaus, kuris neabejotų. Todėl širdyje jis simpatizuoja Stardui.
Skirgaila vienišas, bejėgis žmogus, kuris savo gyvenime siekia būti laimingas bei mylimas. Atstumtas mylimos moters bei pastebėjęs, kad riteris Keleris pretenduoja į jo mylimosios širdį jis pasiryžta kerštui. Skirgailos planas atimti žmogaus gyvybę kyla iš pavydo, jis nori atsikratyti konkurento, žmogaus, kuris pretenduoja į jo mylimosios širdį. Jo kerštas buvo be galo žiaurus, pasinaudojęs aplinkybėmis jis liepia užkasti Kelerį gyvą.
Skirgailos paveikslas
Skirgaila - Didysis Lietuvos kunigaikštis, stiprus vyras, vidutinio ūgio, juodplaukis, su nedidele barzda. Kalba rūsčiai, tvirtai. Niaurus, žiūri į žmones iš paniūrų. Į tuos, su kuriais kalbasi, visuomet stovi šonu.
Dramos konflikto priežastis - Ona Duonutė. Dramoje ji - Lydos kunigaikštytė, įkalinta kunigaikščio pilyje, kad nesusituoktų su sužadėtiniu Lenkijoje bei, kad Volynės bei Podorės žemės neatitektų Lenkijai. Iš pirmo žvilgsnio jaunutė, trapi mergelė, tačiau iš kelių dramos scenų mes suvokiame, jog viduje Ona stipri asmenybė, pasižyminti sugebėjimu priimti jai skirtą dalią. „Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė“, - sako kunigaikštytė Ona Duonutė, dramos pabaigoje ji palūžta, todėl pasiduoda vokiečių riterio Kelerio gundymams bei tampa Skirgailos žmona, Lietuvos kunigaikštiene.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Kiti dramos veikėjai
Stardas - griežtasis valdovo oponentas, nepripažįstantis jokių kompromisų. Jis provokuoja Skirgailą, apeliuodamas į jo galybę „panorėk. ir vėl atgims. senovės gadynė“ ir kanklių stygų balsais bandydamas pažadinti kunigaikščio ryžtą. Nesulaukęs atsako, meta paskutinį argumentą - gundo garbe: „ .mes, vaidilos, pakrikę visam krašte išgarsinsim tavo vardą“. Stardas visoje dramoje figūruoja kaip konfliktiška asmenybė, visą laiką besistengianti „pažadinti“ miegančius kunigaikštį bei jo patarėjus - bajorus. Mirdamas Stardas yra pakrikštijamas Jono Skarbeko prieš savo valią. Vaidilos mirtis labai paveikia Skirgailą, o žinia apie jo krikštą palaužia valdovo pasitikėjimą žmonėmis.
Priešingai nei kiti personažai Daugaila, mano nuomone, vienas rimčiausių dramos personažų. Jis ištikimas valdovo patarėjas: „Aš daugel metų jau ištikimai tau tarnauju.“ Senas augalotas vyras, stiprus. Visuomet išlaikantis rimtį. Kūrinyje jis pasižymi kaip personažas veikiantis labai apgalvotai. Iškilus kokiam nors klausimui, jis kreipiasi į kunigaikštį ir su juo tariasi. „Kaip nori, valdove. (nors) Aš maniau.“ Visą laiką klausydamas išimtinai visų valdovo įsakymų, pabaigoje jis nesutinka su valdovu „Ar nematai? (valdovui) Noriu pataisyti mūsų klaidą. Imk patsai ir kask greičiau pašalinių nepainiodamas. Paskui sužinosi visa.“ Šis sakinys įrodo, kad Daugaila nebijo Skirgailai pasakyti tai, ką jis iš tiesų mano. Pastarųjų Daugailos žodžių priežastis - Keleris.
Keleris vienas prieštaringiausių dramos veikėjų. Į pilį jis atvyksta su kitu vokiečių riteriu kaip kaimyninės šalies pasiuntinys ir pasiryžta išlaisvinti įkalintą Oną Duonutę. Būdamas jaunas, stiprus riteris jis lengvai susilaukia moterų simpatijų „nėra tokios moters, kuri, man panorėjus nebūtų mano“ ir tuo naudojasi. Dramoje jis suvilioja Oligę (jauną, naivią bajoraitę), kad patektų pas kunigaikštytę į kambarį. Keleris gudrus ir narsus karys, Skirgaila jį vadina atviru vyru, kurio „širdis baimės nežino“. Bene vienintelė jo yda - emocingumas, jis nesugeba nutylėti savo nepasitenkinimo, galima spręsti jog jis yra prastas strategas. Dramos pabaigoje Keleris, pamilęs Oną Duonutę, pasiaukoja dėl jos garbės - neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Net ir sunkiausiu momentu jis išlieka riteriu „Riteriui jo žodis, šventa priesaika, patvirtintas, brangesnis negu gyvybė. Aš galiu tik mirti, jei nepasiseks ištesėti, ką tau (kunigaikštytei) esu pažadėjęs ir prisiekęs.“ Moraliai jis yra stipresnis nei Skirgaila, nes sugeba nepaisyti savo asmeninių interesų ir mirti dėl kitų.
Tarp gausybės personažų asmeniškai simpatizuoju žilam seneliui dramoje vadinamam Skurduliu. Mane žavi jo novatoriškos idėjos: Kai valdovas užduoda jam pakankamai keblų klausimą, susijusį su religine nesantaika, jis labai diplomatiškai išsisuka - religiją sutapatina su žmogaus rūbu. „Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius į labiau pritaikintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi.“ Taip pat labai įdomios yra ir kitos jo išsakytos mintys: „svarbiausias gyvenimo uždavinys - išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti.“ bei „.mirtis visų nekenčiama ir nėra tokios jėgos, kuri priverstų žmogaus sielą pamilti ją.“ Šis veikėjas tarsi gydytojas, kuris atsiranda tinkamu metu, kai Skirgaila yra visiškai pasimetęs viduje. „.o čia aš gydytojas, nes tavo siela, mano vaikeli, serga“. Pažvelgę į šį veikėją, drąsiai galime teigti, jog gyvenimo patirtis yra svarbiausia.
Archetipai dramoje „Skirgaila“
V. Krėvės kūrybai būdinga archetipo pasireiškimas: „Romantinė V. Krėvės vizija reiškia archaizuojančią tendenciją (V. Dramoje „Skirgaila“ - didžiulis konfliktas, vienos religijos keitimas kita. Tai skaudi drama, susijusi su siekiu išlaikyti valstybingumą aukojant senąją pasaulėjautą.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Vienas esminių dramos archetipų yra namai. Namai - tai valstybė, kurią reikia išsaugoti, apginti. Vienintelė išeitis - keisti tikėjimą. Tai labai skaudu Lietuvos žmonėms. Anot M. Eliadės, namai nėra paprasta profaniška erdvė, vieta, kurioje žmogus, žmonės ar tauta tik elementariai gyvena. Erdvė, kurioje gyvena tauta, bendruomenė, visada iš pradžių būna sakralizuojama nuolatinėmis apeigomis, ritualais, kurie atkartoja kažkada laikų pradžioje dievų atliktą pasaulio sukūrimo aktą. Žmonės, apsigyvenę kurioje nors vietoje, ją iš chaoso paverčia kosmosu, įkurdina joje savo dievus, kurie juos saugo ir padeda palaikyti ryšį su aukštesniuoju pasauliu. Tradicinėse bendruomenėse, kurių sąmonė buvo mitinė, apskritai nebuvo įmanoma egzistuoti kitaip negu reguliariai vis atnaujinant per simbolinį kosmogonijos aktą ryšį su savo dievais ir visata. Lietuvos žmones ištikusi tragedija, šiuo požiūriu žvelgiant, yra esminė, egzistencinė, nes mitinėje sąmonėje kito gyvenimo žemėje būdo nėra. Namai nėra tik namai, kuriuos galima keisti lengvai.
Senelio - išminčiaus archetipą galėtų atitikti Skurdulis, jo pažiūros labai artimos Stardo pažiūroms, jis taip pat „žilas kaip obelis“, t.y. senolis. Kai prie puotos stalo keliama taurė už vokiečius, tik Stardas ir Skurdulis neatsistoja. Skurdulio figūra iškyla ir kaip pranašo, jis puotos metu pasako ilgą kalbą, panašią į pranašystę: „Aš, galingų dievų senas tarnas, savo akimi matęs visus jų piktus darbus, sakau tau, Lietuvos valdove, ir jums, bajorai: per juos dabar mūsų žemė nustos derliaus davusi, sodai - vaisių, o gyvuliai - priaugimų, o tie, kurie atsiras, tuojau žus. Per juos nutils mūsų šaly dainos, išnyks linksmybė, gedulu apsigaubs laukai ir girios, nes pražūčiai save paskyrėte, pripažinę savo dievais piktų atėjūnų žiaurius dievus, kurie buvo, yra ir bus mūsų priešų dievai!“( I d., p. 46) (3). Toliau Skurdulis ragina vyti svetimšalius šalin ir nesibičiuliauti, jam pritaria bajorai, o Skirgaila visus sutramdo. Archetipiniu požiūriu, Stardas ir Skurdulis yra tarsi paskutinieji senojo tikėjimo pasiuntiniai merdinčioje senųjų baltų žemėje.
Visi svetimšaliai ir pats Skirgaila yra su kaukėmis. Svetimšaliai - dideli veidmainiai. Lenkams ir vokiečiams Lietuva yra stabmeldžių ir laukinių kraštas. Tačiau, bendraudami su Skirgaila, jie užsideda veidmainystės kaukes, vadina ji valdovu, garsiuoju valdovu, Lietuvą - krikščioniška šalimi, nors už akių kalbama visai kitaip. Net savojoje tradicijoje, savojoje religijoje jie pavaizduoti kaip dviveidžiai. Vienas veidas - žmonėms, tai padorių, religingų, nuolankių Vokiečių ordino vienuolių kaukė. Antrasis veidas - tikrasis, tai - jų prigimties, aistrų, savanaudiškų tikslų ir siekių veidas. Skirgaila yra atviras, nepataikauja, nors jis taip pat su kauke, su valdovo kauke. Jam nerūpi žmogiški jausmai (Onos Duonutės), o rūpi, kaip išlaikyti Lietuvos žemes arba daugiau jų prijungti. Tačiau jam taip pat skaudu religijos praradimas, todėl jį labai paveikia žinia, kad Stardas pasikrikštijo (buvo pakrikštytas), nes Skirgailai buvo malonu girdėti, žinoti, kad kažkas jo senąja religija dar tiki. Jis pats viduje taip pat tiki, nors elgiasi taip, kaip jo protui atrodo, kad valstybei bus geriau.
Keleris kažkuo primena Skirgailą: kad ir tiesos sakymu į akis. Per puotą jis neapsimetinėja ir taria: „O gaila, šviesiausias kunigaikšti, kad mes dabar draugai. Mes būtume geresni priešai, nekaip draugai“. Skirgaila atsako: „Tu manai, vokieti? Kas žino ateitį? Bet tu man patinki, - esi atviras vyras ir kalbi, ką manai“ (3, p. Vokiečiai Vartenbergas ir Keleris taip pat dėvi kaukes - jie deklaruoja esą vienuoliai, nors iš tikrųjų nesilaiko vienuoliams būdingų reikalavimų. Keleris - mergišius. Ir, galima sakyti, amoraliai mąsto meilės nuotykius lygindamas, prisiekinėdamas Kristaus žaizdomis, Jurgio ietimi.
Ona Duonutė yra Kelerio anima. Ji ideali, taip Keleris įsivaizduoja idealią moterį, ji Kelerį pakeičia, arba atbudina tai, ką jis turėjo, iš pirmo žvilgsnio. Ona Duonutė Kelerį iš mergišiaus statuso pakelia į tikrus riterius. Jis drąsus ir gali aukotis dėl moters, dėl meilės. Ona Duonutė tikra anima. Ji skaisti, tyrai mąsto, pakylėta, protinga, galinti įkvėpti ir pakeisti. Keleris imasi misijos - vaduoti Oną Duonutę, ir ši misija jam tampa pražūtinga.
Gulėdamas karste vietoj Stardo, Keleris pasidalija tarytum į dvi dalis, kurias simbolizuoja Šviesusis vyras ir Tamsusis vyras (dramoje jie išreikšti atskirais veikėjais). Tai geroji ir tamsioji Kelerio pusės. Tai žmogaus sąžinė (Šviesusis vyras) ir šešėlis (Tamsusis vyras). Tamsusis vyras (šešėlis) ragina bėgti, nesiaukoti dėl „stabmeldžių šalies mergaitės“, žada jam turtus ir moteris, tas vertybes, kurios iki tol ir vyravo jame. Tamsusis vyras sako: „Nuo meto, kai, paniekinęs mano balsą, ėmei bepročiauti, ar tavo siela pažino nors valandėlę ramybės, ar pasisekimas nėra tavo kelių apleidęs nuo tos dienos, kai piktu keru sujungė šitoji moteris ir surišo tavo ir savo likimą, ar tu netapai panašus moteriai, kuri svyruoja ir abejoja?“ (3, p.138). Šešėlis buvo paneigtas, nors lemtingą akimirką ir vėl apsireiškė Keleriui. Šviesus vyras (tarkim, žmogaus sąžinė) apeliuoja į tikrąsias vertybes - garbę, meilę, tikėjimą.
Nors Lietuvių literatūros enciklopedijoje, kalbant apie mergelės archetipą, vyraujantį lietuvių literatūroje, nepaminėtas V. Krėvės Onos Duonutės personažas, jis turi tam tikro mergelės archetipiškumo. Ji tyra, skaisti, protinga, dora, įžvalgi. Dėl jos užverda aistros, rezgamos intrigos, kuriami planai, ją bandoma patraukti į vieną ar kitą besivaržančiųjų pusę. Tačiau Onos Duonutės pasaulis harmoningas, ji išpažįsta naująją krikščionių religiją. Savo tikėjime ji tvirta ir saugi. Ona Duonutė turi tą tikrumo jausmo, tą harmoningą ryšį su pasauliu, kurį praradę Lietuvos bajorai ir pats Skirgaila.
Istorinis Skirgaila
Skirgaila (apie 1353-1397), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Tverės kunigaikštytės Julijonos sūnus, LDK sritinis kunigaikštis. Po Kęstučio žūties 1382 m., kurios vykdytoju, kaip spėjama, ir buvęs Skirgaila, jis drauge su broliu Jogaila dalijosi valdžia. Nuo 1382 m. visos sutartys su užsienio valstybėmis buvo sudaromos abiejų brolių vardu. Jogaila atidavė Skirgailai Trakų kunigaikštystę. Žemaičiai pripažino Skirgailą savo kunigaikščiu, nors ir nepaisė jokių užrašymų Ordinui.
Skirgaila buvo brolio Jogailos atstovu derybose su Lenkijos ponais rengiantis sudaryti Krėvos sutartį 1385 m. Jis pridėjo savo antspaudą ant unijos akto. Jogaila, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, savo vietininku LDK paliko Skirgailą. 1387 m. užrašė jam dalį lietuvių ir baltarusių žemių, įėjusių į Vilniaus kunigaikštystę: Minską, Bobruiską, Svisločę, paliko ir Trakų kunigaikštystę, bet be Gardino ir Bresto, priklausiusių Vytautui. 1392 m. Jogaila Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskyrė Vytautą.
tags: #skiragalos #asmenybes #kitimas