Smurtas prieš vaikus, turinčius elgesio sutrikimus: tyrimai ir įžvalgos

Įvadas

Patyčių ir smurto artimoje aplinkoje problemos vis dažniau keliamos viešojoje erdvėje. Nepaisant visų pastangų, smurto, ypač prieš vaikus, nemažėja. Smurtas prieš vaikus yra vaiko teisių pažeidimas, taip pat tai yra didžiulė socialinė ir visuomenės sveikatos problema. Šiame straipsnyje nagrinėjami smurto prieš vaikus, turinčius elgesio sutrikimus, tyrimai, siekiant atskleisti šios problemos mastą, priežastis ir galimas pasekmes.

Tyrimų duomenys apie smurtą prieš vaikus

Labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas“ bei Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos, teismo medicinos ir farmakologijos katedros iniciatyva 2013 m. Net 43 proc. respondentų nurodė susidūrę su smurto prieš vaikus atvejais. Kad tokių atvejų yra daug liudija ir Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos duomenys, pagal kuriuos, smurtą patyrusių vaikų atvejų skaičius per paskutinius penkis metus augo: nuo 1048 smurtą patyrusių vaikų 2008 m.

Specialistų patirtis ir diagnostikos iššūkiai

„Tyrimas leido pažvelgti į specialistų, tiesiogiai dirbančių su vaikais, patirtį smurto srityje. Buvo svarbu įvertinti, kas daroma tais atvejais, kai įtariamas smurtas prieš vaiką, - sako dr. Vladas Sniečkus, labdaros ir paramos fondo „Sniečkaus fondas” įkūrėjas. - Tyrimo dėka pavyko nustatyti, kad penktadalis iš apklaustų gydymo įstaigų darbuotojų praneša apie nustatytus smurto atvejus prieš vaikus tik kartais arba iš viso apie juos nepraneša. Apklausus Lietuvos gydymo įstaigų 320 darbuotojų paaiškėjo, jog patikimai daugiau su vaikų smurtu prieš vaikus susiduria gydytojai pediatrai (40,7 proc.) nei bendrosios praktikos gydytojai (9,1 proc.). Šis skirtumas išliko ir vertinant suaugusiųjų smurto prie vaikus atvejus.

Diagnostikos skirtumai ir patirties dalijimasis

„Anksti daryti prielaidas, kodėl taip yra, tačiau tai, jog bendrosios praktikos gydytojai, pas kuriuos mažamečius pacientus atveda tėvai, su smurto prieš vaikus atvejais susiduria mažiau nei gydytojai pediatrai, gali liudyti apie nepakankamą smurto atvejų diagnostiką pirminėje sveikatos priežiūroje”, - teigia dr. Vladas Sniečkus. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad bendrosios praktikos gydytojai patikimai mažiau dalinosi savo patirtimi apie smurto prieš vaikus atvejus su kolegomis nei tai darė gydytojai pediatrai ar kitų specialybių gydytojai. O vertinant pagal gydymo įstaigą, tokia patirtimi patikimai rečiau dalinosi poliklinikose nei ligoninėse dirbantys specialistai - atitinkamai 32,3 proc.

Žinių apie smurtą svarba

Apibendrinant šį su gydymo įstaigų specialistais atliktą tyrimą bei taip pat 2013 m. atliktą analogišką tyrimą su Lietuvos vaikų ugdymo įstaigų darbuotojais (1525 respondentai), galima teigti, kad specialistų žinių apie smurtą lygis ir pranešimų apie smurto atvejų skaičius tarpusavyje yra glaudžiai susiję: įtariant smurto atvejį prieš vaiką, apie jį dažniausiai nepranešama dėl to, kad specialistas abejoja buvus smurtui. Todėl galima daryti išvadą, jog kuo geresnės mokytojų ar gydytojų žinios apie smurtą, tuo labiau pasitikima savo jėgomis nustatant ir pranešant apie smurto atvejus. Tad norint geriau nustatyti smurto prieš vaikus atvejus bei efektyviai nutraukti smurto grandinę, svarbu užtikrinti vaikų ugdymo bei gydymo įstaigų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą.

Taip pat skaitykite: Pagalba patiriantiems psichologinį smurtą po skyrybų

Smurto formos ir jų poveikis vaikams

Vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia ar gali sukelti žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.

Fizinė prievarta

Fizinė prievarta - tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus. Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai - mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Patirta fizinė trauma gali būti įvairi - nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdijimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo.

Seksualinė prievarta

Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.

Emocinė prievarta

Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žemininant gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą, ir ribojant normalias socialines sąveikas. Emocinė prievarta apjungia veiksmus nukreiptus prieš vaiką (pvz., žodinės agresijos atakos) ir neveikimą vaiko atžvilgiu (pvz., vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nesuteikimas). Kai vaiko emociniai poreikiai yra nuolat netenkinimas, jo nuolatinis žeminimas ar kritikavimas, blogos savijautos sukėlimas savijautos destrukcija tampa auklėjimo stiliumi, pastoviu elgesio modeliu, tai yra emocinis vaiką žalojantis elgesys. Profesorė D.

Daugybinės smurto formos

Praktika rodo, kad vaikas labai retai patiria tik vieną kurią nors smurto rūšį. Vaikai, kurie yra nuolatos skriaudžiami, dažniausiai patiria vienu metu įvairių rūšių smurtą - fizinį kankinimą ir emocinį žeminimą, seksualinį išnaudojimą ir grasinimus fiziniu, nepriežiūrą ir įtraukimą į asocialią veiklą.

Taip pat skaitykite: Teisinė apsauga nuo psichologinio smurto

Smurto poveikis vaiko raidai

Pažintinė, emocinė ir socialinė vaiko raida yra neatsiejamai susijusi su vaiko saugumu ir priežiūra, kurią suteikia tėvai ar globėjai. Pamatinis saugumas, vaiko raidos poreikių supratimas ir jų tinkamas tenkinimas yra būtina sąlyga vaikui augti ir realizuoti savo potencialą. Vaikus žalojantis elgesys paveikia įvairiai - pasekmės gali būti trumpalaikės, nežymiai sutrikdančios sveikatą arba ilgalaikės, pasireiškiančios visą gyvenimą, ženkliai sutrikdančios vaiko raidą ir kasdienį funkcionavimą.

Rizikos ir apsaugos veiksniai

Svarbu suprasti, kas padidina ar sumažina patirtos skriaudos pasekmių riziką.

• Vaiko amžius.
• Vaiko genetinis pažeidžiamumas. Vaikai, turintys elgesio ar emocinių problemų, ir vaikai su negale yra padidintoje rizikos grupėje susilaukti netinkamo elgesio iš savo šeimos narių ar kitų suaugusių, juos prižiūrinčių žmonių. Tėvai/globėjai ar mokytojai dažnai nežino, kaip su jais bendrauti, kaip reaguoti į jų elgesį, kaip spręsti problemas, iškylančias dėl vaikų neįgalumo ar psichinių problemų. Tai sukelia stiprius jausmus: pyktį, ar netgi neapykantą, dėl kurių gali pasireikšti ir smurtinis elgesys (Bates. S.,2005).
• Vaiką žalojančio elgesio trukmė ir dažnumas- kiek laiko ir kokiu dažnumu vyko prievarta ir/ar išnaudojimas. Bet kokia skriauda veikia vaiką, tačiau tyrimai rodo, kad ilgą laiką trunkanti ir pasikartojantis vaiko žalojimas sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes vaiko raidai ir funkcionavimui.
• Vaiką žalojančio elgesio pobūdis ir sunkumas. Kasdieninė praktika ir moksliniai tyrimai patvirtina akivaizdžią koreliaciją tarp tam tikrų smurto rūšių, pvz., fizinės ir emocinės prievartos.
• Smurtautojo ir vaiko santykių artumas.
• Specialistų intervencijos pobūdis. Tinkama ir laiku specialistų suteikta pagalba padeda vaikui greičiau ir sėkmingiau įveikti patirtos prievartos pasekmes.

Nepaisant patirtos prievartos, kai kurie vaikai pakankamai sėkmingai įveikia traumą. Psichologinis atsparumas - tai asmens sugebėjimas įveikti rizikos veiksnius ir nebūti jų pažeidžiamam. Atsparumas tam tikrų veiksnių poveikiui gali kilti iš vaiko genetinio paveldo, temperamento, ankstesnės patirties, raidos ypatumų ir kitų apsaugos veiksnių. Apsaugos veiksniai yra asmens, šeimos, bendruomenės ar visos visuomenės sąlygos ar savybės, kurioms esant, sumažėja vaikus žalojančio elgesio tikimybė, sustiprėja vaiko bei šeimos sveikata ir gerovė. Ankstyvoji suaugusiojo globa ir užmegztas ryšys. Kai tėvus su vaikais sieja tvirti, šilti jausmai, vaikai vystosi sveikiau, išmoksta pasitikėti tėvais ir žino, kad tėvai aprūpins juos viskuo, ko reikia išgyvenimui, suteiks meilę, priėmimą, tinkamą auklėjimą ir saugumą. Pakankamai geri šeimos socialiniai gebėjimai.

Trumpalaikės ir ilgalaikės pasekmės

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes. Yra skiriamos trumpalaikės ir ilgalaikės prievartos prieš vaikus pasekmės. Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai. Ilgalaikės pasekmės -tai asmenybės pokyčiai ir polinkiai, kurie galėjo susiformuoti dėl vaikystėje patirtos prievartos ar nepriežiūros, pastebimi jau vaikui suaugus. Kartais žala ir pasekmės lengvai pastebimos iš žalojantį elgesį patyrusių vaikų elgesio ir išvaizdos. Kai kurios vaiką žalojančio elgesio rūšys sukelia specifinę žalą, pavyzdžiui dėl fizinio smurto gali būti pažeidžiamos smegenys („supurtyti“ kūdikiai gali apakti, turėti rimtų smegenų organinių pakitimų), seksualinį išnaudojimą patiriantys vaikai gali demonstruoti seksualizuotą ir/ar seksualiai netinkamą elgesį, po patirto išprievartavimo ar matyto smurto tarp tėvų vaikams gali išsivystyti Potrauminio streso sutrikimas (PTSS). Dažniausiai žalojančio elgesio ir žalos santykis būna ne toks specifiškas. Vaikui gali būti padaryta žala ir tada, kai tėvai sąmoningai neketina sužaloti vaiko, o kai kurie padariniai pasireiškia tik vėliau, pavyzdžiui, depresija dėl vaiko patirtos seksualinės prievartos, menka savivertė, empatijos stoka, nerimo sutrikimas dėl nuolatinės emocinės prievartos.

Prieraišumo svarba

Saugus prieraišumas yra ypatingai svarbus vaiko ankstyvajai emocinei ir socialinei raidai. Saugus prieraišumas saugo besivystančias smegenis nuo žalingo streso poveikio, o jei vaiko prieraišumas nesaugus/dezorganizuotas jo smegenys yra labiau pažeidžiamos žalingam streso poveikiui. Kūdikiai ir maži vaikai, patiriantys žalojantį elgesį (nuolatinį piktą rėkimą, purtymą, atstūmimą, nepriežiūrą), linkę suformuoti dezorganizuotą prieraišumą (Hildyard & Wolf, 2002; Jordan & Sketchley, 2009;). Fiziniai sužalojimai yra tiesioginė fizinės prievartos ir/ar nepriežiūros pasekmė - kaulų lūžiai, randai, nudegimai, smegenų sukrėtimas, somatinės ligos ir pan. Kai kurie fiziniai sužalojimai turi ilgalaikes pasekmes, tokie kaip nepagydomi pakenkimai, sutrikdytas augimas, cerebrinis paralyžius.

Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto formos

Supurtyto kūdikio sindromas

Ypatingai jautrūs bet kokiam žalojančio elgesiui yra kūdikiai, dažnai jų fizinė sveikata grėsmingai sutrikdoma dėl purtymo. Kūdikio purtymas (Supurtyto kūdikio sindromas) gali pažeisti galvos smegenis, sužaloti stuburą ir stuburo smegenis, sukelti aklumą ir/ar kurtumą, kalbos raidos sutrikimą, gali sukelti mirtį (Child Welfare Information Gateway, 2008). Tokio smurto pasekmės gali būti mokymosi sunkumai, protinis atsilikimas ar cerebrinis paralyžius. Be to, taip žaloti kūdikiai dažnai niekada ateityje nepasiekia savo bendraamžių fizine bei psichine sveikatos lygio (Goldman J., Salus M. S., Wlcott D., Kennedy Y. K, 2003).

Savivertė ir tarpasmeniniai santykiai

Savivertė. Vaikas, kuris nuolatos patiria žalojantį elgesį iš pačių artimiausių ir svarbiausių jam žmonių, susikuria iškreiptą jį supančio pasaulio vaizdą, jis „išmoksta“, kad supantis pasaulis yra neprognozuojamas ir labai grėsmingas, besirūpinantys žmonės lengvai ir netikėtai gali virsti žiauriais, elgtis išnaudotojiškai, būti piktais, nekantriais ir dirgliais, depresiškais ir atsiribojančiais. Tarpasmeniniai santykiai. Smurto vaikystėje aukos neturi galimybės patirti sveiko, grįsto meile ir pasitikėjimu ryšio su juo besirūpinančiu suaugusiuoju, vietoje to vaikas patiria pažeminimą, išnaudojimą, skausmą. Santykiai su svarbiausiais žmonėmis, pagrįsti prievarta ir išnaudojimu, siaubu ir bejėgyste, išlieka visam gyvenimui kaip esminis santykių modelis, kuriame vaikas „gali pasirinkti“ būti „auka“ ar „smurtautoju“.

Jausmų izoliacija ir disociacija

• Jausmų izoliacija - Nuolatos traumuojami vaikai pasidaro „nejautrūs“ skausmui. „Susižeidę jie „nejaučia“ skausmo ir dažnai nesupranta, kad kitiems žmonėms gali skaudėti.
• Disociacija - „pabėgimas” iš traumuojančios situacijos, psichologinis atsiskyrimas nuo įvykio.
• Išstūmimas - vaikai „pamiršta“ ištisus gyvenimo periodus ir įvykius. Vaikai augantys grėsmingose sąlygose, nuolat patiriantys fizinę ir emocinę prievartą, išmoksta, kad pasaulis yra grėsmingas, o suaugusieji yra tos grėsmės ir skausmo šaltinis. Kuo ankstesniame amžiuje vaikas patiria prievartą ir kuo ilgiau ji trunka, tuo rimtesnes elgesio problemas stebime vaikystėje, paauglystėje ir suaugusio žmogaus elgesyje. Stebimi elgesio sunkumai gali būti internalizuoti - atsiribijomas, nusišalinimas, arba eksternalizuoti - agresija ir padidintas aktyvumas.

Seksualinio išnaudojimo pasekmės

Seksualiai išnaudoti ir tvirkinti vaikai turi rimtų elgesio sutrikimų, kurie pasireiškia taip pat ir suaugusiojo gyvenime. Tai gali būti neadekvatus seksualinis elgesys - įsitraukimas į prostituciją, dažnas partnerių keitimas, seksualumo neigimas, lyties sumaištis, lytiškumo neigimas ir kt. (Corby, 2006; Merrick, Litrownik, Everson, & Cox, 2008).

Kognityvinės funkcijos ir mokymosi sunkumai

Prievarta ir nepriežiūra patirta kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje iš esmės pakenkia vaiko kognityvinių funkcijų raidai, ypatingai kalbos raidai, gebėjimui tikslingai ir planingai veikti, koncentruoti dėmesį (Wolfe, 1999). Tyrimai rodo, kad vaikai, patyrę smurtą ir nepriežiūrą, dažnai turi mokymosi sunkumų, jų akademiniai pasiekimai lyginant su kitomis vaiku grupėmis yra kur kas žemesni (Gilbert et al., 2009; Mills, 2004; Veltman & Browne, 2001).

Potrauminis streso sutrikimas (PTSS)

Ilgą laiką vykstantys trauminiai įvykiai vaikams sukelia ilgalaikių psichologinių pasekmių. Net ir praėjus daugeliui metų po įvykio, asmuo vis dar gali patirti traumą taip lyg tai būtų įvykę ką tik. Psichikos sveikatos specialistai tokias užsitęsusias psichologines reakcijas vadina potrauminio streso sutrikimu (PTSS). Staigūs pasikartojantys trauminio įvykio išgyvenimai gali būti iššaukti atsitiktinio vaizdo, garso ar kvapo. Šie ryškūs nelaukti ir nepageidaujami atsiminimai verčia vaiką lyg dar kartą visa tai patirti. Depresija ir nerimo sutrikimai yra nuolatiniai smurto prieš vaikus palydovai, ypatingai paauglystės laikotarpiu.

Savižudybės ir agresyvus elgesys

Savižudybės. Vaikai, patyrę smurtą, yra du kartus labiau linkę į savižudiška elgesį, jaunuoliai, patyrę seksualinę prievartą, aštuonis kartus dažniau bandė nusižudyti(Brodsky and Stanley, 2008). Agresyvus ir žiaurus elgesys, nusikalstama veikla. Vaikai, dėl patirto žalojančio elgesio nuolatos jaučiantys įtampą, skausmą ir baimę, patys yra linkę agresyviai ir žiauriai elgtis su kitais žmonėmis. Vaikystėje patirta fizinė prievarta ir emocinis žeminimas yra pagrindinis rizikos veiksnys susijęs su prievartos naudojimu ir kitų žmonių žeminimu. Yra nustatyta stipri koreliacija tarp patirtos prievartos ir nusikalstamo elgesio (Gilbert et al., 2009; Maas et al., 2008).

Ilgalaikis poveikis

Vaiką žalojantis elgesys paveikia visus kasdienio funkcionavimo aspektus ir sutrikdo normalią vaiko raidą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, sukurdami nesibaigiantį smurto ratą.

Kaip atpažinti smurtą prieš vaiką?

Pirmeji prievartos signalai pasireiškia pasikeitusiu vaiko elgesiu: jis gali tapti išsigandęs, nerimastingas, prislėgtas ar neįprastai agresyvus, pradėti užsisklęsti, vengti bendrauti, prarasti pasitikėjimą savimi. Kartais atsiranda mokymosi sunkumų, kalbos problemų, neaiškių kūno negalavimų ar net nevalingo šlapinimosi problemų.

Seksualinės prievartos požymiai

Taip pat egzistuoja ir specifiniai seksualinės prievartos požymiai, į kuriuos būtina rimtai reaguoti: vaiko amžiaus neatitinkančios seksualinės žinios, seksualūs žaidimai, pasakojimai ar piešiniai su seksualiniais motyvais, sužalojimai lytiniuose organuose, lytiškai plintančios ligos ar nėštumas.

Vaikų atsiskleidimo būdai

Vaikai ne visada drįsta aiškiai pasakyti, kas jiems nutiko. Kartais vaikas gali pasakyti atvirai: „jis/ji mane lietė“, „man skauda“, „bijau jo/jos“. Vis dėlto vaikai daug dažniau atsiskleidžia netiesiogiai: vaikas gali kalbėti tarsi apie kitą vaiką, rodyti tai žaidime, piešinyje, parašyti žinutę draugui, užsiminti fragmentiškai arba nesuprantamai. Tokie ženklai yra ne mažiau svarbūs - jie rodo, kad vaikas ieško saugaus, jam priimtino būdo perduoti svarbią žinią.

Kaip reaguoti, jei vaikas prabyla?

Jei vaikas prabyla, svarbiausia suaugusiesiems išlikti ramiems ir rodyti besąlygišką palaikymą. Patikėkite tuo, ką vaikas sako, pasakykite, kad tai ne jo/jos kaltė ir kad jis/ji teisingai padarė papasakodamas/-a. Nesistenkite įsigilinti į detales - tai specialistų darbas. Užtenka vaikui pasakyti: „Ačiū, kad man pasakei.

Ką daryti pastebėjus smurtą?

Viliuosi, kad atėjo laikas suvokti, kad epidemijos lygį pasiekęs smurtas prieš mūsų mažuosius tapo rimta socialine ir visuomenės sveikatos problema. Ko reikia situacijai pakeisti? Pirmiausia, ją suprasti.

Statistika ir realybė

Smurto artimoje aplinkoje statistikoje vaikai tesudaro 7-8% visų nukentėjusiųjų, nepaisant to, kad įvairių tyrimų duomenimis, mažiausiai 40% atvejų, kai artimoje aplinkoje smurtaujama prieš suaugusį asmenį, smurtaujama ir prieš toje pačioje aplinkoje esantį vaiką. Nepamirškime, kad smurto prieš artimąjį stebėjimas vaikui taip pat yra trauma ir prilyginama smurto patirčiai - tai sugriauna saugaus pasaulio vaizdą, o tai baigiasi gynybiškumu ir agresija kitų žmonių atžvilgiu, potrauminio streso sindromu, delinkventiniu elgesiu ir taip toliau. Vienintelė nauda iš oficialios statistikos, kad ji bent jau teisingai atspindi tendenciją, kad pavojingiausi vaikui yra jo šeimos nariai. Ne gatvėje ir net ne mokykloje vaikai nukenčia dažniausiai ir skaudžiausiai.

Veiksmai siekiant apsaugoti vaikus

• Pirma, turi būti renkama tiksli statistika apie su vaikais susijusius ikiteisminius tyrimus bei jų baigtį.
• Antra, kiekvienas teisėsaugos pareigūnas, medikas, pedagogas, socialinis darbuotojas ir kiti tiesiogiai su vaikais dirbantys specialistai turi mintinai žinoti smurtą patiriančio vaiko požymius - tai ženkliai padidintų smurto atvejų ištraukimą į dienos šviesą.
• Trečia, patys vaikai turi mokėti atpažinti prieš juos vykdomą smurtą, žinoti kur kreiptis pagalbos ir turėti saugių būdų pranešti apie.
• Ketvirta, visuomenė turi netoleruoti smurto prieš vaiką ir kiekvienas žmogus turi aiškiai žinoti kam ir kur ir kaip pranešti apie įtariamą atvejį.

Praktika rodo, kad alkoholio vartojimas mažina tikimybę, kad smurtas prieš vaiką bus pastebėtas ir sustabdytas. Nors būtent alkoholis yra itin stiprus rizikos veiksnys - tiek didina rizika vaikui patirti prievartą iš neblaivaus asmens, tiek sumažina tikimybę sulaukti pagalbos, jei šeimoje nuolat girtaujama.

Kieno pareiga apsaugoti vaikus?

Pirmiausia - tėvai. Žinoma, jų pareiga užtikrinti sveiką, harmoningą ir saugų vaiko vystymąsi, o smurtas tikrai nepadeda vaikui sveikai ir harmoningai augti. Bet jei jau vienas iš tėvų smurtauja - kitas turi nedelsiant reaguoti ir apsaugoti vaiką. Toliau yra seneliai, šeimos draugai, kaimynai, su vaiku susiduriantys specialistai. Žiniai - Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja visus asmenis reaguoti į (galimus) vaiko teisių pažeidimo atvejus, taip pat ir tuomet, kai asmenys tik įtaria, kad vaikas patiria bet kokios formos smurtą.

Teisinis reguliavimas

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.250 straipsnyje numatyta, kad mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ir kitokių institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, taip pat apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (žiaurus tėvų elgesys su vaikais, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir t. t.), privalo apie tai nedelsdami informuoti Valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuriam būtina pagalba, privalo pranešti apie tai policijai, Vaiko teisių apsaugos ar kitai kompetentingai institucijai. Taip pat 57 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės bei savivaldybių darbuotojai, atsakingi už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, privalo nedelsdami informuoti kompetentingas institucijas apie jiems žinomus vaiko teisių pažeidimus. Taigi. Prievolę ginti vaikus turime kiekvienas.

Iššūkiai ir emociniai veiksniai

Neretai smurtą artimoje aplinkoje kenčiančios moterys vengia pranešti apie prieš jų vaikus naudojamą smurtą, bijodamos pasekmių (vaikai bus paimti valstybės globon, atiduoti smurtaujančiam asmeniui ir pan.). Pasitaiko, kad net ir tuomet, kai šeimos nariai informuoja pareigūnus apie smurto prieš vaikus atvejus, tokie pranešimai ignoruojami, o smurtinių veiksmų pavojingumas vaikams sumenkinamas, ne tik nepradedant ikiteisminio tyrimo, bet net ir neinformuojant vaiko teisių apsaugos tarnybų. Deja, suveikia ir emociniai veiksniai. Sveikatos priežiūros specialistai neretai nenori gadinti gerų santykių su pažįstama šeima. Vien mintis, kad reiktų įtarimus išsakyti, o smurtaujančius jiems seniai pažįstamus žmones pasmerkti - sukelia didžiulį emocinį diskomfortą. Pridėkime baimę klaidingai apkaltinti tėvus ar susilaukti skundų.

Pagalba ir paslaugos

Kita vertus, iki šiol - vienintelė reali valstybės teikiama pagalba/paslauga yra vaikų patalpinimas į globos įstaigas, kur vaikai negali gauti reikalingos pagalbos - t.y. psichologinės/psichoterapinės pagalbos ir šeimos aplinkos, kur galėtų užmegzti saugų emocinį ryšį. Sistema yra žmonės. Konkretūs gyvi žmonės. Ir tiems konkretiems žmonėms būtų pravartu žinoti, kad jie gali ir privalo padėti. Pedagogai, socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, medikai, psichologai ir kiti su vaikais dirbantys specialistai dalindamiesi informacija tarpusavyje ir dirbdami komandoje gali laiku pastebėti, kad su vaiku elgiamasi netinkamai ir jį efektyviai apsaugoti.

Valgymo sutrikimai ir tėvų įsitraukimas į gydymą

Valgymo sutrikimai yra sudėtingos psichikos sveikatos problemos, kurioms būdingas nuolatinis nepasitenkinimas kūno įvaizdžiu, sutrikęs mitybos elgesys ir iškreiptas santykis su kūno svoriu bei maistu. Dažniausiai minimos trys pagrindinės jų formos - nervinė anoreksija, nervinė bulimija bei persivalgymo sutrikimas. Šios būklės yra tarp labiausiai sekinančių psichikos sutrikimų - susijusios su dideliu sergamumu, mirtingumu bei reikšmingu gyvenimo kokybės suprastėjimu. Valgymo sutrikimai dažniausiai prasideda paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje, todėl paveikia tiek patį asmenį, tiek visą jo artimiausią aplinką. Pastaraisiais dešimtmečiais vis didesnis dėmesys skiriamas šeimos ir ypač tėvų įsitraukimui, nes tyrimai rodo, kad šeimos dalyvavimas gali lemti geresnius sveikimo rezultatus, sumažinti atkryčio riziką ir pagerinti motyvaciją laikytis paskirto gydymo.

#

tags: #smurtas #pries #vaikus #turincius #elgesio #sutrikimus