Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Tai mokslas, nagrinėjantis socialinę elgseną, psichinius reiškinius, atsirandančius žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse, tarpusavio santykius, socialinių santykių raidą, žmonių mąstymą ir įtaką kitiems. Ši disciplina apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą bei vertinimą, Aš vaizdo formavimąsi. Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu.
Socialinės psichologijos apibrėžimas ir esmė
Socialinė psichologija - tai mokslo sritis, padedanti mums suprasti, kaip mūsų mintys, emocijos ir elgesys priklauso nuo kitų žmonių, visuomenės normų bei socialinių sąveikų. Dažnai net nesusimąstome, kokią įtaką socialinė aplinka daro mūsų kasdieniams sprendimams: nuo paprastų pasirinkimų, ką apsirengti ar ką valgyti, iki svarbių gyvenimo sprendimų, tokių kaip profesijos ar partnerio pasirinkimas.
Socialinė psichologija nagrinėja, kaip žmonės suvokia vieni kitus, kaip formuojasi nuostatos, stereotipai, kaip vyksta įtikinėjimas ir kaip grupės veikia individą. Ši disciplina padeda mums suprasti, kad žmogaus sprendimai retai būna visiškai racionalūs ar izoliuoti. Net paprasti pasirinkimai dažnai atspindi socialinį kontekstą, kuriame gyvename.
Pagrindiniai socialinės psichologijos aspektai:
- Socialinis poveikis: Procesas, kurio metu vieno ar kelių žmonių elgesys, nuostatos ar įsitikinimai keičiasi dėl kitų žmonių įtakos.
- Konformizmas: Asmens polinkis prisitaikyti prie grupės normų, net jei jos prieštarauja asmeninėms pažiūroms.
- Paklusnumas: Socialinio poveikio forma, kai individas vykdo autoriteto nurodymus.
- Grupės dinamika: Grupės struktūra, tarpusavio santykiai ir siekiai, kurie gali stipriai paveikti individų sprendimus. Žmonės dažnai elgiasi drąsiau ar impulsyviau būdami grupėje nei vieni. Šis reiškinys vadinamas socialine skatinimo arba „minios efekto“ išraiška.
- Nuostatos: Ilgalaikės mintys, emocijos ir elgesio tendencijos tam tikrų objektų ar reiškinių atžvilgiu. Įtikinėjimo teorijos, tokios kaip Elgesio pokyčių modelis ar Dvigubo apdorojimo teorija, parodo, kad žmonės gali būti paveikti per racionalius argumentus arba per emocinius, net nesąmoningus signalus.
- Socialinė tapatybė: Mūsų savęs suvokimas, kuris iš dalies formuojasi per priklausymą tam tikroms grupėms. Mes linkę vertinti pasaulį kategorijomis „mes“ ir „jie“.
- Emocijų vaidmuo: Nors dažnai manoma, kad sprendimus priimame remdamiesi logika, socialinė psichologija rodo, kad emocijos atlieka esminį vaidmenį. Jos padeda greitai įvertinti situaciją, bet tuo pačiu gali skatinti impulsyvias reakcijas. Pavyzdžiui, baimė gali paskatinti vengti rizikos, o džiaugsmas - priimti spontaniškus sprendimus.
Socialinės psichologijos istorija ir raida
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio, Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai.
Ikimokslinis periodas
Šiame periode mintys apie socialinę psichologiją nebuvo sistemingos ir neparemtos empirine medžiaga. Platonas teigė, kad atskirą individą formuoja visuomenė, t.y. individas yra priklausomas, o visuomenė - nepriklausoma. Aristotelis žmogų vadino socialiniu gyvūnu, teigdamas, kad socialinis instinktas sudaro bet kokios visuomenės pagrindą.
Taip pat skaitykite: Socialinė kognityvinė agresijos teorija: kas tai?
18 a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių, aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį. Knygoje „Pozityviosios politikos sistemos, arba Sociologijos traktatas“ jis mėgino socialinei psichologijai pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą.
Mokslinis periodas
Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo 20 a. pradžioje. 1908 m. Londone išleista W. McDougallio knyga „Socialinės psichologijos įvadas“ (pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka), Niujorke - E. A. Rosso knyga „Socialinė psichologija“. Po I pasaulinio karo atsirado eksperimentiniais metodais paremtų darbų, ypač buvo tiriama visuomenės ir grupės įtaka asmenybei.
Socialinės psichologijos raida Lietuvoje
Lietuvoje socialinės psichologijos užuomazgų atsirado 19 a. viduryje, socialinės psichologijos tematika 20 a. pradžioje vieni pirmųjų rašė A. Kaupas, K. Bytautas. 1939 m. J. Vabalo‑Gudaičio straipsnis „Žemaičių psichologinių savybių klausimu“ yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. 20 a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius, A. Suslavičius.
Pagrindinės socialinės psichologijos temos
Socialinės psichologijos problematika daugiausia apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, įskaitant:
- Nuostatas
- Socialinius vaidmenis
- Lyderiavimą (lyderystės teorijos)
- Konfliktus
- Kognityvinį disonansą
- Kauzalinę atribuciją
- Komunikaciją ir individo socialinį elgesį
- Grupės įtaką individui
Ši sritis tiria, kaip pavieniai individai priima, perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.
Taip pat skaitykite: Pagrindiniai Aristotelio socialinės psichologijos principai
Socialinės psichologijos metodai
Socialinės psichologijos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Socialinė psichologija kaip mokslas remiasi objektyviais kriterijais ir visuotinai pripažintais dėsniais.
Socialinės psichologijos taikymas
Socialinės psichologijos žinios gali būti itin naudingos tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. Ji padeda suprasti, kaip kiti mus veikia, ir leidžia sąmoningiau reaguoti į socialinį spaudimą bei informaciją. Ne, ji plačiai taikoma įvairiose srityse - rinkodaroje, politikoje, darbo vadyboje, švietime, net sveikatos srityje. Ji suteikia žinių apie tai, kaip veikia stereotipai, emocijos ir bendravimas tarp grupių. Augant technologijų įtakai ir informaciniam triukšmui, socialinės psichologijos principai tampa dar svarbesni. Jie padeda atpažinti, kaip socialinės medijos formuoja mūsų nuostatas, kaip algoritmai manipuliuoja mūsų emocijomis ir kaip išlaikyti kritinį mąstymą skaitmeniniame pasaulyje.
Svarba valdžios ir teisėsaugos institucijoms
Socialinė psichologija yra svarbi visuomenės raidą prognozuojančioms valdžios, teisėsaugos institucijoms, politikams.
Socialinis vaidmuo ir jo įtaka
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas). Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
Lūkesčiai ir vaidmenų interpretavimas
Pradėdamas bendrauti, žmogus paprastai kitam nepasako, ko iš jo laukia. Tad bendraujant reikia sugebėti atspėti lūkesčius ir juos pateisinti. Lūkesčiai esti nevienodai tikroviški. Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida (pvz., vyro ir žmonos vaidmenys šeimoje).
Taip pat skaitykite: Plačiau apie socialinę ir bendravimo psichologiją
Vaidmens priėmimas ir atmetimas
Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas. Kas verčia imtis nemielo vaidmens? Kartais - žmonės, kartais - aplinkybės. Galiausiai ir pats žmogus ne visada iš anksto žino, ar galės tinkamai atlikti kokį nors vaidmenį, ar netaps tas vaidmuo kankyne, ar per daug nenuvargins (pvz., kad ir soc. darbuotojo vaidmuo; gydytojo, teisėjo, mamos, žmonos, globėjo vaidmenys - ne patys lengviausi). Dramatiškiausias vaidmens nepriėmimo atvejis - motinos vaidmens nepriėmimas. To priežastis gali būti ankstyva, neplanuota motinystė, nemylimas partneris, kt. Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą. Aspiracijos skiriasi lygiu, tikroviškumu.
Vaidmens turinys ir jo apibrėžtumas
Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai (pvz., dėstytojo, studento, gydytojo, teisėjo vaidmuo), jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas. Pvz., koks yra draugo, mylimojo, svečio, kolegos vaidmuo? Trumpai vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą. Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti.
Vaidmens apibrėžtumo konfliktai
Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą. Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus.
Vaidmenų konfliktai ir jų sprendimas
Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje. Ir vaidmenų konfliktas, ir jo sprendimas žmogui gali tapti vertybių, brandumo patikrinimu. Sprendžiant vaidmenų konfliktus, paprastai pasirenkamas vienas kuris nors vaidmuo ir laikomasi su juo susijusių vertybių, o atmestojo vaidmens vertybės ignoruojamos.
Savęs suvokimas ir Aš-Vaizdo formavimasis
Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių, bet ir savo paties suvokimą, vertinimą. Asmenybė ne tik veikia, bet ir suvokia save kaip veikėją, tuo pačiu metu pasireiškia kaip pažinimo objektas (ją pažįsta kiti žmonės) ir subjektas (pažįsta pati save). Analizuoti ir vertinti save yra specifiškai žmogiška savybė. Savęs, kaip subjekto, įsisąmoninimo rezultatas - Aš-Vaizdo formavimasis. Aš-Vaizdas yra tik dalis mūsų sąmonės - jis apima paties savęs suvokimą, bet neapima išorinio pasaulio suvokimo. Aš-Vaizdas - tai informacijos, emocinių vertinimų apie save visuma. Į Aš-Vaizdą įeina nauja informacija, nauji potyriai. Aš-Vaizdas gali būti įvairaus lankstumo lygio - kinta priklausomai nuo naujos informacijos. Atskirose kultūrose Aš supratimas yra skirtingas. Vakarų kultūroje Aš - individualus, unikalus.
Aš-Vaizdo adekvatumas
Realiojo arba faktiškojo Aš turinyje viskas atsispindi taip, kaip žmogus mato pats save iš tikrųjų, be pagražinimų - sugebėjimai, fizinės ir moralinės savybės, elgesio tikslai ir motyvai. Parodomasis Aš atspindi tai, kokį save žmogus pateikia kitiems, norėdamas sukelti palankų įspūdį, suderinti savo elgesį su socialinių normų reikalavimais. Sudėtinės Aš-Vaizdo dalys: idealusis, pageidaujamasis Aš; faktiškasis Aš - atotrūkis tarp jų didėja, didėjant gynybiškumui - informacijos neigimo tendencijoms. Veidrodinis Aš - toks, koks, mano nuomone, esu suvokiamas kitų žmonių. Parodomasis Aš - ta Aš-Vaizdo dalis, kuri, žmogaus nuomone, geriausiai ją reprezentuoja (pagražinamas). Vieną tokią apibrėžtą žinių apie save grupę vadiname Aš-Vaizdo faktoriumi. Jungdamiesi tarpusavyje, faktoriai sudaro t.t. hierarchinę sistemą. Plačiąja prasme Aš-Vaizdas - tai žinios, informacija apie save, susijusi su socialiniais vaidmenimis, jų at…
tags: #socialine #psichologija #sandas #ku