Agresija - tai reiškinys, kuris šiuolaikiniame pasaulyje plinta kaip virusas, keldamas nerimą ir reikalaujantis išsamaus supratimo. Straipsnyje nagrinėjama agresijos sąvoka psichologijos kontekste, apibrėžiant ją, išskiriant lygius ir formas, analizuojant agresiją aiškinančių koncepcijų teorines prielaidas. Aptariama, kaip agresija pasireiškia mokykloje, nukreipta prieš pedagogus.
Kas yra agresija?
Agresija, dar vadinama smurtu ir žiaurumu, kelia nerimą ir reikalauja išsamaus supratimo. Agresija - tai elgesys, kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą, padaryti fizinę ar psichologinę žalą kitam žmogui ar gyvai būtybei. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam psichologiškai ar fiziškai. Tai gali būti reakcija į konfliktą ar frustraciją, pasireiškianti įvairiais būdais: nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu (psichologinė agresija) ir fiziniu smurtu. "Etikos žodyne" agresija apibūdinama kaip kraštutinė priešiškumo forma, kai tyčiniais veiksmais tiesioginiu ar netiesioginiu būdu siekiama kam nors padaryti žalos, skriaudos arba suteikti sielvarto ir skausmo.
Agresijos lygiai ir formos
Agresyvumas taip pat gali būti emocijų ir elgesio sutrikimas, apimantis smurtą prieš mažamečius ir silpnesnius, taip pat nepriežiūrą. Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą ir nepriežiūrą.
Išskiriamos šios smurto formos:
- Fizinis smurtas: Prievarta prieš asmenį, įskaitant stumdymą, mušimą, sužeidimą ar nužudymą.
- Psichologinis (emocinis) smurtas: Įžeidžiantys žodžiai, pastabos, grasinimai, draudimai ir gąsdinimai, kuriais siekiama įskaudinti, įbauginti ar priversti asmenį suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo.
- Hipergloba: Prievartinis siekimas neatitinkančių amžiaus ar situacijos kontaktų su vaikais, pernelyg ilgas "vaikiško" auklėjimo periodas, bet kokio savarankiškumo slopinimas.
- Nepriežiūra: Dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir pan.
- Lytinis (seksualinis) smurtas: Seksualinis priekabiavimas, privertimas stebėti lytinį aktą, prievarta liesti kito lytinius organus, prievartinis oralinis, analinis ar genitalinis kontaktas.
Pagal A. Bass ir A. Darki, agresija skirstoma į:
Taip pat skaitykite: Įmonės nauda iš socialiai atsakingų darbuotojų
- Fizinę: Veiksmai, kuriais siekiama sužaloti ar padaryti fizinę žalą.
- Verbalinę: Agresijos išraiška žodžiais, įžeidimais, grasinimais.
- Pyktį: Emocinis komponentas, apimantis susierzinimą, irzlumą.
- Priešiškumą: Neigiamos nuostatos ir jausmai kito asmens atžvilgiu.
Taip pat išskiriamos šios agresijos formos:
- Demonstracinė: Vaiko noras atkreipti į save dėmesį, o ne gintis nuo išorinio pasaulio ar kam nors daryti žalą.
- Instrumentinė: Agresija, naudojama kaip priemonė tikslui pasiekti.
- Priešiška: Agresija, kurios tikslas - sukelti skausmą ar žalą kitam asmeniui.
- Tiesioginė: Agresija, nukreipta tiesiogiai į nepasitenkinimo objektą.
- Netiesioginė (perkeltinė): Agresija, nenukreipta prieš konkretų asmenį, tačiau siekiama pakenkti žmogui aplinkiniu keliu (apkalbos), arba nukreipiama į kitą asmenį ("atpirkimo ožį").
- Negatyvizmas: Opozicinis elgesys, pasyvi arba aktyvi kova prieš galiojančias taisykles, papročius, įstatymus.
- Įtarumas: Nepasitikėjimas ir atsargumas kitų žmonių atžvilgiu, įsitikinimas, kad kiti žmonės prieš jį planuoja blogus veiksmus, turi blogų ketinimų jo atžvilgiu.
- Kaltė: Žmogus mano, kad jis yra blogas, kad galbūt blogai elgiasi, kad jo sąžinė nešvari, jis jaučia kaltę, kuri gali visiškai neturėti realaus pagrindo.
- Fiktyvinė agresija: Kai kurie individai išmoksta patirti malonumą, kai sukelia kitiems skausmą (fizinį, psichines kančias).
Agresijos priežastys ir teorijos
Agresyvumą lemia įvairūs veiksniai: paveldimumas, biologiniai faktoriai, somatiniai susirgimai ir socialinės aplinkos poveikis. Mokslinėje literatūroje esama įvairių agresyvaus elgesio klasifikacijų. Agresija gali būti situacinė, trumpalaikė, epizodinė arba tapti įprasta elgsena, taip pat primityvi arba rafinuota, verbalinė arba fizinė, reiškiama atvirai rodant priešiškumą.
Agresyvaus elgesio ištakas aiškina įvairios teorijos:
- Biologinės teorijos: Teigia, kad polinkį į agresiją lemia biologiniai veiksniai, tokie kaip kūno sudėjimas ar chromosomų rinkinys. Konradas Lorenzas lygino žmonių instinktus su gyvūnų instinktais, teigdamas, kad agresija skirta individo ir rūšies išsaugojimui.
- Psichoanalitinės teorijos: Agresijos šaknų ieško įgimtuose instinktuose arba auklėjimo ir draudimų ankstyvoje vaikystėje padarytoje žaloje. Z. Freudas teigė, kad agresija yra įgimtas žmogaus instinktas, o mirties instinktas, susidūręs su gyvybės instinktu, nukreipiamas į aplinką, kur pasireiškia kaip agresija ir destrukcija.
- Frustracijos teorija: Teigia, kad agresija visuomet yra frustracijos - nusivylimo, nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandančios dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą, įveikti sunkumus - padarinys.
- Biheviorizmas: Žmogaus elgesys yra išmokstamas, įskaitant delinkventinį elgesį. Elgesys, už kurį sulaukė teigiamo pastiprinimo, bus kartojamas, o elgesys, už kurį buvo baudžiamas, bus slopinamas.
- Socialinio mokymosi teorija: Agresija yra specifinio socialinio elgesio norma, išmokstama ir naudojama kaip kitų socialinio elgesio forma. Vienas iš agresijos mokymosi būdų - modeliavimas (mokymasis stebint). A. Bandura įrodė, kad vaikai, stebėję agresyvų modelį, pademonstravo daug agresyvesnę reakciją negu kontrolinė grupė.
- Socialinės agresijos teorija: Teigia, jog agresyvų elgesį įtakoja gauta, perdirbta ir įsisavinta informacija.
Agresija mokykloje: mokinių smurtas prieš pedagogus
Mokinių smurtas prieš pedagogus yra opi problema, kuri egzistuoja įvairiose šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Pedagogai patiria emocinį (psichologinį) išsekimą. Lietuvoje tyrimais paremtų duomenų apie pedagogų patiriamą smurtą iš mokinių pusės trūksta, taip pat trūksta informacijos apie pedagogams teikiamas pagalbos priemones.
Vien tik mokyklos socialinis pedagogas ar psichologas negali padėti išspręsti mokinių smurto prieš pedagogus problemos. Todėl būtina numatyti tokias pagalbos galimybes, kai pedagogas gautų palaikymą ir už mokyklos ribų, teikiant sistemingą ir komandiniu darbu paremtą pagalbą.
Taip pat skaitykite: Socialinė psichologija: metodai ir etika
Vertybės ir jų įtaka agresijai
Filosofinis ir teisinis požiūris neatsiejamas kalbant apie žmogaus vertybes. Vertybės ir poreikiai neatsiejami nuo žmogaus veiksmų. Žmogaus elgesį įtakoja jo poreikiai, vertybės ir socialinės normos.
Moralinės vertybės svarbios ir aktualios, tai patvirtina ir teisinės normos bei įstatymai. Žmogaus teisė į gyvybę yra pagrindinė teisė, kuria remiasi visos kitos teisės, laisvės ir pareigos. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis.
Žmogaus teisės turi ir moralinį turinį, jos nėra sukurtos, bet Dievo duotos kiekvienai žmogaus būtybei ir iš esmės yra žmogaus prigimties dalis. Žmogaus teisės priklauso žmogui iš prigimties. Orumas yra visų žmogaus teisių pagrindas, jei jis suvokiamas kaip asmens tinkamumas santarvei bendradarbiauti.
Laisvė yra teisė, tačiau ji susaistyta atitinkama pareiga ir atsakomybe kitų visuomenės narių atžvilgiu. Atskirta nuo pareigos ir atsakomybės, ji nustoja būti teise ir virsta privilegija - agresijos ir viešpatavimo forma.
Kiekvienas žmogus yra individualus, turintis savo nuomonę ir požiūrį. Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi prioritetus, gyvenimo taisykles, kurios vadinamos vertybėmis. Žmonės privalo laikytis vertybių, subjektyviai vertindami atitinkamus reiškinius, mąstydami ir kontroliuodami savo veiksmus. Vertybes moksleivio gyvenime kuria jo aplinka: šeima, mokykla, draugai. Mokyklos funkcija - teikti ne tik žinias, orientuoti mokinį ne tik į protą, mąstymo sklaidą, bet ir į gėrybių pasaulį, kurio pažinimas padeda pajausti gamtos ir žmogaus elgesio grožį, atrasti žmogaus kūrybinio aktyvumo prasmę, nutiesti santykius su kitu žmogumi.
Taip pat skaitykite: Krizių prevencija šeimoje
Pykčio valdymas ir smegenų veikla
Psichoterapeuto, socialinių mokslų daktaro, pykčio valdymo eksperto Ronaldo Potterio-Efrono knygoje „Begydant piktas smegenis“ analizuojama, kaip, perpratus smegenis, galima lengviau suvaldyti pyktį bei agresiją. Knygoje teigiama, kad nėra vienos viską apimančios neurologinės priežasties, dėl kurios kyla pyktis bei agresija. Tai lemia daugybė skirtingų veiksnių. Vieną asmenį paveikia viena ar dvi priežastys, o kito žmogaus piktas smegenis lemia keletas veiksnių. Tie, kurie turi kelis skirtingus pyktį generuojančius smegenų kelius, dažniau ir intensyviau patiria problemų dėl pykčio, nes jį sužadina daug priežasčių. Be to, šios emocijos priežastys gali skatinti viena kitą. Taigi natūralu, kad žmonių smegenys klysta ir net iškraipo realybę. Akivaizdu, kad tai gali mus išmušti iš vėžių.
Pagrindiniai veiksniai, lemiantys pyktį ir agresiją:
- Frustracija. Tai reiškia, kad susiduriama su keblia realybe.
- Pernelyg didelis stresas. Jeigu stresas yra ilgalaikis, tokių žmonių nervai būna jau beveik pakrikę, juos gali bet kada užklupti nelaimės, ligos ar insultas. Žmogaus organizmas paprasčiausiai neįstengia taip ilgai atlaikyti tiek daug streso.
- Piktnaudžiavimas alkoholiu bei narkotikais. Maždaug pusė žmonių, kurie kreipiasi į specialistus dėl pykčio valdymo bei smurto artimojoje aplinkoje problemų, pradeda elgtis agresyviai, pavartoję alkoholio ar narkotikų.
- Hormonų disbalansas: Hormonai - natūralūs chemikalai. Jie išskiriami į kraują, tam tikriems organams gavus atitinkamus nurodymus iš smegenų.
- Šeimos ir kultūrinė aplinka. Vaikai jaučia tėvams pagarbią baimę. Taigi natūralu, kad tėvai pateikia tam tikrą elgesio modelį, nustato normas, kuriomis vadovaudamasis elgsis suaugęs vaikas.
Pokalbis su psichologe Virginija Klimukiene apie vaikų agresiją
Apie vaikų agresiją kalbamės su VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto asistente, Konsultavimo ir mokymų centro psichologe-konsultante, Teisės fakulteto moksline stažuotoja dr. Virginija Klimukiene.
- Iš kur kyla vaikų agresyvumas?
- Moksliniai tyrimai rodo, kad patys agresyviausi yra 1-3 metų amžiaus vaikai. Tyrėjai nustatė, kad laisvo žaidimo situacijose 25 proc. jų tarpusavio santykių yra agresyvūs. Jokia kita asmenų grupė, net labiausiai užkietėję nusikaltėliai, nesielgia agresyviai tiek daug laiko savo gyvenime. Galime pasidžiaugti, kad mažamečių agresija nėra labai žalojanti ir, žinoma, jos negalima laikyti smurtu. Augdami vaikai išmoksta slopinti agresyvius impulsus ir spręsti konfliktus kitomis priemonėmis, tokiomis kaip kompromisai ir derybos.
- Daugeliu atvejų tai yra išmoktas elgesys?
- Vieni vaikai išmoksta agresyvaus elgesio greičiau ir efektyviau dėl įvairių veiksnių: pradedant nuo genetinių, prenatalinių, biologinių, fiziologinių ir baigiant psichosocialiniais. Psichologai agresyvaus elgesio naudojimą savo poreikių tenkinimui dažniausiai aiškina dviem pagrindiniais mechanizmais: mąstymo schemų (išankstinių nuostatų apie agresyvų elgesį formavimu) ir patirtimi, kurią vaikas įgauna modeliuodamas (mėgdžiodamas) kitų elgesį. Vieni vaikai augdami nuosekliai mokomi, kad agresijos naudojimas yra neteisėtas („Negalima muštis“), kiti gauna agresiją pateisinančią informaciją („Duok atgal“). Vieni stebi, kaip tėvai, broliai, seserys bei bendraamžiai sprendžia konfliktus neagresyviai, o kiti mato smurtą ir muštynes. Aplinka formuoja mūsų elgesį, tačiau šiais laikais ją sunku apibrėžti. Šiuo metu aktuali socialinė medija, kompiuteriniai žaidimai, animaciniai ir vaidybiniai filmai.
- Koks šiuolaikinių technologijų vaidmuo?
- Mokslinių tyrimų rezultatai vienareikšmiškai tvirtina, kad yra stiprus ryšys tarp priklausomybės nuo interneto ir agresyvaus elgesio. Naršymas internete suteikia galimybę jaustis tam tikrų įvykių dalyviu išlaikant anonimiškumą. Tai didina individualizmo jausmą, kad galima elgtis paisant tik savo paties poreikių. Perkėlus tą patį santykį į realybę padidėja agresyvus elgesys. Be to, kompiuteriniai žaidimai dažnai yra smurtinio turinio, kuris orientuotas į anonimiškų žaidėjų ar tiesiog kompiuterinių veikėjų naikinimą siekiant pergalės. Pernai Kinijoje atliktas tyrimas parodė, kad vidurinės mokyklos moksleiviai, susidūrę su dideliu akademiniu spaudimu ir pokyčiais paauglystėje, ieško nusiraminimo naršydami internete ir žaisdami kompiuterinius žaidimus.
- Kodėl paaugliai smurtauja?
- Būdami vaikai jie neišmoko sėkmingų nesmurtinių strategijų, kaip patenkinti poreikius ir reaguoti į emocijas, tokias kaip pyktis, nusivylimas ir baimė. Paauglių smurto istorija prasideda vaikystėje, tik galbūt mažesne apimtimi, kitais būdais. Tiesa, būna atvejų, kai bręsdami paaugliai tarsi pasikeičia. Ramus, paklusnus vaikas tampa priešišku, atsikalbinėjančiu, nepatenkintu niurzga. Tai - normalus raidos etapas, kuomet vykstant kardinaliems kūno ir smegenų pokyčiams paaugliai ieško atsakymo į klausimą: „Kas aš esu?“, todėl išbando įvairias elgesio formas. Jie tarsi matuojasi naują rūbą, tačiau didžioji dalis, turėdami vaikystėje padėtus tinkamus pamatus, iš esmės supranta, kad toks elgesio modelis yra ne jiems.
- Smurtauja tiek berniukai, tiek mergaitės?
- Visais amžiaus tarpsniais vyrai yra fiziškai agresyvesni už moteris. Iš vienos pusės, tai lemia biologiniai veiksniai, iš kitos - visuomenėje vyraujantys stereotipai ir auklėjimo tendencijos. Mergaitės dažnai mokomos, kad muštis negražu, netinka, berniukai gi, kada ir kaip muštis, pavyzdžiui, jei reikia apsiginti. Berniukams dažniau nei mergaitėms siūlomos sporto šakos, susijusios su kovos menais. Žinoma, šiuolaikinėje visuomenėje atotrūkis tarp lyčių fizinės agresijos mažėja. Moterys iš tiesų naudoja fizinę agresiją, ypač kai jas išprovokuoja kitos moterys, tačiau vyrų fizinė agresija dažniau nei moterų baigiasi rimtais sužalojimais ir net mirtimi. Mergaitės dažniau naudoja vadinamąjį santykių smurtą, pavyzdžiui, apkalba, skleidžia gandus, manipuliuoja draugyste, ignoruoja.
- Kaip elgtis su agresyviu paaugliu šeimoje?
- Svarbu domėtis, kas su juo vyksta, bandyti suprasti. Nors supratimas dažnai painiojamas su pritarimu, pateisinimu, iš tiesų tai yra skirtingi dalykai. Galime sakyti paaugliui: „Aš galiu suprasti, kad tau kyla intensyvios emocijos, pyktis, kurį sunku suvaldyti, norisi rėkti, trenkti… Tačiau manau, kad yra ir kiti būdai, kaip tą pyktį išreikšti, kad niekas nenukentėtų.“ Toks principas turi būti taikomas nuolat. Dažnai manome, kad pasakius vaikams vieną kartą, jie turi tai prisiminti ir taikyti visose kitose situacijose. Tačiau įgūdis formuojasi tik nuosekliai jį kartojant. Dar vienas svarbus principas - bandyti išgirsti, ką sako paauglys, o ne užstrigti ties tuo, kaip jis tai sako. Jeigu paauglys pradeda kalbėti pakeltu tonu, dažnai nebesiklausome, ką jis nori pasakyti, tačiau pradedame priekaištauti, tildyti. Tada veliamės į konfliktą, girdime priekaištus, kad jo nesuprantame, kaltinimus, kad jis mums nerūpi. Tačiau vaiko skauduliai lieka neišsakyti. Pravartu apie paauglio agresyvų elgesį kalbėti ne įkarštyje, bet nuslūgus emocijoms. Reikia pabandyti aptarti, kas įvyko, ką kitą kartą būtų galima daryti kitaip. Tėvai gali padėti sudaryti tam tikrą „saugumo“ planą, kaip sau padėti, kai kyla stiprus pyktis.
- Ką galima padaryti vaikystėje, norint užbėgti elgesio problemoms paauglystėje?
- Būtina didinti vaikų emocinį raštingumą, mokyti atpažinti emocijas ir tinkamai jas išreikšti. Tačiau pirmiausia turime pasirūpinti savo emocinius raštingumu. Jeigu tėvai patys nemoka tvarkytis su emocijomis, mažai tikėtina, kad vaikas „stebuklingais“ būdais darželyje, mokykloje ar internete išmoks elgtis kitaip.
Mitai apie pyktį ir agresiją
Žmonės dažnai pateisina agresyvų elgesį klaidingomis nuostatomis. Dažniausiai pasitaikantys mitai:
- „Žinoma aš pykstu… aš labai įsiuntu. Kodėl neturėčiau? Tai natūralu. Visi pyksta, o jei ne, tai jie tiesiog nevykę.” Pyktis, kaip jausmas, nedaro žalos kitiems.
- „Tiesiog taip nutinka."
- „Aš privalau paleisti ir išreikšti savo pyktį. Nes jeigu aš jo neišreikšiu, aš tikrai negalėsiu nurimti. Nėra sveika atsigulti ir neužmigti dėl to, kad nuolat galvosiu apie tai, kaip mane sunervino.“ Toks pasiteisinimas kyla dėl klaidingo suvokimo, kad pyktis yra išreiškiamas agresyviai dėl išorinių aplinkybių ar priežasčių, bet ne dėl asmens klaidingo situacijų ar kitų elgesio suvokimo bei interpretacijų (pavyzdžiui, kito šypseną suvokiant kaip pašaipą).
- „Sveika kartais padaužyti pagalvę ar bokso kriaušę, nes padės sumažinti įtampą ir sudeginti pyktį”. Toks būdas tik trumpam sumažina įtampą, o laikui bėgant tik pastiprina įprotį, kilus įtampai, elgtis agresyviai.
- „Savo jėgą reikia parodyti pyktį išliejant ant kitų, nes kitaip visi manys, kad esi silpnas, ar bijai ir (arba) negali išspręsti sudėtingų situacijų”.
- „Kiekvienas supyktų, jei pagautų vagiant jo nuosavybę ar skriaudžiant jo vaiką."
- „Kaip neįniršti, kai taip nusišneka / daro. Tai mane varo iš proto ir to neįmanoma kontroliuoti.” Tokia nuostata tik reiškia, kad asmuo dėl savo pykčio protrūkių kaltina kitus, kartu jiems perkeliant ir atsakomybę dėl savo agresyvaus elgesio.
Svarbiausias agresyvumo valdymo veiksnys yra asmens gebėjimas valdyti emocijas - sumažinti emocijų intensyvumą tiek, kad galėtų jas išreikšti tinkamu būdu. Agresiją svarbu atskirti nuo tvirtumo, kuris reiškia socialiai tinkamą mėginimą apginti savo teises.
Agresyvumo valdymas
Agresyvumo valdymas yra svarbus įgūdis, padedantis išvengti neigiamų pasekmių tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkiniams. Yra įvairių būdų ir strategijų, padedančių kontroliuoti agresyvų elgesį:
- Savęs pažinimas: Pirmasis žingsnis valdant agresiją - tai suprasti, kas ją sukelia. Svarbu atpažinti savo asmeninius trigerius, situacijas, mintis ar emocijas, kurios provokuoja agresyvias reakcijas.
- Emocijų reguliavimas: Išmokti atpažinti ir valdyti savo emocijas, ypač pyktį, frustraciją ir nerimą, yra labai svarbu. Tai galima daryti naudojant įvairias technikas, tokias kaip gilus kvėpavimas, meditacija, raumenų atpalaidavimas, vizualizacija.
- Streso valdymas: Stresas yra vienas iš pagrindinių agresyvumo provokatorių. Svarbu rasti sveikus būdus stresui mažinti, pavyzdžiui, reguliariai mankštintis, užsiimti mėgstama veikla, skirti laiko poilsiui ir atsipalaidavimui.
- Konfliktų sprendimas: Mokėjimas efektyviai spręsti konfliktus yra esminis įgūdis, padedantis išvengti agresyvaus elgesio. Tai apima gebėjimą aiškiai išreikšti savo poreikius ir jausmus, aktyviai klausytis kitų žmonių, ieškoti kompromisų ir bendrų sprendimų.
- Bendravimo įgūdžių tobulinimas: Aiškus ir pagarbus bendravimas gali padėti išvengti nesusipratimų ir konfliktų, kurie gali sukelti agresiją. Svarbu mokytis asertyvaus bendravimo, kuris leidžia išreikšti savo nuomonę ir poreikius nepažeidžiant kitų žmonių teisių.
- Pagalbos ieškojimas: Jei agresyvus elgesys tampa sunkiai valdomas arba kelia grėsmę sau ar kitiems, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti išsiaiškinti agresijos priežastis, išmokti efektyvių valdymo strategijų ir, jei reikia, rekomenduoti kitas gydymo priemones.
- Sveika gyvensena: Subalansuota mityba, pakankamas miegas ir reguliarus fizinis aktyvumas gali turėti teigiamą poveikį emocinei savijautai ir padėti geriau valdyti agresiją. Reikėtų vengti alkoholio ir narkotikų vartojimo, nes jie gali sustiprinti agresyvų elgesį.
- Aplinkos keitimas: Jei agresiją provokuoja tam tikra aplinka ar žmonės, gali būti naudinga pakeisti aplinką arba apriboti bendravimą su tais žmonėmis.
- Kognityvinė restruktūrizacija: Tai psichoterapijos technika, padedanti keisti neigiamas mintis ir įsitikinimus, kurie skatina agresyvų elgesį.
tags: #socialines #psichologines #agresijos #priezastys