Telefonų Priklausomybė Kūdikiams: Kaip Atpažinti ir Ką Daryti?

Šiandieninėje visuomenėje, technologijos, ypač išmanieji telefonai, tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Akivaizdu, kad šiandien daug daugiau vaikų nei anksčiau naudojasi išmaniomis technologijomis ar elektroninių medijų prietaisais - žaidžia įvairius žaidimus, naudojasi socialiniais tinklais, o Covid-19 pandemijos metu ir mokosi. Tačiau, nors technologijos gali turėti naudos, pavyzdžiui, ugdydamos vaikų kūrybiškumą ir žinias, vis dažniau pastebime, kad tai gali sukelti priklausomybę. Todėl svarbu suprasti, kaip atpažinti telefono priklausomybę kūdikiams ir vaikams, ir kokius veiksmus galima atlikti, siekiant sumažinti neigiamą poveikį.

Iššūkiai ir Pandemijos Poveikis

Karantino metas tapo iššūkiu mums visiems - persikėlėme į virtualų pasaulį net ir tie, kurie ten buvome tik reti svečiai. Bandome prisitaikyti patys, bandome prižiūrėti ir savo vaikus, kuriems kontrolė saugaus laiko prie ekranų yra būtina. Tėvai, pagal galimybes, žinias ir supratimą, stengiasi valdyti vaikų įsitraukimą į informacines technologijas. Kaip bebūtų, mes visi gyvename taip kaip mokame.

Individualumas ir Bendravimas

Visi esame labai skirtingi, kiekvienas esame lyg skirtingos „gėlės“ su savo unikalia gyvenimiška patirtimi, mintimis, emocijomis, elgesiu ir kūno pojūčiais. Kiekvienas savaip suvokiame ir interpretuojame realybę. Tai turi įtakos kaip mes bendraujame su aplinkiniais, o ypač su savo vaikais. Taigi, ką galėtų padaryti tėvai, kad ir kokie jie skirtingi būtų savo gyvenimiška patirtimi, išsilavinimu ar socialine padėtimi, kad atkurti ryšį su vaiku ir taip sumažinti vaiko įsitraukimą į IT žaidimus.

Žingsniai Link Ryšio Atkūrimo

1. Susidomėkite vaiko pomėgiais. Tai yra tai, kas vaikui patinka ir kas jį labiausiai džiugina. Šiuo atveju - tai IT žaidimai. Šiame etape tiesiog pasidomėkite kokius žaidimus vaikas žaidžia. Greičiausiai jų nebus daug - paprastai 2-3 žaidimai. Kartais vaikai noriai kalba apie žaidimus, tačiau pasitaiko atvejų, kai vaikas nelabai noriai pasakoja. Svarbu domėtis ir klausytis vaiko.
2. Tapkite žaidimo ekspertu. Taigi, jūs jau sužinojote ką žaidžia jūsų vaikas. Dabar susipažinkite su vaiko mėgstamiausiu žaidimu ir tapkite šio žaidimo ekspertu. Tai nėra sudėtinga. Tiesiog pažaiskite. Sužinokite taisykles, herojų vardus, paslaptis ir kt. pabandykite praeiti keletą lygių. Sužinokite to žaidimo terminologiją, pagrindinius sunkumus. Pasinerkite į žaidimą. Atsiminkite, jūs pasineriate ne į žaidimą, jūs pasineriate į jūsų vaiko vidinį pasaulį.
3. Dalinkitės žiniomis ir sukurkite bendrą emocinį lauką. Kai jau tapote žaidimų ekspertu, vaikui girdint kalbėkite apie žaidimą, pradėkite demonstruoti savo kompetencijas. Vaikas pradės jus priimti, jūs suartėsite. Jūs pamatysite, kaip stebėtinai greitai pradės keistis jūsų ir vaiko santykiai. Tokiu būdu jūs sukursite bendrą emocinį lauką. Jame jūs dalinsitės įspūdžiais, emocijomis, informacija. Be to, jeigu jums pavyks tapti žaidimo ekspertu, tai tapsite autoritetu vaiko akyse, tiesiog guru. Jis pradės jus gerbti ir jumis žavėsis. Tuomet jūs galite padėti vaikui daugiau pagelbėti žaidime, pvz. pasakyti kaip galima būtų pasiekti aukštesnį lygį ir pan. Atminkite, kad svarbiausia šio etapo užduotis - sukurti su vaiku kontaktą ir bendrą emocinį lauką. Viskas, dabar jūs galbūt pirmą kartą gyvenime esate tame pačiame pasaulyje kaip ir jūsų vaikas.
4. Siekite bendros veiklos ir susiekite žaidimą su realybe. Jeigu vaikas jau jūsų prašo su juo pažaisti, nori kalbėtis su jumis apie žaidimą, kažką veikti žaidime ir kt., tai labai geras ženklas. Tai rodo, kad jūsų santykis su vaiku gerėja, jūs darotės artimesni. Jūs dabar asocijuojatės su kažkuo geidžiamu. Tačiau žaidimas - tai ne realybė. Šiame etape jūsų užduotis - susieti žaidimo taisykles su realybės taisyklėmis. Susieti realybę su on-line. Formulė tokia: jūs darote, jeigu jis daro. Kaip tai padaryti - pavyzdžiui, jūs švelniai ir ramiai vaikui pasakote, kad pvz. jūs negalite daugiau su juo žaisti, nes jums reikia susitvarkyti namus. Tačiau jūs galėsite greitai grįžti prie žaidimo ir vėl kartu žaisti, jeigu jis jums padės susitvarkyti. Tai pats paprasčiausias variantas. Tai yra žaidime atsiranda papildoma taisyklė. Taip, tai gali nesuveikti iš karto, tačiau nesijaudinkite, jeigu vaikas iš karto su tuo nesutiks. Atkreipkite dėmesį į savo balso intonaciją, žodžius, situaciją, kontekstą, vaiko savijautą. Puiku, jeigu vaikas iš karto sureagavo į jūsų naują taisyklę ir sutiko su jumis bendradarbiauti. Labai svarbu paskatinti vaiką už bet kokią jo iniciatyvą, ypatingai jeigu jis kažką padarė malonaus savo noru. Beje, kaip pagalbos būdas gali būti ir namų darbų padarymas ir pan. Kiek laiko tai užtruks, sunku pasakyti, gal kelis mėn. tai tikrai. Jūs patys tai pajusite.
5. Trumpinkite laiką prie ekranų ir skatinkite veiklas realybėje. Į šį etapą pereiname, jeigu jūs jau sugebate įpinti realų gyvenimą į vaikišką žaidimą. Iki šiol džiaugsmo hormonus vaikas gaudavo iš žaidimo. Tačiau jūs išmokote susieti žaidimą su realiu gyvenimu. Tai reiškia, kad pamokų ruošimas, namų tvarkymasis, skaitymas, pasivaikščiojimai, valgis ir visa kita, ką jūs pasirinkote kaip pagalbą iš vaiko realybėje, dabar vaiko galvoje asocijuojasi su kažkuo tai geru ir maloniu, o ne tik su pareiga, prievarta, konfliktais ir kt. Šiame etape akcentuojame du dalykus: pirma - sutrumpinti laiką praleidžiamą prie IT prietaisų. Tam galite naudoti įvairius užraktus, laiko nustatymus, Family Link ir kt.; antra - padidinti veiklų skaičių realybėje. Tai gali būti pačios įvairiausios veiklos - sportas, išvykos, pomėgiai, hobiai, užsienio kalbos ir kt. Viskas, kas pritrauktų vaiko dėmesį, skatintų jo sveiką vystymąsi, kur vaikas galėtų siekti sėkmės įdėdamas daugiau pastangų ir patirdamas dar didesnį malonumą. Pagalvokite, kaip norite pasirūpinti savo vaiku: kad vaikas visiškai nebesinaudotų IT prietaisais ar tiesiog norite, kad vaikas jais naudotųsi jiems saugų laiką. Saugus laikas 1,5-2 metų amžiaus vaikams yra 30 min, 3-5 metų vaikams - 1 val. per dieną. Ypač buvimo prie IT prietaisų laiką stebėti reikėtų laisvadieniais, kuomet dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų stipriai viršija rekomenduojamą naudojimosi IT prietaisais trukmę; vyresniems vaikams - 2 val. Atminkite, kad vaikai puikiai geba prisitaikyti prie aplinkybių. Kai realybėje negera, tuomet ir sulendama į „namelį“. Jeigu jūs atidžiai kontroliuosite vaiko naudojimąsi IT prietaisais, skirsite vaikui individualaus dėmesio ir laiko, domėsitės juo, stengsitės suprasti kas lemia vaiko sunkumus ir padėsite juos jam įveikti, mylėsite, atjausite, suprasite, būsite kantrūs, tai jūsų vaikas pamatys, kad jo realus gyvenimas ir jis pats jums yra svarbus ir įdomus. Vaikui nebebus poreikio paskęsti virtualiame žaidimų pasaulyje.

Ankstyvi Signalai ir Psichologinės Pasekmės

Jau prieš keletą metų JAV gydytojai psichoterapeutai pradėjo skambinti pavojaus varpais apie žalą, kurią vaikams sukelia išmanieji telefonai. Kartų skirtumus tirianti psichologė dr. Jean Twenge interviu CNN pasidalino savo nerimu apie tai, ką jai teko pastebėti jau 2011-2012 metais. Pasak tyrėjos, būtent tada pradėjo blogėti psichinė sveikata vaikų, kurie naudojosi smarkiai populiarėjančiais išmaniaisiais telefonais. Tais metais vaikai pradėjo kalbėti, jog jaučiasi „liūdni, be vilties, nereikalingi… kad jie nieko gero negali nuveikti“. 2011-2015 m. vaikų depresijų lygis išaugo 50 procentų. Augo ir savižudybių skaičius. Vaikai pradėjo mažiau skirti laiko savo draugams, rečiau susitikinėti vienas su kitu, mažiau miegoti. Apie šiuos nerimą keliančius faktus savo administruojamoje feisbuko paskyroje „Your modern family“ neseniai pasidalino garsi JAV tinklaraštininkė ir knygų autorė Becky Mansfield, ji kėlė klausimus apie tai, kodėl elektronika kelia depresiją mūsų vaikams. Lygindama laikus, kai dabartiniai suaugusieji patys buvo vaikai, ji teigia: „…mes nematydavome kiekvieno vakarėlio, iškylos ar žaidimo nuotraukų, mums nerūpėjo, kaip atrodydavome bendraudami su draugais, kadangi būdavome ten vieninteliai - be kamerų ir telefonų.

Vaikų Psichikos Sutrikimai ir Technologijų Poveikis

Pasak psichoterapeutės Victorios Prooday, mūsų pačių namuose plečiasi tyli tragedija, paliečianti mūsų vaikus. Tyrėjai atskleidė šokiruojančią vaikų psichinių susirgimų statistiką, šiuo metu jau siekiančią epidemijos mastus: 1 iš 5 vaikų turi psichikos problemų; 43 procentais išaugo vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimai; 37 procentais išaugo paauglių depresija; 200 procentų išaugo savižudybių lygis 10-14 metų vaikų amžiaus grupėje. Pradinių mokyklų vadovai pastebi, kad technologijos ir tyčiojimasis online jau nuo penktos klasės smarkiai veikia vaikų psichinę sveikatą. Daugybė moksleivių rodo vienas kitam priešiškumą Instagrame. Būna, kad mergaitės neatvyksta į mokyklą, jausdamosi atstumtos ir persekiojamos.

Taip pat skaitykite: Kompiuteris kaip pagalba atsikratant priklausomybės nuo telefono

Specialistų Nuomonė ir Alternatyvos

Apie naujausiųjų technologijų poveikį vaikams ir paaugliams kalbamės su psichologe dr. Monika Skeryte-Kazlauskiene, Lietuvos edukologijos universiteto Žaidimo tyrimų laboratorijos mokslo darbuotoja. Svarbu galvoti apie tai, vietoje ko naudojami telefonai ir kam jie naudojami, kokiems tikslams. Jei susisiekti su tėvais, draugais, palaikyti ryšiui, paskirti susitikimą - tuomet tai puiki ryšio priemonė. Nufotografuoti patikusį vaizdą ir pasidalinti juo su draugais - puiku. Pasiklausyti kartu patikusios muzikos, susirasti informacijos - visa tai praplečia gyvenimą. Pagrindinis klausimas - ką pakeičia telefonų ir kitų ekranų naudojimas. Jei žiūrimi filmai vietoje sekamos ar skaitomos pasakos - vaikams neugdoma vaizduotė. Klausydamiesi pasakojimų vaizduotėje kuriame savus paveikslus. Žiūrėdami filmą matome kažkieno kito sukurtus paveikslus tos istorijos tematika. Jei esame įpratę kurti savo vaizduotėje „filmus“, dar pasiginčysime su kūrėjais. Filmai yra labai greita stimuliacinė medžiaga. Realiame pasaulyje veiksmas vyksta žymiai lėčiau. Mūsų smegenys, jei gauna daug greitos stimuliacinės medžiagos, greitai mokosi, bet greitai prie jos ir pripranta. Tuomet realybėje ima trūkti greičio, besikeičiančių kadrų ir vystosi priklausomybė nuo ekranuose vykstančių vaizdų - filmų, žaidimų. Realybė pasidaro per daug nuobodi ir nepatraukli, vis daugiau bėgama į telefonus, kompiuterius, ieškant įdomesnio gyvenimo. Iš kitos pusės - kai smegenys nestimuliuojamos, yra kaip su narkotikais: vyksta abstinencija, kyla pyktis, susierzinimas, padidėja dirglumas, impulsyvumas.

Pavyzdys ir Aplinka

Auga tokia vaikų karta, kuri savo aplinkoje mato daug žmonių, prasmengančių ekranuose. Seneliai tarsi užhipnotizuoti žiūri TV, tėvai prie kompiuterių suzombėja, o jei atsitraukia nuo jų, tuomet sulenda į telefonus. Daugelis bendraamžių pertraukas leidžia su telefonais, autobusuose daugelis žiūri ne pro langus, o į telefonus. Tai net ir vaikas, kuriam nėra įdomu, kas vyksta per telefoną, jaučiasi vienišas, nepajėgus konkuruoti su technologijomis, ima joms pasiduoti, pats ieškoti kompanijos telefone ar kitame ekrane, nes gyvus žmones tampa vis sunkiau pasiekti. Nuolat sakome vaikams, kad jie turi ką nors veikti, daryti, skubėti, o realybė dažnai yra kitokia - aplinka taip greitai nesikeičia. O vaikai įpranta būti užsiėmę, kažką daryti. Jiems pasidaro sunku išbūti kelias minutes ir nieko neveikti. O tėvai turi išeitį - mobilusis telefonas, kuriame visuomet yra pramogų. Telefonai, planšetės duodami užimti net ir labai mažus vaikus, tarsi sakant, kad nuobodžiauti yra blogai, savos mintys yra nepageidaujamos, geriau „lavintis“ su kitų pateikiamais žaidimais, užduotėlėmis. Ir vaikai nebeištveria kelionių be telefonų, nebegali palaukti, nebegeba susigalvoti sau veiklos mintyse, vaizduotėje ar realybėje. Tie vaikai, kurie negauna telefonų, žiūri pro langus, dairosi, stebi pasaulį, ima ką nors stebėti, skaičiuoti, kuria savo pasaulius, eksperimentus, žaidimus, išbando savo kūną visaip judėdami. Tie, kurie ramiai sėdi sukišę nosis į telefonus, išmoksta naudotis programėle, perpranta žaidimus.

Saikas ir Santykiai

Svarbu nebūti kategoriškiems, teigiant, kad technologijos - tai gėris ar blogis, nes pačios technologijos nėra nei gėris, nei blogis. Tai tik priemonės, kurios turėtų palengvinti mūsų gyvenimą, nors kartais, netinkamai naudojamos, gali sukelti ir žalos. Reikia rodyti pavyzdį, kad gyvas santykis su žmogumi yra svarbesnis už veiklą, kuri vyksta telefone, kompiuteryje ar kt. Pirmiausia siūlyčiau pradėti nuo savęs. Apgalvoti patiems, ką mums duoda technologijos, kiek vietos jos užima mūsų gyvenime, vietoje kokios veiklos jos užima mus. Ar galėtume be jų pragyventi dieną, savaitę, mėnesį? Kokia veikla tuomet užsiimtume, kokios veiklos galbūt trūksta mūsų gyvenime, kad kartais įkrentame į telefonus? Ką apie šeimos gyvenimą sako tai, kad kažkuris šeimos narys yra atsiribojęs, nuolat sėdi prie ekrano? Ko galbūt trūksta tam nariui? Tuomet gali būti lengviau ir su vaikais susitarti. Reikia rodyti pavyzdį, kad gyvas santykis su žmogumi yra svarbesnis už veiklą, kuri vyksta telefone, kompiuteryje ar kt. Jei vaikas kreipiasi į jus, o jūsų dėmesys sutelktas į ekraną - ar paliekate ekraną, ar vaiką? Mes nuolat pasitikriname, kiek esame reikalingi ir svarbūs aplinkiniams. Jei suaugę pasirenka ekranus, kaip jaučiasi vaikai?

Veiksmai Esant Priklausomybei

Jei įvyko taip, kad vaikas jau prie ekrano ir sunku jį nuo jo atitraukti, svarbu ne panikuoti ar graužtis, o imtis veiksmų. Ir tikrai nereikia atimti telefono, nes taip tik bus sukurtas konfliktas ir jūs jo nelaimėsite. Vaikams svarbu jausti, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, o prieštaravimas jus gali tik nutolinti. Jei matote, kad vaikui labai svarbu technologijos ir jos pasirenkamos, užuot gyvai bendravus, geriausia, ką galite padaryti - draugiškai pasidomėti, ką vaikas veikia, kas jam ar jai įdomu, kuo užsiima, paprašyti, kad ir jus pamokytų. Tokiu būdu parodome, kad vaikas mums svarbus, gerbiame jo pasirinkimus, jog mums svarbus ryšys su vaiku, įdomu, ką jis veikia, kuo domisi. Savo pavyzdžiu rodydami, kaip bendrauti, mokome ir vaikus tuo pasinaudoti - pasidomėti, ką veikiate, kuo gyvena jų draugai. Antras žingsnis - vietoje tos veiklos, kurią jums pristato jūsų vaikas ekrane, galite pasiūlyti panašią veiklą realiame pasaulyje. Kalba su draugais? Pasiūlykite visiems susitikti kavinėje, finansuokite tokį gyvą pasimatymą. Domisi mokslo dalykais? Pakvieskite į muziejų. Žaidžia žaidimus? Išbandykite stalo žaidimus. Skaito knygas? Organizuokite kelionę į biblioteką. Klausosi muzikos? Pasidomėkite gyvais koncertais ar muzikos pamokomis. Tik svarbu, jog tai darytumėte kartu, draugiškai, pasitardami, kad nekiltų susierzinimo, jei vaikai atsisakys (greičiausiai taip ir bus pirmą kartą). Jei vaikai neužsidega jūsų pasiūlymais, užsiimkite realia veikla patys - ką nors konstruokite, remontuokite, kurkite, mokykitės.

Apribojimai ir Pavyzdys

Ikimokyklinukai ar net dešimties, dvylikos metų vaikai ramiai gali išgyventi be telefonų. Mama sako: kaip neduosiu telefono, jis žino ir reikalauja. Problemų nekyla vieną kartą nedavus telefono, pasakius, kad tai yra mamos ar tėčio daiktas. Vaikai prisitaiko prie tokių sąlygų, kokiomis auga. Kad jiems būtų lengviau - svarbu kalbėtis. Draugiškai paaiškinus, kad telefonas yra ryšio ar darbo priemonė, padedanti susisiekti su kitais - vaikai tai priima. Sunkiau, jei mama pati daug laiko praleidžia žaisdama su telefonu, pirmenybę teikia telefonui, o ne vaikui. Įmanoma apriboti ir TV laiką, filmukus, žaidimus. Vaikams svarbu leisti panuobodžiauti, žaisti laisvai (ne ekranuose, o gyvai), būti lauke, gamtoje, daug judėti, tyrinėti pasaulį ir kartu su jais užsiimti jiems įdomia veikla. Ir atsiras pusiausvyra, ir vaikai patys stebėsis - kaip kiti tiek laiko skiria telefonams, kai aplinkui vyksta toks įdomus gyvenimas. Tėvai neturėtų toleruoti, kai per bendrus pietus vaikai žiūri į telefonus, tačiau jei jie patys taip daro, jei pietų metu vyksta ginčai, bendravimas nemalonus - vaikai lengviau tai atlaiko žiūrėdami į ekranus, užsiimdami ten vykstančia veikla. Kartais kyla sunkumų dėl to, kad vaikai, o ypač paaugliai nori pritapti prie grupės ir argumentas „bet visi turi telefonus“ tėvams gali skambėti kaip skaudus priekaištas. Sunku patikėti, bet vaikai gali net didžiuotis, kad tėvai jais rūpinasi ir neleidžia žiūrėti baisių filmų, per daug žaisti telefonu - viskas priklauso nuo to, kaip tėvai tai pateikia. Ar kaip rūpinimąsi vaiku, ar kaip savo valdžią jam. Ar jie diskutuoja ir kalba su vaiku, ypač - paaugliu, ar nukerta prieštaravimus ir liepia klausytis, nes jie geriau žino. Tėvai gali padėti vaikui atrasti kitų bendravimo su bendraamžiais būdų - pasikviesti į svečius ir kartu pažaisti, sudaryti kiemo futbolo komandą, surasti prasmingos veiklos ir įtraukti į ją vaiko bendraamžius. Patys vaikai gali būti gana kritiški dėl technologijų pervartojimo, jei pabandome išgirsti jų nuomonę. Tiesiog technologijos yra lengvas būdas pabėgti, išvengti tiesioginio nepatogaus bendravimo su bendraamžiais. Tėvai gali pasikalbėti su kitais tėvais, kad jaustųsi drąsesni ir nepasiduotų nepagrįstam spaudimui (geresnio telefono, daugiau laiko prie kompiuterio ir pan.). Sprendimai turėtų atsirasti diskutuojant.

Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip atsikratyti priklausomybės nuo telefono

Priklausomybės Apibrėžimas ir Statistika

Priklausomybė nuo mobiliojo telefono (dar vadinama „problematišku telefono naudojimu“ arba „išmaniojo telefono priklausomybe“) - tai elgesio priklausomybės forma, kuriai būdingas nekontroliuojamas ir perdėtas telefono naudojimas, sukeliantis neigiamas pasekmes žmogaus emocinei savijautai, santykiams, darbui ar mokymuisi bei kasdieniam funkcionavimui. Nors šiuo metu priklausomybė nuo telefono dar nėra įtraukta į DSM-5 ar TLK-11, ji yra siejama su kitomis elgesio priklausomybėmis, tokiomis kaip:

• Interneto priklausomybė
• Priklausomybė nuo socialinių tinklų
• Kompiuterinių žaidimų priklausomybė

Šios priklausomybės turi panašių mechanizmų: dopamino išsiskyrimas kaip atlygis, išmoktas elgesys, stiprėjantis su kiekvienu „notifikeišenu“, „like’u“ ar pranešimu.

Statistika apie priklausomybę nuo telefono:

• 56,7 % Jordanijos universiteto studentų pasiekė ar viršijo priklausomybės nuo išmaniojo telefono ribą pagal SAS-SV skalę (Al Sari et al., 2023).
• 67,8 % Sirijos studentų buvo priskirti prie priklausomų nuo išmaniojo telefono, o tai statistiškai reikšmingai susiję su psichologiniu distresu (Zarour et al., 2024).
• 45,17 % medicinos studentų ir 39,5 % kitų specialybių studentų Indijoje buvo priskirti prie priklausomų nuo išmaniojo telefono pagal SAS-SV skalę (Singh et al., 2023).
• 88,7 % Jordanijos universiteto studentų parodė įvairaus sunkumo psichologinio distreso požymius pagal Kessler skalę, o 59,1 % jų pasiekė sunkų psichologinio distreso lygį (Al Sari et al., 2023).
• 47,5 % tyrimo dalyvių praleido daugiau nei 8 valandas per dieną naudodamiesi išmaniaisiais įrenginiais - tai priskiriama ekranų priklausomybei (Feng et al., 2024).
• 18,7 % britų paauglių (16-18 m.) parodė probleminio telefono naudojimo požymius, o tai siejama su padidėjusia nerimo, depresijos ir nemigos rizika (Woods & Scott, 2024).
• 50 % JAV paauglių jaučiasi priklausomi nuo mobiliųjų įrenginių, o 72 % jaučia poreikį nedelsiant reaguoti į pranešimus (Rideout & Robb, 2020).
• 25 % susituokusių ir 42 % nesusituokusių porų patiria partnerio dėmesio stoką dėl telefono naudojimo („phubbing“) (Roberts & David, 2016).
• 77 % paauglių jaučia nerimą ir stresą, kai neturi prieigos prie telefono - vadinama „nomofobija“ (Yildirim & Correia, 2015).

Įdomūs Faktai

• „Nomofobija“ (angl. no mobile phone phobia) reiškia baimę likti be mobiliojo telefono. Vienas tyrimas parodė, kad apie 77 % paauglių jaučia nerimą, jei neturi savo telefono su savimi. (Yildirim & Correia, 2015)
• Priklausomybė nuo telefono panaši į azartinių lošimų priklausomybę.
• Telefono naudojimo metu aktyvuojama dopamino sistema smegenyse - taip pat kaip lošimo ar priklausomybės nuo narkotikų atvejais. Kiekvienas pranešimas ar „like“ stimuliuoja malonumo centrus. (Lembke, 2021, Dopamine Nation)
• „Phubbing“ kenkia santykiams „Phubbing“ - kai žmonės ignoruoja artimuosius naudodamiesi telefonu - tiesiogiai susijęs su žemesne partnerystės kokybe ir didesniu vienišumo jausmu. (Roberts & David, 2016)
• Vaikai iki 3 metų neturėtų naudotis ekranais. Tyrimai rodo, kad per didelis ekranų naudojimas ankstyvame amžiuje gali neigiamai paveikti vaikų raidą. Ypač rizikingas laikotarpis - iki 3 metų, kai smegenys intensyviai vystosi. 2023 m. atliktas tyrimas („JAMA Pediatrics“) atskleidė, kad didesnis ekranų laikas 1 metų vaikams susijęs su kalbos, socialinės, motorinės ir pažintinės raidos atsilikimais. Taip pat, didėja rizika sutrikdyti vystymąsi, miego ritmą bei ryšį su tėvais. Socialiniai įgūdžiai taip pat formuojasi lėčiau, kai trūksta akių kontakto, emocinių reakcijų ir žaidimo su kitais. Be to, kūrybiškumas mažėja, nes ekranai slopina vaizduotę ir laisvą, aktyvų žaidimą. Ankstyvame amžiuje ypač svarbu riboti ekranų laiką (ypatingai telefonų) ir skatinti gyvą bendravimą, tyrinėjimą bei žaidimą natūralioje aplinkoje.
• Tėvų elgesio modelis kaip rizikos veiksnys vaikams. Vaikai mokosi stebėdami - tai, kaip elgiasi jų tėvai, tampa natūraliu elgesio modeliu. Jei suaugusieji dažnai būna įnikę į telefoną, vaikai ne tik perima šį įprotį, bet ir patys jaučiasi emociškai mažiau matomi ir svarbūs. Nuolatinis tėvų dėmesys ekranui gali mažinti vaiko savivertę, slopinti jo iniciatyvumą ir norą bendrauti. Be to, dažnai nesąmoningai siunčiama žinutė, kad virtualus pasaulis yra įdomesnis nei tikras, o tai skatina ankstyvą prisirišimą prie ekranų. Tėvų gebėjimas sąmoningai riboti savo ekranų laiką tampa svarbiu prevenciniu veiksniu - rodomas gyvas domėjimasis, emocinis prieinamumas ir bendravimas padeda vaikams formuoti sveikus skaitmeninius įpročius.
• Skaitmeninis detoksas tampa mada. Vis dažniau organizuojami „Digital Detox“ savaitgaliai be telefonų. Tyrimai rodo, kad vos 3 dienos be telefono sumažina streso lygį, pagerina nuotaiką ir miegą. (Wilcockson et al., 2019)

Taip pat skaitykite: Priklausomybė nuo technologijų: požymiai ir sprendimai

tags: #telefono #priklausomybe #kudikiui