Socializacijos nustatymo metodikos: nuo teorijos iki praktikos

Įvadas

Žmogus yra sociali būtybė, todėl socializacija yra labai svarbus jo egzistencijos procesas. Socializacija - tai procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Šiame straipsnyje nagrinėjamos socializacijos nustatymo metodikos, ypatingą dėmesį skiriant aplinkai, kurioje vyksta šis procesas.

Pagrindinės sąvokos

Pirmiausia būtų tikslinga tiksliai nustatyti sąvokas. Sąvoką „žmogus” tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priskiriamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne apie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka „individas”. Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali galimybė tapti asmenybe ateityje. Taigi ne kiekvienas žmogus - asmenybė. Greta šio požiūrio į asmenybės sampratą egzistuoja ir kitas, pasak kurio, bet kuris žmogus yra laikytinas asmenybe, todėl nepripažįstamas žmonių dalijimasis į asmenybes ir ne asmenybes. Šiuo atveju asmenybės sąvoka yra apibrėžiama tomis ypatybėmis, kurios būdingos tiek žmonėms apskritai, tiek ir konkrečiam žmogui. Jo savybių visuma ir sudaro asmenybės savitumą (individualumą).

Socializacijos teorijos

Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Šios dvi kryptys - tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai. Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo, t. y. kad biologinis kontekstas pernelyg silpnas ir negali įtakoti socializacijos raidos taip stipriai, kaip socialinė aplinka. Taigi, tai ir yra esminis skirtumas tarp šių dviejų krypčių, šių teorijų idėjų. Negalima teigti, kad kuri nors jų turi ryškią persvarą ar įtikinamesnius argumentus. Žinoma, šias teorijas siekiama įrodyti ir atliekamais tyrimais, tačiau ir jų rezultatai, priklausomai nuo paties tyrimo, negali apspręsti vienos ar kitos teorijos “teisingumo”. Taipogi susiduriame su rimta problema - kurią pusę palaikyti, o galbūt ieškoti kompromiso ar bandyti suporuoti šias dvi teorijas? Tam reikia nuodugniai ištirti abi puses, įvertinti jų argumentus bei priimti savąjį sprendimą. Žinoma, galimas variantas ir toks, kad šis sprendimas bus subjektyvus, nes sociologija nėra tokia griežta ar apibrėžta kaip .pvz. matematika. Tačiau tai bet kuriuo atveju ir bus siekiamas tikslas. Jį, manau, geriau būtų išskirti į kelias dalis. Taip būtų lengviau orientuotis ir paprasčiau aiškinti šią gan painią problemą.

• Visapusiškai ištirti sociologijos procesą kaip reiškinį, peržvelgti bei palyginti susiformavusias pagrindines socializacijos teorijas bei jų raidą, nustatyti klasifikavimo principus.
• Išsiaiškinti, kaip socializacijos procesas vyksta biologiniu ir kultūriniu aspektais, ištirti pagrindinius skirtumus bei juos palyginti.

Pasak A. Juodaitytės, “šiuolaikinis mokslas negali visiškai atsiriboti nuo [.] posakio, jog “vagies sūnus visada bus vagimi, o tik garbingi ir sąžiningi žmonės išaugins dar vieną tokį pat žmogų”. Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama”. A. Juodaitytės socializacijos proceso samprata yra kultūrinė, o procesą, kurio metu žmogus tampa asmenybe, ir vadiname socializacija. Tačiau autorė pripažįsta, jog “daugelis biologinių bei psichinių žmogaus savybių gali būti perduodamos genetiškai, [.] biologinės žmogaus organizacijos ypatybės kartais gali šiek tiek veikti ir žmogaus socialinę raidą”. Taigi, pats socializacijos procesas yra sudėtingas, gilus bei ilgai trunkantis procesas, kurį įtakoja išties labai daug įvairių aplinkybių, tame tarpe ir prigimtinės savybės. Juk niekas negali nuneigti nei talento, nei įgimto komunikabilumo. Tarkim, abiturientams stojant į Lietuvos karo akademiją jie turi atlikti lyderio savybių nustatymo testus, o neįvykdę testo reikalavimų studijuoti nekviečiami. Peršasi išvada, jog tokios savybės taip pat laikomos įgimtomis. Tačiau visiškai suprantami ir kultūrinio konteksto pusę palaikančiųjų argumentai, nes dažniausiai jau susiformavusios asmenybės sociokultūriniai bruožai priklauso būtent nuo aplinkos, kurioje ji formavosi. Na, tokius bruožus bent jau lengviausia pastebėti bei analizuoti. Tarkim, niekam nenuostabu, kad vaikų namuose išaugę vaikai dažnai turi įvairiausių problemų, tiek socialinių, tiek psichinių. Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje ir vyksta šie sudėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiausias bazinis visuomenės socialinės struktūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių, žmonių bendrijų ar grupių, socialinių institutų ar organizacijų. Žmogus tuo pačiu metu yra socialinių santykių subjektas ir objektas. Tokios sąvokos, kaip „žmogus“, „individas“, „asmenybė“, dažnai sutapatinamos. Tačiau sociologijoje (P. Berhman, 1995, L. Broom, 1992) jos anaiptol nelaikomos tapačiomis, nors yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir labai panašios savo esme. Kadangi sociologiją žmogus domina pirmiausia kaip visuomenės, o ne kaip gamtos produktas, tai jai svarbiausia yra ne žmogaus, o „asmenybės” kategorija. Asmenybė paprastai nagrinėjama kaip konkreti žmogaus esmės išraiška ir kaip socialiai reikšmingų konkrečios visuomenės bruožų ir savybių sistemos įsikūnijimas žmoguje. Kaip pastebėjo sociologas A. Giddensas, „asmenybės ypatingumas yra ne jos kraujo sudėtis ar abstrakti žmogaus fizinė prigimtis, o jo socialinė vertė” (1989, p. 72). Neatskiriami asmenybės bruožai yra savimonė, vertybinės orientacijos, socialiniai santykiai, autonomija, atsakomybė už savo poelgius.

Socializacijos procesai

Sociologija skiria du socializacijos procesus:

Taip pat skaitykite: Socializacijos teorijų analizė

1. kultūros priėmimą ir
2. savęs atskleidimą, asmenybės tapsmą, kurį aiškina skirtingos teorijos. Labiausiai paplitusios yra keturios: Z. Freudo, G. H. Meadaso, Ch. H. Cooley’so, J. Z. Džordžas Herbertas Meadas (George Herbert Mead, 1863-1931) asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis: subjektyvųjį „aš“, kuris yra aktyvus, spontaniškas, kūrybingas, atsirandantis dėl kiekvieno iš mūsų individualaus unikalumo, ir objektyvųjį „aš“, kuris yra suvoktas socialiai (t.y. kitų žmonių lūkesčiai, įsivaizdavimai apie mane, poreikiai kaip socializacijos rezultatas). Pagal D. H. Mūsų gebėjimas pažvelgti į save kitų akimis, t.y. būti savo pačių veiksmų žiūrovais, ir yra, pagal Č. H. Coolėjų, socialinio elgesio pagrindas. Žanas Piagetas (Jean Piaget, 1896-1980) tyrė kognityvinę (pažinimo) asmens raidą - mokymosi mąstyti procesą.
   • sensomotorinę (iki 2 m.
   • formalių operacijų (nuo 12 m. iki brandos), kai mąstymas tampa abstraktus ir hipotetinis, vaikai gali lyginti alternatyvius sprendimus, mąstyti apie savo ateitį, formuluoti savo vertybes ir idealus.

Socializacijos veiksniai

Socializacija - tai socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima vertybes, nuostatas, elgesį, žinias, reikalingus normaliam dalyvavimui bei gyvenimui visuomenėje. Socializacijos procesą sąlygoja du veiksniai: biologinė prigimtis ir kultūra. Abi jos daro didelę įtaką bei turi savo ypatybių, taigi sociologai nėra priėmę vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė. Vieni labiau sureikšmina pirmąją sąlygą, kiti - antrąją, tačiau visi pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąlygų sąveikos procesas. Abi jos atitinkamai nustato žmogaus elgesį, jo galimybes ir ribas. Žmogus, norintis pritapti visuomenėje, turi laikytis socialinio gyvenimo normų - tą sąlygoja kultūra. Biologinė prigimtis žmogaus gyvenimą apibrėžia labai aiškiai - fiziškai tai gan neatsparus aplinkos poveikiui (temperatūrai, sužeidimams, atšiaurioms sąlygoms) individas. Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus. Šis procesas nėra momentinis ir vienkartinis, jis trunka ilgai ir kartojasi kintant aplinkybėms. Jo metu individas ne tik socializuojasi, t.y. įsijungia į jį supančios visuomenės gyvenimą, bet ir pats socialiai keičiasi. Atsiranda toks reiškinys kaip socialinis statusas, kuriuo apibrėžiamas individo dalyvavimas jį supančios visuomenės gyvenime.

Biologinis kontekstas

Žmogus iš gamtos, jei taip galima sakyti, paveldi genetinę programą, sudarytą iš elementarių refleksų (pvz., reakcija į skausmą, šviesą, šilumą), ir instinktų (pvz., savisaugos, mitybos, dauginimosi). Tokį mūsų elgesio visuomenėje biologinį sąlygotumą (genetinį paveldimumą, gamtinės aaplinkos poveikį) tiria sociobiologija, teigianti, kad daugybė žmonių elgesio tipų - nuo altruizmo iki agresyvumo - yra nulemti genetiškai.

Kultūrinis kontekstas

Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą (normas, vertybes, idealus, veiklos būdus). Kitaip negu gyvūnų, žmogaus genuose nėra užprogramuotų sudėtingų veiklos būdų (pvz., maisto gamybos ar būsto statybos) bei šios veiklos reguliatorių. Viso to individas išmoksta tik gyvendamas visuomenėje. Kūdikiai, kuriuos augino ne žmonės, yra įrodymas, kad be socialinių kontaktų tokie kūdikiai netampa visaverčiais žmonėmis (jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais). Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Anot V.

Tuo tarpu A. Juospaitytė išskiria socializaciją kultūros ir lyties pagrindais, kaip du pagrindinius socializacijos šaltinius. Šiuo atveju šaltiniai yra parinkti taip, kad kuo labiau atspindėtų individo socializacijos visuomenėje raidą, o V. Pruskus šaltinius pateikia abstraktesnius, labiau tinkamus nagrinėjant socializaciją bendrais principais. Socializacijos proceso metu individą veikia atitinkami veiksniai, kurie ir formuoja proceso eigą bei ypatumus. Beje, kadangi aktyviausiai socializacijos procese dalyvauja vaikai, tai juos geriausia ir nagrinėti. Vaikai, sąmoningai ir nesąmoningai mėgdžiodami juos supančius žmones, taip iš aplinkos perima socialinę patirtį. Žmonės, kuriuos jie mėgdžioja, vadinami socializuojančiais veiksniais, arba tiesiog socialiniais institutais.

• Šeima.
• Bendraamžiai (kiemo, mokyklos, būrelių, susirašinėjimo ir pan.
• Mokykla ir kitos švietimo įstaigos (papildomos veiklos mokyklos, įvairūs fakultatyvai, ugdymo organizacijos).
• Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys - moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas - su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą - tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis - mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės - elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai - „vyriškų“ darbų. Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida - pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus .

Socializacijos formos

Asmens socializacija įvairiomis formomis trunka visą žmogaus gyvenimą. Galima pasakyti ir taip: pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės.

Taip pat skaitykite: Integracija ir perspektyvos Vaikų Socializacijos Centre

• Pirminė socializacija - tai perėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdienio gyvenimo rutinoje. Šis procesas priklauso nuo tėvų - jų socialinės kilmės, išsilavinimo, puoselėjamų vertybių, supratimo apie vaikų auklėjimą. Galimą pirminės socializacijos variantų spektrą iliustruoja du visiškai skirtingi socializacijos modeliai - tai socializacija slopinant ir socializacija dalyvaujant. Suprantama, kad nė vienas iš šių modelių grynu pavidalu neegzistuoja - galimas tik polinkis į vieną ar kitą kraštutinumą.
  • Socializacijos slopinant pagrindiniai bruožai: vaiko paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, materialiniai apdovanojimai ir bausmės, bendravimas be žodžių, bendravimas įsakinėjant.
  • Socializacijos dalyvaujant pagrindiniai bruožai: vaiko savarankiškumas, atsidėkojimas už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis bendravimas, bendravimas sąveikaujant.
• Antrinė socializacija. Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali parengti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis - vienų atsisakome, o kitų - naujų - nuolat mokomės.

Socializacijos institutai

Socializacijos institutai - tai socialiniai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese.

• Šeima.
• Bendraamžių grupės.
• Mokykla.
• Darbovietė.
• Visuomenės informavimo priemonės atlieka nevienareikšmį vaidmenį individo socializacijos procese. Viena vertus, teigiamą, sietiną su tam tikrų žinių ir objektyviu informacijos perdavimui kurį individas panaudoja socializacijos reikmėmis, kita vertus, negatyvų (pvz., prievartos, kaip vienintelio būdo spręsti visas problemas, vaizdavimas ekrane, spaudoje), kuris gali gerokai apsunkinti individo socializaciją konkrečioje visuomenėje.

Vaikų socializacija

Vaikų socializacija yra esminis procesas, padedantis jiems integruotis į visuomenę, išmokti elgesio normų, vertybių ir įgūdžių, reikalingų sėkmingam gyvenimui.

Socializacijos svarba

Socializacija - tai procesas, kurio metu vaikas perima visuomenės normas, vertybes, įsitikinimus ir elgesio modelius. Tai yra nuolatinis mokymosi procesas, trunkantis visą vaikystę ir paauglystę. Sėkminga socializacija padeda vaikui:

• Formuoti tapatybę: Vaikas suvokia save kaip visuomenės narį, supranta savo vaidmenį ir vietą joje.
• Išsiugdyti socialinius įgūdžius: Vaikas mokosi bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir užmegzti santykius su kitais žmonėmis.
• Perimti kultūrines vertybes: Vaikas susipažįsta su savo kultūros tradicijomis, papročiais ir normomis.
• Pasirengti savarankiškam gyvenimui: Vaikas įgyja įgūdžių, reikalingų mokymuisi, darbui ir socialinei veiklai.

Socializacijos tikslai

Pagrindiniai vaikų socializacijos tikslai apima:

• Saugios ir palankios aplinkos kūrimas. Vaikas turi jaustis saugus, gerbiamas ir priimtas. Tai ypač svarbu vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose arba patiriantiems sunkumų.
• Socialinių įgūdžių ugdymas. Vaikas turi išmokti bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir užmegzti santykius su kitais.
• Emocinis intelektas. Vaikas turi išmokti atpažinti, suprasti ir valdyti savo emocijas, taip pat suprasti kitų žmonių emocijas.
• Moralinių vertybių diegimas. Vaikas turi išmokti skirti gėrį nuo blogio, laikytis etikos principų ir būti atsakingas už savo veiksmus.
• Kultūrinis sąmoningumas. Vaikas turi susipažinti su savo kultūros tradicijomis, papročiais ir normomis, taip pat gerbti kitas kultūras.
• Pasirengimas mokymuisi ir darbui. Vaikas turi įgyti įgūdžių, reikalingų mokymuisi, darbui ir socialinei veiklai.
• Savimonės ir savigarbos ugdymas. Vaikas turi pažinti save, vertinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, pasitikėti savimi ir siekti savo tikslų.

Socializacijos uždaviniai

Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, būtina spręsti šiuos uždavinius:

Taip pat skaitykite: Socializacijos įtaka asmenybei

• Užtikrinti prieinamumą kokybiškoms socialinėms paslaugoms. Vaikų dienos centrai ir kitos įstaigos turi būti prieinamos visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties.
• Sukurti veiksmingas socialinės paramos sistemas. Šeimos, auginančios vaikus, turi gauti reikiamą paramą, įskaitant finansinę, psichologinę ir socialinę pagalbą.
• Skatinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros ir kitos institucijos turi bendradarbiauti, siekiant užtikrinti vaikų gerovę.
• Ugdyti tėvų įgūdžius. Tėvai turi gauti informaciją ir mokymus apie vaikų auklėjimą, socializaciją ir ugdymą.
• Skatinti bendruomenės dalyvavimą. Bendruomenės nariai turi būti įtraukti į vaikų socializacijos procesą, teikiant paramą ir pagalbą šeimoms.
• Vykdyti tyrimus ir analizę. Būtina nuolat tirti vaikų socializacijos problemas ir ieškoti veiksmingų sprendimų.

Aplinkos įtaka

Aplinka, kurioje auga vaikas, turi didelę įtaką jo socializacijos procesui.

Šeima

Šeima yra pirminė ir svarbiausia vaiko socializacijos agentūra. Šeimoje vaikas mokosi bendravimo, bendradarbiavimo, meilės, atsakomybės ir kitų svarbių įgūdžių. Tėvų elgesys, vertybės ir įsitikinimai daro didelę įtaką vaiko raidai. Vaikai, kurie artimai bendrauja su tėvais, rečiau įsitraukia į rizikos veiklą. Tėvams rekomenduojama rasti laiko būti kartu su savo vaikais, idealiu atveju - įvesti taisyklę reguliariai vienąkart per savaitę nuveikti kažką ypatingo kartu su vaiku.

Mokykla

Mokykla yra antroji svarbiausia vaiko socializacijos agentūra. Mokykloje vaikas mokosi ne tik akademinių žinių, bet ir socialinių įgūdžių, bendravimo, bendradarbiavimo ir konfliktų sprendimo. Mokytojai ir bendraklasiai daro didelę įtaką vaiko raidai.

Bendruomenė

Bendruomenė taip pat daro įtaką vaiko socializacijai. Vaikas mokosi iš kitų bendruomenės narių, dalyvauja bendruomenės veikloje ir perima bendruomenės vertybes.

Vaikų dienos centrai

Vaikų dienos centrai (VDC) atlieka svarbų vaidmenį socializuojant vaikus iš socialinės rizikos šeimų. Dienos centruose vaikai gali pavalgyti, paruošti pamokas, jaustis saugūs ir bendrauti su kitais vaikais bei suaugusiaisiais. VDC teikia kompleksines socialines ir ugdymo(si) paslaugas, psichologinę, dvasinę ir materialinę pagalbą rizikos grupės vaikams ir socialinės rizikos šeimų vaikams bei pačioms šeimoms. Šiuo metu Lietuvoje socialinės rizikos šeimose auga apie 23 tūkst. vaikų, tačiau tik apie 5 000 jų gali lankyti vaikų dienos centrus, todėl būtina plėsti VDC tinklą ir užtikrinti jų prieinamumą visiems vaikams.

Vaikų socializacijos centrai

Vaikų socializacijos centrai (VSC) yra skirti vaikams, kuriems reikalinga vidutinė priežiūros priemonė. Nors VSC veiklos modelio apraše pažymima, kad centre ugdomam vaikui turi būti sudaroma draugiška, jauki ir saugi aplinka, vis dėlto ugdytinių socialinis prisitaikymas VSC dažniausiai yra komplikuotas. Tyrimai rodo, kad VSC užtikrinama pagalba vaikui adaptacijos laikotarpiu, dominuoja pozityvi pedagoginė sąveika, stengiamasi atsižvelgti į mokinių interesus organizuojant ugdymosi ir saviraiškos poreikių tenkinimą. Dalyvaudami ugdymo veiklose vaikai mokomi mokytis, bendrauti ir bendradarbiauti, valdyti savo jausmus ir didinti atsparumą kitų įtakai.

Žiniasklaida ir technologijos

Žiniasklaida ir technologijos taip pat daro didelę įtaką vaiko socializacijai. Vaikai mokosi iš televizijos, interneto, socialinių tinklų ir kitų žiniasklaidos priemonių. Svarbu, kad vaikai būtų apsaugoti nuo neigiamos žiniasklaidos įtakos ir mokomi kritiškai vertinti informaciją.

Pozityviosios socializacijos metodai

Pozityvioji socializacija yra procesas, kurio metu vaikas mokosi teigiamų elgesio modelių, vertybių ir įgūdžių. Štai keli pozityviosios socializacijos metodai:

• Pavyzdys. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl svarbu, kad suaugusieji rodytų teigiamą pavyzdį.
• Padrąsinimas. Vaikai turėtų būti padrąsinami už teigiamą elgesį ir pastangas.
• Palaikymas. Vaikai turėtų jaustis palaikomi ir mylimi, nepriklausomai nuo jų pasiekimų.
• Mokymas. Vaikai turėtų būti mokomi socialinių įgūdžių, emocijų valdymo ir kitų svarbių įgūdžių.
• Ribų nustatymas. Vaikams turi būti nustatytos aiškios ribos ir taisyklės, kad jie žinotų, ko iš jų tikimasi.
• Konstruktyvus konfliktų sprendimas. Vaikai turi būti mokomi spręsti konfliktus taikiai ir konstruktyviai.

Šeimos įgalinimo paslaugos

Šeimos įgalinimo paslaugos yra skirtos padėti šeimoms, auginančioms vaikus, įveikti sunkumus ir užtikrinti vaikų gerovę. Šios paslaugos apima:

• Konsultavimą. Šeimos gali gauti konsultacijas apie vaikų auklėjimą, socializaciją, emocijų valdymą ir kitus klausimus.
• Mokymus. Šeimos gali dalyvauti mokymuose apie tėvystės įgūdžius, konfliktų sprendimą ir kitus svarbius dalykus.
• Paramą. Šeimos gali gauti finansinę, socialinę ir psichologinę paramą.
• Tarpininkavimą. Šeimos gali gauti tarpininkavimo paslaugas, sprendžiant konfliktus su mokykla, socialinėmis tarnybomis ir kitomis institucijomis.

Vaikų dienos centro „Navininkai“ projekto „VDC šeimos įgalinimo paslaugų plėtra“ metu buvo teikiamos kompleksinės šeimos įgalinimo paslaugos rizikos grupės vaikams ir jų šeimoms. Šeimos įgalinimo specialistas turėtų užmegzti pozityvų ryšį su vaiku/šeima bei apibūdinti pagrindinę problemą, paaiškinti vaikui, kokius jo lūkesčius jis galės pateisinti, o kokių - ne, išsiaiškinti ankstesnius bandymus spręsti problemą, taikant „smegenų šturmo“ metodą, pasiūlyti vaikui sugalvoti kuo daugiau galimų problemos sprendimo būdų, susitarti su vaiku dėl pasirinkto sprendimo įgyvendinimo ateityje.

Socialinės inovacijos ir nevyriausybinės organizacijos

Socialinės inovacijos ir nevyriausybinės organizacijos (NVO) atlieka svarbų vaidmenį vaikų socializacijos procese. NVO dažnai įgyvendina inovatyvius projektus, skirtus padėti socialinės rizikos šeimoms ir jų vaikams. „Socialines inovacijas dažniausiai įgyvendina ir atsakingai socialinei partnerystei yra pasirengusios nevyriausybinės organizacijos. Gaila, tačiau vos 14 procentų šalies gyventojų dalyvauja jų veikloje. Be to, nevyriausybinės organizacijos kol kas dar mažai žinomos, joms trūksta finansavimo, kartais net pasitikėjimo“, - teigia G.

tags: #socializacijos #nustatymo #anketos