Sportininkų rengimas yra kompleksinis procesas, apimantis daugybę veiksnių. Šiame straipsnyje nagrinėjami psichologiniai veiksniai, turintys įtakos sportininkų rengimui. Siekiant sportinių rezultatų, sportininkas ir treneris privalo įvertinti daugybę veiksnių ir juos tinkamai susieti kasdieninėje veikloje. Sportininkui svarbu įvertinti sportinius ir nesportinius veiksnius, taikomą treniravimo programą ir įgimtas savybes. Sportinio rezultato siekimas turi būti aiškinamas kaip ilgo laikotarpio investicija į skirtingus lygmenis (fizinį, finansinį, socialinį, psichologinį). Daugeliu atveju sportinės karjeros nutraukimą lems ne tik sportiniai ar nesportiniai veiksniai, bet ir supanti artima aplinka (tėvai, vaikai, draugai).
Psichologiniai veiksniai sporte
Psichologinis parengtumas sąlygoja sportininko pasitikėjimą savimi ir padeda pasiekti geresnių rezultatų. Todėl sportininko emocinės ir kitos būsenos diagnostika bei valdymas yra itin svarbūs. Priešvaržybinės emocijos gali daryti įtaką sportininko požiūriui į savo veiklą ir galimybes, taip pat gerinti arba bloginti komandos psichologinį klimatą. Priešvaržybines būsenas patiria kiekvienas sportininkas, ir jos turi įtakos būsimam dalyvavimui varžybose. Kiekvienas žaidėjas į varžybas ateina nusiteikęs savaip. Hipotezė. Sportininkus ruošiant varžyboms, psichologinis rengimas yra neatsiejama dalis, užimanti svarbią vietą greta fizinio, techninio ir taktinio rengimo.
Štai keletas svarbiausių psichologinių veiksnių sporte:
- Motyvacija: Tai vidinė jėga, skatinanti sportininką siekti tikslų. Motyvacija gali būti vidinė (malonumas sportuoti) arba išorinė (atlygis, pripažinimas).
- Pasitikėjimas savimi: Tikėjimas savo gebėjimais yra būtinas norint sėkmingai pasirodyti varžybose.
- Koncentracija: Gebėjimas sutelkti dėmesį į svarbiausius dalykus ir atsiriboti nuo trukdžių.
- Emocijų valdymas: Gebėjimas kontroliuoti savo emocijas, ypač streso ir nerimo metu.
- Psichologinis atsparumas: Gebėjimas atlaikyti sunkumus ir greitai atsigauti po nesėkmių.
Priešvaržybinės būsenos
Priešvaržybinė būsena - asmenybės ir būsimo įvykio (varžybų) tarpusavio sąveika, kurią lemia daugelis vidinių ir išorinių veiksnių. Savijauta - fiziologinis ir psichinis veiksmas, lemiamas vidinės būsenos pojūtis, savo būsenos įvertinimas. Varžybinis stresas - teigiama arba ir neigiama emocinė reakcija į savigarbai kilusią grėsmę dėl neatitikimo tarp sportininkui keliamų reikalavimų per varžybas ir jo paties suvokiamų gebėjimų, įgalis tinkamai vykdyti tuos reikalavimus.
Stresas sporte
Varžybinė situacija, nepriklausomai nuo atliekamo fizinio krūvio, yra pakankamai stiprus stresorius. Sportinėje veikloje stresą sukelia ir fiziologiniai, ir psichologiniai stresoriai. Daugelis tyrinėtojų streso priežastimi sporte laiko fiziologinį krūvį. Tačiau tikrieji stipresni stresoriai sporte - psichiniai ir psichologiniai. Sporte situacija stresine laikoma tada, kai varžybose iškeltos sportininkui užduotys neatitinka jo galimybių. Sportinę veiklą lydi reguliari ir aukšta psichinė įtampa, kuri tampa psichologine. Audringas sportinis rezultatas auga. Reikšmingų varžybų metu verda inirtinga lygiareikšmių varžovų kova. Tai ir varžybiniai krūviai. Prieš 30-35 metus sportininkai treniruodavosi kelis mėnesius per metus po dvi; tris arba keturias valandas per savaitę. Sportuojant patiriami reikšmingi psichiniai ir emociniai krūviai, tvyro ir sportinė įtampa. Šiuolaikinis sportas atsijaunina. Vis didėja sporto vaidmuo asmenybės socializacijai. Į šiuolaikinį sportą labai įsiskverbė mokslas. Kaip matome, dabartinis sportas aiškiai išreikštose stresinėse sąlygose pasireiškianti veikla. Jei stresas - būsena, kylanti sudėtingoje situacijoje, vadinasi, ir kalbėti reikia apie įvairius sunkumus ir kliūtis: išorinius (sunkumai, sprendžiant uždavinį, trikdžiai, dirgikliai, blaškantys dėmesį ir kt.) ir vidinius (neigiami motyvai).
Taip pat skaitykite: Laisvalaikio sportas ir motyvacija
Streso samprata ir rūšys
Stresas - tai įtampa, įtampos būsena. Kenksmingas stresas vadinamas distresu. Jis visada nemalonus. Šias sąvokas moksliniais terminais pavertė kanadietis Hansas Selye 1936 m., o vėliau švedas Lenardas Levi pasiūlė terminą „eustresas“ (graikiškas priešdėlis „eu“ reiškia „geras, palankus“). Stresinė varžybų situacija trukdo sportininkui atskleisti maksimalius fizinius gebėjimus todėl, kad dėmesį sunku sukoncentruoti tuo momentu svarbiems faktoriams. Stresinėje situacijoje sportininkas išeikvoja daug nervinės energijos pergyvendamas ir įveikdamas savo prislėgtą būseną, ir kuo blogiau atliekamas veiksmas, tuo labiau tokia būsena apima sportininką. Tai apatija. Stresorius gali veikti ir teigiamai - tada jis žmogų aktyvina ir skatina įveikti sunkumus. Garsūs sportininkai, geri aktoriai sužadinti jaudulio, klesti ir pranoksta kitus. R. Lazarus pasiūlė skirti fiziologinį (biologinį) ir emocinį (psichologinį) stresą. Fiziologinio streso teoriją sukūrė H. Selye (1992). Šios teorijos atsiradimui nemažą vaidmenį suvaidino atsitiktinai H. H. Selye kiekvieną nespecifinę kūno reakciją į jam iškeltą užduotį laiko stresu. Šiuos veiksnius jis vadina stresoriais. H. Priklausomai nuo to, kokie stresoriai sukelia stresą, skiriamas fiziologinis ir psichologinis, t. y. emocinis stresas. Krepšininkų stresus dažniausiai sukelia perkrovimas, laiko trūkumas, blogas vadovavimas komandai, nesaugi komandos politika, nesugebėjimas suderinti įsipareigojimus ir atsakomybes; vaidmenų konfliktai, komandos bei asmenybės vertybių neatitikimas. Įvairiausi (neįprasti, netikėti) pasikeitimai, frustracijos t. y. Psichologinis stresas atima iš sportininkų daugiau psichinės energijos nei bet koks kitas veiksnys. Stresas gali palaužti pasitikėjimą savimi ir priversti sportininkus suabejoti savo pajėgumu. Dėl jo sportininkai netenka galimybės parodyti savo įgūdžius, kuriuos lavino ilgą laiką treniruodamiesi. Nors žmonės į stresą reaguoja įvairiai, visomis situacijomis streso priežastis iš esmės yra ta pati. Streso nesukelia situacija, aplinka ar konkretūs žmonės. Sresas - tai tokia žmogaus būsena, kurią sukelia įvairūs psichologiniai ir emociniai individui reikšmingi dirgikliai. Kartais neigiamos emocijos gali tapti net ligos priežastimi, jeigu jos sutrikdo centrinės nervų sistemos veiklą (Skirius, 1985). Tai labiau iššaukia emocinį nuovargį nei fizinis krūvis. Šios jo susidarymo, kai reikia spręsti itin sunkius uždavinius, tuo momentu viršijant mąstymo fizines ir psichines jėgas (OB:8=, 1978). Ilgą laiką buvo manoma, kad tik negatyvūs faktoriai sukelia stresą. Tačiau dabar yra aišku, kad jį gali sukelti kaip negatyvūs, taip ir pozityvūs faktoriai. Ne kiekviena sunkioje ar grėsmingoje situacijoje susidariusi emocinė būsena sukelia stresą, o taip pat ne kiekviena streso metu kilusi reakcija yra būdinga tik šiai stresinei būsenai ir kitomis aplinkybėmis atsirasti negali (specifinės stresinės reakcijos - endokrininės, kardiovaskulinės ir kt.), gali būti lydimos nuovargio, ligos ir t.t. Vadinasi, remiantis tik vegetaciniais ir endokrininiais poslinkiais streso diagnozuoti negalima, nes jie nėra išimtinai būdingi tik šiai būsenai, o taip pat kyla įtakojami neigiams emocijoms, nuvargus ir t.t.
Streso įveikimo strategijos
Gebėjimas kovoti su stresu, jo įveikimas yra svarbus uždavinys kiekvienam sportininkui per sporto varžybas. Stiprus stresas neišvengiamas profesionaliajame sporte. Neveiksmingas streso įveikimas per varžybas susijęs su sportininko nepasisekimu varžybose ir profesinėje karjeroje. Netinkamas streso įveikimas ir nepasisekimas per sporto varžybas gali turėti žalojančių pasekmių sportininko sveikatai, gerai savijautai, socialiniam funkcionavimui.
Vyrų ir moterų streso įveikimo strategijų skirtumai
Tyrimo tikslas - atskleisti sportuojančių vyrų ir moterų suvokto varžybų streso ir jo įveikimo strategijų skirtumus. Tyrimas atliktas 2011 m. per Lietuvos jaunimo lengvosios atletikos čempionatą. Tiriamųjų imtis: 17-21 metų sportininkai (n = 116), iš jų 60 vyrų ir 56 moterys. Taikyti tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė; anketinė apklausa; matematinė statistika: Chronbacho alfa (Cronbach‘s alpha), Stjudento t (Student t) testas, Chi kvadrato (χ2 ) kriterijus. Streso stiprumui įvertinti buvo sukurta Sportininkų suvokto varžybų streso skalė, sportininkų streso įveikimo strategijai per varžybas nustatyti - Sportininkų streso įveikimo būdų skalė. Darbe pasitelktas Anshelio (Anshel, 2001) streso įveikimo strategijų klasifikavimas. Juo remiantis sportininkų per varžybas naudojamos strategijos klasifikuojamos taip: priartėjimo elgesio, priartėjimo kognityvinė, vengimo elgesio ir vengimo kognityvinė. Priartėjimo elgesio streso įveikimo strategija susideda iš sąmoningų veiksmų atsakant į stresinį įvykį ir apima konfrontaciją su stresoriumi, aktyvų informacijos ir socialinės paramos ieškojimą, kalbėjimą apie jausmus. Priartėjimo kognityvinė strategija apibūdina suaktyvėjusį nemalonios situacijos priėmimą. Ji apima galvojimą apie stresinį įvykį ir jo analizavimą, efektyvaus atsako planavimą. Vengimo elgesio strategija susideda iš sąmoningų veiksmų tam, kad sportininkas fiziškai atsitrauktų nuo streso šaltinio. Ši strategija apima įsitraukimą į kitą veiklą, stresinių situacijų vengimą. Vengimo kognityvinė streso įveikimo strategija rodo sąmoningas pastangas psichologiškai atsitraukti nuo streso šaltinio, taip sudarant sąlygas išlaikyti dėmesį ir imtis kitos užduoties. Ji apima psichologinį atsitraukimą, nepaisymą, stresoriaus pakartotinį interpretavimą.
Nustatyta, jog vyrai per sporto varžybas pasižymi mažesniu suvokto streso įverčiu nei moterys (p = 0,024). Išanalizavus tyrimo duomenis taip pat nustatyta, kad vyrai ir moterys per sporto varžybas naudoja skirtingas įveikimo strategijas. Duomenų analizė parodė, jog vyrai dažniau nei moterys per sporto varžybas naudoja priartėjimo elgesio (χ2 = 3,12; p = 0,04) ir priartėjimo kognityvinę (χ2 = 3,04; p = 0,03) įveikimo strategijas, o moterys dažniau nei vyrai naudoja vengimo elgesio (χ2 = 4,71; p = 0,03) ir vengimo kognityvinę (χ2 = 4,18; p = 0,04) streso įveikimo strategijas. Keltos hipotezės pasitvirtino.
Sporto nauda psichologinei sveikatai
Sportas jau per amžius vertinamas dėl fizinės naudos žmogui. Puikus pavyzdys - kardio arba aerobinių treniruočių nauda širdies ir kraujagyslių sveikatos gerinime bei ištvermės didinime. Tačiau teigiamas sporto poveikis psichikai yra ne mažiau svarbus. Europoje vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip sportas svarbus ne tik kūnui, bet ir sielai. Dabartinis požiūris yra holistinis ir mokslas jį pagrindžia. Fizinis aktyvumas skatina endorfinų, vadinamųjų „geros savijautos“ hormonų, gamybą. Endorfinai slopina streso percepciją ir dėl to jį mažiau jaučiame. Europos Komisijos tyrimų duomenimis, reguliariai sportuojantiems asmenims sportas gali sumažinti streso lygį net 40 %. Be to, protinio susikaupimo reikalaujančios sporto šakos, pavyzdžiui, tenisas ar futbolas, padeda nukreipti dėmesį nuo streso sukėlėjų. Depresija yra viena iš dažniausių psichikos sveikatos problemų. Laimei, moksliškai įrodyta, kad sportas padeda valdyti depresijos simptomus, sušvelnina depresijos poveikį, nes didina serotonino kiekį smegenyse. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atliktas tyrimas rodo, kad reguliarią fizinę veiklą turintiems žmonėms, tikimybė susirgti depresija yra 25 % mažesnė, palyginti su tais, kurie neaktyvūs. Be to, Eurobarometro apklausos apie sportą ir fizinį aktyvumą duomenys atskleidžia, kad net ir nežinodami šios statistikos, daugelis europiečių sportuoja būtent tam, kad pagerintų nuotaiką ir proto aiškumą. Ap 30 % respondentų, kaip pagrindinę aktyvaus gyvenimo priežastį nurodė „psichinę gerovę“. Taip jie siekia sukurti ilgalaikį emocinį stabilumą. Sportas gali aštrinti kognityvines funkcijas. Taip yra dėl to, kad fizinio krūvio metu į smegenis patenka daugiau kraujo. Europos sporto ir psichikos sveikatos aljanso atliktų tyrimų duomenimis, sportuojantiems asmenims geriau sekasi atlikti užduotis, kurioms reikia susikaupimo, planavimo ir koordinavimo. Tai ypač akivaizdu sporto šakose, kuriose reikia strategijos ir greito sprendimų priėmimo, pavyzdžiui, krepšinyje ar fechtavime. Viena iš nepastebimų sporto privalumų psichologijai yra bendruomeniškumo jausmas, kurį jis skatina. Dalyvavimas komandinėse sporto šakose ar net grupinių treniruočių užsiėmimai suteikia, o šiais laikais ir prisijungimas prie soc. Europos Komisijos pradėtos Europos sporto savaitės iniciatyvos duomenys rodo, kad 60 % bendruomeninių sporto programų dalyvių pastebi tokią naudą. Sportuojantys žmonės gali smarkiai pasikelti savigarbą ir išsiugdyti pasitikėjimą savimi. Tai ypač jaučiasi jaunų žmonių tarpe, kuriems, pagal Europos Komisijos atlikto tyrimo duomenis, sportavimas gali net padėti pasiekti geresnių rezultatų moksle.
Taip pat skaitykite: Depresijos statistika tarp vyrų nėštumo metu
Jaunųjų sportininkų streso valdymas
Nors jaunimo sportas ir varžybos teikia daugybę naudos, jos taip pat kelia unikalius psichologinius iššūkius, ypač stresą. Sporto veiklos sukelta nerimo būsena vaikams gali tapti rimta problema ne tik patiems jauniesiems sportininkams, bet ir jų šeimoms. Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kodėl sporto varžybos sukelia stresą vaikams, kaip atpažinti jo požymius, koks turėtų būti tėvų vaidmuo ir kaip padėti vaikams ugdyti emocinį atsparumą. Sporto varžybos natūraliai sukuria įtampą vaikams dėl daugelio psichologinių ir fiziologinių priežasčių. Viena pagrindinių - rezultatų lūkesčiai, kurie gali kilti iš pačių vaikų, bendraamžių, trenerių ar tėvų. Vaikų nerimas prieš varžybas dažnai susijęs su baime būti neigiamai įvertintiems kitų akivaizdoje. Ypač jauniems sportininkams sudėtinga valdyti šiuos jausmus, nes jų emociniai įgūdžiai dar formuojasi. Minios dinamika taip pat stipriai veikia vaikus. Žiūrovai, ypač tėvai ir artimieji, gali netyčia didinti spaudimą savo reakcijomis, komentarais ir lūkesčiais. Spaudimas jaunimo varžybose taip pat kyla dėl laimėjimų kultūros, kai pergalė tampa vieninteliu sėkmės matu. Norint padėti vaikui, pirmiausia reikia gebėti atpažinti jo patiriamo streso požymius. Jei pastebite, kad vaikas bijo sporto treniruočių, tai gali būti ženklas, kad jo patiriamas stresas tapo pernelyg intensyvus. Jaunojo sportininko pervargimo simptomai dažnai apima chronišką nuovargį, kuris nepraėna net po poilsio, motyvacijos praradimą ir anksčiau teikusios malonumą veiklos vengimą. Tėvų elgesys yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių vaiko patiriamą stresą sporto varžybose. Palaikomasis, į procesą orientuotas skatinimas padeda vaikams susikoncentruoti į asmeninį tobulėjimą, o ne į išorinius rezultatus. Kai tėvai pabrėžia pastangų svarbą, vaikai išmoksta vertinti savo darbą ir pažangą, o ne tik galutinius rezultatus. Tėvai turėtų stengtis sukurti palaikančią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugūs dalyti savo jausmus apie sportą ir varžybas. Vengiama spaudimo ir pozityvus grįžtamasis ryšys vaikams padeda išlaikyti motyvaciją ir mėgautis sportu. Vienas svarbiausių aspektų - išlaikyti sveiką balansą tarp paramos ir autonomijos suteikimo. Padėti vaikams ugdyti emocinį atsparumą yra vienas svarbiausių būdų mažinti sporto varžybų sukeliamą stresą. Mindfulness (dėmesingumo) praktikos, gilaus kvėpavimo technikos ir gebėjimas sutelkti dėmesį į užduotį, o ne į rezultatus, yra svarbūs įrankiai, padedantys vaikams tvarkytis su sporto konkurencija. Klaidų normalizavimas taip pat yra svarbi emocinio atsparumo ugdymo dalis. Vaikai turi suprasti, kad klaidos yra neišvengiama mokymosi proceso dalis, o ne katastrofos. Įvairių sporto šakų išbandymas gali padėti vaikams atrasti tas veiklas, kurios teikia jiems daugiausia džiaugsmo ir mažiausiai streso. Emocinio žurnalo rašymas gali būti efektyvus būdas vyresniems vaikams stebėti savo jausmus ir pastebėti streso trigerius. Nors tam tikras streso lygis sporto varžybose yra normalus, svarbu atpažinti, kada įtampa tampa pernelyg didelė ir reikalinga profesionali pagalba. Perdegimo požymiai jaunimo sporte dažnai apima nuolatinį nuovargį, kuris nepraėna net po ilgesnio poilsio, visišką motyvacijos praradimą ir anksčiau mėgtos veiklos vengimą. Jei pastebite šiuos požymius, svarbu nedelsiant ieškoti sporto psichologo ar kito psichikos sveikatos specialisto pagalbos. Ieškant tinkamo specialisto, verta atsižvelgti į jo patirtį dirbant su vaikais ir sporto psichologijos srityje. Gydytojas, mokyklos psichologas ar pediatras gali padėti suorientuoti ir nukreipti pas tinkamą specialistą. Bendradarbiavimas su treneriais ir mokyklos personalu taip pat yra svarbus. Jie gali padėti sukurti palaikančią aplinką ir pritaikyti treniruočių intensyvumą pagal vaiko poreikius. Nors sporto varžybos gali kelti stresą vaikams, tinkamai suteikta tėvų parama, atviri pokalbiai apie jausmus ir tinkamų streso valdymo įrankių įgijimas padeda užtikrinti, kad sportas išliktų teigiama jėga augimui ir vystymuisi. Kaip tėvai, galime aktyviai naudoti aptartas strategijas, išlikti įsitraukę į vaiko sportinę veiklą teigiamu būdu ir ieškoti profesionalios pagalbos, jei kyla rimtų susirūpinimų. Galiausiai, svarbiausia nepamiršti, kad pagrindinis sporto tikslas vaikystėje turėtų būti ne tik fizinių įgūdžių tobulinimas, bet ir džiaugsmo, komandinio darbo, bei sveiko požiūrio į konkurenciją ugdymas. Pradėkite palaikantį pokalbį, kad suprastumėte jo jausmus; venkite iškart spausti arba nuolaidžiauti. Padėkite jam sutelkti dėmesį į malonumą ir mažus žingsnius, o ne į rezultatus. Taip, vidutinis streso lygis gali motyvuoti ir padėti vaikams susikaupti.
Tyrimai
Šio tyrimo tikslas - ištirti skirtingo meistriškumo lygio Lietuvos moterų krepšinio rinktinės, LMKL Kauno „Laisvės“ ir LSKL „LKKA“ krepšininkių emocines būsenas prieš varžybas. Tyrimo metodai: anketinė apklausa (SAN skalė ir anketa, skirta nustatyti požiūrį į artėjančias varžybas), Dž. Tyrimas atliktas 2006-2007 metais, apklausti 35 krepšininkai (kiekvieną komandą sudaro tiek žaidėjų). Nustatyta, kad polinkis jausti neadekvatų nerimą per varžybas trukdo sportininkams siekti geresnių rezultatų. Todėl tokiems sportininkams reikia skirti ypatingą dėmesį, padėti jiems nugalėti arba kiek nors prislopinti tokios būsenos poveikį. Ugdymas efektyvus tik tada, kai jį lydi teigiamos emocijos. Taigi kiekvieno trenerio ir sporto psichologo pareiga - išmokyti sportininką ne slopinti neigiamas emocijas, o transformuoti jas į teigiamas.
Suvokto streso, jo šaltinių ir sporto varžybų rezultatų sąsajos
Šio darbo tikslas - nustatyti sąsajas tarp suvokto sporto varžybų streso, jo šaltinių, įveikimo ir sporto varžybų rezultatų. Šis tiriamasis darbas padėtų susidaryti veiksmingo streso įveikimo vaizdą ir padėtų kuriant sportininkų ugdymo programas. Darbe pateikiami sportininkų, dalyvavusių 2011 metų Lietuvos jaunimo lengvosios atletikos pirmenybių bėgimo ir techninių rungčių varžybose, rezultatai. Tyrime dalyvavo 116 sportininkų (60 vaikinų ir 56 merginos), jų amžius nuo 17 iki 21 metų. Sportininkams tirti buvo sukurtas originalus klausimynas, kurį sudarė keturios dalys: suvokto varžybų streso šaltinių klausimas; sportininkų suvokto varžybų streso skalė; sportininkų streso įveikimo būdų skalė; varžybų rezultatų klausimas. Tyrimo rezultatai atskleidė tendenciją, kad sportininkai, kurių suvoktas streso šaltinis per sporto varžybas yra išorinis, pasižymi stipresniu suvokto streso lygiu nei tie, kurių suvokto streso šaltinis yra vidinis. Tačiau skirtumas tarp grupių statistiškai nereikšmingas. Pirmoji prielaida apie streso lygio sąsajas su streso šaltinio pobūdžiu nepasitvirtino. Taip pat buvo nustatyta tendencija, kad sportininkų, kurie per varžybas naudoja priartėjimo elgesio ir vengimo elgesio streso įveikimo strategijas, suvokto streso įverčių vidurkis yra didesnis nei tų, kurie naudoja priartėjimo kognityvinę ir vengimo kognityvinę streso įveikimo strategijas. Tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas tarp šių grupių nebuvo nustatytas. Antroji prielaida apie įveikimo strategijos sąsajas su suvokto streso lygiu nepasitvirtino. Buvo nustatyta, kad aukštesnis streso lygis susijęs su geresniais sportiniais rezultatais. Statistiškai reikšmingai suvokto streso lygio įverčiai skiriasi grupių, kurių sportininko varžybų rezultatas yra geresnis ir toks pats kaip ir jo asmeninis rezultatas, taip pat grupių, kurių sportininko asmeninis rezultatas yra geresnis ir blogesnis už jo asmeninį rezultatą, ir grupių, kurių sportininko rezultatas yra toks pats ir blogesnis už jo asmeninį rezultatą. Trečioji prielaida, kad sportiniai rezultatai susiję su suvokto streso lygiu, pasitvirtino. Geresni rezultatai susiję su stipresniu stresu, o blogesni - su silpnesniu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad statistiškai reikšmingos sportinių rezultatų grupių ir naudojamos įveikimo strategijos grupių sąveikos nėra, tačiau pastebėta tendencija, kad suvokto streso stiprumas sąveikauja su varžybų rezultatais ir sportininko streso įveikimo strategija. Suvoktas stiprus stresas ir naudojamos priartėjimo elgesio bei vengimo kognityvinė įveikimo strategijos susijusios su geresniais sportininko varžybų rezultatais; suvoktas silpnas stresas ir naudojama vengimo elgesio strategija yra susijusi su blogesniais sportininko rezultatais.
Taip pat skaitykite: Pogimdyvinės depresijos simptomai