Psichologija - mokslas, tyrinėjantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius psichologijos atstovus ir jų indėlį į šį mokslą.
Humanistinės psichologijos atstovai
Humanistinė psichologija - psichologijos kryptis, tirianti žmogaus unikalumą, jo vidines galias. Dėl šių galių žmogus kuria save ir aplinkinį pasaulį, tobulėja, sprendžia atsakomybės, pasirinkimo, meilės, tikėjimo, įkvėpimo, kančios, džiaugsmo ir kitas problemas. Humanistinės psichologijos atstovai siekia suvokti žmogų kaip nedalomą visumą, įvertinti jo unikalumą ir atskleisti jo saviraiškos bei kūrybiškumo ištakas. Humanistinės psichologijos koncepcijos grindžiamos Sokrato, Platono, B. Pascalio, J.-J. Rousseau, A. Schopenhauerio, F. Nietzsche’s ir kitų filosofų idėjomis.
Humanistinė psichologija susiklostė Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. 6-7 dešimtmetyje, atsiradimą lėmė civilizacijos raidos sukrėtimai per Antrąjį pasaulinį karą ir reakcija į psichologijos raidos ypatumus - mechanistinę tradiciją, psichikos procesų analizę neatsižvelgiant į žmogaus visumą. Kaip priešprieša biheiviorizmui ir psichoanalizei humanistinė psichologija buvo pavadinta trečiąja kryptimi.
Pradininkai ir svarbiausi atstovai
Humanistinės psichologijos pradininkai - C. Bühler, G. W. Allportas, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas H. Murray ir kiti. Jie teigė, kad reikia analizuoti realias žmogaus gyvenimo problemas ir numatyti praktinį jų sprendimo būdą, atsižvelgti į unikalią žmogaus prigimtį, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimą ir aprėpti visą asmenybę. Kiti svarbiausi humanistinės psichologijos atstovai: A. H. Maslow, C. R. Rogersas, R. May.
A. H. Maslow iškėlė saviaktualizacijos, žmogaus poreikių hierarchinės struktūros, stokos ir raidos motyvacijos idėjas, tyrė brandžias, save realizavusias asmenybes, atliko žmogiškųjų vertybių analizę. C. Rogersas laikomas humanistinės psichologijos praktiniu atstovu, nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių kūrimo pradininku. R. May savo veikaluose pabrėžė tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus.
Taip pat skaitykite: Pagalba ir gerovė: psichologijos specialistai
Metodai ir taikymas
Humanistinės psichologijos objekto humanizavimas lėmė tyrimo ir psichologinio poveikio metodus: psichologai nesilaiko formalaus atstumo tarp konsultanto ir konsultuojamojo, tiki jo galimybėmis ir gebėjimu atsakyti už savo elgesį, nediagnozuoja, neinterpretuoja jo sutrikimų, pabrėžia tik tai, kas tuo metu vyksta. Humanistinės psichologijos idėjos taikomos medicinoje, pedagogikoje ir vadyboje.
Humanistinė psichologija Lietuvoje
LIETUVOJE humanistinės psichologijos idėjos kartu su egzistencinės psichoterapijos koncepcijomis pradėjo plisti 20 a. antroje pusėje.
(Pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Fromm‘o aktualumas šiuolaikinei psichoterapijai“, kuri vyko 2013 m. gegužės 17 d.) Psichologijos, o ne psichoterapijos, terminas reiškia, kad reikės pažvelgti maždaug į 20 su virš metų laikotarpį, kai Lietuvoje humanistinės psichologijos gyvavimas buvo įformintas ir nuo 1991 metų egzistuoja asociacijos rėmuose, nors pati humanistinė psichologija Lietuvoje kiek anksčiau prasidėjo jos idėjų propagavimu kiek tai buvo įmanoma tuo laiku, t.y. kažkur keletą metų prieš tai. Maždaug nuo 1994-95 metų.
Humanistinės psichologijos priešistorija Lietuvoje buvo susijusi su keliais žmonėm, t.y. dabartiniu profesoriumi Rimantu Kočiūnu, Aleksandru Kučinsku, Remigijumi Bistricku ir dar eile kitų psichologų. Tai pirmiausia buvo bandymas įvesti į dar tik besiformuojančią psichologinę praktiką visumoje, į psichologinį konsultavimą, grupinę terapiją, asmeninę psichoterapiją amerikiečių humanistinės psichologijos mokyklos tam tikrus elementus. Šia prasme tuo laiku buvo gana reikšmingos dviejų psichoterapijos patriarchų Viktoro Franklio ir Karlo Rodžerso kelionės į tuometinės Tarybų Sąjungos sostinę Maskvą. Jie ten pravedė seminarus, kuriuose sugebėjo sudalyvauti Rimantas Kočiūnas. Na dar praktikoje turėjo įtakos tuo metu labai populiarūs pavasariniai Vilniaus psichoterapiniai seminarai, į kuriuos atvykdavo dalyviai iš visos Tarybų Sąjungos. Ten jau vyko tam tikri humanistinės psichologijos bandymai. Kaip būtent reikia dirbti su klientu, kuris kreipiasi dėl savo problemų, kokiu būdu organizuoti susitikimų grupes, kad jos būtų humanistiškai orientuotos. Tai čia daugumoje K. Taip grupelė Lietuvos psichologų karts nuo karto diskutuodavo, o apie 1990 metus ji persikėlė į Vilniaus Universitetą. Nuo tada prasidėjo labiau susiformavusios grupės susitikimai. Jie vykdavo kartą per mėnesį, ir kur kas nors pateikdavo pranešimą sau svarbia tema iš humanistinės-egzistencinės psichologijos.
Situacija iš esmės pasikeitė po pirmos Tarybų Sąjungos ir JAV humanistinės psichologijos konferencijos 1991 metų vasarą, kuri vyko Maskvoje. Joje dalyvavo Leonas Judelevičius ir dar eilė Vilniaus Universiteto tuometinių psichologijos studentų. Ir maždaug praėjus pusmečiui po Maskvos konferencijos, 1991 m. pabaigoje įkūrė Lietuvos Humanistinės psichologijos asociaciją, kurios pirmuoju prezidentu tapo jos pradininkas Lietuvoje Rimantas Kočiūnas. Atsiradus asociacijai, humanistinė psichologija Lietuvoje įėjo į kryptingas vėžias, organizuojant savo krypties renginius plačiam psichologų ratui. Tai buvo reikalinga tam, kad galėtume realizuoti mūsų psichologų poreikį susigaudyti tuometinės Vakarų humanistinės psichologijos idėjų erdvėje, ir tam, kad mūsų psichologai galėtų įgyti platesnę praktinę patirtį. Taip pat buvo svarbu išsiaiškinti, kokios yra mūsų pačių galimybės realizuoti humanistinės psichologijos idėjas praktikoje. Per kelis metus atvyko keletas humanistinės psichologijos mokyklos specialistų iš Vakarų, ir taip mes akivaizdžiai susipažinome su pagrindinėmis humanistinės psichologijos pakraipomis. Iš jų paminėtini Ben Kolodzin, kuris supažindino su potrauminiu darbu humanistinėje paradigmoje, profesorius Stanley Krippner iš Saybrook humanistinės psichologijos instituto (Kalifornija) ir profesorė Rut-Inge Heinze ir Berklio universiteto.
Taip pat skaitykite: Ugdymo tikslai asmenybei
Profesorius S.Krippner buvo vienas iš humanistinės psichologijos steigėjų, žinomas savo darbais transpersonalinėje psichologijoje, tyrinėjęs šamanišką tradiciją, virš 20 metų vadovavęs Sapnų tyrimo laboratorijai ir sukūręs originalią asmeninės mitologijos koncepciją. Į Lietuvą S. Krippner buvo atvykęs net tris kartus, įvairiais aspektais pristatydamas savo asmeninės mitologijos koncepciją. Krippner‘io koncepcija turėjo nemažą įtaką ir paties mitologijos teoriniuose tyrinėjimuose ir praktiniuose bandymuose. Kultūros antropologijos profesorė Rut-Inge Heinze į Lietuvą buvo atvykusi du kartus ir pravedė šamanizmo studijų seminarus, orientuotus į šiuolaikinę humanistinę psichoterapiją. Visų šių autorių seminarai turėjo didelį susidomėjimą, nes į juos atvykdavo daug dalyvių, tame tarpe ir nemažai studentų.
Tas asociacijos judėjimas su užsienio specialistų pritraukimu tęsėsi iki 1998 metų ir pasibaigė su bendra tarptautine konferencija, kuri vadinosi „Humanistinė psichologija, įžengiant į XXI amžių“. Šioje konferencijoje iš Vakarų dalyvavo jau minėtas prof. S.Krippner, humanistinės psichologijos metodologas iš Seibruko instituto prof. Collen‘as, mitologo Džozefo Kempbello fondo prezidentė Rebeka Armstrong , humanistinės psichologijos atstovas iš Anglijos prof. Su ta konferencija galima sakyti užsibaigė LHPA poreikis turėti kažkokių tai išorinių idėjų ir praktikos šaltinių. Nors jau iki tol mūsų asociacijoje buvo vykdomos savarankiškos paieškos, bet dar daug renginių vyko tarytum paraleliai, derinant savo pačių veiklą su atvykusiais iš užsienio autorių seminarais. Dar iki tos konferencijos buvome sumanę prie LHPA sukurti savotišką Seibruko instituto filialą Lietuvoje, bet dėl techninių sunkumų šito projekto nerealizavome, bet tas užmanymas turėti savo mokymo įstaigą buvo realizuotas kitaip. LHPA lyderiai 1986 m. Tai kaip vyko tie mūsų idėjiniai ieškojimai? Taigi, pradedant nuo 1992-1993 m., mes jau pradėjime galvoti apie mūsų pačių rengiamus seminarus, tiek teorinius, tiek praktinius, ir jau 1992 m. įvyko keli mūsų pačių organizuoti seminarai. Pirmiausia transpersonalinės psichologijos seminaras jau 1992 m. rudenį, kuris įvyko Baltijos pajūryje, Palangoje ir buvo pavadintas „transpersonaliniu žaidimu“. Dar prieš įsisteigiant asociacijai, pas mus jau buvo įvykę keli seminarai su holotropiniu kvėpavimu ir tuo matu populiaria LSD terapija. Bet jie buvo uždari ir vyko labai ribotoje dalyvių erdvėje. Toliau didele dalimi mano paties iniciatyva, transpersonalinės psichologijos sferoje buvo pasiūlyta mitologijos studijų idėja. Ją iniciavo jau įvykęs susitikimas su S. Krippner ir pirmo transpersonalinės psichologijos seminaro rengimas 1992 metais. Į mitologiją buvo pasiūlyta pažvelgti kaip į specifinės pasaulėžiūros formą, kuri yra susijusi su ta užasmenine erdve, prie kurios bando prisiliesti tradicinė transpersonalinė psichologija. Dabartiniame pasaulyje mitologija nėra tokia akivaizdi ir realistiška kaip koks nors mokslinis faktas. Bet ji egzistuoja savotiškame užribyje, kuris ir dabartiniam žmogui gali būti prieinamas.
Tai tas pirmasis transpersonalinės psichologijos seminaras sutraukė nemažai dalyvių, tame tarpe studentų, ir atskleidė galimybę prisiliesti prie vidinės, giluminės mitologijos, kurioje yra gana sunku atskirti, kas yra asmeninė, o kas kolektyvinė, nes tai yra tarpusavyje susipynę, integravęsi asmenybėje. Tie seminarai turėjo tolesnius pratęsimus dešimčiai metų iki 2001 m., kurie tradiciškai ir toliau vyksta rudenį pajūryje. Jeigu lyginti su psichoanalize, tai paieškos transpersonalinės psichologijos srityje, bandant prisiliesti per asmeninę mitologiją prie kolektyvinės mitologijos, yra panašus į perėjimą psichoanalizėje nuo froidiškos asmeninės pasąmonės link Karlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės paradigmos. Tai yra tai kas susiformuoja kaip pasaulėžiūra, egzistuojanti įvairiomis formomis (ne tik verbaline), kuri gali būti ir aiškiai reflektuojama kaip asmeninis supratimas, vertybinės orientacijos, ir būti gana išplaukusiame pavidale, kaip tam tikra nežinia kaip susiformavusi vidinė nuostata (pvz., konservatyvumas) ar net kaip imprintingas tam tikram maistui. Taip seminaruose daugybę kartų įsitikinome, kad žmogaus asmeniniai mitai integruojasi ne tik su kultūros mitologija, bet ir su socialine mitologija, kas iki tol šaltiniuose nebuvo akivaizdžiai akcentuojama. Tai ypač aktualu, nes socialinė mitologija yra būtent ta dabar veikianti mitologija, kuri užvaldo didžiules žmonių mases, kurios konkretūs mitai egzistuoja palyginus neilgą laiką, bet kurie energetiškai yra labai įtakingi ir taip patraukia daug žmonių. Tuo pačiu socialinių mitų įtakoje įvyksta nepastebima asmenybės infliacija, pasireiškianti nereflektuojamu priešinimuisi kitokioms pasaulėžiūroms, ir galiausiai ardanti asmenybės etinį pagrindą. Tai tie vėlesni seminarai buvo ir į tai nukreipti - per asmeninę mitologiją atskleisti veikiančią socialinę mitologiją. Kiekvienas tas mitinio patyrimo seminaras turėdavo savo temą, pvz., „Išsilaisvinimas“, „Niekas“, „Autoportretas“ ir 2001 m. Tai tas socialinės mitologijos aspektas kažkiek susišaukia su Eriko Fromm‘o socialinės erdvės studijomis psichoanalizėje, kuriose jis pabrėžia sociumo svarbą žmogui.
Skirtumas tik tas, kad Fromm‘as socialines paradigmas analizavo per Ego susidūrimą ir konfliktą su Super-ego psichoanalitinės koncepcijos rėmuose, o mes į socialinius mitus žvelgiame kaip į bandymą pakeisti tradicinius kultūros mitus, su kurių trūkumu šiuolaikinis žmogus nuolat susiduria. Vėliau nuo 2002 m. LHPA mitologinius seminarus transformavome į platesnio pobūdžio seminarus, kurie buvo pavadinti „transkultūrinės psichologijos seminarais“. Šiuose seminaruose į kultūrą buvo žiūrima labai plačiai, išeinant iš įprasto kultūros psichologijos rėmų, kaip į visą tai, kas egzistuoja kaip vientisas laukas ir yra susiję su žmonėmis. Tai yra ne tik žmogaus kuriama specifinė tarpusavio gyvenimo erdvė, bet ir tai, ką formuoja kiti subjektai. Jau pats pirmas tarpkultūrinės psichologijos seminaras „Miškas“ buvo skirtas miškui kaip kultūrai, bei žmogaus vietai toje medžių miško kultūrinėje erdvėje. Didelė dalis šio seminaro užsiėmimo vyko miške, o ne tik patalpose, bandant prisiliesti prie archajiško baltų santykio su mišku, kaip su šventa giraite, kuri buvo svarbesnė už visus pagoniškus dievus. Sekančiame seminare kaip savitą kultūrą ėmėme delfinus ir, kad galėtume užmegzti akivaizdesnį santykį su jais, šis seminaras vyko Klaipėdos delfinariume. Iš viso įvyko penki LHPA tarpkultūrinės psichologijos seminarai, kuriuos užbaigėme 2006 m. Nuo 2007 m. šie seminarai buvo dar kartą transformuoti nauja kryptimi, kuri buvo pavadinta „Kitokios realybės“ simpoziumais, o pirmas seminaras buvo skirtas „paraleliniams pasauliams“. Šiuose seminaruose-simpoziumuose mes perkėlėme įprastą transpersonalinį požiūrį plėsti žmogaus sąmonę link to, kai būtų galima paprastai prisiliesti prie realybės įvairiapusiškumo. Čia svarbu ištirti įvairias galimybes, kaip būtų galima blaivioje sąmonės būsenoje patirti tai, kas paprastai žmogui yra neprieinama. 2012 m. Nuo šių 2013 metų šiuose seminaruose vėl įvedame naują kryptį, kurią pavadinome „Futuristinės psichologijos simpoziumu“, kurio pirmajame seminare „2040: Ciklai“ pabandysime prisiliesti prie mūsų ateities.
Reikia pastebėti, kad JAV būdinga transpersonalinės psichologijos kryptis, kuri liečia pakitusias sąmonės būsenas, pas mus neturėjo didesnio intereso ir asociacijoje neprigijo. Tuo tarpu kultūrologinės pakraipos Vakarų transpersonalinė psichologija, ypač ta kuri liečia šamanizmo studijas, pas mus irgi susilaukia atgarsio ir yra nuolat palaikoma. Su Tomsko (Rusija) Universiteto humanistinės psichologijos katedra 2005 m. jau kelių žmonių grupė dalyvavo susitikimo su Altajaus (Pietų Sibiras) šamanizmo seminare, o 2014-15 m. Apibendrinant galima sakyti, kad šita transpersonalinė humanistinės psichologijos kryptis daugumoje asociacijoje buvo realizuojama per rudeninius seminarus pajūryje ir kartais per kitus pavienius seminarus. Visų tų seminarų teorinis apibendrinimas buvo daromas per LHPA mokslines konferencijas Vilniuje mano ir kitų autorių pranešimuose, o taip pat keliose LHPA tarpdisciplininėse konferencijose Kaune.
Taip pat skaitykite: Žvilgsnis į psichologijos istoriją
Kita kryptis, kuri yra svarbi idėjine prasme, buvo humanistiškai orientuota grupinė psichoterapija ir aplamai darbo grupėje galimybių vystimas. Vienas iš tokių LHPA tradicinių seminarų, kurie vyksta iki šiol buvo Gražinos Kuniskienės grupės, kurios vadinasi „Riba“. Tai yra pažvelgimas į save, savo būtį, įvairias gyvenimo aplinkybes ribos, lūžio kontekste. Tie seminarai kaip taisyklė vyksta metų pabaigoje kaimo vienkiemyje, kur galima atsiriboti nuo kasdieniškų rūpesčių ir civilizacijos šurmulio, gyvenant kelias dienas kartu ir stengiantis pasiekti tą ribą, kad taptų aišku, kas ten darosi. Šiose „Ribos“ grupėse vyksta ieškojimai tarpinėje grandyje, kuri yra kažkur tarp asmenybės ir būties. Kitas tradicinis jau senai egzistuojantis LHPA seminaras - tai Remigijaus Juškėno vadinami transpersonalinės psichologijos seminarai, kurie vyksta Vilniuje pavasariais. Juose tema dažnai būna iš transpersonalinės sferos, pvz., „Kastanedos pasauliai“, bet prisilietimas prie temos vyksta ne transpersonaliniais metodais, o per intensyvų grupinį bendravimą. Tuo jo seminarai yra kažkuo panašūs į pajūrio rudens seminarus, nes jie kitaip yra organizuojami, o svarbiausia, kad juose yra terapinė linkmė, nes R. Šiuo požiūriu turiu atkreipti dėmesį, kad humanistinės psichologijos idėjinėse nuostatose yra pabrėžiama, kad žmogus iš principo yra laisva ir sveika asmenybė, nors gali turėti ir problemų. Bet tos problemos negali būti sutapatinamos su liga, kas dabar yra dažnai daroma asmeninėje terapijoje. Visa tai pas mus buvo suformuluota jau pačioje asociacijos įsisteigimo pradžioje ir patvirtinta jos bendrų nuostatų Deklaracijoje. Tos išlygos yra taikytinos ir Remigijaus Juškėno seminarams, kur jam kaip gydytojui liga gali būti svarbi paradigma, kur ligos simptomai gali būti susiję su seminaro tematika. O visur kitur LHPA seminaruose dalyviai yra priimami kaip sveiki žmonės, kuriems yra svarbi ne terapija, o profesinis ir asmeninis vystymasis, naujos patirties įgijimas.
Kas liečia individualų darbą su klientais, tai dar iki asociacijos įsisteigimo mes jau egzistavusioje susitikimų grupėje kartais tai bandydavome praktikuoti. Tai daugiau įeina į psichologinių mokymų programas ir todėl natūraliai tokia mokymosi praktika iškeliavo į Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto mokymo programas. Skirtingai nuo daugelio kitų psichoterapinių asociacijų LHPA jau nuo pat pražios apsibrėžė, kad jokių mokymo programų nekuria ir nerealizuoja. Tuo turi užsiimti specialios institucijos, kokia yra HEPI, dirbanti humanistinėje ir egzistencinėje paradigmoje. Kitas svarbus ir įdomus LHPA seminaras, kuris pastoviai vyko eilę metų, buvo sapnų grupė. Kartu su Leonu Judelevičiumi mes dviese šią grupę įsteigėme jau pačioje asociacijos susikūrimo pradžioje. Ir ją kartu vedėme Vilniuje apie penkis metus, organizuodami susitikimus kas porą savaičių. Ši sapnų grupė rėmėsi humanistinės psichologijos požiūriu, kad sapnai yra labai individualūs ir pats sapnuotojas turi su kitų pagalba surasti, ką jie jam reiškia. Aiškinantis sapnus nebuvo prisirišama prie metodologinių interpretacijų, o siekiama kaip galima labiau išskleisti įvairias sapno puses. Sapnas būdavo perleidžiamas per susirinkusių grupės asmeninę pri…
Alfredo Adlerio indėlis
Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Atsakymas į šį klausimą ir sudaro Z. Freudo ir A. Adlerio nesutarimo esmę. A. Adleris teigė, kad kiekvienas žmogus yra patyręs nuvertinimą ir menkavertiškumo jausmą jau vien todėl, kad buvo vaikas. Mažas, silpnas vaikas suaugusiųjų pasaulyje dažnai pasijunta bejėgis ir randa būdų įveikti savo menkavertiškumą. Vienas iš tokių būdų, R. Dreikurso metaforiškai pavadintas vandens galia - ašaros.
Žinome, ko tik suaugę nepadarytų, kad išvengtų šios jėgos poveikio. Taigi vaikas, jausdamasis menkavertis, savo sielos kūrybinę galią panaudoja tam menkavertiškumui kompensuoti ir įgyja pranašumą, savo galios pajautą. Pavyzdžiui, priverčia tėvus nusileisti ir paklusti jo norams arba išveda juos iš emocinės pusiausvyros (mažas akmenukas didelį vežimą išverčia). Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) Aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam. Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje.
Norėtume atkreipti dėmesį į A. Adlerio sukurtą terminą „kūrybinė jėga”. Tai labai optimistinis judesys, kartais sukeliantis žmogui gausybę nepatogumų. A. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pažiūrėkime pavyzdį. Klasikinė situacija - mes stovime eilėje. Galbūt prie vairo, tikėdamiesi kuo greičiau pasukti į kairę, gal prie teatro kasos, o bilietai tuoj gali baigtis, gal universitete prie kopijavimo aparato, o pertrauka trumpa. Kažkas užlindo, ir taip, kad pakeisti nieko negalime. Koks gi bus mūsų vidinis judesys? Nuvertinti kitą - parodyti jam, kad pykstam (rankos gestas, suraukti antakiai, burbėjimas) ar bent jau viduje sau pasakyti, ką galvojam (na, aš tai jau taip bjauriai nepasielgsiu). Čia galime matyti menkavertiškumo/ pranašumo siekio dinamiką ir tai, kad abu mūsų vidiniai procesai - tiek jautimasis nuvertintu, tiek jautimasis pranašesniu (paburbėjus ar pasijutus moralesniu) yra fiktyvūs, netikri. Juk mūsų vidinė vertė ir reikšmė nepakito. Ji su tuo nesusijusi. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę. Iš pradžių atėję į naują vietą stengiamės konstruktyviai surasti tokią poziciją, kuri leistų mums jaustis pakankamai reikšmingiems ir tik tam mėginimui nepasisekus galime ieškoti mažiau naudingų mums ir visuomenei būdų.
Pavyzdžiui, šeimyninio gyvenimo pradžioje vyras sutvarko koridorių. Žmona stebisi: „Ir kaip galėjai neišsiurbti dulkių po durų kilimėliu?!” Vyras pajunta, kad jo pastangos ir darbas nuvertintas, jis pats nuvertintas, tad yra nemenka tikimybė, kad kitą kartą jis pasakys: „Na ne, mano tėvas netvarkydavo ir aš to nedarysiu, tai ne vyriškas darbas.” Pusiausvyra neatstatyta, galėtume fantazuoti, kaip toliau bus kurstomas konfliktas, nes kiekvieną kartą norėdamas pasijausti aukščiau kitą turi stumtelti žemiau, nei pats buvai. Taigi optimistiška yra tai, kad kūrybinę jėgą, kuri yra kiekvieno iš mūsų turtas, leidžiantis išsaugoti savigarbą įvairiose sunkiose situacijose, galime naudoti pozityviai. Ir vienas iš svarbiausių dalykų - kurti tokią visuomenę, bendruomenę ir šeimą, kurioje kiekvienas gali jaustis (būti) reikšmingas pakankamai. Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tačiau kai kurie iš mūsų susiduriame su dideliu nuvertinimu.
Menkavertiškumo komplekso priežastys
Kokios galimos jo priežastys? Labai kritiški tėvai (dažniausiai tai bus savimi nepasitikintys tėvai, reikalaujantys, kad vaikas savo gyvenimu liudytų jų, kaip tėvų, tinkamumą); tobuli tėvai, kurių negalima pavyti; fiziniai trūkumai, ligos ar tiesiog visuomenės susikurto įvaizdžio neatitikimas; priklausymas tautinei, rasinei ar seksualinei mažumai, pabėgėlio statusas. Atskirai reikia paminėti fizinę, seksualinę ar psichologinę prievartą, vaikų nepriežiūrą (pasitaikančią visose socialiniuose sluoksniuose) - tai iš esmės žeidžia augančio žmogaus savivoką, savigarbą. Taigi tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą. Ir tokioje situacijoje jau tenka susidurti su praradimais. Pavyzdžiui, paauglys meta mokyklą - jis netiki, kad gali mokytis, jaučiasi pranašesnis, nes niekas negali priversti jo apsigalvoti ir eiti į mokyklą.
Gyvenimo tikslas ir apercepcija
Kiekvieno mūsų gyvenimas turi savo tikslą, dažniausiai neįsisąmonintą. Tas tikslas formuojasi pirmaisiais gyvenimo metais. Šioje vietoje labai svarbi yra gyvenimo patirtis. Būtent patirtis ir lemia ne tik mūsų veiksmus ar pasirinkimus, bet ir mūsų suvokimą, situacijos matymą. Apercepcija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Iliustracija galėtų būti patarlė „Kartą nudegęs ir šaltą pučia”. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. „Ką jums tai reiškia?”, be abejo, yra vienas iš mėgstamiausių adlerininkų klausimų. Pavyzdžiui, mergina su savo vaikinu išvažiuoja pasivažinėti, mergina vairuoja. Vaikinas sako: „Tu gerai vairuoji.” Viena mergina šiuos žodžius priima kaip komplimentą, jos įgūdžių įvertinimą. Ji jaučiasi gerai išgirdusi šį sakinį. Kita mergina pradeda labai jaudintis, sutrinka, gal net susierzina. Kodėl? Ji nepasitiki savimi, gal ir netgi ne tik kaip vairuotoja, o vaikino pastaba parodo, kad jis kreipia dėmesį į tai, kaip ji vairuoja, vadinasi (pagal jos logiką), jis pastebės, kai ji padarys klaidą, ir ja nusivils, o tada gali nuspręsti, kad draugauti neverta ir t.t.
Mūsų fantazija kartais gali būti beribė neigiama prasme. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką” (R. Dreikursas sukūrė netinkamų elgesio tikslų koncepciją. Kai negalime jaustis reikšmingi elgdamiesi tinkamai, to reikšmingumo jausmo siekiame elgdamiesi netinkamai. Šią koncepciją R. Dreikursas sukūrė remdamasis savo ilgamete tėvų ir mokytojų konsultavimo patirtimi. Ji padeda suprasti vaikų ir paauglių netinkamą elgesį, tačiau ir suaugę taip pat nesame laisvi nuo šių netinkamo elgesio tikslų. Tik suaugusiojo gyvenime jie ne taip aiškiai matomi.
#
tags: #svarbiausi #psichologijos #zymiu #atstovu