Šiandienos pasaulyje, kuris vis labiau kvestionuoja Dievo reikšmę ir patį Jo buvimą, svarbu iš naujo apmąstyti krikščionybės esmę ir jos pagrindinę figūrą. Krikščionybės centre - Jėzus Kristus, asmuo, kurio gyvenimas, mokymas ir auka sudaro šios religijos pagrindą.
Žmogus pagal Dievo paveikslą
Pirmas keltinas klausimas būtų: „Kas yra žmogus“? Apreikštasis Dievo žodis atsako: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27).“ Taigi, žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Žmogus nėra atsiradęs iš nežinia kur. Jis nėra atsiradęs pats iš savęs, nėra sukūręs pats save. Žmogus taip pat, kaip moko popiežius Benediktas XVI, - nėra „atsitiktinis beprasmės evoliucijos produktas“.
Šiandien yra gana plačiai paplitęs mokymas, kad žmogus yra evoliucijos vaisius. Pati evoliucijos teorija gana probleminė teorija.
Klasikinė evoliucijos teorija teigia, kad viskas vystosi savaime. Kitaip tariant, teigiama, kad medžiaginis pasaulis radosi pats iš savęs ir jis pats save toliau tobulina pagal savo poreikius atsitiktinumo ir natūralios atrankos būdu. Evoliucijos teorija niekaip negali paaiškinti dvasios ir dvasinių dalykų kilmės, ypač tokių dalykų kaip moralė ar sąžinė.
Taip pat skaitykite: Apie Svarbiausią Viduramžių Asmenybę
Vadovaujantis empiriniais tyrimais ir logikos principais, neįtikėtina, kad medžiaga pati savaime galėjo išsivystyti iki dvasinės savimonės. Atmetant Dievą ir Jo veikimą medžiagos savęs peržengimo procese, neįmanoma paaiškinti žmogaus išaugimo, t. y. kokybinio atsiskyrimo nuo gyvūnų. Kadangi materijos jėgos negali sukurti ir produkuoti dvasios, akivaizdu, kad dvasinės sielos atsiradimą evoliucijos procese galima paaiškinti tik įsikišimu Dvasinės Būties, kuri vadovauja šiam procesui ir jį pranoksta.
Evoliucija, nuolatinis judėjimas iš vienos būklės į kitą, reikalauja nuolatinio prieaugio ir galiausiai paties būties šaltinio - Dievo. Vadinasi, evoliucija negalima be Dievo. Kitaip tariant, negalima savaiminė evoliucija.
Taigi, žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad žmogus nėra Dievo paveikslas, nėra Dievo kopija. Jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kas gi tas paveikslas? Ogi Jo dieviškasis Sūnus. Apaštalas Paulius labai aiškiai teigia, kad tik Kristus yra tikrasis Dievo paveikslas „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas“ ( Kol 1, 15), graikiškai „oikonos-ikona. Kaip rašo vienas iš Bažnyčios Tėvų šv. Irenėjus, Dievas Tėvas kurdamas žmogų prieš akis, kaip pavyzdį, turėjo ateityje žmogumi tapsiančio savo Sūnaus paveikslą. Taigi, mes esame sukurti pagal Jėzaus Kristaus paveikslą. O panašūs į Dievą esame tam tikrais bruožais ir savybėmis.
Visų pirma tik žmogus vienintelis iš visų kūrinių geba atpažinti laimę, meilę, tiesą grožį teisingumą, laisvę, meilę ir tų dalykų siekti. Vienintelis žmogus pasižymi kūrybiškumu ir turėdamas gebėjimą kurti tampa Dievo bendradarbiu tobulinant ir gražinat pasaulį. Kitas svarbus žmogaus artumo Dievui aspektas yra tai, kad žmogus vienintelis gali užmegzti santykį su Dievu ir jį puoselėti. Žmogus yra vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties; jis vienas yra pašauktas pažinimu ir meile dalyvauti Dievo gyvenime. Šiam tikslui žmogus yra sukurtas, ir toks yra esminis jo kilnumo pagrindas. Visa tai reiškia, kad žmogus yra Dievo norėtas ir kiekvienas žmogus šiame pasaulyje nėra atsidaręs atsitiktinai ar per klaidą.
Tačiau vienas iš pačių svarbiausių dieviškumo bruožų yra tai, kad tik žmogus gali turėti santykį su Dievu ir tas santykis lemia žmogaus išliekamumą ir gyvenimą anapus mirties. Tas santykis tradiciškai vadinamas nemirtinga siela. Tai labai aiškiai nusako kardinolas Ratzingeris. Pasak jo: „gyvenimas tęsiasi anapus mirties ne todėl, kad siela, kaip tokia, yra nedali ir todėl nesugriaunama - kaip nemirtingumą pagrįsti mėgino graikų filosofai. Žmogų nemirtingu padaro santykis“.
Taip pat skaitykite: Socializacijos procesas
Žmogus kaip kūrinys savo esme yra sukurtas pagal paveikslą Dievo, kuris yra Trejybė-santykis. Taigi, žmogus yra sukurtas pagal Trejybės paveikslą, o Trejybės asmenys patiria santykį. Vadinasi, žmogus yra kilęs iš santykio ir pašauktas santykiui su Kūrėju. Žmogus yra Dievo kūrinys, kurio esmė yra matyti Dievą ir dalyvauti Jo gyvenime. Todėl, Ratzingerio įsitikinimu, „žmogų daro nemirtingą ne beryšė egzistencija vien sau, o jo susietumas, jo gebėjimas sueiti į santykį su Dievu“.
Senoji Bažnyčia naudodama sielos nemirtingumo terminą savo mokymu iš vienos pusės, norėjo pabrėžti per tikėjimą atverto gyvenimo nesunaikinamumą. Iš kitos pusės, vartodama tuo metu žinomą ir suprantamą terminiją, siekė apginti ir įtvirtinti svarbiausią tiesą - būtis su Kristumi nesunaikinama. Kitaip tariant, per tikėjimą kilęs santykis su Kristumi yra neįveikiamas mirčiai, taigi, nemirtingas. Joks kitas kūrinys neturi tokio santykio su Dievu, vadinasi neturi ir pomirtinio gyvenimo. Todėl gyvūnai, kokie jie gražūs ir mieli bebūtų neturi pomirtinio gyvenimo. Santykis su Dievu arba nemirtinga siela yra ir tai kas pagrindžia žmogaus asmens kilnumą ir vertę.
Šį ypatingą santykį Dievas pagrindžia gana radikaliai. Štai Jono prologe sakoma „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 1. 14). Vertime į lietuvių kalbą nerašoma, kad Dievas įsikūnydamas susitapatino su žmogumi, tik kad apsigyveno greta jo, tačiau originaliame tekste graikų kalba nedviprasmiškai rašoma: „kaι ο Logoσsarξegenetοkaιeskhnwseνeνhmiν“ - Dievas apsigyveno ne su mumis ar greta mūsų, o mumyse. Šį teiginį tiksliai perduoda ir lotyniškoji Vulgata: „et Verbum caro factum est et habita vitin nobis“. Tad įsikūnydamas Dievas ne tik prisiėmė žmogaus kūną ir tapo dar vienu žmogumi greta daugybės kitų, bet ir per medžiaginį kūną susivienijo su visa žmonija bei kūniškai apsigyveno kiekviename žmoguje.
Dievo susitapatinimą su žmogumi patvirtina Sauliaus atsivertimo istorija. Saulių vykstantį suimti krikščionių, Prisikėlusysis užkalbino: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Saulius nepersekiojo Jėzaus, Jo niekada nebuvo nei sutikęs, nei akyse matęs. Saulius persekiojo krikščionis. Jėzus galėjo pasakyti: „Sauliau, kodėl persekioji mano žmones?“ arba: „Sauliau, kodėl skriaudi mano draugus, kodėl žudai krikščionis?“ Vis dėlto Jis persekiojamuoju įvardijo save. Taip Jėzus leido suprasti, kad Jis yra žmoguje, gyvena žmogaus kūne.
Jėzaus susitapatinimą su žmogumi jo kūne ypač iškalbingai paliudija scena Paskutiniojo teismo, kurio metu išganymas ar pasmerkimas priklauso nuo to, kas gera ar bloga buvo padaryta žmogui. Šiuo atveju visa lemianti tiesa yra tokia: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40) ir „kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 45).
Taip pat skaitykite: Pagarbus Keitimasis Informacija
Kitas svarbus akcentas liudijantis dvasinio prado buvimą žmoguje ir tuo pat metu pagrindžiantis žmogaus orumą yra Dievo Dvasios buvimas žmoguje. Tai liudija apaštalas Paulius: „Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla - tai jūs!“ (1 Kor 3, 16-17).
Visi šie argumentai akivaizdžiai byloja apie žmogaus gyvybės bei viso asmens sakralumą ir neliečiamumą. Todėl žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama. Dėl šių priežasčių abortas, eutanazija laikomi žmogaus nužudymu. Šiandien girdisi vis daugiau balsų, kurie pateisina abortus ir eutanaziją. Kodėl tai yra didelis blogis? Visų pirma žmogus yra Dievo kūrinys ir žmogus neturi teisės naikinti tai kas yra ne jo sukurta. Antra, Dievas leisdamas ateiti žmogui į šį pasaulį aiškiai sako jog nori, kad šis tik prasidėjęs žmogus gyventų ir turėtų ateitį. Abortu, žmogus užsimoja keisti Dievo planą, ir sunaikinti žmogų kaip nereikalingą, kaip problemą.
Visa tai kas pasakyta leidžia suprasti, kad žmogus yra nedalomas kūno ir sielos vienis. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Dievas norėjo viso žmogaus. Todėl žmogus negali būti traktuojamas dualistiškai, nuvertinant kūną arba sielą. Negalima sakyti, kad žmogus turi kūną ar turi sielą, kaip kokius nors keičiamus daiktus ar savybes. Žmogus yra kūnas ir siela. Yra kūno ir sielos vienovė. Todėl tiek žmogaus kūnas, tiek siela yra vienodai kilnūs.
Vyras ir moteris: Dievo dovana
Vyras ir moteris buvo sukurti. Vadinasi, Dievas jų norėjo: kaip visiškai lygių ir žmogiškų asmenų ir kaip skirtingų - vyro ir moters - būtybių. „Būti vyru“, „būti moterimi“ yra gera, ir to norėjo Dievas: vyro ir moters kilnumas neatimamas ir duotas jiems paties Dievo, jų Kūrėjo. Sukurti „pagal Dievo paveikslą“, abu - vyras ir moteris - yra vienodai kilnūs.
Šis tekstas labai aiškiai byloja, kad lytiškumas yra Dievo dovana, o tai reiškia prigimtinis dalykas. Šiandien įvairios ideologijos klaidingai mėgina aiškinti, kad lytiškumas, t. y. buvimas vyru ar moterimi nėra prigimtinis dalykas, nėra objektyvi nuo žmogaus nepriklausanti duotybė, o socialinis konstruktas, o žmogus nežiūrint savo fizinės tapatybės dar nebūtinai turi būti laikomas vyru ar moterimi. Biologinis kūnas dar, neva, nereiškia lytinės tapatybės. Kaip kam atrodo, kad nesvarbu kuo gimei: berniuku ar mergaite. Kas tu iš tiesų esi ir kuo būsi apsprendžia tik pats žmogus pasirinkdamas ir įvardindamas savo lytinę tapatybę. Kitaip tariant, kaip kam atrodo, kad lytiškumas yra pasirenkamas dalykas, o ne prigimties nulemta duotybė. Šiandien galima pastebėti, kaip neigiamas objektyvus prigimtinis lytiškumas, bet ir skirtingų lyčių kilnumas ir prasmingumas. Šiandien matoma vis daugiau pastangų trinti ribas tarp vyriškumo ir moteriškumo, mėginant dirbtinai sulygini tai kas negali būti sulyginama.
Dievas sukūrė žmonės skirtingus. Vyro ir moters, sukurtų drauge, Dievas norėjo kaip vieno kitam. Šventasis Raštas tvirtina, kad vyras ir moteris sukurti vienas kitam: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Moteris, „kūnas iš jo kūno“, tai yra vyrui lygi, visai jam artima, yra jam Dievo duota kaip „bendrininkė“, atstovaujanti Dievui, kuris mums padeda. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Joks gyvis negali būti „tinkamas bendrininkas“ žmogui. Joks gyvūnas negali nei atstoti, nei pakeisti žmogaus.
Negana to, Dievas vienas kitam sukurtus žmones sujungia santuokos ryšiu. Santuoka Dievas juos sujungia taip, kad, tapdami „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), galėtų perduoti žmogiškąją gyvybę: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“ (Pr 1, 28) sako Viešpats. Perduodami gyvybę savo palikuonims, vyras ir moteris - sutuoktiniai ir tėvai - ypatingu būdu yra Kūrėjo bendradarbiai.
Nemažiau svarbu pastebėti, kad lytiškumas yra ne tik vyro ir moters meilę stiprinanti dovana, bet taip pat prokreacijos šaltinis. Lytiškumas yra tai kas sustiprina meilę, bei sukilnina ją suteikdamas meilės vaisingumo. Prokreacijos dovana, - tai meilės vaisingumo ženklas. Kitaip tariant, lytiškumas nėra tik biologinis instrumentas žmonių giminei pratęsti, bet ir dieviškosios meilės perdavimo bei skleidimo priemonė.
Kiekvienas žmogus - vyras, ar moteris, - turi pripažinti savo lytinę tapatybę ir su ja sutikti. Fiziniai, moraliniai ir dvasiniai jų skirtumai ir vienas kito papildomumas skirti santuokos labui ir šeimos gyvenimui praturtinti. Būdami vienodo kilnumo, abiejų lyčių asmenys, nors ir skirtingu būdu, yra Dievo galybės ir švelnios meilės paveikslai.
Santuokinė vyro ir moters vienybė tarsi kūniškai pavaizduoja Kūrėjo dosnumą ir vaisingumą: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Savo prigimtiniu pobūdžiu santuokos institutas ir santuokinė meilė skirti gimdyti ir auklėti palikuonims, tarsi apvainikuojantiems juos: vaikai išties yra vertingiausia santuokos dovana, labiausiai prisidedanti prie pačių tėvų gėrio. Pats Dievas pasakė, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas žmones padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28).
Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ta prasme, kad jis pajėgus laisvai pažinti ir mylėti savo Kūrėją. Tai vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties ir kurį pašaukė pažinimu ir meile dalyvauti savo dieviškajame gyvenime. Žmogus pajėgus laisvai pažinti ir mylėti savo Kūrėją. Dievas viską sukūrė žmogui, o žmogus buvo sukurtas, kad pažintų Dievą, tarnautų Jam ir mylėtų Jį, šiame pasaulyje su dėkingumu aukotų Dievui kūriniją ir būtų išaukštintas gyvenimui su Juo danguje. Tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje tikrai paaiškėja žmogaus slėpinys. Žmogaus asmuo yra kūninė ir kartu dvasinė būtybė. Dvasia ir medžiaga žmoguje sudaro vieną prigimtį. Vyras ir moteris Dievo sukurti kaip vienodo kilnumo žmogiškieji asmenys ir kartu vienas kitą papildantys kaip vyras ir moteris. Dievas panoro, kad jie būtų vienas dėl kito asmenų bendrystės labui.
Jėzus Kristus: Dievo įsikūnijimas
Krikščionybė - monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente. Viena iš trijų pasaulinių religijų, krikščionybė yra labiausiai paplitusi pasaulyje.
Jėzus Kristus (Jėzus iš Nazareto arba tiesiog Jėzus; gimė apie 6 ar 4 m. pr. m. e., mirė apie 30 m.) - svarbiausia asmenybė krikščionybėje. Manoma, jog Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas. Kristaus mokinių - apaštalų - misijos metu, jo pasekėjai imti vadinti krikščionimis. Krikščionys tiki, kad Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas atkūrė praeityje prarastą žmogaus galimybę į amžinąjį gyvenimą.
Krikščionybė ir kultūra
Krikščionybė buvo vienintelė jungtis, siejanti viduramžių Europos kultūrą su antika. Anksyvaisiais viduramžiais bažnyčios buvo vieninteliai kultūros ir švietimo židiniai (mokyklos, knygų perrašinėjimas, kronikų rašymas ir kt.), todėl viduramžių kultūra iki XI a., kai ėmė kurtis universitetai, dar vadinama vienuolynų kultūra. Krikščionybė sudarė sąlygas suklestėti architektūrai, skulptūrai, tapybai ir kitoms meno rūšims, kurios buvo jai reikalingos.
Krikščionybė ir visuomenė
Visuomenėje krikščionybė atliko vienijamą vaidmenį. Vienintelis dalykas, kuris siejo Europos gyventojus ankstyvaisiais viduramžiais ir feodalinio susiskaldymo laikotarpiu, buvo religija. Dvasininkai dažnai per karą skelbdavo „Dievo taiką“, „Dievo paliaubas“ (tada karo veiksmai būdavo nutraukiami), taip pat jie ir patys vadovavo gynybai. Krikščionių bažnyčia rūpindavosi dvasiniu gyventojų išganymu, padėdavo ligoniams ir vargšams (steigdavo ligonines, šelpdavo vargšus, našlaičius ir t. t.).
Krikščionybė ir ekonomika
Krikščionių bažnyčiai viduramžiais priklausė apie 1/3 žemių, visi krikščionys privalėjo mokėti bažnytinę dešimtinę.
Krikščionybė ir politika
Stiprėjant ekonominei galiai stiprėjo ir Bažnyčios politinė galia. Tik popiežius galėjo suteikti karaliaus ar imperatoriaus titulą, atskirti nepaklusnius valdovus nuo Bažnyčios - ekskomunikuoti. Stiprindami savo valdžią popiežiai neretai tuo naudodavosi, kišdavosi į valstybių vidaus reikalus, į santykius tarp valstybių. Popiežiaus vasalais save pripažino Anglijos, Lenkijos, Švedijos ir Danijos karaliai. Politinę popiežiaus valdžią įtvirtino 756 m. Vidurio Italijoje (aplink Romos miestą) įkurta Popiežiaus valstybė.
Vienuolynai ir jų vaidmuo viduramžiais
Vienuoliai - tai tikintieji, atsisakę įprasto pasaulietinio gyvenimo ir pasišventę tarnauti Dievui. Jie atsiskirdavo nuo visuomenės ir gyvendavo labai asketiškai. Stodami į vienuolyną, vienuoliai duodavo neturto, paklusnumo ir skaistybės įžadus. Jų veikla buvo nukreipta į bažnyčios galių stiprinimą. Kad galėtų tai atlikti žymiai efektyviau jie jungėsi į ordinus - uždaras katalikų vienuolių organizacijas, turinčias savus įstatus. Teutonų (Kryžiuočių) ordinas, įkurtas XII a. Pranciškonų ordinas, įkurtas XII a. pab. Dominikonų ordinas, įkurtas XII a. pab. ispano Dominiko Gusmano; nuo XIII a. Kiekvienas vienuolių ordinas turėjo regulą - veiklos taisykles, kurios griežtai reglamentuodavo vienuolyno ir vienuolių gyvenimą. Vienuolynams karaliai ir feodalai dovanodavo žemes su priklausančiais valstiečiais, vienuolynams atitekdavo stojančiųjų į jį turtas.
tags: #svarbiausia #asmenybe #krikscionybeje