Švėkšnos psichiatrijos ligoninė (ŠPL) - tai ilgą istoriją turinti gydymo įstaiga, kurios veikla paliko ryškų pėdsaką Lietuvos psichiatrijos istorijoje. Nors nuo 2023 m. balandžio mėnesio ligoninė oficialiai tapo Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos departamentu, jos istorija ir indėlis į psichikos sveikatos priežiūrą Lietuvoje išlieka svarbūs. Šiame straipsnyje panagrinėsime Švėkšnos psichiatrijos ligoninės istoriją, apžvelgsime jos atsiradimą, raidą, gydymo metodus ir reikšmę regionui bei visai Lietuvai.
Psichiatrijos gydymo raida Lietuvoje XX amžiuje
Norint suprasti Švėkšnos psichiatrijos ligoninės atsiradimo kontekstą, būtina apžvelgti psichiatrijos gydymo raidą Lietuvoje XX amžiuje. 1945 m., antros sovietinės okupacijos pradžioje, Lietuvoje buvo dvi psichoneurologinės ligoninės - Vilniuje ir Kalvarijoje. Pagrindinė tuo metu tokio pobūdžio ligoninė buvo Vilniaus psichoneurologinė ligoninė. Joje buvo 300 lovų ir vienas gydytojas psichiatras. Kalvarijos gydymo įstaigos istorija prasidėjo 1926 m. pabaigoje, kai į XX a. pradžioje carinės Rusijos pasienyje su Rytų Prūsija statytas kareivines, buvo perkelta 150 lovų Tauragės psichoneurologinė ligoninė. O paminėta Tauragės psichoneurologinė ligoninė buvo įkurta kaizerinės Vokietijos okupacijos metu, vietoje į Rusiją evakuotos Vilniaus apygardos psichiatrinės ligoninės. 1916 m. spalio 13 d., buvusios muitinės pastate pradėjusioje veikti Tauragės psichoneurologinėje ligoninėje buvo įrengta 250 gydymui skirtų lovų. 1916-1918 m., kartu su sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis sergančiais pacientais, čia buvo gydomi niežais ir dizenterija sergantys pacientai. O taip pat laikomi karo belaisviai. Ligoninę tuomet prižiūrėjo Tauragės apskrities gydytojas. Tauragės psichoneurologinė ligoninės pavadinimas neatitiko tikrovės, nes iš tiesų Tauragės psichoneurologinė ligoninė daugiau buvo patalpa skirta psichikos sutikimų turintiems asmenims nuo visuomenės izoliuoti. 1926 m. Kalvarijoje atidarytoje psichoneurologinėje ligoninėje buvo 400 lovų. 1927 m. lovų skaičius šioje ligoninėje padidintas iki 500, o 1942 m., nacistinės Vokietijos okupacijos metais, - iki 600. Sumažėjusi sovietinės antros okupacijos pradžioje (1944 m.), Kalvarijos psichoneurologinė ligoninė 1950 m. vėl išaugo iki 600 lovų. Perspektyviniuose psichoneurologinio gydymo išvystymo Lietuvos SSR planuose lovų skaičių Kalvarijos ligoninėje buvo planuojama padidinti iki 1400. Tokiu būdu buvo ketinama spręsti psichoneurologinio gydymo gerinimo problemą Lietuvoje. Tačiau 1950 m. gegužės 30 d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą perduoti Kalvarijos psichoneurologinę ligoninę su jai priklausiusiais statiniais SSRS Gynybos ministerijai. 1951 m. sausį ligoninė buvo uždaryta. Ūmių būklių pacientai perkelti į naujai įkurtas psichoneurologinio gydymo tipo įstaigas Kaune ir buvusiame Pažaislio vienuolyne, kiti išleisti gydytis ambulatoriškai (dispanseriniam gydymui) į namus.
Uždarius Kalvarijos psichoneurologinę ligoninę Lietuvoje veikė trys psichoneurologinės ligoninės - Vilniaus, Kauno ir Pažaislio, kuriuose bendras lovų skaičius siekė 1400. Nuo 1951 m. iki 1955 m. šiose ligoninėse lovų skaičius padidėjo iki 1 500, o gydytojų - iki 96. Tuo metu Lietuvos SSR esančių psichoneurologinių ligoninių dydis pagal lovų skaičių atrodė taip: Respublikinėje Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje buvo 600 lovų (psichikos ligomis sergantiems pacientams 500 ir nervų - 100), Respublikinėse Kauno ir Pažaislio ligoninėse po 450 psichikos ligomis sergančių pacientų gydymui skirtų lovų. Nors lovų skaičius psichoneurologinėse ligoninėse per 10 metų padidėjo iki 1500, tačiau realiai, skaičiuojant lovų poreikį pagal gyventojų skaičių, jų reikėjo mažiausiai 3600.
Psichoneurologinių ligoninių problemos 1945-1955 m.
Iki 1955 m. Lietuvos SSR psichoneurologinės ligoninės buvo perkrautos, patalpos tinkamai nepritaikytos gydymui, nesilaikoma higienos normų. Dėl vietų trūkumo asmenys, kuriems buvo reikalingas gydymas, nebuvo hospitalizuojami, o patekę į stacionarus gydėsi ypač blogomis sąlygomis. 1955 m. visose psichoneurologinėse ligoninėse viena ligoninės lova teko 2-3 psichikos ligomis sergantiems pacientams. Kadangi kiekvienoje ligoninėje pacientų skaičius 150-200 viršijo ligoninėse esančių lovų skaičių, daug ligonių gulėjo po du vienoje lovoje, o ant grindų gulintys negalėjo net pasisukti. Klaidinga būtų manyti, kad psichoneurologinių ligoninių Lietuvoje perkrovimą lėmė lovų trūkumas. Iš tiesų, ligoninėse nebuvo vietos, kur jas būtų galima pastatyti. 1955 m. vienam pacientui teko 2,5 m2 naudingo ploto, kai nustatyta norma buvo 6,5 m2. Pavyzdžiui, Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje vienam pacientui teko tik 1,7 m2 naudingo ploto, o pagal sanitarines normas 173 vietas turinčioje Kauno psichoneurologinėje ligoninėje buvo gydomi 473 psichikos ligomis sergantys pacientai. Dėl itin didelio psichoneurologinių ligoninių perkrovimo nebuvo laikomasi elementariausių higienos ir sanitarijos normų. Dėl to, Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje kilo šiltinės epidemija, o Kauno psichoneurologinėje ligoninėje - dizenterijos. Be to, ligoninėse trūko reikalingų vaistų. Taip pat nesilaikyta maitinimo normų: pacientai negaudavo jiems priklausančio daržovių, pieno, kiaušinių ir cukraus kiekio. Kita vertus, blogą pacientų maitinimą lėmė nepakankamas finansavimas. Pagal Lietuvos SSR Sveikatos ministerijos 1953 m. nustatytą psichikos ir nervų ligomis sergančių pacientų maitinimo normą vienai dienai reikėjo skirti 7 rublius ir 77 kapeikas, o respublikos biudžete tam buvo numatyta tik 6 rubliai ir 78 kapeikos. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, jog iki praėjusio šimtmečio 6-to dešimtmečio vidurio bendras gyventojų medicininis aptarnavimas sovietinėje Lietuvoje, lyginant su Estijos ir Latvijos sovietų respublikomis, buvo menkai išvystytas. Pirmiausiai, Lietuvos SSR buvo palyginti nedidelis gydymo įstaigų tinklas. 10 tūkst. gyventojų teko 60 ligoninės lovų, kai tuo pačiu metu jų Estijoje buvo 86, o Latvijoje - 93. Be to, skirtingai nuo Estijos ir Latvijos SSR, Lietuvoje dauguma ligoninės lovų buvo įrengtos ne specialiai gydymui statytuose pastatuose, o gydymui pritaikytose patalpose. 1945-1955 m. Lietuvoje buvo pastatytos tik kelios nedidelės ligoninės, kuriose bendras lovų skaičius sudarė 649. Dėl to, lyginant su Estija, Lietuvoje trūko 7000, o su Latvija - 9000 lovų. Antra, Lietuvos SSR buvo mažai gydytojų. 1955 m. Lietuvoje 10 tūkst. gyventojų teko 14 gydytojų, kai Estijoje ir Latvijoje jų buvo po 20. Pagaliau skyrėsi medicinos įstaigų finansavimas. 1955 m. Lietuvos SSR vienos lovos išlaikymui per metus buvo skiriama 1400 rublių, o Estijos ir Latvijos SSR - po 1600 rublius.
Kita vertus, Lietuvos SSR Sveikatos ministerija raportavo apie ženkliai gerėjantį Lietuvos gyventojų medicininį aptarnavimą. Jeigu 1950 m. Lietuvos SSR 10 tūkst. gyventojų teko 128,9 ligoninės lovos (miestuose - 124, 5, kaimuose - 4,4 lovos), tai 1955 m. 10 tūkst. gyventojų teko 170,8 lovos (miestuose - 158,3, kaimuose - 12,5 lovos). Augo ir gydytojų skaičius. 1950 m. Lietuvos SSR 10 tūkst. gyventojų teko 9, o 1955 m. - 14 gydytojų. Gerėjančią gyventojų medicininio aptarnavimo padėtį turėjo atspindėti ir teigiami demografiniai rodikliai. 1945 m. natūralus gyventojų mirtingumas 1000 gyventojų Lietuvos SSR siekė 14,6, 1950 m.- 13, o 1955 m. Kita vertus, pirmaisiais pokario metais Sąjunginei vadovybei kėlė susirūpinimą itin mažas gimstamumas Lietuvos SSR. Lyginant SSRS gyventojų gimstamumą 1945 m. ir 1946 m., gimstamumas Lietuvoje išaugo vos 1,6 proc., kai bendras gimstamumo rodiklis Sovietų Sąjungos Respublikose vidutiniškai augo 57,7 proc.
Taip pat skaitykite: Sveikatos priežiūros įstaigos
Grįžtant prie psichoneurologinio gydymo padėties Lietuvos SSR būtina pažymėti, jog dėl gydymo įstaigų ir lovų juose skaičiaus bei gydytojų trūkumo psichoneurologinėse ligoninėse nebuvo galima taikyti tinkamo gydymo. Perkrautose ligoninėse nebuvo taikomas profiliuotas gydymas: sunkūs ligoniai neatskirti nuo chroniškų, ramūs nuo neramių, suaugę nuo vaikų. Pavyzdžiui, tuo metu Lietuvos SSR nebuvo nei vienos specializuotos gydymo įstaigos ar skyriaus skirto vaikų psichoneurologiniam gydymui. Dėl to, ribinių būklių (neurotikai, psichopatai, sergantys nerimo sutrikimais, depresija ir pan.) pacientai bei narkomanai ir alkoholikai kentėjo nuo ūmių būklių pacientų (sergantys šizofrenija, psichoze ir kitomis sunkiomis lėtinėmis psichikos sutikimų ligomis). Be to, psichoneurologinės ligoninės negalėjo taikyti darbo terapijos gydymo metodo, nes neturėjo tam tinkamų patalpų. Lemiamos įtakos pacientų gydymui taip pat turėjo nepakankamas gydytojų skaičius bei jų kvalifikacijos neatitikimas.
Gydymo metodai Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse 1945-1955 m.
Kalbant apie Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse nuo 1945 iki 1955 m. taikytus gydymo metodus reikia pasakyti, jog 1945-1950 m. laikotarpyje dominavo aktyvioji terapija - pacientų gydymo būdas taikant medikamentinės traukulinės (traukulius sukeldavo centrinę nervų sistemą veiklą stimuliuojantis analeptikas - korazolis) ir elektros šoko traukulinės terapijos metodus. Prie aktyvios terapijos metodų taip pat buvo priskiriamas gydymo insulinu metodas, kai pacientui suleista insulino injekcija buvo sukeliama medikamentinė, t. y. dirbtinė, koma. Tačiau tuo laiku šis gydymo būdas buvo inovatyvus ir, dėl to, plačiau nepaplitęs. Aktyvios terapijos gydymo metodai buvo taikomi rezistentiškiems, t.y. atspariems kitiems gydymo metodams, pacientams. Kita vertus, šie gydymo metodai atskleidžia, koks tuo laiku buvo psichoneurologinėse ligoninėse gydomų pacientų kontingentas - daugiausia pacientai sergantys įvairiomis šizofrenijos formomis. Beje, labiausiai paplitusia priklausomybės ligos forma alkoholizmu sergantys alkoholikai nebuvo priskiriami prie sunkių psichikos sutrikimų turinčių asmenų. Pirmaisiais pokario metais alkoholikai nebuvo hospitalizuojami. Tačiau netrukus susirūpinta ir jais. 1953 m. psichoneurologinėse ligoninėse gydomi alkoholikai su darė 6,5 proc., o 1958 m. - 12,8 proc.
1946-1948 m. Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse aktyvios terapijos gydymo metodai buvo taikyti 1354 pacientams. Pavyzdžiui, Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje 1946 m. elektros šoko terapija taikyta 262, 1947 m - 431, o 1948 m. - 473 pacientams. Neigiamu medikamentinės ir elektros šoko terapijos poveikiu pacientų sveikatai susirūpinta tik atlikus tyrimus. Ištyrus 522 Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje taikytos aktyvios terapijos atvejus buvo nustatyta, jog „defektizacija“ arba neigiamas poveikis pacientų sveikatai, pasireiškė 74 pacientams (nuo elektros šoko -14,2 proc., nuo korazolio - 10,8 proc., nuo insulino - 2,1 proc.). Kita vertus, visose Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse buvo pastebėtas teigiamas insulino terapijos poveikis. Pavyzdžiui, taikant insulino terapijos gydymo metodą Kauno psichiatrinėje ligoninėje pasveiko arba jų būklė pagerėjo 70 proc., Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje, atitinkamai, 38,5 proc. ir 61,5 proc. pacientų, turinčių ūminės šizofrenijos diagnozę. Todėl 1950-1955 m. laikotarpyje Lietuvos SSR psichoneurologinėse ligoninėse daugiausia gydyta insulino terapijos metodu. 1954 m. psichikos sutrikimus turinčių pacientų gydymui pradėti naudoti psichotropiniai preparatai (neuroleptikai arba antipsichotikai). Tuo laiku daugiausia naudojamu neuroleptiku, fenotizino grupei priklausančiu aminazinu (chlorpomazinu), buvo slopinama nepageidautina pacientų būklė.
1945-1955 m. Lietuvos SSR susiklosčiusi psichoneurologinio gydymo padėtis netenkino valdžios. Tačiau, labiau nei pacientų gydymo ligoninėse problemos, valdžiai kėlė susirūpinimą didelis į ligonines nepriimtų asmenų skaičius. Negalima teigti jog tuometinė Lietuvos SSR valdžia nesiėmė jokių priemonių psichoneurologinio gydymo padėčiai pagerinti. 1951-1956 m. laikotarpyje Lietuvos SSR Ministrų Taryba priėmė keletą reikšmingų nutarimų ir potvarkių numatančių psichoneurologinio gydymo kokybės pagerinimą, naujų psichoneurologinių ligoninių steigimą, ambulatorinio (dispanserinio) gydymo išplėtimą ir didesnio skaičiaus kvalifikuotų specialistų parengimą.
Švėkšnos psichiatrijos ligoninės įkūrimas ir raida
Atsižvelgiant į sudėtingą psichoneurologinio gydymo situaciją Lietuvoje, 1956 m. buvo atidaryta Švėkšnos psichiatrijos ligoninė. Ligoninė įsikūrė G. Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotame ir pastatytame pastate. 1981 m. buvo pradėtas statyti naujas ligoninės priestatas, kuriam atvėrus duris, ligoninė vienu metu galėjo gydyti 500 pacientų. Iki 1956 m. Lietuvos SSR „Vakarų regione“ nebuvo gydymo įstaigos atitinkančios psichoneurologinėms ligoninėms keliamų reikalavimų: ligoninėje turėjo būti mažiausiai 100 lovų, ligoninė turėjo sudaryti vientisą arba atskirą kompleksą, ligoninė turėtų dirbamos žemės. Be to, šiame regione trūko kvalifikuotų specialistų ir specialios medicininės įrangos. 1945-1956 m. Šilutės rajone veikė dvi tokio tipo įstaigos: Pagrynių psichochronikų (daugiausia slaugyti beglobiai, senatvės negalią turintys ir protiškai atsilikę asmenys) ir Kintų (daugiausia slaugyti senatvės ir fizinę negalią turintys asmenys) invalidų namai. Į šiuos invalidų namus patekę sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis sergantys asmenys buvo laikomi kartu su kitais gyventojais. Tik XX a. 6-to dešimtmečio pabaigoje pradėta skirti juose slaugomus gyventojus pagal jų sveikatos būklę, amžių ir lytį, įrenginėti atskirus skyrius bei izoliatorius. Pavyzdžiui, 1966 m. Pagrynių psichochronikų invalidų namuose veikė trys uždari, spygliuota tvora aptverti korpusai su izoliatoriais nevaldomiems gyventojams laikyti. Vyrai ir moterys laikyti atskiruose korpusuose. Gyvenimo sąlygas šiuose namuose iliustruoja tokie faktai: patalpos beveik neapšviestos, palatos temperatūra žiemos metu siekė 10-13 C, trūko lovų, 20 m2 palatoje gyveno 8 asmenys. Pasitaikė atvejų, kai sanitarės mušė gyventojus ir juos koneveikė grubiais žodžiais, muštynės tarp išlaikytinių ir nužudymai buvo dažnas reiškinys. Įprastai šiuose invalidų namuose laikomi asmenys čia gyveno iki mirties. Sergančiųjų sunkiomis lėtinėmis psichikos ligomis asmenų gydymo problema Lietuvos SSR pradėta spręsti XX a. 6-to dešimtmečio pradžioje, kai Lietuvos ūkyje, iš esmės, buvo likviduoti karo padariniai, atsirado daugiau kvalifikuotų gydytojų psichiatrų. Visa tai, ir Kalvarijos psichoneurologinės ligoninės uždarymas suteikė impulsą psichoneurologinio gydymo vystymui Lietuvos SSR. Svarbu ir tai, tuo laiku Lietuvos SSR įsitvirtino Sovietų Sąjungoje suformuota psichikos sutrikimus turinčių asmenų gydymo, paremto I.Pavlovo mokslu, metodika. Aiškinantis psichinių sutrikimų priežastis sovietinis mokslas atmetė genetiką (paveldimumą), o viską aiškino sąlyginiais refleksais, t. y. išorinių dirgiklių poveikiu nervų sistemai. Vykdydamas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimus ir Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymus dėl naujų psichoneurologinio tipo ligoninių steigimo, Šilutės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) vykdomasis komitetas 1952 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo perdavė tris Žemaičių Naumiesčio centre esančius pastatus Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijai, naujai steigiamai psichoneurologinei ligoninei. 1952 m. kovo 11 d. Klaipėdos srities DŽDT vykdomasis komitetas patvirtino šį sprendimą ir perdavė Lietuvos SSR Sveikatos Apsaugos ministerijai Žemaičių Naumiestyje, Pergalės gatvėje (dab. Pergalės aikštė), esančius 4, 22 ir 23 numeriais pažymėtus pastatus. Tačiau Ministrų Tarybai įsikišus, psichoneurologinės ligoninės steigimo vieta buvo pakeista. Priimdama sprendimą dėl psichoneurologinės ligoninės steigimo Švėkšnos miestelyje Lietuvos SSR Ministrų Taryba atsižvelgė į gydytojų psichiatrų J.Gliauberzono (dirbo vyriausiuoju gydytoju Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje) ir E.Demidiuko (dirbo vyriausiuoju gydytoju Pažaislio psichoneurologinėje ligoninėje) nuomonę, jog šiame Žemaitijos miestelyje esantis apleistas ligoninės pastatas yra labiau tinkamas psichiatrinės ligoninės pa…
Taip pat skaitykite: Išsami Švėkšnos ligoninės istorija
Švėkšnos psichiatrijos ligoninė tapo svarbiu regiono psichikos sveikatos priežiūros centru. Šioje įstaigoje pirmojoje šalyje buvo pradėtos diegti naujovės, pakeitusios požiūrį į psichikos ligonius.
Švėkšnos psichiatrijos ligoninės reorganizacija ir dabartis
Nuo šių metų liepos 1 d. Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamente Švėkšnoje planuojami vidiniai struktūriniai pertvarkymai. Pertvarkymai Psichiatrijos departamente atliekami vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2014 m. liepos 15 d. įsakymu „Dėl sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo“ bei atsižvelgiant į 1999 m. gegužės 27 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintus psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimus. Minėtuose įsakymuose numatyta mažinti hospitalizaciją, gerinti lovų fondo panaudojimo pagrindinius rodiklius - lovos funkcionavimo, vidutinės gulėjimo trukmės, lovos apyvartos ir kt. Keletą metų buvo stebimi mūsų ligoninės Psichiatrijos departamento skyrių veiklos rodikliai, kasmet skaičiuojamos sąnaudos. Tenka konstatuoti, kad Psichiatrijos departamento veikla - su neigiamu finansiniu rezultatu. LR Vyriausybės patvirtintas siektinas lovos funkcionavimo rodiklis psichiatrijos skyriuose yra 300-320 dienų, o lovų fondo panaudojimo rodiklis - 90 proc. Iš visų Švėkšnos psichiatrijos departamento skyrių blogiausi lovų funkcionavimo bei lovų fondo panaudojimo rodikliai yra Ribinių būklių skyriuje. Lovų fondo panaudojimo rodiklis čia tesiekia 60 proc., o funkcionavimo rodiklis - 223 dienos. Įsivaizduokite, koks gali būti skyriaus rentabilumas, jei per metus iš 40 lovų užimta tik pusė, tačiau reikia išlaikyti visą parą veikiančias tarnybas, skirtas visai skyriaus veiklai užtikrinti. Darbo grupė atkreipė dėmesį ir į tai, kad Ribinių būklių skyriuje daugumai pacientų stacionarinis gydymas nėra būtinas. Didžioji dalis pacientų čia patenka dėl afektinių sutrikimų. Todėl darbo grupė pateikė vidinės restruktūrizacijos planą, kuriame numatyta nuo birželio 30 d.Ribinių būklių skyriuje gydosi ne tik Švėkšnos gyventojai, bet žmonės iš viso Vakarų Lietuvos regiono. Manau, jiems kaip tik patogiau tokią pagalbą gauti arčiau namų.Iš viso Švėkšnos departamente dirba 241 darbuotojas. Planuojama vidinė restruktūrizacija palies apie 20 žmonių. Darbuotojams, kurių etatus ketinama naikinti, vadovaujantis LR Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, buvo įteikti įspėjimai. Darbuotojai įspėti, kad po dviejų ar keturių mėnesių darbo sutartis su jais bus nutraukta, kad bus mokamos išeitinės išmokos. Žinoma, tai nedžiugina ligoninės vadovybės. Nuolatos analizuojame situaciją ir ieškome būdų atleidžiamus darbuotojus įdarbinti kituose departamento skyriuose ar kituose Jūrininkų ligoninės padaliniuose atsilaisvinusiose darbo vietose.Nuo sausio 1 d. pasikeitus teisės aktams, socialinės globos paslaugų nebeteikiame. Tai savivaldybėms deleguotos funkcijos, tad šiame regione socialinės globos paslaugas turėtų teikti Šilutės rajono savivaldybė. Klaipėdos jūrininkų ligoninėje lankėsi Šilutės rajono savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis, savivaldybės gydytojas Marius Bartkus. Klaipėdos jūrininkų ligoninė yra pasirengusi padėti Šilutės rajono savivaldybei išspręsti gyventojų socialinės globos problemą, tačiau pirma reikia kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją, kuri yra patalpų šeimininkė. Sėkmingai sutvarkius patalpų panaudojimo formalumus, šios socialinės globos paslaugos galėtų būti teikiamos Psichiatrijos departamente, Švėkšnoje. Siūlysime savivaldybei įdarbinti atleidžiamus darbuotojus, kuriems patys negalėsime pasiūlyti kitos darbo vietos. Klaipėdos jūrininku ligoninės vadovybė labai atsakingai, kruopščiai ir dėmesingai stengėsi įvertinti kiekvieno darbuotojo, kuriam įteiktas įspėjimas apie galimą atleidimą, situaciją ir ieško galimybių jiems padėti.
2023 m. balandžio mėnesį Švėkšnos psichiatrijos ligoninė buvo reorganizuota ir tapo Klaipėdos jūrininkų ligoninės Švėkšnos departamentu. Šis sprendimas buvo priimtas siekiant optimizuoti išlaidas ir pagerinti paslaugų kokybę. Reorganizacijos metu buvo planuojama sutaupyti apie 50 tūkst. litų per mėnesį, sumažinus skalbimo, maitinimo paslaugų, medikamentų pirkimo išlaidas.
Nors reorganizacija sukėlė nerimą dėl galimų atleidimų, buvo stengiamasi išlaikyti darbo vietas Švėkšnoje, kur ligoninėje dirbo 250 darbuotojų. Gydytojai galėjo būti ramūs, nes psichiatrų trūksta, jų etatai buvo išlaikyti. Jūrininkų ligoninės vadovas sakė nenorįs mažinti darbuotojų skaičiaus miestelyje, kur gyvena 2200 žmonių, o iš jų 250 dirba ligoninėje. Bendrai per viešuosius pirkimus organizuojami skalbimo paslaugų, medikamentų, maitinimo paslaugų pirkimai taip pat leis sutaupyti. Paskaičiuota, kad visos šios priemonės per mėnesį sutaupys apie 50 tūkst., o per metus - apie 600 tūkst. Pertvarka ne tokia sklandi dėl Tuberkuliozės ligoninės (TUB) prijungimo prie Klaipėdos apskrities ligoninės. Švėkšnos prijungimas bus baigtas keliomis dienomis anksčiau nei planuota.
2016 m. Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamentas paminėjo savo veiklos 60 metų sukaktį. Juose per metus gydoma apie 2700 pacientų, kuriais rūpinasi 218 darbuotojų.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos Ligoninės Ateitis
#
tags: #sveksnos #psichiatrijos #departamentas