Tėvo ir dukters santykis yra ypatingas ir reikšmingas, turintis didelės įtakos mergaitės raidai ir ateities santykiams. Nors kartais tėčiams gali atrodyti, kad bendravimas su dukra yra sudėtingesnis nei su sūnumi, pasitelkus supratingumą galima sukurti artimą ir nuostabų ryšį.
Tėvo ir dukros ryšio svarba
Mokslininkai pabrėžia, kad dukros, kurios jaučiasi saugios ir mylimos tėvo, geriau mokosi, labiau pasitiki savimi, užtikrinčiau elgiasi santykiuose su vyrais ir dažniau siekia aukštojo mokslo. Tėvo ir dukters santykis teigiamai veikia mergaitės savivertę, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą kurti sveikus santykius.
Kaip puoselėti tėvo ir dukros ryšį?
Sėkmingų santykių su dukra kūrimas prasideda nuo pat jos gimimo. Svarbu aktyviai dalyvauti jos gyvenime, rūpintis ja ir praleisti kuo daugiau laiko kartu.
Mokykite naujų dalykų
Tėtis gali mokyti dukrą ne tik tradiciškai „mergaitiškų“ dalykų, bet ir įgūdžių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo labiau tinkami berniukams. Automobilio remontavimas, žvejyba ar smulkūs namų remonto darbai mergaitei gali suteikti pasitikėjimo savimi ir praversti ateityje. Tiesiog būkite savimi ir darykite tai, kas jums geriausiai sekasi - tai puikus būdas stiprinti ryšį su dukra.
Išklausykite
Merginos dažnai mėgsta kalbėtis ir išreikšti savo jausmus žodžiais. Tėtis gali sustiprinti ryšį su dukra tiesiog atidžiai jos klausydamasis. Skirkite dėmesio tam, ką ji sako, išklausykite jos svajones ir troškimus. Svarbiausia - tarpusavio pasitikėjimas. Jei dukra pasidalina su jumis asmenine informacija, svarbu išsaugoti jos paslaptis ir neapvilti pasitikėjimo.
Taip pat skaitykite: Kaip atrasti save?
Skirkite laiko linksmybėms
Organizuokite tėčio ir dukros pasimatymus, kurių metu galėsite kartu smagiai praleisti laiką. Apsilankykite žaislų parduotuvėje, ledainėje, žaiskite mini golfą, eikite pasivaikščioti, plaukiokite ar lankykitės bibliotekoje. Džiaugsmingi prisiminimai puoselėja santykius.
Sakykite, kad ji graži
Komplimentai yra svarbūs, tačiau svarbu akcentuoti vidinį grožį labiau nei išorę. Pagirkite dukrą už jos akis, šypseną ar kitas žavias savybes.
Rašykite raštelius ir laiškus
Mergaitėms patinka meilės atvirukai, rašteliai ir laiškai. Parašykite dukrai laišką, kuriame išreikštumėte savo jausmus ir parodytumėte, kaip ja didžiuojatės. Tokie asmeniški mažmožiai mergaitėms reiškia labai daug.
Būkite geriausiu vyriškumo pavyzdžiu
Tėčio elgesys su moterimis daro įtaką dukros santykiams su vyrais ateityje. Elkitės pagarbiai su ja, jos mama, kitomis moterimis. Paprastas mandagumas ir geranoriškumas suteiks dukrai daug informacijos apie tai, ko galima tikėtis iš vyrų.
Edipo ir Elektros kompleksai
Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas teigė, kad 3-5 metų vaikai išgyvena Edipo (berniukams) arba Elektros (mergaitėms) kompleksą. Berniukai jaučia potraukį motinai ir konkurenciją tėvui, o mergaitės - potraukį tėvui ir konkurenciją motinai. Maži vaikai gyvena savo pasaulyje, kuriame nėra aiškaus realybės suvokimo ir jie visapusiškai priklauso nuo tėvų. Augdami jie palaipsniui supranta, kad mama yra ypatingas žmogus, suteikiantis šilumą, meilę ir palaikymą, tačiau tuo pačiu suvokia, kad tėtis taip pat reikalingas mamai. Svarbų vaidmenį Edipo komplekso vystymesi vaidina vaikiškas seksualumas. Kūdikis, čiulpdamas mamos krūtį, jaučia malonumą, o 2-3 metų vaikai pradeda mėgautis mamos prisilietimais prie lytinių organų. Mergaitės, kaip ir berniukai, išgyvena kastracijos baimę, tačiau kiek kitokioje formoje: jos mano, kad kadaise jos taip pat turėjo vyrišką organą, tačiau dėl kažkokios priežasties jis buvo pašalintas. Tėtis, žinoma, su malonumu priima tokį mažos dukrelės rodomą išskirtinį dėmesį. Palaipsniui, tėvams aiškiai parodant, kas yra leidžiama, o kas ne, - vaikas pradeda įveikti Edipo komplekso sukeltus prieštaringus jausmus ir savo seksualinę energiją nukreipia kita linkme. Bandant padėti vaikui susivokti, labai svarbios namuose nustatytos taisyklės ir elgesio normos. Jeigu moteris sugeba pasiekti savo tikslą, žino, kaip patikti vyrui, vertina savo privalumus ir yra pakanti asmeniniams trūkumams, vadinasi, vaikystėje ji buvo mylima tėvelio dukrytė. Idealioje šeimoje mergaitė savo charakteriu panaši į mamą, paveldi jos temperamentą ir ją pamėgdžioja. Mama ir dukra viena kitą supranta, tarp judviejų įsivyrauja tarpusavio pasitikėjimas. Įvaldžiusi iš mamos meną „būti moterimi“, išmokusi puoštis, koketuoti ir flirtuoti, ji tuoj pat išbando savo kerus ant tėčio. O tėvelis džiaugsmingai parodo, kad jo mažosios princesės pastangos nenuėjo veltui, jis - sužavėtas ir jo širdis priklauso jai. Mažylė džiūgauja, ji myli tėtį, o per jį - visą vyriškąją žmonijos pusę. Ji įpranta pasitikėti vyrais, yra linkusi jais pasiremti ir su jais bendradarbiauti. Ji išauga ne išlepinta ir kaprizinga, o karštai mylima, pasitikinti savimi, žodžiu, virsta „tikra karaliene“. Šeimoje, kurioje auga keletas dukterų, tėtis paprastai labiausiai globoja jauniausią - vyrams būdinga daugiausia dėmesio skirti silpniausiems.
Taip pat skaitykite: Agnės Jonkutės meno ir asmeninės patirties sintezė
Santykis su tėvu ir dukros ateitis
Vyrai, kurie neišauga iš Edipo komplekso, dažnai vadinami „mamyčiukais“. Tokie vyrai negali sukurti šeimos, nes paprasčiausiai nesugeba mylėti jokios moters, apart savo motinos. Jeigu mama nieko nepasiekė nei šeimyniniame gyvenime, ne karjeroje, tai, skirtingai nuo tėčio, ji visiškai nepuls domėtis, į kokią sferą yra linkusi jos dukra, o nukreips ją ten, kur norėjo kažkada „sublizgėti“ pati. Svarbia bet kurio gero tėvo užduotis yra atskirti dukrą nuo motinos ir „įstatyti“ ją į jos asmeninio gyvenimo vėžes. Mylinti mama sakys: „Na, kurgi tu važiuosi - svetimus vaikus Afrikoje gydyti nuo dizenterijos, tu pati tenai susirgsi ir po mėnesio prapulsi“. O mylintis tėtis kalbės: „Važiuok, aš žinau, tu sugebėsi“. Dažnai tėvas neturi stichinio gailesčio ir didelio gerumo. Jis piktdžiugiškai pastebės: „Reikėjo per konkursą groti taip, kad nė vienam mokytojui nekiltų abejonės, kas čia geriausias. Ir nėra dabar ko verkšlenti ir skųstis. Už nepakenčiamą objektyvumą taip ir norisi tėvui tvoti per galvą, o paskui, pasislėpus kampe, išsiverkti. Tačiau išsiverkusi, tu griebiesi darbo. Pasak tėvo, esi talentinga, tau tik trūksta valios ir darbštumo šį talentą išnaudoti. Mama, kad jos atžala nesielvartautų, vadovaudamasi moterišku gerumu, nesusimąstydama pameluos: „Pianistų konkurse tu grojai geriau už visus, tik komisijos nariai buvo neobjektyvūs“. Prie mamos krūtinės norisi prisiglausti, visaapimantis mamos gerumas dovanoja paguodą, ramybę ir… neduoda nė vieno realaus šanso ateityje iškovoti pirmąją vietą, kadangi mamos pasaulėlyje visada bus nedorų teisėjų, o nuo tavęs niekas nepriklauso.
Tėvo įtaka dukters savivertei ir karjerai
Jeigu tėvas augino savo mylimą dukrelę kaip lepią namų gėlytę, jai nė į galvą neateis lipti aukštyn karjeros laiptais. Ji visada truputėlį vengs vyrų ir laikysis nuo jų nuošaly, juk mama jai buvo švelnesnė ir geresnė. Kadangi ją mama mylėjo tiesiog taip, ji laukia, kad ir viršininkė ją apdovanotų savo prieraišumu. Ne už ypatingas žinias, ne už darbštumą, o už asmeninį atsidavimą, laiku paduotą puodelį arbatos ir malonų balso tembrą. Ji suvoks (tik pavėluotai), kad viršininkai labiausiai vertina pavaldinių žinias ir profesionalumą. Jeigu duktė pernelyg prisirišusi prie tėvo, jo meilė paprastai jai neleidžia sukurti savą šeimą. Tėvas pavydi dukters visiems likusiems vyriškiams. Ypatinga meilė mamai, esant šeimoje tėvui, riboja mergaitės ambicijas ir neleidžia jai visapusiškai atskleisti savų gabumų. Kur kas rimčiau klostosi reikalai šeimoje, neturinčioje tėvo. Mama užima tokią didelę dukters gyvenimo dalį, kad mergaitei sunku ryžtis ištekėti arba išvykti mokytis toliau. Niekada ne vėlu neatsisakant mamos meilės virsti tėvelio dukra, kad ir kiek tau būtų metų - 20, 30 ar 40. Ir tada tavo gyvenimas išties pasikeis į gera. Paslėpk į tolimą kertelę savo kažkada įžeistą savimeilę ar baikštumą. Tavo tėvai išsiskyrę? Nieko baisaus, tėvas juk vis vien kažkur yra. Susirask jį, net jeigu jo niekada nebuvai mačiusi ir jis sukūrė kitą šeimą tau dar būnant kūdikiu. Nebijok įžeisti mamos. Ji niekur nuo tavęs nedings. Pabandyk suprasti, koks žmogus yra tavo tėvas. O jei taviškis būtent toks, abejingas, stabdantis bet kurį tavo žingsnį, vis tiek išeitis yra. Tada susirask sau dvasinį tėvą - išmintingą vyriškį, sugebantį įvertinti tavo privalumus, kurio nuomone gali pasiremti, bendrauk ir draugauk su juo.
Literatūrinis žvilgsnis į tėvo ir dukters santykius
Švedų rašytoja Selma Lagerlöf romane „Portugalijos karalius“ sukūrė graudžią istoriją apie tėvo meilę dukrai. Pagrindinis veikėjas Janas Andersenas, neturtingas samdinys, pamilsta savo dukrą Klarą Giulą beprotiška meile. Jis stengiasi apsaugoti ją nuo visokių negandų, kaip ir Dievas sergėjo mažą kūdikėlį Jėzų. Dukters prieraišumas dar labiau stiprino ją dievinančio tėvo meilę. Kai Klara Giula serga ir iš mažo kūnelio veržiasi ją sunaikinti siekiantis raudonas karštis, Janas suplėšo vestuvinius marškinius ir susupa į juos mergaitę. Meilė kūdikiui pranoksta jausmus žmonai ir moralinę atsakomybę prieš ją. S. Lagerliof leidžia Janui paaukoti santuoką ir sudaryti naują sąjungą su vaiku. Tai pagydo mergaitę, tačiau pražudo Janą. Nuo to momento prasideda Jano ir Klaros Giulos, arba Adomo ir Ievos, rojus. Visą likusį gyvenimą Janas stengiasi susigrąžinti praėjusią laimę. Tai, kad Janas gyvena tikrovėje neegzistuojančiame pasaulyje, nulemia tragišką jo likimą. Klara Giula gyvena jo atmintyje ir svajonėse, todėl Janas gali ją formuoti taip, kaip nori. Jis kelia dukrą aukščiau ir aukščiau, kol ji jam tampa Portugalijos karaliene. Viskam, kas tik nutinka tikrovėje, Janas stengiasi rasti vietą fantazijose, o nemalonių dalykų į savo sąmonę neįsileidžia. Tuomet jam nebelieka nieko kito, kaip tik pasiskelbti Portugalijos karaliumi. Čia įvyksta Jano asmenybės susidvejinimas ir Klaros Giulos asmenybės sudvejinimas. Romanas yra išsami socialinė psichologinė studija apie asmenybės susidvejinimą ir psichozę, kai fantazija, apsaugodama sąmonę nuo pernelyg žiaurios tikrovės, uždeda savotišką apsauginį gaubtą. Šiame kūrinyje S. Lagerliof žmogaus psichologijos pažinimu pasiekia didžiausių gelmių.
Mamos ir dukros santykis
Mamos ir dukros santykis - neabejotinai vienas stipriausių ir fundamentaliausių ryšių, susiklostančių šeimoje. Anot psichologės, pasitaiko ir taip, jog tarp mamos ir dukros nuoširdus santykis neišsivysto: tokiu atveju kalbama apie nepavykusį, toksišką santykį. Psichologė dalinasi darbine patirtimi: „Klientės skundžiasi visą savo laiką atidavusios vaikui, o gero santykio vis tiek nėra. Tokiais atvejais aš atsakau, jog niekam nereikia atiduoti savęs visos, - kas tuomet liks mums pačioms? Kita vertus, nesėkmingas mamos ir dukros santykis neapsiriboja vaikyste - pasekmės matomos ir dukrai suaugus. Pasak K. Gurskienės, mamos ir dukros tarpusavio santykio kokybė yra glaudžiai susijusi su tolimesne dukros psichologine raida ir psichosocialine vaiko gerove. Žinoma, mamos ir dukros ryšys yra unikalus ir vienintelis toks, tačiau mamai ir reikėtų pasilikti tą unikalumą būti mama, o dukrai leisti draugauti su bendraamžiais. Dukros atvirumą ir tai, kad žino visas detales, mama gali priimti kaip laimėjimą, tačiau tai nėra natūrali raidos eiga. Augančiai mergaitei yra svarbu stebėti, kaip tėvas elgiasi su mama ir kaip su ja pačia, - elgesiu panašaus į tėvą vyro mergina pasąmoningai ieškos ateityje. Anot K. Gurskienės, dukra tarsi mokosi bendravimo per tris lygmenis: per santykį su mama, per santykį su tėvu ir stebėdama mamos santykį su tėvu. Antruoju - dukra pažįsta vyrus ir tarsi įsirašo atmintin tėčio savybes, kurių ateityje ieškos kituose vyruose.
Paauglystės iššūkiai
Linksmos ir aktyvios mergaitės staiga tampa kritiškomis, irzliomis, pasyviomis bei viskuo nepatenkintomis paauglėmis, į bet kokias tėvų pastangas bendrauti ar padėti reaguojančiomis frazėmis: „man vienodai rodo“, „jūs nieko nesuprantat“, kurios sukelia tėvams pykčio ir nusivylimo priepuolius. Visiems paaugliams tenka patirti fizinės brandos pokyčius, ieškoti savo naujojo „aš“, emociškai atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiškais visuomenės nariais. Visgi mergaitės daug dažniau nei berniukai susiduria su psichologiniais sunkumais, emocinėmis traumomis ar lemtingomis pasekmėmis, tokiomis kaip ankstyvas nėštumas, anoreksija, depresija ir savižudybė. Mergaitės patiria daugiau dviprasmiškų visuomenės lūkesčių: „būk nepriklausoma, bet gera“, „būk sąžininga, bet neužgauk kito jausmų“, „būk graži, tačiau grožis dar ne viskas“, kurie sukelia sunkius vidinius konfliktus, vedančius į savojo „aš“ atsisakymą, tikrosios savasties netekimą. Mažos mergaitės tapsmo suaugusia moterimi procesas primena drugelio metamorfozes, kai mažas vikšrelis tampa akį džiuginančiu, padangėmis skrajojančiu drugiu. Tačiau, kad šis nuostabus pokytis įvyktų, kiekvienas vikšrelis turi pereiti lėliukės būseną, kuri išoriškai primena pasyvų laukimą, miegą, atsiribojimą nuo pasaulio, o tuo tarpu kokono viduje vyksta patys intensyviausi ir paslaptingiausi augimo ir transformacijos procesai. Paauglių tėvai neretai skausmingai išgyvena šį procesą kaip didžiulę netektį. Staiga jie pamato, kad nebeturi dukters, su kuria buvo smagu žaisti kamuoliu, žvejoti, kepti sausainius ir švelniai pasibučiuoti prieš užmiegant. Ramios ir dėmesingos mergaitės tampa šiurkščios ir nenuspėjamos. Anksčiau mėgdavusios bendrauti, jos užsidaro savyje ir pradeda meluoti bei slapukauti. Jos pradeda vengti tėvų glamonių ir prisilietimų, nors anksčiau taip mėgdavo apsikabinti. Tėvai pasijunta praradę autoritetą, nes jų dukterų požiūriu jie viską daro negerai ir neteisingai - ne taip kalba, negražiai rengiasi, netgi nemoka „kaip reikia“ nuskusti bulvių. Tėvai siekia užtikrinti savo dukterų saugumą ir gerovę, o šios, rodos, iš visų jėgų tam priešinasi, siekdamos tyrinėti pasaulį ir tapti savarankiškos. Šie skirtingi tikslai sukelia įtampą ir konfliktus. Tėvai jaučiasi nusivylę ir pasimetę. Jie kaltina save, kad nesugeba tinkamai auklėti ar suprasti savo vaiko. Tik nedaugelis tėvų supranta, kokios iš tiesų universalios yra šios problemos ir kad šis sunkus laikotarpis yra laikinas. Kartais psichologai paauglystę vadina liga, neišvengiamai užklumpančia visus 11-16 metų jaunuolius ir, jei neįvyksta komplikacijų, praeinančia savaime, be jokio gydymo.
Taip pat skaitykite: Bendruomenės psichologija: apibrėžimas
Paauglystės transformacijos
Paauglystės transformacijos procesas sudėtingas ir daugiasluoksnis. Fiziniai, emociniai, socialiniai, intelekto pokyčiai dažniausiai vyksta netolygiai. Pavyzdžiui, puikiai fiziškai išsivysčiusi mergina gali pradėti reikšti emocijas kaip darželinukė. Tėvai nebežino, kaip reaguoti, kai jų dukra, ką tik samprotavusi apie globalinį atšilimą, staiga iškelia sceną dėl to, kad mama nupirko ne tokios spalvos pirštines. Kūno pokyčiai akivaizdūs ir lengviausiai pastebimi: paauglystėje kinta jo dydis, formos, hormonų apykaita. Neretai šie pokyčiai prikausto visą paauglių dėmesį. Kūnas atrodo nerangus, kartais milžiniškas, svetimas. Išvaizda - tai, kas bendraujant visų pirma patraukia aplinkinių dėmesį, yra vertinama ir pripažįstama arba atmetama. Paauglės itin jautriai reaguoja ir besąlygiškai tiki, kad šie vertinimai teisingi. Todėl keletas spuogų ant nosies gali prilygti stichinei nelaimei, bloga šukuosena sugadinti visą dieną, o laikas, praleistas prie veidrodžio, tapti svarbiausia laisvalaikio praleidimo forma. Apvalėjant kūno formoms, paaugles iš visų pusių atakuoja žurnalų, kino filmų, reklamos peršami stereotipai, kai pateikiamas nerealus, grafinių technologijų sukurtas jaunos, lieknos gražuolės įvaizdis. Merginos iš paskutiniųjų stengiasi jį mėgdžioti - mankštintis, pirkti nepatogius, tačiau madingus drabužius, badauti ir laikytis dietų. Dauguma merginų nebeturi savo nuomonės, joms nesvarbu, kaip pačios jaučiasi, kad tik įtiktų kitiems. Tik nedaugelis lieka ištikimos sau, priima savo kūną tokį, koks jis yra, neleidžia kitiems savęs vertinti tik pagal išvaizdą, labiau domisi savo kūno gebėjimais („ką aš galiu?), o ne išvaizda („kaip aš atrodau?“). Tokios merginos paprastai domisi šokiais, tenisu ar kita sportine veikla, yra užimtos ir aktyvios. Paauglių emocinė sistema dar nesubrendusi, nestabili. Ją neigiamai veikia ir vadinamosios „hormonų audros“, prasidėjusios menstruacijos, bloga savijauta. Nereikšmingi įvykiai, nekalta pastaba, blogas pažymys gali sukelti tikrą jausmų audrą. Negana to, jog merginų jausmai būna chaotiški, neretai jos dar ir praranda gebėjimą juos priimti, teisingai įvertinti juos sukėlusias aplinkybes, todėl gali bandyti nusižudyti dėl to, kad tėvai neišleido į draugės vakarėlį ar skyrė namų areštą. Dauguma paauglių dar neturi abstraktaus mąstymo gebėjimų, jos linkusios matyti tik kraštutinumus - juoda arba balta. Dėl mąstymo lankstumo trūkumo, negebėjimo atsižvelgti į visumą su paauglėmis ginčytis beviltiška. Paauglės mąsto konkrečiai, viską skirstydamos į savo sugalvotas kategorijas: „moksliukas“, „lūzeris“, „kietas“… Pagal vieną įvykį jos gali apibendrinti visus panašius atvejus. Iš to gimsta jau klasika virtę posakiai: „ jūs nieko nesuprantat“, „aš neturiu draugų“, „visi tėvai leidžia grįžti namo po vidurnakčio“. Vienas geras pažymys gali reikšti, jog „esu genijus“, o neapgalvota gydytojos pastaba apie didoką kūno svorį būti iššifruota „esu beviltiška storulė“. Paauglėms ne protas vadovauja emocijoms, o emocijos lemia mąstymą. Paauglės galvoja tik apie savo jausmus. Kaip kūdikis atitolsta nuo tėvų fiziškai, taip paaugliai - emociškai. Paauglės merginos bando savarankiškai tyrinėti pasaulį, tik šį kartą ne fiziškai, kaip tai darė kūdikystėje, bet bendraudamos su bendraamžiais ir išgyvendamos susižavėjimą, įsimylėjimą, ištikimybę, nusivylimą bei kitus sudėtingus jausmus. Bandydamos išsikovoti taip trokštamą laisvę, bet kartu ir jos bijodamos dukterys gali dešimtis kartų per dieną ginčytis su savo mama netgi dėl to, „ar sniegas yra šaltas“. Tėvams būna sunku suprasti, jog šis priešiškumas nėra asmeniškas. Paauglės mergaitės save ir pasaulį pažįsta bendraudamos su draugais. Ištisos valandos, praleidžiamos telefonu ar internetu aptarinėjant, tėvų nuomone, pačius nereikšmingiausius dalykus, iš tikro yra aukojamos tam, kad būtų atsakyta į vienintelį svarbų klausimą: „Ar aš normali?“ Tačiau bendraamžiai gali ne tik padėti, bet ir sužlugdyti jaunos merginos vystymąsi. Visiems dabar žinomas patyčių fenomenas, kuomet vienos paauglės persekioja kitas, nes šios yra per daug arba nepakankamai gražios, protingos, pasiturinčios. Merginos dažniausiai nereiškia savo pykčio tiesiogiai, kaip tai daro vaikinai, nes tai draudžia visuomenės standartai. Vienos kitas jos baudžia įžeisdamos, apkalbėdamos arba paskambindamos ir pasakydamos, jog linksminasi gimtadienyje, į kurį šių niekas nepakvietė. Būtent dėl šio pritarimo netgi „gerų“ tėvų dukrelės išbando alkoholį, cigaretes, narkotikus, seksą ir įsivelia į tokias istorijas, dėl kurių tėvams plyšta iš skausmo širdis.
Tėvų elgesio strategijos
Kalbant apie paauglystės problemas, paprastai visų kritiški žvilgsniai nukrypsta į tėvus. Iš tiesų visi pamiršta, kad kalbama jau nebe apie mažą mamos rankos įsitvėrusią mergaitę, o didžiąją laiko dalį visuomenėje praleidžiančią merginą. Taigi, atsakomybe už paauglės ugdymą turėtų pasidalinti tėvai, mokytojai, visuomenė ir pati paauglė. Tačiau vienas dalykas tėvams, auklėjantiems vaikus, yra ypač svarbus - rasti pusiausvyrą tarp meilės ir kontrolės. Nekontroliuojantys ir nesupratingi tėvai („elkis, kaip nori, nežinau, kas tau geriau“) ugdo socialiai neatsakingus, linkusius vartoti kvaišalus, pažeisti įstatymus vaikus. Griežtai kontroliuojantys ir emociškai nepalaikantys („darysi taip, kaip aš liepsiu“) tėvai, augina kompleksuotus, nepasitikinčius vaikus. Perdėtai mylintys ir mažai kontroliuojantys („tu geriausias, viską dėl tavęs padarysiu“) formuoja impulsyvią, nesavarankišką asmenybę. Ir, pagaliau - supratingi ir kontroliuojantys (griežti, bet mylintys) tėvai dažniausiai gali džiaugtis savarankiškais, socialiai atsakingais ir savimi pasitikinčiais vaikais. Tokių tėvų perduodama žinia vaikui: „Myliu tave, bet privalai elgtis taip, kaip pasakysiu.“
tags: #tevelio #dukrele #psichologija #tau