Miškų reikšmė mūsų planetai nuolat auga, ypač atsižvelgiant į klimato kaitos iššūkius. Siekiant didinti šalies miškingumą, svarbu ne tik sodinti naujus miškus, bet ir užtikrinti jau pasodintų medelių prigijimą ir tolimesnį augimą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip medžių amžius ir kiti veiksniai veikia prigijimą, kokias medžių rūšis rinktis, kaip tinkamai paruošti dirvą ir sodmenis, bei kokios priežiūros priemonės yra būtinos, kad miškas būtų sėkmingai atkurtas ar įveistas.
Miškų svarba ir plėtros perspektyvos
Miškai - tai mūsų planetos plaučiai, kurių reikšmė ypač išaugo pastaruoju metu, kai dėl žmonių veiklos pasekmių vykstant klimato kaitai, iškilo grėsmė ne tik mus supančios gyvosios gamtos, bet ir mūsų pačių išlikimui. Todėl per artimiausius dešimtmečius šalies miškingumą planuojama padidinti iki 35-38 proc. šalies teritorijos (dabar - 33,8 proc.). Prie to gali prisidėti kiekvienas žemės ar miško savininkas sodindamas mišką.
Tinkamas laikas sodinti mišką
Miško sodinimo laikas labai priklauso nuo gamtos kaprizų, tačiau tinkamiausias - balandžio mėnuo. Pradedama sodinti vos tik iš žemės išėjus įšalui (kad šaltis pasodintų medelių neiškilnotų), o baigiama - pumpurams sprogstant.
Medžių rūšių parinkimas
Ruošiantis sodinti mišką pirmiausiai kyla klausimas, kokias medžių rūšis rinktis? Neturintiems miškininkystės žinių, reikėtų tartis su miškininkais specialistais. Tačiau paprasčiausias būdas - prisiminti, kas augo miške prieš jį iškertant arba apsižvalgyti, kokios medžių rūšys geriausiai auga gretimuose miško sklypuose. Jei augavietės sąlygos panašios, ten augančios rūšys tiks ir jūsų miškui.
Svarbiausia - augavietės derlingumas ir drėgmė. Sausose ir nederlingose augavietėse geriausiai augs beržai ir pušys, tik spygliuočius su beržais patartina mišrinti ne mažesnėmis kaip 0,3 ha grupėmis, nes beržai neigiamai veikia pušų augimą. Kelios beržų eilės gali būti sodinamos palei pakeles arba kvartalines linijas kaip profilaktinė priešgaisrinė priemonė. Vidutinio derlingumo augavietėse pušys gali būti mišrinamos su eglėmis: jos, skirtingai nei pušys, pakenčia unksmę ir gali augti šalia esančio miško šešėlyje. Derlingesnėse augavietėse gali augti ne tik eglė, bet ir klevas, liepa, ąžuolas, maumedis. Jei augavietė laikinai arba pastoviai užmirkusi, sodinamas juodalksnis. Ąžuolai geriausiai auga labai derlinguose priemoliuose ir molynuose, dažniausiai mišrinami su liepomis ir skroblais.
Taip pat skaitykite: Amitriptilinas vyresniame amžiuje: ką reikia žinoti
Grynų medynų sodinti nepatartina: jie neatsparūs klimato pokyčiams, dažniau pažeidžiami ligų ir kenkėjų. Būsimo miško stabilumui didinti nederlingose augavietėse sodinami erškėčiai, šeivamedžiai, šermukšniai, derlingesnėse - miškinės obelys ir kriaušės, paprastieji putinai, paprastosios ievos, sausmedžiai, gudobelės, ožekšniai. Jų žiedai vilioja bites, kitus vabzdžius, miškinių obelų ir kriaušių vaisiai - stirnas.
Vėjovartoms palankiose vietose sodinami retesni želdiniai arba pamiškės iš vėjui atsparių lapuočių medžių ir krūmų - liepų, klevų, juodalksnių, šermukšnių, pavienių ąžuolų, miškinių obelų ir kriaušių, gudobelių, erškėčių, šermukšnių. Įveisiant mišką geriausia sodinti nereiklias vietines medžių rūšis - beržus, pušis, egles, juodalksnius. Spygliuočiai sodinami retesni, kad atėjus ugdymo laikui, išvengtume šakninės pinties pažeidimų. Dirbtinį želdinimą rekomenduojama derinti su savaiminiu žėlimu, išsaugant savaime augančias medžių rūšis ar jų grupes, nektaringus krūmus.
Miško atkūrimo ir priežiūros svarba
Laikantis Miškų įstatymo nuostatų miškus privaloma atkurti ir juos iškirtus arba kai jie žūva dėl stichinių nelaimių, ligų, kenkėjų arba neigiamos žmonių veiklos. Ne visas kirtavietes būtina želdinti. Kai kuriais atvejais miškas atsikuria savaime. Savaiminis miško žėlimas bus sėkmingesnis, jei miškas bus kertamas siauromis biržėmis, paliekant sėklinius medžius, išskyrus egles, nes jas išverčia vėjas. Po kelių metų būtina atlikti žėlinių priežiūrą, ugdyti jaunuolyną, iškertant menkaverčius, per tankiai augančius medžius.
Sėti miško nepatartina: sėklos dažnai nesudygsta, giles sugraužia pelės ar šernai, o ir sudygusių sėjinukų tolimesnė priežiūra ir apsauga sudėtinga ir brangi.
Kartais kyla noras sodinti miške iškastus savaiminukus. Tai darant susiduriama mažiausiai su dviem problemomis: nėra sodmenų įsigijimo ir kilmės dokumentų, o tai pažeidžia teisės aktų reikalavimus, be to, savaiminukai prigis labai prastai: raunant nuo šaknų nubraukiama žievė, jų šaknys retos ir ilgos, medelyne auginant sodmenis suformuojamos trumpesnės, bet tankios šaknys, labai svarbios prigijimui. Dėl šių priežasčių juos draudžiama naudoti miškui atkurti ir įveisti.
Taip pat skaitykite: Psichologiniai pokyčiai senstant
Siekiant kuo mažesnių nuostolių miško sodinimo darbus reikia atlikti itin kruopščiai: sodinti tik kokybiškus, ligų ir kenkėjų nepažeistus, turinčius gerą šaknų sistemą ir vieną viršūninį ūglį medelius. Teisės aktai reglamentuoja, kad parduodant miško sodmenis miško medelynuose jie turi būti išrūšiuoti, o šaknys patrumpintos ir pamirkytos specialiuose tirpaluose ar tyrėse, skirtose šaknų apsaugai nuo išdžiūvimo.
Tačiau šaknų negalima per daug patrumpinti - jų masė turi sudaryti ne mažiau kaip trečdalį viso medelio masės. Transportuojant ir sodinant sodmenų šaknys, ypač smulkiosios, turi būti apsaugotos nuo išdžiūvimo (vėjo ir saulės poveikio). Sodinant iškasama ne mažesnė nei sodmenų šaknys duobutė, šaknys gerai apspaudžiamos, kad neliktų oro tarpų.
Net ir kruopščiai pasodinus mišką vėliau negalima jo pamiršti: jis turi būti prižiūrimas ir saugomas - žuvę medžiai atsodinami, šalinama juos stelbianti augalija, saugomi nuo gaisrų, ligų ir miško kenkėjų tveriant tvoras ar tepant repelentus. Medžiai tvirti ir galingi tik pasiekę brandos amžių, ką tik pasodintas miškas - gležnas, reikalaujantis jūsų priežiūros ir apsaugos.
Miško želdinių ir žėlinių priežiūra
Nors Miškų įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad iškirstas miškas turi būti atkurtas per 3 metus nuo jo iškirtimo, žuvę želdiniai ar žėliniai - per dvejus metus nustačius žuvimo faktą, neteisėtai iškirstas miškas - per metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo, tačiau pasodinus medelius ar atsiradus pakankamam kiekiui savaiminukų kirtavietėje, ar įveisus mišką ten, kur jis neaugo, miško atkūrimo ir įveisimo procesas dar nesibaigia: pagal minėto Miškų įstatymo straipsnio reikalavimus, miško valdytojas ar savininkas privalo pasodintus želdinius ar savaiminukus saugoti ir prižiūrėti (minkštųjų lapuočių - iki 6-erių metų, kietųjų lapuočių ir spygliuočių - iki 8-erių metų), kol iš projektuotų medžių rūšių susiformuos jaunuolynas ir bus atliekami jaunuolynų ugdymo kirtimai.
Svarbu - laiku pasirūpinti. Į šiuos Miškų įstatymo reikalavimus dėmesį ypač turi atkreipti nepatyrę naujų miškų savininkai, besipiktinantys tuo, kad, pasodinus mišką ir RAAD valstybiniams miškų pareigūnams miško želdinimo darbus įvertinus ,,gerai" ar konstatavus, kad miškas atkurtas per Miškų įstatymo nustatytus terminus, pareigūnai juos rudenį įpareigoja mišką atsodinti ar skiria baudą už neatliktą želdinių ar žėlinių priežiūrą ir apsaugą, nors, atrodo, dar visai neseniai konstatavo, kad miškas atkurtas ar net ,,gerai" atlikti miško želdinimo darbai. Šiais metais dėl to teko tirti keletą skundų, kai kurie iš jų buvo pasiekę net teismą, todėl po pavasario miško sodinimo darbų miško savininkams nereikėtų labai atsipalaiduoti: tikrindamas miško želdinimo darbų kokybę, valstybinis miškų pareigūnas įvertina tik tai, kas virš žemės - sodinuko antžeminę dalį, tačiau jis negali įvertinti, ar medelio šaknys neužlenktos ir kokybiškos, ar jie prigis, o vasarą jų nenustelbs krūmai, žolės ir nepažeis kenkėjai. Nors želdiniams prigyti didžiausią įtaką turi medžių rūšių atitiktis augavietės sąlygoms, sodmenų kilmė ir kokybė, taip pat pasodinimo kokybė, tačiau vėliau ne mažiau svarbi ir laiku atlikta želdinių bei žėlinių priežiūra ir apsauga.
Taip pat skaitykite: Vyresnio amžiaus europiečių psichikos sveikatos tendencijos
Nesudarykim sąlygų šabakštynams. Kelia nerimą pastaraisiais metais didėjantys minkštųjų lapuočių, ypač menkaverčių (baltalksnio ir savaiminės drebulės, pažeistos šerdies puvinio) plotai. Liberalizavus Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus ir padaugėjus žvėrių miškuose, netaikant jokių priežiūros, apsaugos ar žvėrių skaičiaus mažinimo priemonių, privatūs iškirsti pušynai masiškai atsikuria beržynais, net ir tose augavietėse, kuriose jie neturėtų vyrauti, ąžuolynai - drebulynais ir visokiais šabakštynais. Juose atsiranda gausybė įvairių tikslinių medžių rūšių savaiminukų, kurie leidžia mišką laikyti atkurtu, bet vėliau, netaikant priežiūros ir apsaugos priemonių, visas kiek vertingesnes medžių rūšis užstelbia greitai augantys menkaverčiai minkštieji lapuočiai, nors miškas pagal medelių skaičių laikomas atkurtu ar įveistu. Deja, toks miškas ateityje nedžiugins nei kaimynų, nei paties savininko vaikaičių.
Todėl likimo valiai palikti neaiškios selekcinės kokybės žėliniai, vėliau nevykdant ugdymo kirtimų, yra žemos miškininkystės kultūros ir netoleruotino ūkininkavimo pavyzdys. Negailėkim laiko ir triūso. Želdinių ir žėlinių priežiūra - tai darbų visuma, kuri turi pagerinti pasodintų medelių prigijimą, jų ir savaime išaugusių medelių augimą. Priežiūros darbai - tai medelių pasodinimo vietų ir jų apnuogintų šaknų (vandens nuplautų ir vėjo nupustytų) užpylimas žemėmis, šalčio iškilnotų medelių šaknų prispaudimas, užneštų žemėmis medelių atkasimas, tikslines medžių rūšis stelbiančių žolių, nepageidaujamų medelių ir krūmų šalinimas, žuvusių ar neprigijusių projektuotų medžių rūšių medelių atsodinimas, paviršinio vandens nuleidimas.
Šlapiose augavietėse augančiuose želdiniuose ir žėliniuose kelerius metus nuo jų įveisimo būtina kiekvieną pavasarį patikrinti, ar gerai veikia sausinimo sistemos seklieji grioveliai, drenavimo ir surenkančios bei į griovius vandenį nuleidžiančios vagos, taip pat turi būti pašalinami vagose ir grioveliuose susidarę „kamščiai". Želdinių ir žėlinių priežiūra pradedama juos įveisus, baigiama šeštaisiais (vyraujant minkštiesiems lapuočiams) ir aštuntaisiais (vyraujant spygliuočiams ir kietiesiems lapuočiams) jų augimo metais, kai jiems jau negali pakenkti nepageidaujama konkuruojanti augalija: žolės, krūmai ir neprojektuotos minkštųjų lapuočių medžių rūšys. Želdinių ar žėlinių augimo sąlygos gerinamos mažinant ar pašalinant žolių ir medelių konkurenciją dėl šviesos, maisto medžiagų, drėgmės, gerinant fizines dirvos savybes. Padidėjus medelių apšvietimui ir dirvožemio paviršiaus temperatūrai, labai pagerėja medelių prigijimas ir augimas, mažėja pelinių graužikų pažeidimų.
Sodinukui ir žolė - pavojingas priešas. Nors žolės dirvožemyje didina organinių medžiagų kiekį, kaupia mineralinius elementus, tačiau augantiems medeliams jos nepavojingos tik gerai įdirbtuose dirvožemiuose ir stambiais sodmenimis įveistuose želdiniuose. Jei želdiniai buvo įveisti smulkiais sodmenimis, atlikdami želdinių priežiūrą išvešėjusiose žolėse sunkiai rasite smulkius medelius. Žolės naikinamos jas šienaujant, pašalinant apie pasodintus medelius arba apmindant. Didžiausias efektas pasiekiamas, kai žolės sunaikinamos ar apmindomos apie medelius vos tik pradėjusios juos stelbti. Taip pat turi būti pašalinami projektuotas medžių rūšis stelbiantys medžiai ir krūmai (drebulės ir kt.).
Pirmaisiais medelių augimo metais turi būti pašalinamos ar apmindomos bet kokios šalia medelių augančios ir su jais konkuruojančios žolės. Tai atliekama vasarą ne mažiau kaip du kartus. Šiuos darbus rekomenduojama baigti ne vėliau kaip iki rugpjūčio antros pusės, nes vėliau tai neatneša naudos: medelių augimas baigiantis vasarai sulėtėja, o iš rudens supurentoje priemolio dirvoje medeliai pavasarį gali būti iškilnojami šalčio. Konkuruojančių augalų stelbimas daugiau sumažina medelių skersmens prieaugį, mažiau - jų aukštį, dėl to jie tampa neatsparūs mechaniniam poveikiui: nulenkiami sniego, apledėjimų ar konkuruojančių augalų žūna. Pirmaisiais želdinių augimo metais šalia augantiems ir konkuruojantiems augalams išgarinus drėgmę iš dirvožemio, tikslinių medžių rūšių medeliai gali žūti dėl drėgmės trūkumo.
Antraisiais, trečiaisiais ir vėlesniais medelių augimo metais jų priežiūros dažnumas priklauso nuo medžių rūšių šviesamėgiškumo. Nustatyta stelbimo riba, kuriai esant stelbimo padariniai gali būti katastrofiški. Antrais ir vėlesniais augimo metais būtina atlikti priežiūrą, kai eglės medeliai užstelbiami nepageidaujamos augmenijos 75% ir daugiau, pušies ir kitų stelbimo netoleruojančių medelių - stelbiama 50-75% ir daugiau lajos, priklausomai nuo stelbiančių rūšių. Ūksmę pakeliančių medžių rūšių želdiniuose ir žėliniuose konkuruojanti augalija šalinama tik tada, kai medelių gaunamos šviesos kiekis sumažėja apie 50 % viso apšvietimo. Negalima iš viršaus užpavėsinti šviesamėgių rūšių (pušies, beržo, maumedžio). Ąžuolas ir juodalksnis tarp šviesinių ir ūksmę toleruojančių medžių užima tarpinę padėtį, todėl žolinė augalija turi būti šalinama, kai tik pradeda stelbti medelio viršūninį ūglį. Naikinant žoles dirvą geriau ne purenti, bet žolę šienauti ar sumindžioti. Purenant dirvą kartais galima sulaukti neigiamo efekto - sumažėja prigijimas, išsilaikymas bei pablogėja medelių augimas, todėl purenti dirvą pušies ir eglės želdiniuose galima pirmaisiais ir antraisiais, maumedžio - tik pirmaisiais metais. LAMMC filialo Lietuvos miškų instituto duomenimis, želdinių nepriežiūra didesnę įtaką turi prigijimui ir išsilaikymui, mažesnę - augimui. Stambiais sodinukais (3 m.) įveistų pušies želdinių nepriežiūra per 3 m. jų išsilaikymą sumažino 36%, eglės (4 m.) - 44%, vidutinį skersmenį - atitinkamai 25 ir 24%, vidutinį aukštį - 17 ir 24%. Net vienkartinė liepos mėn. atliekama želdinių priežiūra iki minimumo sumažina dėl nepriežiūros patiriamus nuostolius (išsilaikymas atitinkamai sumažėjo 6 ir 3%, o aukštis buvo panašus).
Dirvos paruošimas
Labai svarbu, kokius patalus paklosite būsimam miškui: jei išpurensite dirvą, pagerės dirvos pralaidumas orui ir drėgmei, geriau bus įsisavinamos maisto medžiagos, vėliau medelius mažiau stelbs piktžolės - bus paprastesnė ir pigesnė želdinių priežiūra. Buvusioje žemės ūkio paskirties žemėje piktžolių yra daugiau nei 5 kartus, lyginant su miško žeme, todėl ateityje labai padidėja medelių stelbimo pavojus, daugiau lėšų reikia miško priežiūrai. Dirvoje, kuri buvo naudojama žemės ūkiui, gali būti susidaręs ir tankesnis poarmenio sluoksnis, todėl gali tekti suarti dirvą ne mažesniu kaip 40 cm sluoksniu: tada šaknys be kliūčių prasiskverbia į gylį, gerai vystosi ir horizontalios šaknys. Mokslininkai nustatė, kad tokiose dirvose pasodintų medelių šaknys, pasiekusios suplūktą dirvožemio sluoksnį, negali pro jį prasiskverbti, todėl užlinksta, medelių augimas sulėtėja, o kartais jie ir nudžiūsta. Nuo šaknų augimo sąlygų labai priklauso ir medelio liemens augimas. Geriausia dirvą ruošti iš rudens, prieš tai ją nupurškus roundapu ar kitais herbicidais - pirmais metais medelių nestelbs žolės, per žiemą dirva susigulės, supus augalų šaknys, susikaups daugiau drėgmės. Tačiau jei to rudenį padaryti nespėjote, ruoškite dirvą prieš sodinimą - kovo mėnesį. Dirva ruošiama ištisai, negiliomis vagomis ar kauburėliais. Laikinai užmirkstanti ar užmirkstanti dirva dažniausiai suariama plūgu negiliomis iki 15 cm vagomis ar specialiais mechanizmais paruošiami mikropakilimai - sodinimo aikštelės. Užmirkusiose vietose vandeniui nutekėti nuolydžio kryptimi galima išarti papildomas gilesnes vagas. Sausose želdavietėse kartais sodinama į plūgu išartų vagų dugną, tačiau ten pasodinti medeliai gauna mažiau maisto medžiagų, nes daugiausia jų yra dirvos riekėje, todėl patartina dirvą ruošti ne plūgu, bet freza, iki 15 cm gyliu, permaišant viršutinius dirvožemio sluoksnius. Šlaituose vagos ariamos statmenai nuolydžiui, kad vėliau vanduo nenuplautų medelių šaknų. Bet kokiu atveju dirvos ruošimo gylis turi būti ne mažesnis už sodmenų šaknų ilgį.
Sodmenų pasirinkimas ir paruošimas
Sodinti mišką reikia tik kokybiškais miško sodmenimis. Jie auginami beveik visose miškų urėdijose esančiuose valstybiniuose miško medelynuose, tačiau yra ir keletas privačių miško medelynų. Visi miško medelynai - miško dauginamosios medžiagos tiekėjai turi būti registruoti Valstybinėje miškų tarnyboje, o pirkėjui išduodami parduodamų medelių (išskyrus krūmus) Pagrindiniai miško dauginamosios medžiagos kilmės sertifikatai, ant taros turi būti etiketės. Kadangi artimiausios urėdijos medelyne neradus visų norimų medžių ir krūmų rūšių sodmenų gali tekti jų paieškoti kituose medelynuose, sodmenis reikia užsisakyti iš anksto. Parduodami miško sodmenys turi būti išrūšiuoti, jų šaknys patrumpintos ir pamirkytos specialiuose tirpaluose. Sodmenys turi būti sudėti į maišus, kad šaknys neišdžiūtų. Netaupykite ir pirkite kuo stambesnius sodmenis, išskyrus pušis, jei jas ruošiatės sodinti smėlingose vietose. Kuo stambesni sodmenys, tuo geriau jie prigyja, o vėliau sparčiau auga, mažiau nukenčia nuo stelbimo. Atkreipkite dėmesį ne tik į puikią sodmenų antžeminę dalį: jie turi turėti ir gerai išvystytą šaknų sistemą. Šaknys turi sudaryti ne mažiau kaip trečdalį antžeminės medelio masės. Nesodinkite miško nė karto nepersodintais ar neformuotomis šaknimis vienmečiais ar dvimečiais eglių ir ąžuolų sėjinukais: nors medelyne jie kainuos pigiau, tačiau vėliau turėsite nemažai vargo ir išlaidų dėl blogo jų prigijimo. Atidžiai apžiūrėkite sodmenis ir reikalaukite, kad nebūtų parduodami dviviršūniai, deformuoti, ištįsę (antžeminė dalis kelis kartus didesnė už šaknis), pažeistais šaknies kakleliais, pageltusiais ar rudais spygliais, pažeistais viršūniniais pumpurais ar be jų, ligų (ypač spygliakričio) ar vabzdžių kenkėjų pažeisti sodmenys. Atitinkamo amžiaus ir medžių rūšies sodmenys turi būti tam tikro aukščio ir šaknies kaklelio storio, kuris nurodytas aplinkos ministro patvirtintuose Miško sodmenų kokybės reikalavimuose (skelbta Valstybės žiniose, 2003, Nr. 71-3292). Nepamirškite, kad vienmečiais eglių ir ąžuolų sėjinukais ir visų medžių rūšių savaiminukais atkurti ar įveisti mišką draudžiama. Stenkitės sodmenis iš medelynų nusipirkti ir parsivežti patys: darbų rangovai dažnai už juos užsiprašo net iki 80 proc. didesnę kainą.
Sodinimo technika ir priežiūra
Sodinama kovo-balandžio mėnesiais, iki medžių pumpurų sprogimo pradžios, kai dirvoje yra pakankamai drėgmės, lengvose dirvose - ištirpus įšalui, sunkesnėse - kiek vėliau, kai dirvos temperatūra 10 cm gylyje pasiekia 5-7 ºC. Esant tokiai dirvos temperatūrai, jau gali pradėti augti persodintų medelių šaknys, todėl tokiu metu įveisti miško želdiniai geriausiai prigyja ir auga. Tokią temperatūrą dažniausiai dirva pasiekia prieš dvi savaites iki pumpurų sprogimo pradžios. Nepatartina sodinti, jei dirvoje yra sušalusių dirvožemio dalelių, o laikinai užmirkusiose dirvose sodinama nukritus vandens lygiui. Geriausiai sodinti drėgnomis ir apsiniaukusiomis dienomis.
Kad sodmenys išliktų gyvybingi, vežant į sodinimo vietą jų šaknis būtina apsaugoti nuo išdžiūvimo: sudėti į dėžes ar ventiliuojamus specialius tam skirtus maišus, juos užrišti, o dėžes - uždengti. Dėžių dugną patartina iškloti samanomis, polietileno plėvele, drėgnomis durpėmis ar kitomis drėgmę sulaikančiomis medžiagomis. Vežami sodmenys turi būti uždengti brezentu ar tiesioginius saulės spindulius sugeriančia plėvele. Sodmenis geriausia parsivežti sodinimo dieną, o parsivežus anksčiau - dėti į drėgną rūsį arba prikasti pavėsyje ir pridengti eglės šakomis ar audeklu. Neapsaugojus sodmenų šaknų nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, per 10 minučių žūsta smulkiosios jų šaknys, kurios turi didžiausią įtaką medelių prigijimui: kuo daugiau smulkiųjų šaknų, tuo geriau prigyja medelis. Jei medelyne šaknys nebuvo patrumpintos ar pamirkytos vandens ir molio tyrėje arba spec. tirpaluose, prieš sodinant šaknų galus aštriu peiliu ar kirviu būtina patrumpinti taip, kad jos būtų ne ilgesnės nei sodinimo duobutės gylis, tačiau nupjauti galima ne daugiau kaip ketvirtadalį šaknų ilgio. Po to jos pamirkomos spec. tirpaluose arba vidutinio tirštumo vandens ir molio tyrėje, į kurią galima įdėti 10 % mėšlo. Tai efektyvu sodinant sausose nederlingose dirvose, nes molis ilgiau išlaiko drėgmę prie šaknų, o mėšlas patręšia dirvą organinėmis trąšomis. Tačiau šiandien daugelis medelynų vietoje vandens ir molio tyrės naudoja specialius tirpalus, kurie yra gana efektyvūs ir užtikrina gerą prigijimą. Paruošti sodmenys sudedami į sodinimo krepšius ir pridengiami nuo tiesioginių saulės spindulių, kad nedžiūtų. Jeigu miškas sodinamas kirtavietėje, pušaites ir eglaites gali pažeisti pušiniai straubliukai, todėl prieš sodinant jų šaknis ir šaknies kaklelį būtina pamirkyti Fastako ar Aktara tirpaluose arba šiais tirpalais apipurkšti jau pasodintus medelius.
Sodinant sodmenų negalima nešioti rankose atviromis šaknimis, išdėlioti sodinimo vietose: šaknys visą sodinimo laiką turi būti drėgnos, apsaugotos nuo saulės ir vėjo, kad nedžiūtų. Svarbu pagal šaknų dydį parinkti tinkamus sodinimo įrankius: smulkūs sodmenys (pušų) sodinami pleištiniu sodikliu, stambūs - kastuvais ar pusiau cilindriniais kastuvais. Laikinai užmirkstančiose vietose sodinama į vagos ar mikropakilimo šlaitelį, užmirkstančiose - į dirvos riekę ar mikropakilimo viršų. Sodinimo duobutė turi būti ne mažesnė nei šaknų ilgis, kad sodinant šaknys neužlinktų. Iškasus sodinimo duobutę, į ją tuojau pat sodinama. Sodmenys sodinami tokiu gyliu, kokiu prieš tai jie augo medelyne, bet ne giliau kaip iki šaknies kaklelio, puriose dirvose galima sodinti 2-3 cm giliau. Sodinant padaromi keturi veiksmai: iškasama duobutė, į ją įdedamas sodmuo, jo šaknys apiberiamos žemėmis ir stipriai apmindomos, geriausiai kojos kulnu, kad apie šaknis neliktų oro tarpų.
tags: #sodmenu #amziaus #priklausomybe #prigijimui