Įvadas
Psichikos sveikata yra neatsiejama bendros žmogaus gerovės dalis, apimanti emocinę, psichologinę ir socialinę būklę. Ji daro didelę įtaką tam, kaip mes mąstome, jaučiamės ir elgiamės, padeda susidoroti su stresu, produktyviai dirbti ir dalyvauti bendruomenės gyvenime. Psichikos sveikata yra svarbi kiekviename gyvenimo etape nuo vaikystės ir paauglystės iki senatvės. Sutrikimai, paveikiantys mąstymą, jausmus ir elgesį, gali būti laikini arba nuolatiniai, pasireiškiantys įvairiais simptomais, turinčiais įtakos kasdieniam gyvenimui. Šiame straipsnyje aptariamos psichikos ir elgesio sutrikimų priežastys, diagnostikos ir gydymo metodai bei patarimai tėvams ir pedagogams, kaip elgtis su vaikais, turinčiais prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimą.
Psichikos Sveikatos Sutrikimai ir Jų Priežastys
Psichikos sutrikimai apima įvairias būkles, kurios veikia žmogaus mąstymą, jausmus ir elgesį. Jie gali būti laikini arba nuolatiniai ir pasireikšti įvairiais simptomais, kurie daro įtaką kasdieniam gyvenimui. Dažniausiai pasitaikantys psichikos ir elgesio sutrikimai apima:
- Nuolatinę liūdesio būseną.
- Susidomėjimo veikla, kuri anksčiau teikė džiaugsmą, praradimą.
- Stiprų susirūpinimo ar nuogąstavimo jausmą, kuris gali būti nuolatinis ar atsirasti staiga kaip panikos priepuolis.
- Sunkumus užmigti ar išmiegoti visą naktį, kurie gali turėti didelę įtaką dienos metu atliekamoms veikloms ir bendrai sveikatos būklei.
- Būklę, kai žmogus patiria intensyvių emocijų svyravimus - nuo manijos (pakilios nuotaikos, energijos ir aktyvumo) iki depresijos epizodų.
- Pažinimo funkcijų praradimą, kuris veikia atmintį, mąstymą ir socialinius įgūdžius.
- Sunkų psichikos sutrikimą, kuris veikia mąstymą, jausmus, valią, elgesį, socialinę adaptaciją.
- Emocinę ar elgesio reakciją į stresą, kuri yra stipresnė nei įprasta ir sukelia didelių problemų kasdieniniame gyvenime.
- Intensyvią baimę būti situacijose, kuriose būtų sunku ar gėdinga pabėgti.
- Būklę, kai žmogus turi pasikartojančių, nepageidaujamų minčių (obsesijų) ir (arba) elgesio (kompulsijų), kuriuos jis jaučia būtinybę vykdyti.
- Emocinį ir fizinį išsekimą, dažniausiai susijusį su ilgalaikiu stresu ir per dideliu darbo krūviu.
Šie simptomai gali pasireikšti įvairiais deriniais ir intensyvumu, priklausomai nuo konkretaus psichikos sutrikimo ir individualių paciento savybių.
Depresija
Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių , disbalansas. Tai pirmiausia serotonino, dažnai vadinamo „laimės hormonu“, trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Nerimas
Nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį. Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos - organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies - kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų -raumenų - padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse.
Taip pat skaitykite: Pagalba autistiškiems vaikams
Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimas (ADS)
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra raidos sutrikimas, pasireiškiantis dėmesio išlaikymo sunkumais ir per dideliu aktyvumu. Šiam sutrikimui būdinga ankstyva pradžia dar vaikystėje, iki 12-os metų amžiaus, dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiame amžiuje. Suaugusiesiems simptomai yra mažiau ryškūs, kadangi asmuo išmoksta prisitaikyti. Hiperaktyvumas / impulsyvumas: perdėtas susijaudinimas, negalėjimas išsėdėti ramiai, kai iš asmens to tikimasi, tam tikrose situacijose ar atliekant monotonišką veiklą. ADS turi pasireikšti bent dviejose iš svarbių sričių: socialinėje, šeimyninėje ar santykiuose, akademinėje ar profesinėje.
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į galimus rizikos veiksnius:
- Ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD (nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.)?
- Ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus?
- Ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB?
- Ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu?
- Ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės?
Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius - noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus. Labai pravartu prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį į tokius faktus - lėtesnis vystymasis , užsitęsęs šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.
Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje - vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.
- Nedėmesingumas: nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos; išsiblaškymas - lengvai atitraukiamas dėmesys, neatidumas; užmaršumas.
- Hiperaktyvumas: bėgiojimas, per dažnas ir greitas judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.
- Impulsyvumas: negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo, atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas; lengvas su(si)erzinimas; emociniai protrūkiai.
Esant minėtiems požymiams, atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse: prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu - sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse - žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos už greičio viršijimą ir t.t.
Taip pat skaitykite: Autizmo iššūkiai ir galimybės
Prieštaraujančio Nepaklusnumo Sutrikimas
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimas - tai vaikystėje pasireiškiantis elgesio sutrikimas, kuriam būdinga pikta ir (arba) dirgli nuotaika, prieštaraujantis ir (arba) iššaukiantis elgesys arba kerštingumas. Tiksli sutrikimo priežastis nežinoma, tačiau manoma, kad tai yra genetinių, biologinių ir aplinkos veiksnių derinys. Labai svarbu diagnozuoti ir suteikti tinkamą pagalbą, nes sutrikimas gali smarkiai sutrikdyti įprastą kasdienę vaiko veiklą, mokymosi rezultatus ir socialines sąveikas. Be to, negydomas ateityje jis gali sukelti rimtesnių elgesio problemų ir psichikos sveikatos sutrikimų.
Šeimos dinamika ir aplinka vaidina svarbų vaidmenį prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Vaikams, augantiems šeimose, kuriose taikomi nenuoseklūs, šiurkštūs ar aplaidūs auklėjimo metodai, kyla didesnė sutrikimo išsivystymo rizika. Taip pat didesnė rizika susirgti yra vaikams, gyvenantiems šeimose, kuriose nuolat kyla nesutarimų arba kurių tėvai turi psichikos sveikatos sutrikimų, ypač elgesio sutrikimų, ADHD ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų.
Mokymosi aplinka taip pat gali turėti įtakos prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo vystymuisi. Mokyklose, kuriose trūksta struktūros arba kuriose mokiniams, turintiems mokymosi sunkumų, neteikiama tinkama parama, gali paaštrėti su prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimu susijusios elgesio problemos. Prie simptomų išsivystymo ir palaikymo gali prisidėti klasės, kuriose veiksmingai nesuvaldomas trikdantis elgesys arba neskatinama teigiama socialinė sąveika.
Biologiniu požiūriu vaikai, turintys tam tikrų neurologinių sutrikimų arba patyrę smegenų traumą, gali būti labiau linkę patirti prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo simptomus.
Diagnostikos ir Gydymo Metodai
Pagrindiniai gydymo metodai yra:
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip įveikti vaiko potraukį saldumynams
- Psichoterapija
- Medikamentinis gydymas
- Kognityvinė elgesio terapija (KET)
- Grupinė terapija
Psichoterapija apima reguliarias sesijas su psichoterapeutu. Tai padeda pacientams išspręsti emocines problemas, keisti neigiamus mąstymo ir elgesio modelius bei mokytis naujų įgūdžių valdyti savo būklę. Psichoterapijos metodai gali būti įvairūs - nuo kognityvinės elgesio iki psichodinaminės terapijos.
Vaistai gali padėti sumažinti arba kontroliuoti psichikos sutrikimų simptomus. Jie apima antidepresantus, antipsichotikus, raminamuosius ir nuotaikos stabilizatorius. Medikamentai dažnai derinami su psichoterapija, siekiant užtikrinti greitesnius ir geresnius gydymo rezultatus.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra efektyvi terapijos forma, kuri padeda pacientams atpažinti ir keisti neigiamas mąstymo ir elgesio schemas. Ji yra ypač naudinga gydant depresiją, nerimą ir OKS. KET apima struktūruotus pokalbius ir užduotis, kurios padeda pacientams suprasti savo mąstymo procesus ir juos keisti.
Grupinės terapijos metu pacientai susitinka su kitais, kurie turi panašias problemas, ir dalijasi savo patirtimis bei palaikymu. Tai padeda sumažinti izoliacijos jausmą ir stiprina bendruomeniškumą. Grupinė terapija gali būti ypač naudinga tiems, kurie jaučiasi vieniši arba nesuprasti savo artimųjų.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo gydymas yra kompleksinis. Šį gydymą sudaro:
- Gyvensenos įpročių keitimas
- Psichoedukacija apie sutrikimą
- Palaikomoji psichoterapija, orientuota į simptomus
- Poros ar šeimos psichoterapija
- Medikamentinis ADS simptomų gydymas
Įtarus simptomus, būtina kreiptis į savo šeimos gydytoją ir gauti nukreipimą pas psichikos sveikatos specialistą.
Gyvensenos įpročių keitimas apima rutinų bei miego ir būdravimo režimo aptarimą ir įgyvendinimą, adekvatų fizinį aktyvumą, darbo ir poilsio režimo balansą, psichoaktyvių medžiagų rizikos valdymą.
Psichoedukacija orientuota į geresnį simptomų bei savo stipriųjų savybių suvokimą ir išteklių panaudojimo galimybes, yra aptariami kylantys impulsyvūs elgesio, mokymosi, karjeros ir tarpasmeninių santykių iššūkiai.
Palaikomoji psichoterapija orientuota į adaptacijos išteklių nukreipimą, siekiant valdyti ADS.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo diagnozė nustatoma atlikus išsamų vaikų psichiatro arba psichologo įvertinimą ir yra pagrįsta nuolatiniu dirglumu, prieštaraujančiu elgesiu ir kerštingumu. Gydant šį sutrikimą dažnai taikoma elgesio terapija, kurios tikslas - mokyti vaiką ir tėvus elgesio valdymo ir gerinimo strategijų. Tėvų ir vaikų sąveikos terapija (PCIT), kognityvinė elgesio terapija (KET) ir šeimos terapija yra vieni dažniausiai taikomų gydymo metodų.
Elgesio terapija yra vienas veiksmingiausių prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo gydymo būdų. Šios rūšies terapija siekiama nustatyti ir pakeisti elgesio modelius, dėl kurių vaikas patiria sunkumus. Dažnai taikoma kognityvinė-elgesio terapija (KET), kurios metu daugiausia dėmesio skiriama veiksmingų problemų sprendimo strategijų ugdymui, impulsų kontrolės gerinimui ir sveikesnių tarpasmeninių santykių įgūdžių ugdymui. Be to, tokiomis intervencijomis, kaip tėvų valdymo mokymas (PMT), siekiama suteikti tėvams įgūdžių ir strategijų, kurios galėtų teigiamai paveikti vaiko elgesį.
Šeimos terapija taip pat yra neatsiejama vaikų gydymo plano dalis. Šis metodas apima visą šeimą ir padeda gerinti bendravimą ir santykius šeimoje. Šeimos terapija gali padėti spręsti platesnės šeimos dinamikos, kuri prisideda prie trikdančio elgesio, problemas, padėti tėvams taikyti nuoseklias ir veiksmingas drausminimo strategijas ir sukurti labiau struktūruotą ir palankią namų aplinką.
Prieštaraujančio nepaklusnumo sutrikimo gydymas yra ilgalaikis ir reikalauja vaiko, šeimos ir dažnai mokyklos ar kitų bendruomenės institucijų įsitraukimo. Ankstyva intervencija gali pagerinti prognozę ir padėti išvengti rimtesnių psichologinių ar elgesio sutrikimų.
Depresijos gydymas apima medikamentinį (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai), psichoterapinį (psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys) ir instrumentinį - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt. Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse, tik šis tikslas pasiekiamas įvairiais keliais.
ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus. Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes.
Stimuliatoriai:
- Metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti)
- Dekstroamfetaminas (Dexedrine)
- Dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR)
- Lisdeksamfetaminas (Vyvanse)
Jie gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą.
Kiti vaistai:
- Atomoksetinas (Strattera)
- Antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin)
Atomoksetino ir antidepresantų poveikio pradžia lėtesnė nei psichostimuliatorių, todėl jie yra antro pasirinkimo medikamentai. Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis, kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.
Papildomos priemonės:
- Pagerinti asmeninio laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius.
- Impulsyvaus elgesio ir pykčio kontrolė.
- Problemų sprendimo įgūdžių lavinimas.
- Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika.
- Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas.
Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus.
Kitos priemonės:
- Specialios dietos.
- Vitaminų arba mineralų papildai.
- Vaistažolių papildai.
- Nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega - 3.
Nerimas gydoma, priklausomai nuo simptomų intensyvumo ir trukmės benzodiazepinais, antidepresantais, jų deriniais bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais. Benzodiazepinai veikia greitai ir efektyviai.
Hiperaktyvumas
Psichologijos žodynas hiperaktyvumą apibūdina kaip emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervų sistemos pažeidimų vaikų padidėjusį judrumą, neramumą. Tokie vaikai nuolat imasi vis naujos ir naujos veiklos, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis. Hiperaktyvumo arba veiklos ir dėmesio ar hiperkinezinis sutrikimas yra lėtinis, prasidedantis vaikystėje ir galintis tęstis visą gyvenimą. Šis sutrikimas neigiamai veikia vaiko gyvenimą namuose, mokykloje ir bendruomenėje.
Daug vaikų darželyje, mokykloje ar namuose išsiskiria savo neramiu, per daug aktyviu (hiperaktyviu) elgesiu. Tokie vaikai - nenuoramos, išsiblaškę, impulsyvūs, įkyrūs, keliantys daug rūpesčių savo tėvams ir mokytojams. Patys vaikai dažnai jaučiasi nelaimingi, žema jų savivertė. Jei tokie vaikai negydomi, jiems padidėja rizika piktnaudžiauti narkotikais, alkoholiu, nusikalsti, nusižudyti, susirgti įvairiomis psichikos ligomis. Įvairių tyrimų duomenimis hiperaktyvių vaikų yra 3 - 5%. Šis sutrikimas diagnozuojamas daugiau berniukams nei mergaitėms (4:1). Statistika rodo, kad hiperaktyvių vaikų Lietuvoje daugėja, tačiau apie šį elgesio ir emocijų sutrikimą žinoma labai nedaug. Kaip padėti hiperaktyviems vaikams, kaip keisti suaugusiųjų elgesį ir požiūrį į juos tiek namuose, tiek mokykloje, kaip pagerinti tokių vaikų mokymosi ir adaptacijos galimybes, kaip padėti tėvams, ir mokytojams nelengvame auklėjimo ir ugdymo procese.
Labai dažnai galima supainioti hiperaktyvumo ir judrumo sąvokas. Tačiau judrus vaikas - nebūtinai yra hiperaktyvus. Vaikai apskritai yra judrūs. Kad įvardytume esant sutrikimą, reikia kelių simptomų, trukdančių vaikui gyventi. Tarptautinėse ligų klasifikacijose šis sutrikimas vadinamas hiperkineziniu sutrikimu.
Vaikai su hiperkineziniu sutrikimu nuo mažens irzlūs, blogai miega, būdingi pilvo skausmai, alergija maistui. Tik pradėję vaikščioti, jie bėgioja „lyg užsukti“. Toks aktyvumas, deja, yra griaunantis ir betikslis. Vaikai nesugeba užbaigti pradėtų darbų, jų dėmesį greitai patraukia kiti dalykai. Tokie vaikai impulsyvūs, elgiasi neapgalvotai, tuo sukeldami sau ir tėvams pavojingas ar keblias situacijas. Darželyje toks vaikas trukdo kitiems vaikams žaisti, užsiėmimų metu nesusikaupia, drumsčia pietų miegą. Mokykloje ši problema dar labiau paaštrėja, nes čia sukaupti dėmesį reikia ne žaidimui, o mokymuisi. Šiems vaikams sunku išlaikyti dėmesį daugiau nei kelias minutes, ypač ties užduotimis, kurios jiems atrodo įkyrios ir pasikartojančios. Nors paprastai šių vaikų intelektas normalus, tačiau jie nesugeba mokytis pagal savo galimybes. Ir kuo labiau nesiseka tokiems vaikams mokykloje, tuo mažiau jie nori stengtis. Hiperaktyvūs vaikai turi per mažai kantrybės ir netoleruoja kitų, atrodo nepagarbūs ir nesubrendę. Dažnai nepaklūsta, bet ne sąmoningai, o nesusimąstydami. Dėl impulsyvumo neretai pasako ką nors bloga, kas užgauna kito žmogaus jausmus, dažnai patiria nelaimingus atsitikimus. Tokie vaikai nepopuliarūs tarp bendraamžių ir tarp suaugusių, su jais dažniausiai sutinka žaisti tik jaunesni vaikai arba tokie pat hiperaktyvūs vaikai. Ilgalaikę, tvirtą draugystę jie užmezga retai ir vėliau tampa izoliuoti.
Šiam vystymosi sutrikimui gali turėti įtakos daug įvairių biologinių, psichologinių bei psichosocialinių veiksnių:
- Temperamentas.
- Paveldimumas.
- Prenitalinis ir postnatalinis vystymasis.
- Vaikų mityba.
- Psichosocialiniai veiksniai.
- Lytis.
- Sulėtintas vystymasis.
- Nėštumas ir gimdymas.
- Gimdymo traumos.
- Galvos smegenų traumos vaikystėje.
- Apsinuodijimas švinu.
- Kitos somatinės ligos.
Kaip Padėti Hiperaktyviems Vaikams Mokykloje
- Būkite kūrybiški - sukurkite izoliuotą nuo stimulų mokymosi erdvę. Tegu ji būna prieinama visiems mokiniams, kad vaikas nesijaustų atskirtas nuo kitų.
- Nuolatos stebėkite ir tikrinkite.
- Kai to reikia, modifikuokite užduotis.
- Duokite jam daugiau laiko atlikti kai kurias užduotis.
- Netrukdykite vaiko tuo metu, kai jis atlieka užduotis, nes tai mažina, slopina vaiko dėmesį.
- Jeigu yra būtina, leiskite vaikui atlikti nepriklausančias dalykui užduotis.
- Prisiminkite, kad šiuos vaikus lengva sutrikdyti.
- Venkite pašaipos ir kritikos.
- Pamokykite vaiką, kaip jis galėtų apdovanoti (paskatinti) pats save.
- Pamokykite teigiamai apie save kalbėti (pvz., „Tu puikiai elgeisi visą pamoką.“
Mokyti šito visų pirma toje veikloje, kurioje vaikas patiria nesėkmę, pvz., jei jis labai neatidus, rašydamas diktantą, tai jį atskirai reikia mokyti nuoseklaus šios veiklos būdo (išklausyti sakinį, užrašyti, perskaityti, vėliau patikrinti, ar nepraleistos raidės, ar nėra gramatinių klaidų, ar nėra sintaksės klaidų). Galima susitarti, kad tam tikrą periodą (pvz., 2 savaites) vaikas parneša kasdien į namus savo elgesio įvertinimą kiekvienoje pamokoje pagal keletą kriterijų (kaip buvo atlikti namų darbai, kaip sekėsi dirbti individualiai, kaip elgėsi su klasės draugais ir pan.). Iš anksto su tėvais aptarti, kaip bus reaguojama į tokius pranešimus.
Kiekvienoje situacijoje mokytojo elgesys su hiperaktyviu vaiku priklauso nuo vaiko elgesio. Negalima su visais vaikais elgtis vienodai. Čia pateikta keletas situacijų, pagal kurias siūloma mokytojui elgtis esant tam tikram atvejui:
- Darbų sekos vykdymo sutrikimai: Padėkite vaikams, siekiant atlikti ilgalaikius darbus.
- Specifinių užduočių sekos ir jų baigimo sutrikimai: Užduotį padalinkite į mažesnės apimties užduotėles.
- Mėtymasis nuo vienos užduoties prie kitos: Apibrėžkite baigtos užduoties (rezultato) reikalavimus.
- Užduoties reikalavimų nepaisymas: Sutelkite mokinių dėmesį prieš duodant užduotį.
- Laiko ir bandymų trūkumas: Sumažinkite užduoties apimtis ir reikalaukite darbo kokybės (geriau nei kiekio).
- Užduoties baigimas: Peržvelkite visus reikiamus užduoties atlikimui žingsnius.
- Dažnas pavojaus iššaukimas nesuvokiant pasekmių: Paaiškinkite koks gali būti pavojus ir kokios pasekmės.
- Sunkus bendravimas su suaugusiais: Parodykite teigiamą dėmesį.
- Nepasitikėjimas savimi, nusivylimas: Padrąsinkite vaiką.
- Netinkamas elgesys pertraukų metu: Nurodykite pertraukų paskirtį.
- Daiktų, medžiagos, reikiamos užduočiai atlikti, pametimas: Padėkite mokiniui organizuoti savo darbą.
- Klaidos skaitant, rašant, skaičiuojant: Mokykite savikontrolės.
- Sunkumai atliekant rašytinę užduotį: Sutelkite dėmesį prieš pateikiant užduotį.
- Netinkamas dėmesio į save atkreipimas: Parodykite, kaip atkreipti kitų dėmesį.
- Išsiblaškymas: Mokykite vaiką susikaupti, susikoncentruoti.
- Nesugebėjimas nustygti vietoje: Leiskite vaikui dažnai judėti.
- Nesugebėjimas tyliai dirbti kolektyve, trukdymas kitiems: Pasodinkite vaiką šalia mokytojo.
- Netinkamas elgesys, išsišokimai: Pasodinkite mokinį šalia mokytojo taip, kad vienas kitą gerai matytų ir mokinio elgesys būtų kontroliuojamas mokytojo.
- Noras pasirodyti: Sukoncentruokite vaiką į patį save, o ne į konkuravimą su kitais vaikais.
- Nesugebėjimas dirbti komandoje: Duokite vaikui atsakingą darbą.
Rekomenduojamos sporto šakos: plaukimas, važinėjimas dviračiu, karate. Leiskite šiems vaikams - jei ten jie geriau pritampa - žaisti su jaunesniais vaikais. Dauguma hiperaktyvių mokinių turi daugiau bendro su jaunesniais vaikais.