Vaikų auklėjimas - tai nuolatinis iššūkis, reikalaujantis kantrybės, supratimo ir nuoseklumo. Tėvai dažnai susiduria su situacijomis, kai vaikai neklauso, o tai gali sukelti stresą ir neviltį. Tačiau fizinės bausmės ir žodinis smurtas nėra tinkami sprendimai. Šiame straipsnyje aptarsime pozityvaus auklėjimo metodus, kurie padės jums užauginti paklusnų, laimingą ir emociškai stabilų vaiką.
Kas yra pozityvus auklėjimas?
Pozityvus auklėjimas - tai požiūris į vaikų auklėjimą kaip į mokymą bei elgesio gairių nustatymą, gerbiant vaiko teises į sveiką vystymąsi, apsaugą nuo smurto ir dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus. Pozityvus auklėjimas nėra nuolaidžiavimas, bet taip pat nėra ir baudimas. Tai dabarties sprendimai, nukreipti į ilgalaikę perspektyvą, lavinantys vaiko saviugdos gebėjimus bei įgūdžius, reikalingus per visą gyvenimą.
Kodėl svarbu vengti fizinių bausmių ir žodinio smurto?
Fizinės bausmės (kurios, deja, tačiau mūsų laikais dar pakankamai dažnai taikomos) - ne tik nepadeda auklėti vaiko, bet ir pažadina agresyvumą, pyktį, sukelia daug nuoskaudų ir norą atkeršyti. Taip pat netoleruotini yra ir žodinis vaiko žeminimas, rėkimas, pravardžiavimas (arba kitaip - emocinis smurtas). Visa tai suveikia laikinai ir tik todėl, kad mažas vaikas išsigąsta. Bet vaikas dažnai net nesupranta, ką blogai padarė ir kokio elgesio tėvai iš jo tikisi.
Pagrindiniai pozityvaus auklėjimo principai
Vaikų drausminimas, kuris yra neatsiejama auklėjimo dalis, tai ilgas, sudėtingas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Ir deja, nėra vieno stebuklingo recepto, pagal kurį turėtume drausminti vaiką. Visi vaikai yra individualūs, todėl turime atrasti tuos auklėjimo metodus, kurie labiausiai tinka būtent mūsų vaikui.
Nustatykite aiškias ir suprantamas taisykles
Vaikai turi žinoti, ko iš jų tikimasi. Taisyklės turi būti aiškios, suprantamos ir nuosekliai taikomos. Svarbu, kad taisyklės galiotų visiems šeimos nariams. Jeigu mokome vaikus, kad valgome tik prie stalo ir valgio metu nesinaudojame išmaniaisiais telefonais ar kitais prietaisais - tas pats turi galioti ir tėvams, ir svečiams. Kitaip vaikai jausis nuvertinti, apgauti ir tokia taisyklė atneš daugiau žalos nei naudos.
Taip pat skaitykite: Pagalba autistiškiems vaikams
Paskatinkite tinkamą elgesį
Pastebėkime ir pagirkime vaiką, kai jis laikosi taisyklių, yra mandagus, paklusnus ir t.t. Kad vaikai žinotų, kaip tinkamai reikėtų elgtis - pastebėkime vaikus ir pagirkime, kai jie elgiasi taip, kaip norėtume: “Džiaugiuosi, kad prieš imdamas saldainį atsiklausei leidimo”, “Šaunuolė, kad pati pasiprašei ant puoduko”, “Ačiū, kad nusinešei savo lėkštę į plautuvę”.
Neakcentuokite mums nepatinkančio (bet ne pavojingo) vaikų elgesio
Nesuteikime vaikams dėmesio, kai jie padaro kažką ne visai taip, kaip mes norėtume. Jeigu akcentuosime tai, kas mums nepatinka, vaikai siekdami mūsų dėmesio tokį elgesį gali nesąmoningai pradėti kartoti. Todėl kartais tiesiog „nepastebėkime“, kad vaikas perbėgo per balą su basutėmis, nuskynė ir išmetė gėlytę iš vazono, netyčia suplėšė naujas kelnes. Pastabos padėties jau nebepakeis, tik susigadinsime sau ir vaikams nuotaikas.
Supraskime ir pašalinkime netinkamo elgesio priežastis
Netinkamu elgesiu vaikai tikrai nesiekia išvesti tėvų iš kantrybės (ar iš proto). Netgi tuo atveju, kai mums tenka kelis kartus kartoti, jog jie nustotų bėgioti ar užsidėtų kepurę. Vaiko netinkamas elgesys visada turi priežastį ir mes, suaugę, turime ją suprasti ir pagal galimybę - pašalinti ar bent jau padaryti taip, kad panaši situacija nesikartotų ateityje. Kitaip sakant, mes turime patenkinti vaiko poreikį. Jeigu vaikui karšta - nurengti, jeigu nori valgyti - pamaitinti, jeigu vaikas pavargęs - leisti pailsėti. Jeigu vaikas daug bėgioja ir neklauso, galbūt prieš tai jis per daug laiko sėdėjo ramiai ir yra nepatenkinęs savo aktyvumo poreikio.
Nurodymus formuluokime aiškiai, vaikams suprantama kalba, teigiamai (vengiant dalelytės “ne”)
Pvz. Nurodymus sakykime ramiai, bet tvirtai. Mokydami vaiką tinkamo elgesio, aiškinant vaikui taisykles turime patys išlikti ramūs, bet tvirti. Jeigu mes rėkdami vaikui aiškinsime netinkamo elgesio padarinius, jis nesupras mūsų žodžių ir iš viso pokalbio prisimins tik tėvų balso toną, jausmą, kad tėvai jo nemyli ir išmoks, kad problemas spręsti reikia rėkiant. Taip neturėtų būti. Bet taip pat neturėtų būti tokios situacijos, kad kai vaikas paprieštarauja, tėvai jam atsako “na ir daryk ką nori”.
Būkime nuoseklūs
Jeigu jau kažko neleidžiame - nenusileidžiame vaikui ir nekeičiame savo nuomonės priklausomai nuo savo nuotaikos ar užimtumo. Jeigu neleidžiame vaikui žiūrėti televizoriaus daugiau nei pusvalandį - tas pats turi galioti ir tuo atveju, kai pas mamą atėjo draugė išgerti arbatos, taip pat ir tada, kai tėtis yra pavargęs ir norėtų ramiai pabūti namuose. Įsivaizduokime, kad Jūs neleidžiate vaikui valgyti daugiau vieno saldumyno per dieną, bet jam pradėjus verkti - vis tiek duodate jų dar ir dar (dėl “šventos ramybės”). Ką išmoksta vaikas? Kad tėvų žodis nieko nereiškia ir rėkiant ar verkiant yra paprasta pasiekti savo tikslą.
Taip pat skaitykite: Autizmo iššūkiai ir galimybės
Atrinkime tik būtinas taisykles
Kartais atsitinka taip, jog sukuriame labai daug svarbių taisyklių, tačiau beveik nei vienos nepavyksta nei tėvams, nei vaikams laikytis. Tokiu atveju pagalvokime ar visos jos tikrai reikalingos.
Patys laikykimės taisyklių
Tėvai turi rodyti vaikams pavyzdį, tai yra efektyviausias mokymo būdas. Nes jeigu tėvai aiškins, kad einame tik degant žaliam šviesoforo signalui, o patys, “kai niekas nemato”, bėga degant raudonam - tai vaikai lengviau įsimins tai, ką mato, o ne tai, ką girdi. Taigi būkime kantrūs, pozityvūs, nuoseklūs, supratingi ir svarbiausia - mylintys Tėvai.
Kaip spręsti konfliktines situacijas?
Konfliktinės situacijos yra neišvengiamos, tačiau svarbu išmokti jas spręsti konstruktyviai.
Išklausykite vaiką
Pirmiausia, išklausykite, ką vaikas nori pasakyti. Leiskite jam išreikšti savo jausmus ir nuomonę.
Būkite empatiški
Stenkitės suprasti vaiko perspektyvą. Parodykite jam, kad suprantate, kaip jis jaučiasi.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip įveikti vaiko potraukį saldumynams
Ieškokite kompromiso
Bandykite rasti sprendimą, kuris tenkintų abi puses.
Mokykite vaiką spręsti problemas
Padėkite vaikui išmokti spręsti problemas savarankiškai. Skatinkite jį ieškoti alternatyvių sprendimų.
Auklėjimo stiliai ir jų įtaka vaikų asmenybei
Psichologai jau seniai domisi, kokią įtaką vaiko vystymuisi turi tėvų auklėjimas. Kartais išgirstame klausimą „Kaip gali būti, kad tų pačių tėvų, rodos vienodai auklėti, o tokie skirtingi?“. Arba atvirkščiai - augę visiškai skirtingose aplinkose vaikai išauga stebėtinai panašiomis asmenybėmis? Taigi tiesioginiai tėvų elgsenos ir vaikų asmenybės ryšiai lieka iki galo nenustatyti. Nepaisant to tam tikros sąsajos vis dėl to stebimos. Viena labiausiai pripažintų tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų sudaryta amerikiečių psichologės D.Baumrind.
Valdingi (autoritariški) tėvai
Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusimo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“. Autoritariniai tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau iš tiesų jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai ir interesai. Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti vaikams švelnumą, geri vaiko poelgiai vertinami kaip savaime suprantami.
Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai
Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų - vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį. Vaikai neišmoksta elgtis savarankiškai, priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Nesitiki brandžių vaiko poelgių, tėvai neįprastai švelnūs, vengiantys konfliktų. Šeima, kurioje nėra aiškių taisyklių atrodo nedisciplinuota, chaotiška. Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti, dažnai turi problemų mokykloje.
Neįsitraukę tėvai
Šiam auklėjimo stiliui, panašiai kaip ir atlaidžiam, būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja. Ypatingais atvejais šie tėvai gali net atsisakyti užtikrinti arba apskritai pamiršti apie vaikų poreikius.
Autoritetingi tėvai
Kaip ir autoritariški tėvai nustato aiškias taisykles, kurių reikia laikytis, kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus. Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti. Tėvai yra užsispyrę, tačiau linkę į kompromisus. Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis ir liepiantis paklusti, o kviečiantis bendradarbiauti.
Paskaičius apie auklėjimo stilių poveikį vaikų asmenybei, veikiausiai gali kilti klausimas, kodėl gi visi tėvai nepasirenka auklėti autoritetingai? Vis dėlto priežastys gali būti labai įvairios. Dažnai mūsų auklėjimo pobūdis būna sąlygotas asmeninės patirties, socialinės - ekonominės padėties, išsilavinimo, šeimos dydžio, kitų aplinkybių. Galbūt todėl mūsų vaikai kartais gali pasijusti kaip kareiviai per pratybas: „Susirink žaislus“, „Saugok drabužius“, „Užsidėk kepurę“, „Žiūrėk, kur bėgi“, „Būk mandagus“, „Valgyk pietus“ ir t.t. Vis dėlto kartais atrodo, jog kuo daugiau įsakinėjame, t.y. būname autoritariški, tuo labiau jie priešinasi.
Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai
Nėra lengva kaskart tinkamai sureaguoti sudėtingose situacijose su vaikais. Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“, įgyvendindama „Pozityvus auklėjimas kiekvienai dienai“ programą Lietuvoje, organizuoja programos mokymus asmenims, dirbantiems su vaikais ir / ar šeimomis, auginančiomis vaikus.
Kaip paskatinti vaiką keisti elgesį?
- Pasakykite, kas negerai.
- Suteikite informaciją.
- Leiskite pasirinkti.
- Nuomonę išreikškite žodžiu ar gestu.
- Pasakykite, ką jaučiate.
- Nurodymus užrašykite.
- Būkite žaismingi (pakeiskite balsą arba akcentą).
Vaiko raidos etapai ir auklėjimo iššūkiai
Vaikų auklėjimo iššūkiai, žinoma, skiriasi priklausomai nuo vaiko amžiaus. Tėvams svarbu žinoti vaiko raidos etapų pagrindinius iššūkius, nes tai, kas suprantama ikimokyklinio amžiaus vaiko elgesyje, nebus priimtina paauglio elgesiui.
Paauglystė: kaip elgtis, kai vaikas atsiskiria nuo tėvų?
Vaikai ruošiasi šiam amžiaus tarpsniui visą savo gyvenimą: vaikystės patirtis leidžia jiems įgyti įgūdžių, savarankiškumo, pasitikėjimo ir savigarbos, kurių prireiks sėkmingam paauglystės laikotarpio perėjimui ir įžengimui į jaunystę. Šiame etape vaikai vis labiau atsiskiria nuo tėvų, vis dažniau ima naudotis įgytais įgūdžiais. Dabar jis yra beveik suaugęs, gali bendrauti su Jumis beveik apie viską. Šio amžiaus vaikai gali svarstyti naujas idėjas, kurti savo vertybes ir pasirinkti gyvenimo kryptį. Pagrindinė vaiko užduotis šiame amžiaus tarpsnyje - atrasti unikalų identitetą. Šiame amžiaus tarpsnyje jaunuoliai jaučia stiprų poreikį išreikšti save: tai, kas jie yra, o ne tai, kuo jų tėvai nori, kad jie būtų. Svarbu suprasti, kad viskas, kas vyksta šiame etape, yra tas pats, kas vyksta ir kūdikystėje - vaikas eksperimentuoja. Kūdikiai eksperimentuoja su skoniais ir lytėjimu, o paaugliai eksperimentuoja su savo identitetu. Kartais paaugliai gali imti eksperimentuoti su žalingais dalykais, pavyzdžiui, alkoholiu ir kitomis narkotinėmis medžiagomis arba seksu ir santykiais. Paauglių smegenų vystymasis dar tebevyksta. Šiuo laikotarpiu didelę reikšmę įgyja pasitikėjimas, kurį turi iki to laiko būti sukūrę tėvai. Vaikai nenori būti kontroliuojami, tačiau jiems svarbu žinoti, kad Jūs palaikote juos, kad suteiksite jiems aiškią ir nuoširdžia informaciją bei saugią aplinką. Tačiau atsiminkite, kad šie įgūdžiai dar nėra visiškai išsivystę. Jie vystytis ir tobulės dar daugelį metų. Todėl paauglystės metais jaunuoliai vis dar darys nemažai klaidų, susižeis, bus įskaudinti - lygiai taip pat, kaip ir tada, kai jie buvo maži vaikai. Vaikams labiau sekasi sėkmingai pereiti paauglystės laikotarpį, jeigu jų ryšis su tėvais yra šiltas, malonus ir pagrįstas meile, taip pat stabilus, pastovus ir nuspėjamas. Kai jaunuoliai mėgaujasi laiku, leidžiamu kartu su tėvais, jie yra labiau atsipalaidavę kalbėdami su jais, labiau linkę išklausyti tėvų patarimus, išlaikyti pozityvius santykius su jais, suvokia savo tėvus kaip rūpestingus. Jaunuoliai, kurie suvokia savo tėvus kaip kontroliuojančius ar besikišančius į visus jų reikalus, yra linkę vengti savo tėvų, taip pat yra labiau linkę į depresiją ir nerimą. Šis laikotarpis - tai paskutinis etapas, suteikiantis tėvams galimybę padėti vaikams išbandyti savo sprendimų priėmimo įgūdžius saugioje ir palaikančioje aplinkoje.
Kaip atsižvelgti į vaiko individualumą?
Visi vaikai yra skirtingi, todėl svarbu atsižvelgti į vaiko individualumą auklėjant.
Vaikų tipai pagal charakterį
Svarbu atsižvelgti į vaiko charakterį auklėjant:
- Jautrusis. Jautrų vaiką reikia suprasti ir išklausyti. Tada jie būna kurį laiką linksmesni ir džiugesni.
- Aktyvusis. Aktyviems vaikams labai reikalinga veiklos struktūra. Tai stiprios valios, mėgstantys rizikuoti ir norintys būti dėmesio centre vaikai. Jiems labai reikalinga priežiūra, taisyklės, vadovai ir veiksmai.
- Reaktyvusis. Tokiems vaikams reikia veiklos įvairovės.
- Imlusis. Imliems vaikams reikia kasdienybės pastovumo, kad jaustųsi saugūs, galintys rizikuoti imdamiesi naujovių. Tai gero elgesio ir paslaugūs vaikai.
Taip pat labai svarbu išmokti reikšti meilę vaikams pagal lytį. Pavyzdžiui, mergaitėmis dažniausiai reikia labiau rūpintis, stengtis jas suprasti ir gerbti, nes tik tuomet jos mokės pasitikėti. Tuo tarpu berniukams reikia rodyti daugiau pasitikėjimo, pripažinimo ir įvertinimo.
Vaikų mokymosi stiliai
Vaikai mokosi nevienodai. Svarbu tai suprasti ir nelyginti vaikus vieną su kitu. Galima išskirti tris vaikų mokymąsi rūšis:
- Bėgikai išmoksta labai greitai.
- Ėjikai mokosi ramiai, galima aiškiai matyti jų daroma pažangą.
- Šokliai yra lyg vėlai pražystantys augalai.
Klaidų svarba auklėjime
Visi vaikai klysta. Klysti natūralu, normalu ir tikėtina. Į šį pasaulį vaikai ateina mokėdami mylėti savo tėvus, bet savęs mylėti ir sau atleisti jie nesugeba. Mylėti save jie išmoksta matydami, kaip su jais elgiasi ir kaip į jų klaidas reaguoja tėvai. Už klaidas negėdijami ir nebaudžiami vaikai išsiugdo svarbiausius dalykus - gebėjimą mylėti save ir susitaikyti su savo trūkumais.
Emocijų valdymas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, nuoskauda, nesaugumas, gėda - yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis. Svarbu išmokyti, kada, kur ir kokiu būdu išreikšti emocijas. Svarbiausias mokymosi valdyti neigiamas emocijas elementas yra jų pripažinimas. Nesumenkinti jų netekties jausmą. Rūpestingai ir supratingai parodyti vaikams, jog atjaučiate. Kai vaikas nusiminęs, nereikia stengtis jį pralinksminti. Padarykite penkių sekundžių pauzę ir paprasčiausiai pajuskite tai, ką, jūsų manymu, jaučia vaikas. (pvz., vietoj patarimo „Nesijaudink“ palaukę penkias sekundes pasakykite: „Tau sudėtinga.
Nemanipuliuokite savo jausmais (pvz., „nelipk į medį, nes man baisu”). Jūsų vaiko norai, nors jie jums ir nėra priimtini, ugdo sugebėjimą turėti tikslą, svajonę, mėgautis vidine ir išorine sėkme. Jos pagrindas yra leidimas daug norėti. Jo neturėdamas vaikai liausis svajoję, o be jos neįstengs pasiekti nieko nauja. Tačiau labai svarbu mokyti vaiką prašyti, o ne primygtinai siūlyti savas idėjas.
Kartų linija
Tėvus nuo vaikų skiria kartų linija. Tėvai yra virš kartų linijos, o vaikai - žemiau jos. Būdami vir kartos linijos, prisiimame atsakomybę ir kontroliuojame, o būdami žemiau, esame priklausomi ir kontroliuojami tėvų. Ramūs, susikaupę, mylintis, supratingi, pagarbūs, atjaučiantys ir paslaugūs tėvai yra virš kartos linijos. Kadangi vaikai priklauso nuo tėvų kontrolės, tai jie yra žemiau linijos. Būdami žemiau linijos, vaikai lieka vaikais. Kai tėvai yra virš linijos, vaikai gali išsiugdyti visus būtinus suaugusio žmogaus sugebėjimus.
Pagarba žmonėmis, paslaugumas, atlaidumas, sugebėjimas prisitaikyti, bendrauti, mylėti, atkaklumas, mokėjimas prisitaikyti vaikams yra įgimtas, tačiau reikia, kad jiems vadovautų šiuos sugebėjimus turintis žmogus. Jeigu tėvai tarpusavyje, savo aplinkoje arba vaikų atžvilgiu elgiasi neatsakingai, vaikai negali pasikliauti jų parama.
Nesivaldydami ir elgdamiesi kaip vaikai, tėvai nusmunka žemiau kartų linijos. Jeigu tėtis arba mama nesivaldo, paliktas sau vaikas staiga „persijungia“ į išlikimo režimą. Šitaip jis verčiamas pernelyg greitai suaugti. Jis turi tapti pats sau tėvu arba motina. Kad vaikai visiškai išsivystytų, reikia, kas aštuoniolika metų jie būtų žemiau kartų linijos ir jaustų tėvų kontrolę.
Fizinės bausmės ir emocinis smurtas: kodėl tai neveikia?
Visuomenėje vis dar galime pastebėti vyraujančią tendenciją, jog keli pliaukštelėjimai vaikui per užpakalį nieko blogo nereiškia. Besilaikantys tokios pozicijos dažnai remiasi savo patirtimi teigdami, kad juos vaikystėje dar ne taip lupdavo, ir dabar jie supranta, kad taip reikėjo, randa pateisinimų tokiems artimųjų veiksmams - aš buvau neklusnus vaikas.
Vis dėlto, tenka vis dažniau sutikti žmonių, besidominčių Alice Miller knygomis ar Susan Forward darbu „Toksiški tėvai“. Visos šios knygos skirtos nagrinėti tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, dėl įvairių priežasčių vaikystėje patirtas skriaudas, kurios suaugusiame amžiuje neleidžia tinkamai funkcionuoti, mėgautis gyvenimu, kurti sveikus santykius su kitais bei pasitikėti savimi.
Vadinasi - kažkur dar skauda. Tie patys, kadaise neklusnūs vaikai, dabar ieško vidinės ramybės, siekia padėti sau, galbūt nuoširdžiai atleisti tėvams, suprasti tai, ko nepavyko vaikystėje. Nekyla abejonių, jog nei vienas, skaitantis šį straipsnį tėvas, nenori, kad suaugęs jo vaikas nerastų sau ramybės dėl klaidų, kurių galima išvengti dabar. Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, dėl ko tėvai muša vaikus?
Priežastys, kodėl tėvai naudoja fizines bausmes:
- Tai efektyvu čia ir dabar. Tai reiškia, kad tą akimirką vaikas dažniausiai paklūsta. Jis išsigąsta, nurimsta, sustoja daręs tai, kas buvo draudžiama, arba pradeda daryti tai, ko buvo prašomas. Tėvai nori, kad vaikas nebesielgtų nepageidaujamai ateityje. Tačiau mušamas vaikas tokiu būdu išmoksta vienintelio dalyko - vengti bausmės.
- Nežino kitų auklėjimo metodų (arba žinomi nebepadeda). Šiuo atveju, greičiausiai patys tėvai buvo mušami vaikystėje. Auklėjimo modelis, kad ir kaip to kartais nenorėtume, neretai yra atkartojamas. Dėl to, stingant teigiamos patirties, pasitelkiami nors ir netinkami, tačiau pažįstami auklėjimo būdai.
- Visuomenė racionalizuoja smurtą prieš vaikus. Viename iš tyrimų, atliktų Lietuvoje, 50% apklaustų tėvų teigė naudojantys fizinį smurtą kaip auklėjimo metodą ir negalvojantys atsisakyti kartais pliaukštelėti, kai vaikas neklauso.
Fizinio smurto pasekmės
- Pažeidžia vaiko teises į fizinį vientisumą, žmogiškąjį orumą ir lygiavertę, įstatymų numatytą apsaugą.
- Sutrikdo vaiko sveikatą, intelektualinį vystymąsi, jo psichologinį funkcionavimą, socialinius įgūdžius.
- Be to, kelia fizinį skausmą, gali turėti įtakos nemigai, enurezei (šlapinimuisi į lovą), mikčiojimui, emociniams bei elgesio sunkumams.
- Vaikystėje patirtas smurtas suaugusiame amžiuje turi įtakos ir elgesiui su savo artimaisiais, vaikais. Transliuoja žinutę „muši - valdai“.
- Nemoko tinkamo elgesio - neaišku, ko iš vaiko yra tikimasi, svarbiausia, nemoko, kaip netinkamą elgesį reiktų keisti, bei dėl ko jis yra netinkamas.
- Gali turėti įtakos antisocialiam, nusikalstamam elgesiui.
- Iškreipia santykius su tėvais.
Nėra prasmės kaltinti ankstesnes kartas už tai, kad mušė vaikus - jie elgėsi pagal tuo metu paplitusias normas. Tačiau laikai keičiasi, visuomenė žengia pirmyn. Akivaizdu, jog mušimas kaip auklėjimo priemonė nėra tinkama ir atneša begalę neigiamų pasekmių.
Kiti netinkami auklėjimo būdai
- Gąsdinimas ir bauginimas. Kad vaikas būtų paklusnus, darytų tai, kas liepta, tėvai stengdavosi įvaryti jam kokių nors baimių, nors tai akivaizdus emocinis smurtavimas. Juk baimė, kad bus atiduotas čigonams arba mama iškeliaus į kapus, gali palikti pėdsaką žmogaus psichikoje, tapti uždarumo ir baikštumo priežastimi.
- Statymas į kampą. Elementarus padorumas reikalauja konfliktus spręsti tik privačioje aplinkoje. Deja, į kampą vaikai neretai būdavo statomi klasės arba svečių akivaizdoje. Tokia mada nulėmė visą galybę vaikystės traumų, kurių randus net su psichoterapijos pagalba nebūtinai pavyksta visiškai užgydyti.
- Gyrimas už gerus ir bausmės už prastus pažymius. Štai kodėl nevalia bausti vaikų už prastus pažymius. Vaikams, tikėtina, nesiseka tik tie dalykai, į kuriuos jie nėra linkę, ir šitai niekaip nepaveiks jų galimybių tapti puikiais specialistais dirbant širdžiai mielą darbą.
- Įkyrus įprotis vaikus niurkyti. Prisilietimai vaikui gali būti nemalonūs. Jį dėl kokių nors priežasčių gali sudirginti besaikiai bučiniai ir niurkymas netgi tada, kai šitaip meilę demonstruojantys žmonės - giminaičiai.
- Per jėgą brukami lyčių stereotipai (ypač berniukų atveju). Vaikas turi daryti tai, kas jam patinka. Bet kokių radikalių lyčių stereotipų primetimas vaikams dabar vis dažniau kelia abejonių.
tags: #vaikas #neklauso #pozityvaus #elgesio #metodu #taikymas