Sporto psichologija dažnai suvokiama kaip sritis, skirta tik profesionaliems sportininkams. Tačiau ar tikrai taip yra? Baimė pralaimėti varžybose, nenoras lankyti treniruotes dėl nesėkmių - tai situacijos, su kuriomis susiduria tiek vaikai, tiek jų tėvai ir treneriai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip sporto psichologija gali padėti vaikams atrasti džiaugsmą sporte, ugdyti pasitikėjimą savimi ir įveikti iššūkius.
Kas yra sporto psichologija?
Sporto psichologija - tai sritis, padedanti sportininkams susitvarkyti su savo mintimis, emocijomis, motyvacija ir jos stoka. Treniruotės padeda valdyti kūną, o psichologija rūpinasi žmogaus savijauta, emocijomis, mintimis ir dėmesiu. Sporto psichologija moko pastebėti, kas vyksta, kai nesiseka, ir nenueiti paskui kilusias emocijas, pavyzdžiui, likti treniruotėje, susikaupti ir tęsti veiklą. Kitaip tariant, reikia dirbti su savo dėmesiu, ar jis nukreiptas į tai, kaip jaučiamės, ar į tai, ką darome. Taip pat galima pasitelkti vaizduotę, pavyzdžiui, prieš miegą vaizduotėje atlikti tam tikrą techniką. Sporto psichologas padeda sukurti kuo gyvesnį ir daugiau pojūčių įtraukiantį vaizdinį.
Sporto psichologija - ne tik profesionalams
Sporto psichologija naudinga bet kam - tiek mėgėjui, tiek profesionaliai sportuojančiam žmogui. Mėgėjiškai sportuojantys žmonės dažnai nedrįsta kreiptis į sporto psichologą, manydami, kad tai skirta tik profesionalams. Tačiau treniruojant vaikus, riba tarp „ai, tai tik būrelis“ ir būsimo profesionalaus sportininko kelionės pradžios yra labai plona.
Kada vaikui gali prireikti sporto psichologo pagalbos?
Psichologiniai įgūdžiai svarbūs vaikams nuo pat mažumės ir jie jų mokosi treniruotėse savaime bei padedami trenerių. Vaikai mokosi planuoti, kelti sau tikslus, svajoti, susikaupti, nusiteikti, laikytis treniruočių tvarkos ir t.t. Nuo 12-13 metų, kai imamas dar labiau akcentuoti meistriškumas, pasirodymas varžybose, o tuo pačiu jaunuoliai ima labiau įsisąmoninti save, lygintis su kitais ir „ieškoti savo vietos“, jiems atsiveria naujas pasaulis, jaučia didesnį spaudimą ir jiems gali prireikti papildomų įgūdžių susitvarkyti su „nauja realybe“.
Šių laikų vaikai yra labai orientuoti į pasiekimus ir išorinį pripažinimą, t.y. turi stiprią išorinę motyvaciją, o vidinė motyvacija - žymiai mažesnė. Susidurdami su neišvengiamomis klaidomis, nesėkmėmis ar pralaimėjimais, jie priima pastaruosius labai asmeniškai, labai giliai. Jei treneris sako „tavo smūgis buvo per silpnas“, jie gali išgirsti „aš prastas sportininkas“. Pastebėjus šias tendencijas, tikslingiausia įtraukti į pasirengimą sporto psichologą.
Taip pat skaitykite: Pagalba autistiškiems vaikams
Kaip motyvuoti vaiką sportuoti?
Labiausiai motyvaciją įtakoja treniruočių aplinka. Dažnai sportininkai jau yra orientuoti į gerą pasirodymą ir pergales. Jiems reikia balso iš šalies, kuris primintų, kaip svarbu stengtis, kartais klysti ir iš tų klaidų kažko pasimokyti. Jei treneris, o kartais dar ir tėvai labai akcentuoja pergales ir pasirodymą, tuomet tai gali paskatinti jaunąjį sportininką jausti spaudimą, dėl kurio didėja nerimas.
Prieš kreipiantis į sporto psichologą, siūloma susėsti ir atvirai pasikalbėti su vaiku. Ne kartą yra buvę, kad tėvai, o kartais ir treneriai atsiunčia savo vaikus, nes jie „nebeturi motyvacijos“ ir tikisi, kad kažkaip pavyks juos „sutaisyti“ ir užnorinti sportuoti. Bet kalbantis su sportininkais aiškėja, kad arba tėvai / treneriai su jais visai nesikalbėjo, apie tai, kas vyksta, arba turėjo savo išankstinius nusistatymus ir neįsiklausė, neišgirdo, kas vyksta jų vaiko gyvenime, dėl ko motyvacija sportuoti mažėja.
Jei vaikas nebenori sportuoti, nes jam nepatinka sporto šaka, jei sportuoja tik tam, kad tėvai būtų laimingi, pirmiausia reikia pagalvoti, ar tikrai verta toliau sportuoti būtent tą sporto šaką, o gal tėvai gali šiek tiek pakoreguoti savo lūkesčius.
Svarbiausia motyvuojant vaikus sportuoti yra leidimas jiems rinktis, kas jiems patinka. Labai svarbu tartis, kokį būrelį lankys, kokiu dažnumu ir kas bus, kai nebenorės lankyti. Antras svarbus dalykas - nelyginti su kitais, o skatinti vertinti savo pažangą. Labai svarbu palaikyti, kai sekasi, ir užjausti, kai nesiseka ar ką skauda. Labiau vertinkite ir girkite patį sportavimo procesą, kad išmoksta naujų dalykų, stiprėja kūnas, gerėja emocinė savijauta.
Kaip sportas ugdo vaiko asmenybę?
Sportas ne tik stiprina vaiko ištvermę, lankstumą, vikrumą, jėgą, bet ir ugdo vaiko asmenybę, gerina jo emocinę sveikatą. Sportinė akrobatika ir gimnastika - tai kelionė, kurioje kūnas ir siela susilieja į vieną, o kiekvienas judesys tampa pasakojimu apie pasitikėjimą, jėgą ir dėkingumą.
Taip pat skaitykite: Autizmo iššūkiai ir galimybės
Sportas tvirtina vaiko valią, suteikia progą išsiskleisti lyderio savybėms, kartu tai - komunikacijos ir veikimo kartu mokykla, gyvenimas komandine dvasia. Vaikas neprivalo tapti profesionaliu sportininku, tačiau sportuodamas jis savo charakterį ruošia gyvenimui.
Tėvų vaidmuo skatinant vaiką sportuoti
Tėvai turėtų padėti vaikui pamilti patį sportą, kad tokia veikla jam patiktų ir teiktų džiaugsmą. Jeigu iškart pulsime reikalauti rezultatų, vaikas gali save pervertinti ar nuvertinti. Jaunų žmonių sporto psichologija akcentuoja procesą. Vaiko savivoka dar tik formuojasi ir jis ne visuomet dar supranta ką jis iš tiesų gali ir ko - ne. Bet jeigu jį drąsini, vaikas pradeda tikėti, kad gali ir pradeda galėti. Tačiau, jeigu vaikas išsigąsta, jis pradeda galvoti, kad kažko negali.
Tėvai turi būti vaikams pavyzdys, patys sportuoti, negalime iš jų reikalauti, patys to nedarydami. Tebūnie paprastas greitas ėjimas parke, grynas oras ir buvimas kartu.
Kam skirta psichologinė parama?
Sporto psichologo arba konsultanto klientais gali būti sportininkas, sportininkų grupė, treneris arba sportininkų tėveliai. Bene dažniausiai sporto psichologai dirba su pavieniais sportininkais (individualiai). Besikreipiančių sportininkų meistriškumas būna labai įvairus - nuo pradedančiųjų iki labai aukšto meistriškumo sportininkų. Juos vienija tai, kad jie nori pagerinti savo sportinį pasirodymą, jaustis labiau psichologiškai pasirengę svarbioms varžyboms, o kartais išspręsti sunkumus, susijusius su sportine veikla.
Psichologas gali dirbti ir su grupe sportininkų, toks darbas ypač svarbus, kai dirbama su komandomis - tuomet orientuojamasi į komandos mikroklimatą, sutelktumą bei tikslus. Gali būti ir taip, kad psichologas dirba su grupe kartu sportuojančių sportininkų, dažniausiai tai būna praktiniai arba teoriniai seminarai ir toks darbas kiek mažiau veiksmingas gerinant kiekvieno individualaus sportininko pasirodymą, bet vėlgi naudingas grupės mikroklimatui.
Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip įveikti vaiko potraukį saldumynams
Svarbus vaidmuo sporte tenka trenerio bendradarbiavimui su psichologu. Jų bendradarbiavimas gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui, treneris gali norėti sužinoti apie naujai atėjusį auklėtinį - psichologas atlieka psichologinį įvertinimą ir pateikia treneriui to sportininko profilį (kokios yra stipriosios ir silpnosios savybės). Arba psichologas gali bendradarbiauti su treneriu sudarinėdamas treniruočių planus, kuriuose integruojami fiziniai, techniniai, taktiniai ir psichologiniai treniravimosi aspektai.
Kartais psichologui tenka bendradarbiauti su sportininkų tėvais. Paprastai šie sportininkai būna vaikai arba paaugliai iki 16 metų. Tėveliams būna įdomu, su kokiais sunkumais susiduria jų vaikai, kaip jie, tėvai, galėtų padėti. Kartais tėvai mato, kad jų vaikui sportuojant prasčiau sekasi susikaupti, kad jis labai nerimauja prieš varžybas ir tuomet kreipiasi į psichologą, kad šis padėtų.
Svarbu prisiminti, kad sporto psichologai pirmiausia dirba su sveikais, t.y. psichinių sutrikimų neturinčiais, sportininkais. Jie ne gydo, o padeda ieškoti būdų, kaip įgyvendinti savo sportinį potencialą. Todėl ši parama skirta visiems sportininkams ir treneriams.
Kaip vyksta konsultacijos su sporto psichologu?
Dažnai sportininkai net nenutuokia, kaip atrodo psichologo konsultacijos ir dėl to vengia į jį kreiptis. Iš tikrųjų psichologo darbo metodai labai priklauso nuo paties psichologo. Tačiau bet kuriuo atveju pirmiausia reikia susitarti dėl susitikimo. Pirmasis bei vėlesni susitikimai paprastai vyksta psichologo kabinete arba kur nors sporto bazėje, kurioje treniruojasi sportininkas ar dirba treneris. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, nemaža dalis darbo persikėlė į nuotolines erdves, kurios ir iki šiol buvo plačiai naudojamos sporto psichologų, mat tiek sportininkams, tiek sporto psichologams tenka daug keliauti dėl treniruočių stovyklų ar tarptautinių varžybų, todėl jie ne visuomet būna viename mieste, kad galėtų susitikti gyvai. Susitikimų trukmė gali būti labai įvairi, dažniausiai jie trunka 45min. - 1 val.
Pirmojo susitikimo metu aptariami darbo tikslai. Besikreipiantis sportininkas, treneris, tėtis arba mama - t.y. klientas, - išsako, kodėl kreipiasi į psichologą, su kokiais sunkumais susiduria, kokie psichologinio rengimo aspektai jį domina. Aišku, „užsakymas“ visų pirma priklauso nuo to, kas kreipiasi - sportininkas, treneris ar tėvai. Kiekvienu atveju konsultavimo tikslas formuluojamas atsižvelgiant į kliento pageidavimus.
Kai numatomas darbo tikslas (kas turėtų keistis?), toliau pereinama prie konkrečių darbo metodų, padedančių siekti užsibrėžtų tikslų. Čia galimi įvairūs variantai:
- Psichologinis įvertinimas. Tai įvairių psichologinių testų atlikimas, klausimynų pildymas, stebėjimas bei interviu. Paprastai psichologams tenka įvertinti sportininkus - aprašyti jų asmenybę, nurodyti stipriąsias ir silpnąsias puses (toks aprašymas dar vadinamas profiliu).
- Psichologinių įgūdžių mokymas. Psichologiniai įgūdžiai tai - relaksacija ir autogeninė treniruotė, vaizdinių kūrimas, tikslų užsibrėžimas, dėmesio koncentracija, psichinės energijos valdymas, teigiamas mąstymas ir vidinė kalba, varžybiniai ritualai. Jų lavinimas padeda sportininkams siekti aukštesnio meistriškumo, gerina jų pasirodymą didelės įtampos situacijose.
- Į problemą orientuotas darbas. Sportininkas nurodo, kas jo sportinėje veikloje jam nepatinka, su kokiais sunkumais susiduria, kokio elgesio jis „nebenorėtų“ (pvz., "labai jaudinuosi prieš kiekvieną startą, labai greitai įsiplieskiu"…) ir kokio elgesio ar įgūdžių norėtų (pvz., "po kelių nesėkmingų metimų serijos norėčiau išlikti susitelkęs į besitęsiantį žaidimą").
- Konsultavimas. Psichologo konsultaciją galima suprasti kaip sportininko pokalbį akis į akį su psichologu. Tačiau tai nėra toks pokalbis, kai psichologas dalina patarimus. Tai pokalbis, kai sportininkas pats ieško atsakymų į savo klausimus, tik ne vienas, o padedamas psichologo.
Sporto nauda vaikams
Pripažinkime faktą: mūsų vaikai auga visai kitu laikmečiu nei mes. Dabartiniai tėvai savo vaikystės laisvalaikį leisdavo žaisdami ir sportuodami lauke, ypač vasarą, tuo tarpu mūsų vaikai dienas leidžia prilipę prie ekranų. Bet taip neturėtų būti. Todėl tėvai turėtų skirti daugiau laiko sudominant savo vaiką sportu ir įtraukiant jį į sportinę veiklą. Sporto nauda vaikams yra labai didelė ir tam yra daug priežasčių:
- Socialiniai įgūdžiai. Sportuodami vaikai dalyvauja realioje socialinėje veikloje, bendrauja su komandos draugais ir treneriais, tobulina savo socialinius įgūdžius.
- Komandinis darbas. Reguliariai treniruodamiesi ir rungtyniaudami su kitomis komandomis vaikai išmoks kaip padrąsinti vieni kitus ir dirbti kartu, kad pasiektų bendrą komandinį tikslą.
- Draugystė. Kaip komandos narys, visus metus vaikas treniruojasi kartu su kitais ir tuo pačiu auga kartu. Kartu išgyvena sunkius ir gerus laikus, ir tokį ryšį yra labai sunku nutraukti. Jūsų vaiko komandos nariai tampa antrąja šeima ir žmonėmis, kurie visada palaikys juos, kad ir kas nutiktų.
- Ištvermė ir atsparumas. Sportas suteikia galimybę vaikams išmokti įveikti iššūkius ir kliūtis. Per treniruotes ir varžybas jie susiduria su pralaimėjimais, o tai moko jų elgtis su nesėkmėmis, stiprinti ištvermę ir kovoti.
- Naudingas laisvalaikis. Sportas yra geras būdas užimti vaikus, tuomet jie neturi laiko nuobodžiauti ir užsiimti veikla, kuri ugdo blogus įpročius.
- Disciplina ir atsakomybė. Sportas moko vaikams disciplinos ir atsakomybės jausmo. Norint pasiekti gerus sporto rezultatus, reikia nuolatinio laiko ir pastangų įdėjimo. Vaikai mokosi laikytis taisyklių, atidžiai klausyti trenerių, laikytis grafiko ir būti atsakingais už savo asmeninę pažangą.
- Sveikata ir aktyvus gyvenimo būdas. Sportas skatina vaikus įgyti ilgalaikius sveikatos ir aktyvaus gyvenimo būdo įpročius. Jei vaikai nuo mažumės įsisavina reguliaraus fizinio aktyvumo įpročius, jie yra linkę ir suaugę gyventi sveikai ir aktyviai.
- Fizinis aktyvumas. Bet kokia sportinė veikla padeda jūsų vaikui išlikti fiziškai aktyviam. Fizinis pasyvumas ne tik padidina tikimybę sunkiai susirgti, bet ir neigiamai veikia psichinę sveikatą.
- Psichinė sveikata. Sportas turi teigiamą poveikį vaikų emocinei ir psichologinei sveikatai. Fizinis aktyvumas skatina endorfinų, arba "laimės hormonų", išsiskyrimą, kurie pagerina nuotaiką ir sumažina stresą.
- Koncentracija ir mokymosi gebėjimai. Sportas gali padėti vaikams pagerinti koncentraciją ir mokymosi gebėjimus. Reguliarus fizinis aktyvumas padeda gerinti smegenų funkcijas ir protinį darbą.
- Emocijų valdymas. Sportas moko jūsų vaikus priimti tolygiai tiek laimėjimus, tiek pralaimėjimus. Svarbu, kad jūsų vaikas išmoktų kuo lengviau pereiti tą netekties jausmą ir judėti toliau. Sporto veikla moko vaikus būti įsipareigojusiems ir ištvermingiems. Sportuodami vaikai išmoksta valdyti savo emocijas, veikti savo tikslų link ir nenusileisti sunkumams.
tags: #vaikas #varzybos #psichologija