Kiekvienas vaikas yra unikalus individas, turintis savitą asmenybę, kurią formuoja įvairūs veiksniai. Vaikystė - tai gražiausias ir svarbiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kupinas emocijų, atradimų ir įspūdžių, paliekančių ryškų pėdsaką visam gyvenimui. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko asmenybės bruožų apibrėžimą, jų formavimosi ypatumus, tėvų vaidmenį šiame procese, ugdymo įstaigų įtaką ir kaip tėvai gali padėti vaikui augti visapusiškai.
Asmenybės bruožų formavimosi pagrindai
Nuo pat pirmųjų dienų vaikas aktyviai siekia ryšio su motina, prisirišdamas prie jos. Vidiniai patirties modeliai integruojami į vaiko vidinį pasaulį, užtikrinant prisitaikymą prie aplinkos ir padedant įveikti stresą. Taigi, pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi prieraišumas prie vaiką auginančio žmogaus ir pasitikėjimas aplinka. Saugūs ir ramūs santykiai su globėju lemia supratimą, kad tarpasmeninis pasaulis yra saugus, juo galima pasitikėti, o aš pats esu mylimas ir vertingas.
Prieraišumo svarba
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyminės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius.
Šeimos įtaka asmenybės raidai
Šeimos aplinka vaidina itin svarbų vaidmenį vaiko raidoje. Būtent šeimoje vaikas mokosi elgesio modelių ir ryšių, kurie sudaro tarpasmeninių santykių pagrindą vėlesniame gyvenime. Jei vaikas turi palankios patirties šeimos aplinkoje, tai padės jam kurti geresnius santykius su aplinkiniais ir lengviau prisitaikyti prie gyvenimo. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi elgesio modeliai vaikui. Jei šeimos aplinkoje nėra tėvų arba ji yra disfunkcinė, vaikams gali kilti problemų įsisavinant socialinius vaidmenis.
Sąlygos, kuriomis tėvai augo, jų kilmė, asmenybės savybės, santuokiniai santykiai ir gebėjimas valdyti stresą šeimoje - visa tai veikia vaiko auklėjimo įgūdžius ir elgesį su vaiku. Įtampa ir konfliktai santuokoje veikia visą šeimos sistemą, todėl svarbu valdyti stresą ir vengti įtraukti vaiką į konfliktus.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Tėvų vaidmuo formuojant charakterį
Kaip teigia pašnekovė S. Velikienė, vaikų emocinės būklės formavimasis prasideda jau būnant kūdikiui mamos įsčiose, o augant tai tampa dar svarbiau, kadangi vaikai pradeda stebėti aplinką, kitų žmonių elgesį. „Labai dažnai tenka susidurti su atvejais, kuomet tėvai mano, kad vaikų auklėjimas prasideda nuo mokyklos, kada jau galima su vaiku pabendrauti, padiskutuoti, tačiau dažniausiai tada jau būna per vėlu, kadangi asmenybė susiformuoja iki 6-7 metų amžiaus, o vėliau yra tik gludinamos asmeninės savybės. Auklėjimas prasideda dar vaikeliui būnant mamos įsčiose - jam persiduoda mamos jaučiamos emocijos, išgyvenimai, aplinkos pojūčiai. Gimęs jis stebi aplinką, tėvų tarpusavio bendravimą, kaip tinkamai yra atliepiami kūdikio poreikiai - visa tai formuoja savęs ir pasaulio suvokimą. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad vaikai mokosi ne iš to, kas jiems yra deklaruojama, o iš to, kaip elgiasi tėvai, tai yra vaikai stebi aplinką ir kopijuoja tėvų elgesį. Jei šeimoje yra taisyklė kalbėti ramiai, tačiau tėvai tarpusavyje garsiai ginčijasi, vaikas mokysis iš to, ką mato“, - kalbėjo pašnekovė.
Taisyklės ir ribos
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo. Tokiems vaikams trūksta lankstumo. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.
Realybės suvokimas
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsniu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti.
Savarankiškumo ugdymas
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį.
Nerūpestinga vaikystė baigiasi, kai ateina metas atsiskirti nuo tėvų globos ir žengti į vaikui nežinomą pasaulį - mokyklą.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
Tėvų auklėjimo stiliai ir jų įtaka
Tėvų nuostatos ir auklėjimo stilius daro didelę įtaką vaiko asmenybės formavimuisi. Autoritetingas stilius, kai tėvai bendrauja su vaiku, primeta jam taisykles, kurios nėra griežtos ir pritaikytos prie vaiko amžiaus bei gebėjimų, yra laikomas vienu iš efektyviausių.
Netinkamas elgesys
Tiesa, S. Velikienė priduria, kad neretai tėvai netinkamai įvertina vaiko elgesį, neskirdami jam papildomo dėmesio, jei šis elgiasi teisingai, o kartais yra pasirenkamos ir kitos netinkamos auklėjimo priemonės, pavyzdžiui, fizinės bausmės. „Dar viena pasitaikanti klaida, kuomet į vaiką atkreipiamas dėmesys tik tuomet, kai jis kažką padaro netinkamai, o kuomet elgiasi tinkamai, tai priimama tarsi norma, o turėtų būti atvirkščiai. Taip pat šeimose pasitaiko auklėjimo kraštutinumų - arba namuose nėra pastovių taisyklių, tėvai nelinkę brėžti elgesio ribų, yra tenkinamas kiekvienas vaiko noras, arba vaikas yra auklėjamas per griežtai, naudojamos fizinės bausmės ar emocinis smurtas“, - kalbėjo vaikų psichologė.
Vaiko poreikiai ir jų patenkinimas
Jeffrey E. Young išskyrė pagrindinius vaiko poreikius, kurių patenkinimas yra būtinas sveikai asmenybės raidai:
- Saugumas. Tai svarbiausias poreikis, kurį vaikas turi jausti saugioje ir stabilioje aplinkoje, kurioje tėvai visada pasiekiami fiziškai ir emociškai. Smurtas, piktnaudžiavimas, melas ir manipuliacijos griauna saugumo jausmą. Svarbu nuo pat gimimo kurti saugumo jausmą. Svarbu, ar vaikas yra laukiamas ir mylimas, kokios yra tėvų fantazijos apie būsimą tėvystę ir ryšį su vaikučiu. Šis ryšys yra itin reikšmingas, kadangi kuria vaiko saugumo pamatus. O būtent per saugumo prizmę vaikas mato pasaulį, kuris, priklausomai nuo to, kokį suvokimą jam formuoja aplinka, gali atrodyti saugus ir įdomus tyrinėti arba nesaugus ir bauginantis, sąlygojantis atsitraukimą ir vengimą.
- Ribos ir kryptis. Vaikui reikia brandaus vadovavimo, aiškių ir nuoseklių ribų, kurios padėtų jam suprasti, kas yra leidžiama ir kas ne. Per griežtos arba per švelnios taisyklės nėra palankios tinkamam vaiko vystymuisi.
- Meilė ir ryšys. Vaikui reikia meilės, švelnumo, susidomėjimo, supratimo ir laiko. Empatija, gebėjimas suprasti vaiko jausmus ir poreikius, yra labai svarbus. Taip pat svarbūs socialiniai ryšiai su bendraamžiais ir išoriniu pasauliu.
- Autonomiškumas. Vaikui reikia suteikti laisvę tyrinėti pasaulį ir priimti nedidelius sprendimus, leidžiant jam būti savarankišku. Pernelyg saugantys arba nepakankamai rūpestingi tėvai gali slopinti vaiko autonomiškumą.
- Savigarba. Vaikas turi būti mylimas besąlygiškai, nepriklausomai nuo jo pasiekimų ar elgesio. Nuolatinė kritika, gėdinimas, baudimas ir lyginimas su kitais žlugdo vaiko savigarbą. Sveikuose namuose yra erdvės parodyti savo silpnybes ir būti autentiškam.
Kaip tėvai gali padėti vaikui?
- Priimkite vaiko jausmus ir įvardinkite juos.
- Išklausykite vaiką ramiai ir dėmesingai.
- Kartu ieškokite problemos sprendimo būdų.
- Venkite perdėto rūpinimosi vaiku.
- Būkite geras pavyzdys savo vaikui.
- Svarbiausia, kad vaikas visuomet jaustųsi mylimas.
Neurotiškumas ir emocingumas
Neurotiškumas ir emocingumas yra asmenybės bruožai, kurie apibūdina asmens polinkį dažnai ir intensyviai išgyventi nemalonias emocijas, jautrumą stresui ir grėsmės suvokimą. Kuo mažiau išreikštas neurotiškumas, tuo labiau asmuo yra emociškai stabilus, ramus ir atsparus stresui. HEXACO modelyje emocingumas yra analogiškas neurotiškumui, papildomai apimantis polinkį į sentimentalumą, prisirišimą prie kitų žmonių ir baimę fiziniams pavojams.
Neurotiškumo aspektai
- Nestabilumas: jautrumas, dirglumas, reaktyvi nuotaikų kaita.
- Atsitraukimas: jautrumas grėsmei, nerimas, abejonės savimi.
Emocingumo aspektai
- Baimingumas: polinkis išgyventi baimę.
- Nerimastingumas: polinkis jaudintis įvairiomis aplinkybėmis.
- Priklausomumas: poreikis gauti kitų žmonių emocinį palaikymą.
- Jausmingumas: polinkis jausti stiprius emocinius ryšius su kitais.
Aukštai išreikšti neurotiškumo ir emocingumo bruožai gali būti susiję su psichikos sutrikimais ir lėtinėmis ligomis, tačiau tai nereiškia, kad asmuo yra pasmerktas būti nelaimingu. Sistemingas rūpinimasis savimi yra būtinas gerai savijautai.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Lyčių skirtumai
Moterys dažniausiai pasižymi labiau išreikštais neurotiškumo ir emocingumo bruožais nei vyrai. Tai gali būti susiję su istoriniu moterų vaidmeniu rūpinantis vaikais ir didesniu jautrumu pavojams.
Vaikų charakterio tipai ir jų formavimasis
Pasak psichologų, kiekvieną žmogų galima priskirti tam tikram charakterio tipui (pvz., psichopatinis, šizoidinis, paranojinis, isterinis, narcizinis, mazochistinis, depresinis, hiperaktyvus, vengiantis, demonstratyvus ir obsesinis). Šie tipai parodo būdą, kaip asmenys tvarkosi su neigiamomis emocijomis.
Tyrimų duomenys
Tyrimai rodo, kad vaikai, augantys su broliais ar seserimis, turi daugiau patirties realių santykių ir didesnė jų dalis pasižymi harmoningais charakterio bruožais. Vienturčiai vaikai dažniau pasižymi nesavarankiškais ir dėmesio siekiančiais bruožais. Taip pat nustatyta, kad išlepinti vaikai dažniau pasižymi mokyklos baime.
Psichosocialinė raida
Psichosocialinė raida - tai žmogaus amžiaus tarpsnių kitimas ir socialinės aplinkos poveikis asmenybės raidai. E. Užauginti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, protingą ir laimingą žmogų - tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti. Vaikystėje ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti - bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris. Vaiko amžius turi reikšmės ir socialiniam vystymuisi: nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Psichoanalizės klasikė K. Horney (2004) tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo.
Ugdymo įstaigos vaidmuo
Vaikų darželio „Vaikystės sodas“ ugdymo koordinatorė Aušra Rabašauskienė atsiųstame pranešime pažymi, kad ugdant vaiko charakterį tėvai ir ugdymo įstaiga turi dirbti išvien. Itin reikšmingas - darželio vaidmuo A. Rabašauskienė pabrėžia, kad mokytojų, ugdymo specialistų vaidmuo yra labai svarbus vaiko asmenybės ir jo charakterio formavimuisi. Per pozityvias pirmąsias patirtis su suaugusiais, kurie yra už namų slenksčio ribų, formuojasi teigiamas patyrimas apie vyresnius „kitus“, kurie gali padėti, paguosti, vesti platesnio pasaulio pažinimo link. Tokią patirtį turintis vaikas, tikėtina, bus smalsus, pasitikintis ir drąsus net ir tuomet, kai šalia nėra mamos ar tėčio, o tai neabejotinai atsiliepia ir žmogaus asmenybei vėlesniame gyvenime. Pašnekovė pažymi, kad formuojant vaiko charakterį labai svarbu, jog visa jį supanti aplinka kryptingai dirbtų išvien. Jei ugdymas namuose ir darželyje skiriasi, vaikui nėra aišku, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turėtų elgtis.
Šiuolaikiški metodai
Ugdyti vaiko charakterį padeda šiuolaikiški metodai Anot specialistės, vaiko charakterio ugdymas nėra atskira disciplina ar pamokėlė - šį tikslą galvoje reikia turėti nuolat. Dėl to dėmesys vaikų charakterio ugdymui darželyje yra skiriamas visose dienos veiklose - nuo vaikų pasitikimo ryte ir užsiėmimų iki valgymo, poilsio ar žaidimų lauke. „Siekdami ugdyti vaikų charakterį naudojame įvairias metodikas. Viena iš jų - Kimochi ugdymo programa. Ji padeda mažyliui suprasti savo emocijas ir jas įvardinti, o vėliau - suvokti kilusių emocijų priežastis. Dar vėliau kasdienės vaikų situacijos atkartojamos vaidinimuose ir žaidimuose su Kimochi žaislais, o tai padeda mažiesiems perprasti tam tikras socialines situacijas ir į jas reaguoti, kas yra itin svarbu charakterio formavimuisi“, - pasakoja A. Rabašauskienė. Kaip pavyzdį A. Rabašauskienė pateikia realią darželyje nutikusią situaciją, kuomet kūrybinių užsiėmimų metu vaikai karpė. Vienam berniukui nesisekė kirpti tiesia linija, o viena mergaitė dėl to iš jo pasijuokė. Šioje situacijoje mokytoja pirmiausia sustabdė nemalonų elgesį, o po veiklos pasikvietė vaikus į kimočių ratą, kuriame ta pati situacija suvaidinta su žaislais. „Žaidime 8 kojas turinti Lipšniakojė niekaip negalėjo išlaikyti žirklių ir tiesiai kirpti, o Katė iš to smagiai pasijuokė. Tuomet atskrido Balandė Meilė, sustabdė nemalonų Katės elgesį ir paaiškino, kad, jei draugui nesiseka, galima jam padėti, parodyti pavyzdį ar padrąsinti. Pamenu, kaip mergaitė atidžiai žiūrėjo Kimočių vaidinimą ir stebėdama Katės elgesį pasakė: čia ne aš! Žaidimo metu mergaitė turėjo galimybę situaciją pamatyti iš šalies, įvertinti Katės elgesį, reflektuoti savąjį ir padaryti išvadas. Vaikai tą puikiausiai sugeba jau nuo trejų metų, jei tik su jais tinkamai dirbama“, - sako A. Rabašauskienė. Pasak jos, nuosekliai ir tikslingai žaisdami su kimočiais vaikai tampa drąsesni, išmoksta kantriai palaukti, būti mandagūs, gebėti paprašyti, sustabdyti nemalonų elgesį, išsakyti savo nuomonę ir išklausyti kitą. Kitaip tariant, per žaidimus formuojami teigiami jų charakterio bruožai. „Dar viena taikoma vaikų charakterio ugdymo metodika yra vadinama pozityviąją disciplina. Pabrėžtina, kad tiek „pozityvi“, tiek „disciplina“ čia yra vienodai svarbios sąvokos. Dažnai pasitaiko, kad tėveliai akcentuoja tik pirmąjį žodį ir viską vaikams leidžia, arba antrąjį - ir neleidžia beveik nieko. Tačiau vienodai svarbūs yra abu žodžiai“, - kalba ugdymo ekspertė. Anot A. Rabašauskienės, vaikui yra reikalingos aiškios taisyklės, žinojimas, ko iš jo tikimasi. Tuomet jis jaučiasi saugus ir žino, kad nebus netikėtų bausmių, kad visuomet sulauks paramos ir padrąsinimo, kai jam to reikės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visais atvejais su vaiku reikia bendrauti pagarbiai ir pozityviai.
Visapusis vaiko lavinimas
Visapusis vaiko lavinimas - tai viena ar daugiau veiklų, kurių metu skatinamas smegenų vystymasis daugeliu būdų. Kai veikia ir aktyvinama didelė smegenų dalis. Tačiau užsiimant keletu veiklų yra rizika persistengti, kai vaikas nebeturi laiko pasimėgauti vaikyste, daug žaisti ir pats atrasti svarbius dalykus. Studijos yra parodę, kad muzika ir šokiai yra ypač svarbūs neurologiniams pokyčiams smegenyse. Jau vien muzikinis lavinimas gali būti visapusis. O kai jis sujungiamas dar ir su judesio lavinimu, tai sujungiama dar daugiau sričių, aktyvinama vaiko mąstysena.
Tėvų vaidmuo
Pirmieji penkeri vaiko gyvenimo metai yra nepaprastai svarbūs jo smegenų vystymuisi ir sveikatai. Šiuo metu esmių esmė - ryšys, bendravimas, žaidimas, sveiki namai ir bendrystė. Tad tikrai didžiausią naudą savo vaikams tėvai suteiks kokybiškai leisdami su jais laiką, patys juos lavindami ir stiprindami tarpusavio santykį. Žinoma, pritrūkus idėjų veikloms, galite jų pasisemti, galite eiti į užsiėmimus kartu, ką labai rekomenduočiau daryti, tačiau svarbiausia visgi - laikas drauge. Na, o vėliau svarbiausia išlaikyti balansą. Svarbu atsižvelgti į tai, kas jam svarbiausia. Pasieksite gerų rezultatų, jeigu skirsite savo vaikui laiko. Vien mokytojai to darbo už jus nepadarys. Nesvarbu, kokią meilę vaikai jaučia savo mokytojui, rezultatą jie visada nori parodyti tėvams, nori sulaukti pagyrimo, nori jaustis saugiai.
Klaidos
Jeigu kalbant bendrai apie lavinimą, tai didžiausia klaida - abejingas požiūris, kai vaikas ne iš karto susidomi veikla ir padaroma išvada, kad jam ji nepatinka. Patingėjimas ir skatinimo stoka neatskleidžia vaikui visų veiklos galimybių.
Vaikų pasiruošimas mokyklai
Specialistė S. Velikienė pasakoja, kad, sulaukus mokyklinio amžiaus, vaikų mąstymas tampa kur kas platesnis, jie taip pat pradeda geriau jaustis viešoje erdvėje tarp žmonių. Visgi, psichologės teigimu, ir šiame atžalų etape nevertėtų užmiršti keleto svarbių akcentų, į kuriuos dėmesį turėtų atkreipti ne tik mokytojai, bet ir patys tėvai. „Apie septintuosius gyvenimo metus pradeda vystytis vaikų loginiai gebėjimai, tobulėja atmintis, dėmesys, lavėja vaizduotė. Šio amžiaus vaikai vis geriau geba orientuotis erdvėje, suvokti laiko ir atstumo tarpusavio ryšius. Taip pat supranta, kad jų mąstymas, emocijos ir jausmai gali skirtis nuo aplinkinių, tai yra geba įsijausti į kitų vaidmenis. Šiame amžiuje vis dar būdingas konkretus mąstymas, vaikai dar sunkiai suvokia abstrakčias sąvokas, todėl vertėtų informaciją pateikti gana konkrečiai. Didžiajai daliai vaikų iššūkių kelia nesėkmės priėmimas, tai juos gali labai lengvai išvesti iš kantrybės, todėl namuose galima mokyti kaip tinkamai priimti pralaimėjimą, akcentuoti darbo procesą, o ne rezultatą. Tėvai gali padėti vaikams pasiruošti mokyklai, pabrėždami, kad mokymosi įstaigoje reikės laikytis susitarimų, tam tikros tvarkos. Taip pat papildomą dėmesį vertėtų skirti pokalbiams su vaiku apie mokykloje patiriamus jausmus, apie bendravimą su aplinkiniais. Namuose galima pažaisti, suvaidinti įvairias mokyklines situacijas, tokiu būdu vaikui palengvinant adaptacijos procesą. Gera žinia ta, kad daugelio vaikų noras mokytis, tobulėti, įveikti kliūtis būna susiformavęs nuo šešių metų, todėl dažniausiai jiems papildomos motyvacijos eiti į mokyklą nereikia“, - pastebi vaikų psichologė.
Signalai, išduodantys, kad vaikas patiria emocinius sunkumus
S. Velikienė sako, kad pastebėti, kada vaikai išgyvena psichologinius, emocinius sunkumus, gali būti gana sudėtinga. Visgi, yra keletas esminių bruožų, kurie nurodo pirmuosius vaikų vidinių išgyvenimų potyrius. „Jei anksčiau buvęs aktyvus, atviras, bendraujantis vaikas staiga susigūžė, užsisklendė savyje arba nutiko atvirkščiai, anksčiau buvęs uždaro būdo, linkęs būti vienumoje vaikas pradėjo itin daug judėti, nekantrauti, tai gali signalizuoti apie tam tikrus vidinius išgyvenimus. Jei vaikas atrodo nuolat susirūpinęs, jaučia nerimą ar pasireiškia dažni pykčio priepuoliai, jei pastebėjote prislėgtą būseną, liūdesį ar irzlumą, taip pat jei pasireiškia nuolatinis nepaklusnumas ar agresija, tai gali būti ženklai, išduodantys iškilusias problemas. Apie slegiančius sunkumus gali signalizuoti ir pasikeitę vaiko valgymo ar miego įpročiai, kankinantys nuolatiniai košmarai. Jei šie simptomai kartojasi dažnai, trunka ilgai ir yra intensyvūs, vertėtų kreiptis į specialistus“, - pastebi vaikų psichologė S. Velikienė.