Įvadas
Vaikų elgesys, ypač kai jis kelia pavojų kitiems vaikams, yra sudėtinga ir jautri tema. Svarbu suprasti, kodėl vaikai elgiasi pavojingai ir kaip tinkamai reaguoti į tokius atvejus. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų elgesio ypatumus, skirtingus amžiaus tarpsnius ir pateiksime praktiškus patarimus, kaip tinkamai reaguoti bei užtikrinti saugumą.
Ankstyvasis Melas ir Fantazijos
Iki ketverių metų vaikas nemoka meluoti sąmoningai, jis tiesiog fantazuoja ir išsigalvoja nebūtus dalykus, kuriais neretai pats tiki. Tokio amžiaus vaikas prieš pradėdamas fantazuoti yra įsitikinęs, jog tai, ką jis sako, yra netiesa, bet pasinėręs į svajonių pasaulį pradeda dvejoti, ar tai nebus tiesa. Pavyzdžiui, vaikas darželyje gali pradėti pasakoti draugams apie namuose esantį šuniuką bei ką jis su juo veikia, o grįžęs namo gali stebėtis, jos vis dėlto šunelio nėra ir jis buvo tik jo fantazijos dalis. Tačiau jau nuo ketverių metų vaikai ima suprasti, jog meluodami jie gali išsisukti nuo bausmės, nuslėpti netinkamą elgesį ir t.t.
Trimetė Ievutė kartą papasakojo, kad ji labai mėgsta alų ir jį galėtų gerti visą dieną. Kitą sykį porino, kad niekas jos nemyli, visi muša… Nemanykite, kad ji gyvena kokioje nors asocialioje šeimoje. Tiesiog čia susiduriame su tuo, ką vienas pavadintų melavimu, kitas - vaiko fantazijomis.
Įdomu, kad dažniau meluoja tie darželinukai, kurių intelekto koeficientas aukštesnis. Mokslininkai pastebėjo ir tokį faktą, kad anksčiau meluoti pradėję vaikai gali turėti geresnių socialinių įgūdžių paauglystėje. Tai galėtų būti paguoda tėvams, kurių vaikai labiau linkę į išsigalvojimus.
Jeigu dvimetės Agnytės paklausime, kas sulaužė žaisliuką, ji būtinai parodys į jaunesnę sesutę. Tokie pamelavimai siekiant sau naudos yra pirmosios melo rūšys, kurias išbando 2-3 metų vaikai. Šiame amžiuje vaikus bausti nėra prasmės, kadangi jie nesupranta, kad yra padarę kažką bloga. Jeigu dvimetis tampo katę už uodegos ir sako, kad tai padarė ne jis, geriausia būtų atsakyti: “Katei taip pat skauda”. Nebandykite įtikinti vaiko, kad kaltas jis. Dar geriau būtų iškart parodyti, kas nutiko. Ne klauskite: “Ar tu sudaužei vazą?”, bet sakykite: “Pažiūrėk, vaza sudužo”.
Taip pat skaitykite: Individualizuotas ugdymas
Tai amžius, kai vaikas gali papasakoti bet ką: pradedant tuo, kad tėtis sekmadieniais nešioja liemenėlę, baigiant išsigalvotais draugais, raguotomis pabaisomis ir kalbančiomis vaivorykštėmis. Išsigalvotų draugų gali būti net ne vienas, o… Šios istorijos gali būti tik žaidimas arba kartais - vaiko norų įsikūnijimas. Pavyzdžiui, Eglutės išsigalvotos sesutės galėjo kasdien dėvėti rožines sukneles ir nevalgyti košės, priešingai, negu Eglutė. Šio amžiaus vaikai gali primygtinai sakyti, kad tai, ką jie įsivaizduoja, yra visiškai realu, ir tai nereiškia, kad jie iš tikrųjų meluoja. Jeigu vaikas atrodo laimingas ir palaiko realius santykius su svarbiais jam žmonėmis, jaudintis dėl fantazavimo nereikia. Taip vaikai fantazuodavo šimtmečiais iki atsirandant televizijai. Atsiminkite: tai, kas suaugusiems atrodo keista, gali būti tiesiog vaiko būdas perdirbti naujas idėjas.
Vyresni Vaikai: Socialinis Melas ir Sąmoningos Apgavystės
Aštuonmetis Simas ir šešiametis Augustas kažkur nukišo mėgstamą mamos kompaktinį diską, ir nei vienas nenorėjo prisipažinti, kuris tai padarė. Mama juos išbarė ir pagrasino, kad nei vienas iš jų negaus nupirktų sausainių, kol neprisipažins. “Baltas” Augusto melas (“baltas”, nes jis pamelavo prisiimdamas savo vyresniojo brolio kaltę) rodo, kad vaikas jau yra socialesnis ir jautresnis, nei anksčiau. Tačiau 5-8 metų vaikai kartais meluoja ir ne dėl tokių kilnių priežasčių. Paprastai meluojama dėl įvairiausių suprantamų (ir netgi atleistinų) priežasčių: pavyzdžiui, vaikas bijo, kad jūs labai nusiminsite arba nubausite jį, taigi meluoja, kartais net jei tai gali jam atnešti žalos (tarkim, jei vaikui nesiseka matematika, jis gali atkakliai tvirtinti, kad matematikos namų darbų neužduota).
Šiame amžiuje vaikai tiki šmėklomis ir vaiduokliais, lyg tai būtų tiesa. Be to, jie jau pradeda vengti pasakoti tėvams viską iš eilės. Nenustebkite, jei devynmetis ar dešimtmetis nebekalba apie tai, ką anksčiau mielai aptardavo. Toks paslaptingumas nėra nesąžiningumas ar ženklas, kad vaikas užsiima kažkokiais nešvariais darbeliais. Greičiau tai atspindi, kad vaikas bręsta. Šio amžiaus vaikas gali norėti pradėti pats savimi rūpintis. Gali būti, jog vieną dieną pasakys, kad jam atsibodo, jog jūs kasdien zyziate dėl namų darbų. Rimo mama sutiko su tuo, kad jos sūnus jau didelis, ir leido jam pačiam pasirūpinti savo namų darbais. Šiame amžiuje normalu retkarčiais pameluoti dėl namų darbų, būrelių ar dantų valymo. Geriausia į tai atsakyti parodant savo nepasitenkinimą. Tačiau jeigu 9-10 metų vaikas meluoja pastoviai, gali prireikti specialisto konsultacijos, nes vaikai gali pradėti meluoti, kai jaučia nerimą ar negali susitvarkyti su esama situacija. Nuolatinis melavimas gali būti požymis, kad vaikas patiria stresą.
Paauglystė: Siekis Privatumo ir Pasitikėjimo Išbandymas
Ypač paaugliai apie tryliktus gyvenimo metus pradeda bendrauti su tėvais ne visiškai atvirai, nuslepia įvairias detales, siekia privatumo. Tai yra normalu, nes jei paauglys viską atvirai pasakoja tėvams tai reiškia, jog jis emociškai bręsta lėčiau. Tyčinis melavimas dažniausiai tampa vaikų gyvenimo stiliumi, kai jie suvokia, jog tai jiems yra gera galimybė pasiekti savų tikslų. Vis dėlto reiktų nepamiršti, jog nuolat pasikartojantis melas rodo, kad vaiko gyvenime kažkas yra negerai.
Pagrindinės Vaikų Melavimo Priežastys
Vaikai meluoja dėl įvairių priežasčių, o supratimas, kodėl jie tai daro, yra pirmas žingsnis sprendžiant šią problemą.
Taip pat skaitykite: Etiškas vaikų elgesys
- Noras nuslėpti netinkamą poelgį: Vaikai meluoti ima dar ankstyvoje vaikystėje, dažniausiai tai įvyksta kalbėjimo vystymosi piko periodu. Tai susiję su noru nuslėpti nuo tėvų netinkamą elgesį tam, kad pavyktų išvengti barimų ar bausmių. Griežtai auklėjamas vaikas, kuris baudžiamas už kiekvieną nusižengimą, daug greičiau išmoksta meluoti.
- Eksperimentavimas: Nuo 2,5-3 metų mažyliai meluoja tyrinėdami suaugusiųjų reakciją į apgavystę. Sulaukę to paties amžiaus kai kurie vaikai dar nemeluoja „iš tikrųjų”, bet jau būna linkę perdėti (pavyzdžiui, kitų giminaičių požiūrio į juos ar gautų dovanų skaičiaus tema), siekdami padaryti didesnį įspūdį kitiems.
- Siekimas gauti dėmesio: Kartais vaikai meluoja net ir tada, kai būna tikri, kad aplinkiniai žino tiesą. Vaikų fantazijos paprastai kelia šypseną, tačiau vaikas tokią reakciją vertina kaip suaugusiųjų pritarimą, todėl ateityje būna linkęs fantazuoti vis dažniau, o laikui bėgant nekaltos vaikiškos fantazijos gali virsti žalingu įpročiu meluoti. Jeigu vaikas iš tėvų sulaukia daugiausiai neigiamo dėmesio (barimo, priekaištų ir t. t.) ir retai - pagyrimų, jis ima jaustis nevykęs ir atstumtas. Kad gautų taip trokštamo švelnumo ir meilės, griebiasi melo - dažniausiai apie tai, koks yra reikšmingas, kokius žygdarbius yra padaręs.
- Realybės pagražinimas: Vaikas taip elgiasi bijodamas pasakyti tiesą. Neretai jis tokiu būdu nori išsireikalauti didesnio aplinkinių įvertinimo. Pavyzdžiui, vaikas gali pasakoti, kad geriausiai iš visų perskaitė eilėraštuką arba greičiausiai bėgioja vaikų darželyje. Tokie dalykai vyksta, kai vaikas jaučia, kad toks, koks yra, jis nėra pakankamai nuostabus. Pagyrūnais dažnai tampa nepakankamai giriami vaikai. Be to, mažų vaikų vaizduotė labai laki, todėl jie kartais painioja realų pasaulį su fantazijomis.
- Noras pasiekti savų tikslų: Vaikai meluoja norėdami manipuliuoti elgesiu arba suaugusiųjų požiūriu į juos tam, kad gautų trokštamų dalykų. Pavyzdžiui, vaikas gali kaltinti mamą pareikšdamas, kad močiutė visada duoda jam traškučių ar tėtis leidžia vakarais ilgai žiūrėti filmukus ir pan. Vaikai dažnai meluoja siekdami išvengti kokių nors suaugusiųjų prašymų vykdymo.
- Privatumo gynimas: Kiekvienas žmogus, netgi ir mažas vaikas, turi savo paslapčių. Šį poreikį reikia gerbti, deja, daugelis tėvų įsitikinę, kad vaikai nuo tėvų negali nieko slėpti, jie nori žinoti absoliučiai viską: ką atžala daro, jaučia, galvoja. Ši lazda turi du galus: uždraudus privatumą, skatinamas nenuoširdumas ir melas, o tai nepadeda apsaugoti vaiko nuo pavojų.
Kaip Atpažinti Vaikų Melą
Egzistuoja daugybė požymių, padėsiančių išaiškinti vaiko melą kalbantis su juo.
- Būkite pavyzdys: Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius. Jei norite, kad vaikas būtų sąžiningas, patys būkite sąžiningi. Nekalto" išsisukinėjimo, faktų pagražinimo suaugę žmonės dažnai nelaiko melu, tačiau vaikai neskiria melo rūšių. Jeigu jūs kažkam pučiate miglą, jie tai girdi ir dedasi į galvą. Todėl jei nenorite rodyti pavyzdžio, kaip reikia meluoti, būkite sąžiningi su kitais žmonėmis net smulkmenose.
- Sukurkite pasitikėjimo atmosferą: Vaikas turi jaustis saugus pasakyti tiesą, net jei ji nėra maloni. Nebauskite vaiko, kai esate įsikarščiavę. Nežeminkite vaiko bausdami jį kitiems matant. Nebauskite, jei prasižengęs jis išdrįsta pasakyti tiesą ("Tai aš sudaužiau puodelį").
- Kalbėkite apie melo pasekmes: Paaiškinkite vaikui, kaip melas gali sugriauti pasitikėjimą ir santykius. Pasistenkite būti jam pavyzdys ir pasikalbėkite su juo apie tai, kaip melavimas gali sugriauti pasitikėjimą bei artimus santykius su žmogumi.
- Nekritikuokite fantazijų: Nelaikykite melu vaiko fantazijų ir jų nekritikuokite - tai kūrybiškumo pradas, tačiau mokykite atskirti fantazijas nuo realybės.
- Gerbkite privatumą: Užsitarnaukite pasitikėjimą, ir jūs žinosite visą informaciją iš sūnaus ar dukters lūpų. Užsitarnaukite pasitikėjimą, ir jūs žinosite visą informaciją iš sūnaus ar dukters lūpų. Užsitarnaukite pasitikėjimą, ir jūs žinosite visą informaciją iš sūnaus ar dukters lūpų.
Knygos Kaip Pagalba Auklėjant Sąžiningumą
Su vaikų melavimu kovoti kartais gali būti nepaprastai sunku, todėl vienas iš įrankių bent šiek tiek pristabdyti vaikų melus gali būti knygos. Knygų, kuriose kalbama apie melavimą, yra nemažai, tad pasirinkti yra iš ko. Turbūt daugeliui pažįstamas pavyzdys - Motiejaus Valančiaus „Mikė melagėlis“ („Vaga“, 1980 m., „Vyturys“, 1991 m.). Yra ir naujesnių kūrinių šia tema. Praėjusiais metais leidykla „Nieko rimto“ išleido Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės knygą „Riešutortas“ vaikams apie melavimą ir jo pasekmes. Tai smagi ir puikiai iliustruota istorija apie varniuką ir voveriuką, kurie suvalgę riešutus mėgina suversti kaltę lapei. Vaikams būtina nuo pat pirmųjų mėginimų meluoti suvokti, kad melas negali būti skatintinas dalykas ir kad tiesa visada išaiškėja. Mokyti sakyti tiesą galima net ir per pačius mažiausius dalykus, todėl pats pirmasis įrankis tam tikrai gali būti pamokančios knygos. Net jeigu jos ir nepadės visiškai atpratinti vaiko nuo melavimo, tai galbūt privers jį prieš meluojant nors sekundei susimąstyti.
Vagiliavimas: Dar Viena Vaikų Elgesio Pusė
Visgi, ne ką mažesnis vaikų pragyvenimo šaltinis yra vagiliavimas, kai vaikai norėdami turėti jiems labai patinkančius daiktus tiesiog juos pasisavina. Maži vaikai nelabai supranta, kas yra melas ir vagystės. Dažnai jie tai priima kaip žaidimo dalį ar fantazijos įgyvendinimą. Tačiau jei vaikui nebus aiškinama, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne, ateityje jis gali turėti rimtų elgesio problemų bei žalingų įpročių. Vaiką supančioje aplinkoje turi būti sukurta tinkama aplinka, kurioje jis galėtų save realizuoti, pažinti pasaulį, sužinoti atsakymus į visus rūpimus klausimus bei atskirti pavyzdingą elgesį nuo visiškai netinkamo, gėdingo.
Kaip ir apie melavimą, taip ir apie vagiliavimą vaikai iki trijų - ketverių metų nenusimano. Maži vaikai ima svetimus daiktus, nes jie mano, kad viskas, ką jie gali pasiimi savo rankele, yra jų.
Psichologė Erika Kern (2016) teigia, jog tėvai neturėtų iš karto pulti į paniką, jei vaikas vieną kartą paima kažką svetimo. Tokia tėvų reakcija gali labai sutrikdyti vaiką, ateityje jis gali bijoti bandyti kažką naujo. Atvirkščiai, reaguoti reikėtų labai adekvačiai, paaiškinus, kad taip elgtis nėra gerai ir kitą kartą gali laukti nemalonumai. Vis dėlto, vaiko moralės supratimas vystosi su jo amžiumi. Dažnai vaikų netinkamas elgesys rodo ne tai, kad tėvai nesugeba vaikui įteigti teisingų moralės normų, bet tai, jog vaikas tiesiog yra dar per mažas, kad suvoktų, jog tam tikras jo poelgis yra netinkamas. Vaikas turi suvokti, jog namuose kiekvienas turi savo asmeninę erdvę, kuri priklauso tik vienam šeimos nariui ir niekas kitas negali jo daiktų liesti. Pavyzdžiui, vaikui turi būti paaiškinama, jog nuo tėvo darbo stalo negalima imti jokių daiktų ir tada vaiko asmeniniai žaislai taip pat bus neliečiami. Taip vaikas išmoksta skirti, kas yra svetima, o kas jo. Taip pat nederėtų vaikui leisti pasiimti žaislų iš kitų namų, kai vaikas atėjęs į svečius apsikabina kokį nors žaislą ir nenori jo paleisti. Vaikui turi būti paaiškinta, jog svetimus daiktus galima tik trumpam pasiskolinti, negalima neštis namo visko, kas jam patinka, nes tokiu atveju ateityje jis bus įpratęs pasiimti viską, kas jam atrodo patrauklu.
Taip pat skaitykite: Psichologija vaikams ir paaugliams
Iš tikrųjų, vaikai vagia ne todėl, kad jie nori blogai elgtis, bet todėl, kad tuo metu jų impulsas yra stipresnis nei noras klausytis tėvų. Jei už kiekvieną daikto paėmimą vaikas bus baudžiamas, jis ims meluoti ir išsisukinėti, kadangi visi vaikai nori pačiupinėti kažką svetimo, jei jam tai daryti bus nuolat draudžiama, išsisukinėjant nuo bausmės teks meluoti. Suaugusieji turi nuo mažens mokinti atskirti sąvokas ,,mano“, ,,tavo“, ,,jo arba jos“.
Anot psichologės Elgės Žaronaitienės (2016), vaikai, kurie dažnai pasiima svetimus daiktus, yra nepakankamai emociškai brandūs ir menkai save vertina. Kaupdamas svetimus daiktus mažametis taip save įtvirtina bendraamžių tarpe. Pavyzdžiui, vaikas gali paimti tėvų pinigus ir nupirkti draugams saldainių. Toks jo poelgis jam neatrodys blogas, nes jis tai padarė ne dėl savęs, o dėl kitų. Taip pat vaikas gali pasisavinti kažką svetimo norėdamas atkeršyti. Pavyzdžiui, darželyje vaikas, kuris buvo įskaudintas savo bendraamžio, gali slapta paimti jo mėgstamą žaislą tam, kad suerzinti jį. Tuo tarpu psichologė, psichoterapeutė Rosita Pipirienė (2011) ir psichologė Svetlana Ramoškienė (2016) dažną vaikų vagiliavimo priežastį įvardiją kaip norą atkreipti į save dėmesį. Vaikui pradėjus vogti, reikėtų susimąstyti, kodėl jis taip elgiasi. ,,Dažniausiai vagia tie vaikai, kurie yra emociškai apleisti, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nesvarbūs.“ Su tokiu vaiku reikėtų praleisti kuo daugiau laiko, ji užimti. Be to vaikui reikėtų sukurti šiltą klimatą, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas. Psichologų tyrimu, dažnai vaikai pasisavina svetimus daiktus tam, kad suaugusieji atkreiptų į juos dėmesį. Apklausus tokius vaikus jie dažnai teigia, jog tėvai juos atmeta ir nesupranta jų, dėl to toks elgesys atkreipia tėvų dėmesį, jog vaikui kažkas yra neger…
Vaikų Nerimo Sutrikimas
Vaikų nerimo sutrikimas atsėlina tyliai ir dažnai įsėda visai nejučia. Jei laiku nepastebimas ir nesuteikiama pagalba, gali pasilikti ilgai, kartais net visam gyvenimui sukeldamas skaudžių pasekmių. Pagal 29-ių tyrimų metaanalizę, paskelbtą 2022 m. Amerikos žurnale „JAMA Pediatrics“, po koronaviruso pandemijos planetoje su nerimo simptomais kovoja (lyginant su 2012 m. duomenimis) beveik dvigubai daugiau - net 20,5 proc. - vaikų ir paauglių.
Agnė Karaliūtė, klinikinės vaikų psichologijos magistrą baigusi Kembridžo ARU universitete, teigia, kad nerimas yra natūraliai kylanti organizmo reakcija į gresiančią nelaimę dėl konkrečios arba įsivaizduojamos baimės. Garsi amerikiečių vaikų ir paauglių psichiatrė Mona Potter yra pasakiusi: „Savaime nerimas nėra blogas - jis gali netgi motyvuoti arba padėti išvengti tam tikrų pavojų, jeigu yra trumpalaikis. Problema atsiranda tada, kai nerimas paleidžiamas iš rankų ir už mus priima sprendimus, kurie nebėra naudingi - galbūt net paralyžiuojantys.
Kaip Atpažinti Vaikų Nerimo Sutrikimą?
Pasak A. Karaliūtės, dažniausi nerimo sutrikimo simptomai: nuolatos pasikartojantis nerimastingas vaiko elgesys (greitas išgąstis, dažnas verksmas, pyktis), prasta miego kokybė, sunkus prabudimas, taip pat galvos, pilvo skausmai (somatiniai simptomai). Šis sutrikimas gali būti paveldimas, jį gali lemti temperamentas, charakterio bruožai, įgimtas jautrumas. Sudėtingose situacijose vaikas dažnai prisiima suaugusiojo vaidmenį, nes nežino, kaip elgtis, arba lieka nuošalyje. Mažyliai dažnai patiria atsiskyrimo nerimą, kai nenori eiti į darželį, labai skausmingai atsisveikina su tėvais, ilgai verkia. Dažnai vaikai turi stiprią gamtos stichijų ar reiškinių, socialinių situacijų baimę, sudėtingą požiūrį į aplinkinius, tarpusavio bendravimo sunkumų, nesėkmės ar suklydimo baimę, stipriai išreikštą pavydą kitiems. Neretai vaikų nerimavimą paveikia ir socialiniai tinklai. Jeigu paauglys turi generalizuotą nerimo sutrikimą, jis jaudinasi dėl pačių įvairiausių dalykų (pažymių, šeimos, draugų, laisvalaikio). Tokie vaikai yra pernelyg griežti sau, siekiantys tobulumo. Dabar dažnai girdima ir apie vaikų patiriamas panikos atakas. Jei nerimas jaučiamas ilgą laiką ir nėra žinoma, dėl ko, tokia būsena gali sukelti panikos atakas. Tačiau jos gali įvykti dėl begalės skirtingų priežasčių - tai nebūtinai yra tik nerimo pasekmė. Panikos atakos metu tam tikri sensoriniai veiksniai paveikia elgesį, norisi pabėgti nuo nepalankios situacijos, nepavyksta valdytis, greitai plaka širdis, prakaituoja delnai ir t. Jeigu panikos priepuoliai kartojasi 2-3 kartus per mėnesį, vertėtų reaguoti į šią situaciją rimtai.
„Dažnai tėvai neatpažįsta arba ignoruoja pirmuosius stipraus vaiko nerimavimo ženklus - jei jis nenori eiti į mokyklą, vadinasi, tiesiog tingi. Nesistengiama išsiaiškinti, o kodėl jis iš tikrųjų taip elgiasi - gal jam sunku mokytis, jis nesutaria su mokytojais ar vaikais, gal iš jo tyčiojamasi? Todėl itin svarbu su vaiku kalbėtis apie viską, ypač jei jis labai jautrus. Visai neseniai tikru skandalu virto fiasko patyrę tarpiniai vienuoliktokų žinių patikrinimai. Jau keletą pastarųjų metų kalbama, kad kai kurių egzaminų užduotys yra per sunkios net geriausiai besimokantiems dvyliktokams. Diskutuojama, kad švietimo situaciją apsunkina per daug vienu metu vykdomų reformų. Ar nuolatinė suirutė švietimo sistemoje sukelia vaikams labai didelį stresą ir priverčia juos stipriai nerimauti?
„Varnų salos“ direktorė Margarita Pilkauskaitė mano, kad mokykla daug kam asocijuojasi būtent su nerimu ir stresu, su privalomu pareigų vykdymu. Visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad reikia mokytis labai gerai. Todėl mokyklos varžosi tarpusavyje, siekia aukštų reitingų, nori gabių mokinių. Tai kelia įtampą. Visa švietimo sistema vis dar orientuota į mokinių paruošimą egzaminams. Tėvai dažnai klausia: ar pirmokas privalo ateiti į mokyklą mokėdamas skaityti? Neprivalo. Pagal bendrojo ugdymo programas tą daryti jis turi baigdamas pirmąją klasę, bet kai kuriose mokyklose aiškinama, kaip vaikui bus sunku, jei jis nemokės skaityti. Tokia situacija verčia nerimauti ir tėvus, ir vaikus.
„Kita bėda - kad pradinukus iš karto skubama mokyti gramatikos, matematikos, bet nesigilinama į tai, kaip vaikas jaučiasi, kokių jam klausimų kyla, ko jis nori ir tikisi. Pirmiausia jam reikėtų išmokti būti visiškai svetimoje aplinkoje ir bendrauti su bendraklasiais, susipažinti su įvairiausiomis savo ir kitų emocijomis. Egzaminų išlaikymas iškeliamas kaip pagrindinis tikslas. O emocinio raštingumo svarba lieka kažkur paraštėse. Dabar mes neturime laiko kalbėtis, nes turime ruoštis egzaminams. O turėtų būti svarbiau vaiką paruošti gyvenimui“, - mintimis dalijasi M. Pilkauskaitė. Taip pat ji yra įsitikinusi, kad dar reikės gero dešimtmečio, kol bus atsikratyta pokarantininio nerimo šleifo.
Psichologė A. Karaliūtė sako, kad pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, smarkiai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų. Norint parengti tinkamą pagalbos planą, labai svarbu tiksliai nustatyti nerimo tipus. Jei vaikystėje vienas iš tėvų arba abu taip pat nerimavo, tai toks nerimas yra pirminis arba genetiškai paveldimas. Dabar hiperaktyvus yra kas antras, trečias vaikas. Kadangi tokiam vaikui yra labai sunku susikaupti, nustygti vietoje, jį visi bara, vis nori pakeisti, o jis negali pasikeisti. Tada jis nuolat galvoja, kad yra kitoks, dėl to patiria daug įtampos ir ima nerimauti. Tokius vaikus reikia pratinti prie kitokios mąstysenos apie save - tu nesi blogas, bet esi aktyvesnis už kitus. Tai labai svarbu suprasti ir tėvams, ir mokytojams.
„Tėvams reikia būti ryžtingiems ir kreiptis į specialistus, jei pastebimi neįprastą vaiko ar paauglio elgesį liudijantys ženklai. Nereikia bijoti diagnozės. Tai nėra vaiko pavertimas neįgaliu. Tai yra jam labai reikalingos pagalbos suteikimas. Laiku tai padarius, užkertamas kelias dar rimtesniems sutrikimams, ligoms“, - įsitikinusi A. Karaliūtė.