Šiais laikais socialinės rizikos šeimos kelia didelį susirūpinimą valstybei, todėl būtina nedelsiant spręsti šią problemą. Socialinė atskirtis, agresyvus elgesys ir nepriežiūra turi didelį poveikį vaikų socializacijai ir integracijai į visuomenę. Vaikų dienos centrai atlieka svarbų vaidmenį mažinant šią atskirtį ir užkertant kelią vaikų patekimui į globos namus. Straipsnyje nagrinėjami socialinės rizikos šeimų ypatumai, jų atsiradimo priežastys, galimi mažinimo būdai bei vaikų dienos centrų vaidmuo tenkinant socialinės rizikos šeimų vaikų poreikius.
Socialinės rizikos šeimos: charakteristika ir ypatumai
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), šeima atlieka esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, įgyjamos reikalingos žinios ir įgūdžiai, būtini vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą. Sėkmingas šeimos funkcijų atlikimas yra svarbus veiksnys, lemiantis vaiko gerovę, o jų neatlikimas didina riziką tapti socialiai pažeidžiamais.
Socialinės rizikos šeimos samprata mokslinėje literatūroje interpretuojama įvairiai. Vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams (E. Masiliauskienė, V. Griažkutė, 2010). Socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 metų, kuriai būdingas sutrikęs bendradarbiavimas ir emocinis bendravimas, negatyvi aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinių ir fizinių poreikių, o bendravimo stoka apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus.
Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013). G. Kondrotaitės ir T. I. Bučiūnienės (2007) teigimu, socialinės rizikos šeimoms priskiriamos šeimos, kuriose tėvai (ar vienas iš jų) piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, smurtauja, yra socialiai remtini, nedirba, augina vaikus nepilnos, socialinės rizikos šeimos. S. E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010) teigimu, socialinės rizikos šeimose apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti. Taigi, socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas. Dėl tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio vaikai patiria nepakankamą socializaciją bei ugdymąsi. Šių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, todėl jie dažnai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Svarbu identifikuoti veiksnius, kurie sąlygojo tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei.
Socialinės rizikos šeimų atsiradimo priežastys ir mažinimo būdai
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. programoje, socialinės rizikos šeimoms būdingas skurdas, nedarbas, žemas išsilavinimas, priklausomybės, smurtas, socialinė izoliacija ir kt. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis. E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010) teigimu, socialinė rizika šeimoje priklauso nuo šios šeimos narių išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Dėl to susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
J. Ruškienė ir G. Kondrotaitė (2006) teigia, kad socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šis amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Kaip akcentuoja autoriai, vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai. Remiantis J. Ruškienės ir G. Kondrotaitės 2006 m. gegužės mėn. atliktu interviu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja A., kalbant apie socialinių paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu. Trūksta konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugų socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialiniai paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Svarbu nustatyti, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei.
Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), jį dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinių situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato. Aptariant socialinės rizikos šeimų patencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004). Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę.
Remiantis G. Kondrotaite ir T. Bučiumi (2007), rizikos veiksniai neigiamai veikia vaiko vystimąsi, moralinį ir probleminį elgesį, nesėkmes mokykloje, prastą psichinę sveikatą, kitaip tariant, vaiko socializaciją. Tokios rizikos įtampos dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006). Kaip teigia R. Povilaitis (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šių rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę. Įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinių darbuotojų etatų, situacija socialinių problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Svarbu užtikrinti tinkamą socialinių darbuotojų pasirengimą darbui su socialinės rizikos šeimomis.
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Deja, socialinės rizikos šeimose dažnai vyrauja aplinka, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia. Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas. Tad, pasak V. Barauskaitės (2008), E. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt. Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinės ar psichotropinės medžiagos vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą.
Vaikų dienos centrų vaidmuo socializacijos procese
Vaikų dienos centrai atlieka svarbų vaidmenį mažinant socialinę atskirtį ir užkertant kelią vaikų patekimui į globos namus. Šie centrai teikia kompleksinę (socialinę, psichologinę, pedagoginę) pagalbą vaikui ir šeimai, tiesiogiai susijusią su socialinės rizikos šeimų vaikų poreikiais. Vaikų dienos centrai stengiasi socialinės rizikos šeimų vaikams sukurti pilnavertį gyvenimą. Tokius centrus 2011 m. lankė 8 013 vaikai, priskirtini socialinės rizikos grupei.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Vaikų dienos centrų veikla apima įvairias sritis:
- Socialinių įgūdžių ugdymas: Vaikų dienos centruose vaikai mokosi bendrauti, bendradarbiauti, spręsti konfliktus ir adaptuotis visuomenėje.
- Psichologinė pagalba: Vaikams teikiama individuali ir grupinė psichologinė pagalba, siekiant įveikti emocines problemas, traumas ir kitus sunkumus.
- Pedagoginė pagalba: Vaikams padedama mokytis, atlikti namų darbus, lavinti pažintinius gebėjimus ir pasiruošti mokyklai.
- Priežiūra ir ugdymas: Vaikams užtikrinama saugi ir stimuliuojanti aplinka, kurioje jie gali žaisti, mokytis ir tobulėti.
- Mityba: Vaikams teikiamas maitinimas, užtikrinant jų fizinius poreikius.
- Laisvalaikio organizavimas: Vaikams organizuojamos įvairios veiklos, tokios kaip ekskursijos, stovyklos, sporto varžybos ir kt., siekiant praturtinti jų patirtį ir skatinti socialinį aktyvumą.
Paauglystės iššūkiai ir tėvų vaidmuo
Tėvystė vaikui pasiekus paauglystę reikalauja ypatingo dėmesio ir supratimo. Brendimas yra natūralus procesas, kurio metu vaikas patiria fizinius, seksualinius, socialinius ir emocinius pokyčius. Šis laikotarpis gali būti sudėtingas tiek paaugliams, tiek jų tėvams.
Paauglystėje vyksta spartus augimas, nuotaikos svyravimai, energijos lygio ir miego įpročių pokyčiai. Paauglys siekia elgtis nepriklausomai, tačiau tuo pačiu metu nori sulaukti tėvų paramos. Tai gali sukelti sunkumų tėvų ir vaikų santykiuose.
Paaugliams svarbu sukurti savo tapatybę, todėl jie plečia pažinimo ribas už šeimos ribų, mezga naujas draugystes, jungiasi į įvairias grupes ir mokosi įveikti iššūkius. Jie pradeda abejoti tėvų draudimais ir taisyklėmis, nes siekia savarankiškumo. Taip pat paaugliai gali pradėti tyrinėti savo seksualinę ir lytinę tapatybę, susitikinėjant su patinkančiais bendraamžiais ir mezgant romantiškus santykius.
Paauglystėje sparčiai vystosi smegenys, ypač ta smegenų dalis, kuri reguliuoja sprendimų priėmimą. Kadangi ši smegenų dalis pasikeičia vėliausiai, paauglių elgesys dažnai atrodo impulsyvus ir nekontroliuojamas.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Tėvų vaidmuo paauglystėje yra labai svarbus. Jie turėtų:
- Kurti saugų ir patikimą ryšį su paaugliu: Paauglys turi jaustis užtikrintai, kad gali pasitikėti tėvais ir su jais kalbėtis sudėtingomis temomis, nebijant smerkimo ar gėdos.
- Palaikyti paauglio saviraišką: Tėvai turėtų gerbti paauglio individualumą, net jei kai kurie jo saviraiškos būdai atrodo keistai.
- Gerbti paauglio privatumą: Tėvai turėtų mokytis priimti paauglių privatumo poreikį ir gerbti jų asmeninę erdvę.
- Klausytis be smerkimo: Tėvai turėtų skirti laiko išklausyti savo vaiką ir parodyti jam, kad iš tikrųjų klausosi ir bando suprasti jo požiūrį.
- Būti atviri savo jausmams: Tėvai turėtų paaiškinti, kaip vaiko elgesys juos veikia.
- Nustatyti tinkamas pasekmes: Tėvai turėtų mokyti vaiką, kad agresyvus elgesys ir smurtas yra nepriimtini.
Jei paauglys pradeda elgtis agresyviai, tėvai turėtų atsitraukti ir paaiškinti jam, kad galės tęsti pokalbį, kai jis nurims. Taip pat svarbu suteikti paaugliui erdvės ir pašalinti iš situacijos šeimos narį, kuris apsunkina situaciją.
Jei paauglys nereaguoja į šias strategijas, tai gali reikšti, kad yra gilesnė problema. Tokiu atveju patartina kreiptis pagalbos į savo šeimos gydytoją, mokyklos psichologą ar psichikos sveikatos specialistus.