Fotografija Lietuvoje turi gilias tradicijas, o mūsų šalies fotografai yra žinomi už jos ribų. Meninėje fotografijoje gausu lyrizmo, gamtos ilgesio, įsigilinama į žmogaus psichologiją ir aplinką. Vaikų fotografija - tai sritis, kurioje susiduria menas, psichologija ir begalinis nuoširdumas. Šiame straipsnyje aptarsime vaikų fotografijos ypatumus, pateiksime patarimų, kaip užfiksuoti tikras emocijas ir sukurti nuostabius prisiminimus.
Vaikų fotografijos žavesys: tikros emocijos ir spontaniškumas
Vaikų fotografija išsiskiria tuo, kad joje atsiskleidžia tikros, nesuvaidintos emocijos. Vaikai sukuria tokių išraiškų, kokių suaugęs žmogus niekada nesugalvotų. Panevėžietė Živilė Večiorkutė, pradėjusi fotomenininkės veiklą nuo kraštovaizdžių ir gamtos fotografavimo, susilaukusi dukrytės suprato, kad vaikų fotografija - jos pašaukimas.
Fotografuojant vaikus svarbu atsiminti, kad ryškiausi charakterio bruožai susiformuoja iki penkerių metų. Fotografas gali pastebėti vaiko charakterio ypatumus anksčiau nei tėvai. Vieni mažyliai tiesiog atgyja, kai jiems skiriamas dėmesys, kuris šildo vaiką lyg saulės spinduliai, kiti įžvelgia pavojų. Mergaitės, net visai mažutės, koketuoja, berniukai mėgsta kario poziciją, nors galima sutikti ir linksmuolių, būsimų draugijos sielų.
Živilė Večiorkutė tvirtai tiki, kad atrado savo gyvenimo pašaukimą, kuriuo gali pasidalinti su kitais. Fotografija jos gyvenime buvo beveik visada. Iš pradžių ji buvo tokia mėgėjiška. Buvo metai, kada išvis buvau ją užmiršusi. Bet tai truko neilgai, nes vis nesąmoningai ką nors fotografuodavau. Dažniausiai tai būdavo gamta, kraštovaizdžiai. Tuomet susilaukiau dukrytės. Kai ji gimė, pradėjau ją fotografuoti kas mėnesį, kaip ji auga, keičiasi. Ir tuomet aš supratau, ką aš noriu gyvenime veikti - fotografuoti.
Techniniai aspektai: pasiruošimas ir aplinka
Vaikų fotografija reikalauja greičio ir reakcijos, nes vieną sekundę vaikas šypsosi, bendrauja su fotoaparatu, o kitą akimirką jau susiraukęs, nusisukęs. Taip pat vaikai būna labai judrūs, bėgioja, ropoja, vaikšto, todėl kartais būna sunku padaryti gerų kadrų. Todėl kartais buna sunku padaryti gerų kadrų.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?
Prieš fotosesiją svarbu pasirūpinti saugia aplinka, kad vaikas nesusižeistų ir jaustųsi saugus. Taip pat būtina rasti bendrą kalbą su vaiku ir su visais kitais modeliais, kokius tik norite fotografuoti. Be bendravimo - niekaip. Pats fotografas turi būti atsipalaidavęs ir ramus, nes vaikai labai jaučia kitų žmonių emocijas ir jas perima.
Živilė Večiorkutė stengiasi visada iš anksto susižinoti modeliukų aprangą. Pasitaiko netikėtumų, pavyzdžiui, atvykus klientams su modeliuku fotografuoti, modelis būna netinkamai aprengtas - drabužiais keliais dydžiais didesni už modelį, arba aprengtas vadinamais „treningais”. Tokiais atvejais klientai tiesiog gali negauti norimo rezultato. Taip pat buvo atvejis, kai reikėjo fotografuoti mergytę studijoje, o ji nuo pat ryto įsistatė mėlynę ant kaktos. Teko atkelti fotosesiją kitai dienai.
Emocijų užfiksavimas: nuoširdumas ir spontaniškumas
Vaikai, atsistoję priešais objektyvą, niekada neklausinėja: „Kur man dėti rankas?“ „Ką man daryti?“. Čia kalbu apie 1-4 metukų vaikus. Jie dažniausiai atsistoja taip, kaip jie nori, daro tą, ką nori. Be to, jie būna spontaniški, niekada negali žinoti, ką sugalvos ir padarys. Ir tuomet užfiksuoju tas tikras, nesuvaidintas, nuoširdžias emocijas. O suaugusių fotografijoje dažnai tos emocijos būna suvaidintos, pozos sustatytos, ir dažnai tai atrodo dirbtina.
Fotografijoje vertybė yra nesuvaidintos emocijos. Jos palieka didžiausią įspūdį nuotraukose. Taip pat labai vertinu modelių idėjas ir norus. Reikia įdėjos ir ją bandyti įgyvendinti.
Patarimai pradedantiesiems: technika ir bendravimas
Norintiems užsiimti vaikų fotografija, pirmiausia reikėtų turėti ir mokėti valdyti fotoaparatą. Nes jei turit fotoaparatą, bet naudojat tik „Auto” režimą, dažnai nesigauna norimas rezultatas. Todėl reikėtų žinoti technikos funkcijas. Taip pat reiktų žinoti, kaip sukurti jaukią aplinką, rasti bendrą kalbą su modeliu ir aiškiai jam išdėstyti, ko jūs iš jo norėsite. Taip modeliui lengviau susigaudyti . Aišku, jei modeliukui 1-eri ar 2-eji metukai nelabai jis supras, ko iš jo prašoma.
Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai
Živilė Večiorkutė pataria, kad pirmiausia reikia pasirinkti saugią aplinką, kad vaikas nesusižeistų ir jaustųsi saugus. Rasti bendra kalba su vaiku ir su visais kitais modeliais, kokius tik norite fotografuoti. Be bendravimo - niekaip. Taip pat pats fotografas turi būti atsipalaidavęs, ramus, nes vaikai labai jaučia kitų žmonių emocijas ir jas perima.
Šeimos fotosesijos: įamžinti svarbiausias akimirkas
Vieni nori fotosesijos, vos tik vaikelis gimsta, kuomet jis dar telpa delnuose, nes nori įamžinti vaikelio trapumą, mažumą. Kiti fotosesijas planuojasi tuomet, kai sustiprėja tiek mama, tiek vaikelis. Živilė Večiorkutė teigia, kad ją turbūt labiau renkasi tokie žmonės, kurie nori paprastų, jaukių kadrų, pagautų akimirkų. Visuomet smagiau, kai fotosesijoje dalyvauja visa šeima, o jei dar kartu pasiima ir augintinį, gera nuotaika ir puikūs kadrai garantuoti. Vienintelis dalykas, kurį prašau žmonių pasiimti į fotosesiją, - gera nuotaika ir šypsenos. Nes juk nuotraukoje svarbiausi yra patys žmonės, o ne kažkokie rekvizitai.
Šiais interneto laikais žmonės dažniausiai jau patys žino, kokios fotosesijos nori. Visuomet labai džiaugiuosi, kai šeima susiderina aprangą, kai nebūna spalvų makalynės, nes man gražu nuotraukose spalvinė estetika. Jau rezervuodami fotosesiją, kartais žmonės klausia, ar galės kartu dalyvauti ir seneliai. Aš visuomet už! Yra buvę, kai tėvai dovanojo seneliams fotosesiją su visais anūkais. Turėjau ir nuostabiai gražią fotosesiją gamtoje, kuomet atvyko šeima, dvi poros vaiko senelių ir dar prosenelė.
Jei fotosesija vyksta gamtoje, visuomet prašau, kad žmonės kuo mažiau pozuotų ir kuo daugiau apsikabintų, prisiglaustų vieni prie kitų, dūktų su vaikais. Kiekviena šeima yra unikali, ir dažniausiai viskas vyksta ekspromtu. Bet būna ir taip, kad žmonės vis dėlto laukia patarimų, ką daryti ir kaip pozuoti. Tai mano, kaip fotografės, užduotis - užvesti ant kelio. Man asmeniškai gražiausi šeimos kadrai yra tie, kuriuose pagauta emocija, kur nebūtinai visi žiūri tiesiai į kamerą.
Paprastai stengiuosi, kad fotosesijos su vaikais netruktų ilgiau nei valandą, nes vaikai greitai pavargsta, jiems tampa nebeįdomu. Vėliau jau galime laiko skirti keliems kadrams, kuriuose tik mama ar tėtis.
Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus
Fotografijos terapija: pamatyti save iš šalies
Fotografija - tai ne tik vaizdas, tam tikras paveikslėlis. Fotografija kalba apie žmones, kurie joje vaizduojami, ir apie žmogų, stovintį už kadro. Olga Gotli pradėjo nuo moterų portretų, žinoma, labai daug praktikavausi su savo vaikais. Kūriau tokius pasakiškus vaizdus, kaip atvirutėse. O paskui atėjo momentas, kai man pasidarė nuobodi tokia klasikinė fotografija. Pajutau norą nuotraukoje perduoti kažką daugiau negu gražų vaizdą su mažyliu, vaiku ar mergina… Kad nuotrauka atspindėtų kažkokią vertybę ir realybę. Iš dalies.
Pastaruoju metu Olga Gotli fotografuoja daug mažylių. Tai yra, lankausi šeimos, kurioje gimė naujas žmogus, namuose. Tokioje šeimoje, ypač jeigu vaikelis visai mažas - mėnesio ar dviejų, vyrauja ypatinga aura, tų namų atmosfera labai jaudinanti. Ten žmonės susitelkę į naują žmogutį, į savo naujus pojūčius. Aš, būdama su jais, siekiu išsaugoti tuos jaudulio momentus. Nes visa tai labai greitai pamirštama… Buitis prislopina šias emocijas.
Olga Gotli siekia, kad žmonės turėtų galimybę pamatyti save iš šalies. Dažnai nutinka taip, kad dėl kažko susierzini, supyksti ant mažylio - kai nežinai, kodėl vaikas verkia, kai reikalauja daug dėmesio; tada pavargsti, paaštrėja reakcijos. Pyksti ir ant savęs: kaip aš galiu pykti ant mažo žmogučio, kuris nuo manęs priklauso… Tokiais momentais mama gali pažiūrėti tas nuotraukas ir nusiraminti. Žinoma, tai ne panacėja, būna įvairių situacijų. Bet kartais pakanka grįžti į tuos pojūčius. Koks mūsų žvilgsnis, kaip laikome savo mažylį.
Olga Gotli stengiasi perduoti nuotraukose ir dalį savo pasaulio, bet stengiasi nepamiršti, kad tuos vaizdus kuriu kitiems žmonėms, kad jie galėtų prisiminti šią savo gyvenimo dalį. Noriu padėti jiems pamatyti save iš šalies, pamatyti, kaip viskas nuostabu, kaip turime vertinti tai, kas dabar vyksta. Tuos vaizdus kuriu ne tam, kad kiti fotografai mane pagirtų, jog taikau kažkokius specialius efektus ir taip toliau. Noriu, kad žmonės patiktų patys sau, kad pamatytų, kokia šauni jų šeima, kaip jie gražiai bendrauja, kaip šilta jų namuose ir kiek tarp jų meilės.
Patarimai moterims: mylėti save ir įamžinti akimirkas
Olga Gotli norėtų patarti, kad spėtų mėgautis tomis akimirkomis, kuriomis dabar gyvena. Mes dažnai arba liūdime dėl praeities, arba nerimaujame dėl ateities ir pamirštame apie tą gyvenimo laikotarpį, kuris yra dabar. Norėčiau žmones paskatinti įsiminti šias akimirkas. Kad fotografuotųsi, nesigėdytų nei savęs, nei kažkokių savo buities sąlygų. Kad neatidėliotų… Nesakau, kad reikia kas mėnesį kviestis fotografą. Pagalvokite, kaip jums malonu dabar žiūrinėti savo vaikystės nuotraukas. Mes dažnai fotografuojame tik vaikus. Bet kaip svarbu bus vaikui matyti nuotraukose ne tik save mažą, bet ir žmones, kurie buvo kartu. Ir taip pat labai svarbu mamai prisiminti tuometinę save. Mes, moterys, dažnai labai kritiškai save vertiname: aš bloga mama, bloga žmona, nepakankamai gera vienur ar kitur. Turime sau labai daug reikalavimų, pretenzijų, nepasitenkinimo. O kartais reikia pamatyti save iš šalies.
Vaikų pyktis: kaip reaguoti ir padėti vaikui
Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais.
Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekanda, o sako: ,,Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme.
Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai.
Kaip elgtis supykusiam vaikui:
- Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni.
- Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją.
- Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus.
- Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes…? Tau nepatinka, kai…“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai.
- Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti. Pavyzdžiui, bombos vizualizacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidėlių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui. Vėliau, tik pajutę jį apimant pykčiui, pasiūlome nukirpti raudoną bombos laidelį, primindami neigiamas pasekmes: ,,Būtų gerai, kad nukirptum bombos laidelį, kitaip tavęs laukia bausmė. Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti.
- Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais.
- Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Tu gali pykti, bet negali mušti draugo.
- Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: ,,Nesinervuok“; ,,Neturėtum pykti“; ,,Nesielk kaip mažas vaikas“; ,,Nesijaudink, viskas bus gerai“.
Vaikų saugumas internete: tėvų vaidmuo
Birželio mėnesio kalendoriuje pažymėtos net dvi dienos, skirtos atkreipti dėmesį į vaikų pažeidžiamumą ir jų saugumo problematiką. Birželio 1-oji - Tarptautinė vaikų gynimo diena, o birželio 4-oji - Tarptautinė diena be agresijos prieš vaikus. Abi jos primena pareigą ginti mažųjų interesus ne tik realiame, bet ir virtualiame pasaulyje.
Daugelis šiuolaikinių tėvų socialinių tinklų klausimu yra tarsi pakibę tarp dviejų polių - visiško draudimo ir „autopiloto“, kai pačiam vaikui paliekama nuspręsti, kiek ir kaip jais naudotis. Akivaizdu, kad nė viena iš šių taktikų nėra ideali, todėl universalus patarimas būtų „Pasitikėti, bet tikrinti“. Viešojoje erdvėje nuolat girdint apie priekabiavimą prie mažamečių ir negerų elgesio tendencijų perėmimus, tėvams natūraliai kyla minčių savo vaikus tiesiog atkirsti nuo socialinių tinklų.
Socialiniai tinklai suteikia galimybę kur kas lengviau atrasti panašių interesų turinčius asmenis ir burtis į bendraminčių grupes. Tai vaikams gali padėti įveikti vienišumą, psichologines krizes, gauti palaikymo iš panašius išgyvenimus dėl savo sveikatos ar emocinės būklės patiriančių asmenų. Jaunuolis, patekęs į tinkamą socialinių tinklų terpę, gali įgauti pasitikėjimo savimi, išmokti kultūringai bendrauti su kitais asmenimis, perimti teigiamą kitų asmenų požiūrį ir vertybes. Todėl savaime socialinės medijos yra ne blogis, o veikiau iššūkis išmokyti vaiką atskirti gėrį nuo ten pat plintančio blogio.
Tėvams natūraliai gali atrodyti, kad apie elgesį socialiniuose tinkluose verta kalbėti tik tada, kai mažasis jau yra pasiekęs pakankamą brandą ir įgijęs daugiau savarankiškumo. Šiuo periodu tėvams rekomenduojama nevengti socialinių tinklų tema diskutuoti šeimoje, pabrėžiant priklausomybės aspektą. Jaunuoliams itin daug įtakos daro ir pačių tėvų socialinių medijų naudojimo ypatumai.
Apie vaiko savijautą ir gerovę dažniausiai sprendžiama pagal jo elgesį realiame pasaulyje. Jei mažasis nesiskundžia patyčiomis, priekabiavimu ir kitokiomis patiriamos neapykantos formomis, o tai dar ir patvirtina mokytojai bei artimieji, daroma išvada, kad suaugusiųjų pagalbos jam nereikia. Net ir rūpestingai saugant vaiką nuo patyčių ir kitų neigiamų patirčių, nėra garantijų, kad patyčios jo nepasiekia kibernetinėje erdvėje. Maža to, įvairūs tyrimai rodo, kad virtuali neapykanta psichologinį vystymąsi neigiamai veikia kur kas stipriau nei fizinė, o tai galioja tiek aukai, tiek agresoriui. Jaunuoliai neigiamus išgyvenimus skaitmeniniame pasaulyje moka slėpti kur kas geriau, todėl dažnai vienintelis būdas tėvams pastebėti ją išduodančius ženklus - stebėti, kaip jų atžala elgiasi pasinaudojęs telefonu ar kompiuteriu.
Išeitis - specialūs saugų turinio burbulą mažamečiams sukuriantys turinio filtrai. Analogišką paskyrų suporavimo funkcionalumą siūlo ir instagramas, kuriame jis slepiasi nustatymų „For Families“ skiltyje, spustelėjus „Supervision“. Siekdami maksimalaus mažamečių saugumo turėtume suprasti, kad net ir dedant daug pastangų į jų elgesio priežiūrą socialiniuose tinkluose visada jiems per petį žiūrėti nepavyks. Ekspertai jaunuoliams pataria įdiegti įgūdį nuolat kvestionuoti kiekvieną socialinių tinklų įrašą, papasakoti apie dezinformacijos skleidimo motyvus ir išmokyti įvairių duomenų tikrumą bei pagrįstumą nuolat tikrinti kituose šaltiniuose.
tags: #vaiku #psichologija #fotografijoje