Vaikų Socializacija ir Integracija: Nepakeičiama Sėkmės Raktas Jų Ateičiai!

Įvadas

Socializacija ir integracija yra du svarbūs procesai, lemiantys individo raidą ir jo įsiliejimą į visuomenę. Šiame straipsnyje išnagrinėsime socializacijos sampratą, jos esmę, veiksnius, darančius įtaką šiam procesui, bei palyginsime skirtingų autorių požiūrius į socializaciją. Taip pat aptarsime integracijos svarbą, ypač vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą (ASS), kontekste.

Socializacija: Apibrėžimas ir Esmė

Socializacija - tai individo integracijos į visuomenę procesas, kurio metu įgyjama patirties, reikalingos atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą, sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį.

Socializacijos procesas vyksta ne tik vaikystėje, paauglystėje ir jaunystėje, bet ir brandos amžiuje. Tai yra individo tapimas asmenybe, kur asmenybė ir visuomenė viena kitą veikia. Socializavimasis - tai asmenybės nuostatų, vertybių, mąstymo būdų ir kitų asmeninių socialinių savybių perėmimas.

Socializacija vaidina itin svarbų vaidmenį viso gyvenimo procese ir apima visas žmogaus gyvenimo sferas. Šį procesą nagrinėjo daugybė sociologų, pedagogų ir kitų sričių specialistų.

Socializacijos Apibrėžimai Įvairiuose Šaltiniuose

Socializacijos sąvoka mokslinėje literatūroje aiškinama įvairiai. Tarptautinių žodžių žodyne (1985) socializacija apibrėžiama kaip individo tapimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. Pagrindiniai socializacijos mechanizmai yra mėgdžiojimas, įtaiga, konformizmas, sąmoningas sekimas pavyzdžiais, masinių komunikacijos priemonių ir kultūros poveikis.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę?

Kiti autoriai socializaciją apibrėžia taip:

"Socializacija - tai individo tapimas visuomeniniu žmogumi" (J. Leonavičius, 1993).
"Socializacija - tai visapusiškas ir nuoseklus individo įtraukimas į objektyvų visuomenės pasaulį ar į kurią nors jo sritį" (I. Luobikienė, 2000).
"Socializacija - tai kultūrinių normų ir socialinių vaidmenų įsisavinimo procesas. Jis reiškia žmogaus tapimą individu ir asmenybe" (A.

Socializacija paaiškina, kaip žmogus iš biologinės būtybės virsta socialine. Tai socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimo procesas, taip pat savęs tobulinimas ir realizavimas toje visuomenėje, kuriai jis priklauso (V. Mudrik, 1994). Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Kiekviena visuomenė stengiasi formuoti jai tinkantį žmogų, atsižvelgiant į visuomenės socialinius, kultūrinius, religinius ir etinius idealus (I.

Socializacija yra savęs atskleidimo procesas. Visuomenėje augantis žmogus pamažu įgyja savęs sutapatinimo jausmą, įvairių savybių, kuriomis skiriasi nuo kitų žmonių, savęs suvokimą ir jausmus apie save. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties.

Sėkminga socializacija numato žmogaus prisitaikymą prie visuomenės, tačiau ir sugebėjimą šiek tiek išsiskirti iš jos. Tai įprasta vadinti konformizmu. Jeigu asmenybė prisitaiko prie esamos tvarkos ar viešpataujančios nuomonės ir nesugeba išsiskirti iš kitų, ji laikoma socializacijos auka. Jei žmogus neprisitaiko prie visuomenės, taip pat tampa socializacijos auka (I.

Anksčiau socializacija buvo apibrėžiama kaip “žmogaus prigimties suvisuomeninimas” (Durkheim, 1893). Tačiau šiandien ji laikoma ne vien pasyviu reiškiniu. Jau vaikas yra “savo ateities kūrėjas” (Douvan, Adelson, 1966; Prigogine, 1980). Svarbiausi socializacijos dalykai yra paskatos ir bendravimas.

Taip pat skaitykite: Vaikų autoagresijos priežastys ir požymiai

Socializacija Kaip Adaptavimasis

Socializavimas - žmogaus adaptavimasis jį supančių žmonių bendrijoje. Jis reiškiasi tuo, kad žmogus, gyvendamas grupėje, visuomenėje, įsisavina grupės, visuomenės patirtį, papročius, kalbą ir kt., t.y., perima žmonijos sukurtą kultūrą ir taip tampa pilnavertis tos visuomenės narys. Visuomenė pagal galimybes globoja savo narį, sudarydama jam sąlygas augti, vystytis, tobulėti, plėtoti įgimtus gebėjimus, polinkius. Todėl tik gyvendamas visuomenėje, žmogus gali išugdyti savo fizines, protines, dvasines galias, tapti pilnavertis.

Asmenybės kūrimo bei savikūros procesas - socializavimas yra mokymasis, žmonijos sukurtos kultūros bei supančios aplinkos įsisavinimas kiekvieną minutę, kiekviename žingsnyje, t.y., pačiame gyvenime tiek aktyviai veikiant pačiam žmogui, tiek ir veikiant išoriniams veiksniams, kai jis laikosi pasyviai. Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama.

Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus (A.

Socializacija gali būti apibūdinama ir kaip žmogaus socialinio statuso ir socialinių vaidmenų raidos procesas, kuris vyksta tam tikros socialinės struktūros visuomenėse. Sociologas R. Berhmanas (1995) teigia, kad socializacija yra procesas, kurio metu individas išmoksta vertybių, normų ir įgūdžių, kurie leidžia jam dalyvauti visuomenės gyvenime. Kitas žymus amerikiečių sociologas T. Parsonas (1964) pabrėžia glaudų socialinių vaidmenų ir vertybių ryšį. Socialiniai vaidmenys, pasak jo, yra būdas, rodantis, kaip socialinės vertybės įsikūnija konkrečiuose asmenybės veiksmuose. Kiekviena asmenybė stengiasi pasirinkti tą socialinį vaidmenį, kuris atitinka jos vertybines orientacijas, interesus ir motyvus.

Socializacijos procesuose išryškėja tiek individualūs psichiniai žmogaus bruožai, tiek ir socialiai tipiški jam, kaip žmonių visuomenės atstovui. Todėl socializaciją galima apibūdinti ir kaip individo dialektinės sąveikos su socialine aplinka procesą, kurio metu pirmiausia yra realizuojamos žmoguje slypinčios prigimtinės galios.

Taip pat skaitykite: Konsultacijos moterims auginant vaikus

Socializacija - ne tik ilgalaikis, bet ir daugkartinis, nuolat pasikartojantis, dinamiškas procesas. Ji padeda individui ne tik įsijungti į visuomenės gyvenimą, bet ir įgyti socialinį statusą, vaidmenis, o kartu socialiai keistis. Socializacijos pagrindu vyksta potencialių kiekvienos asmenybės galimybių ir gebėjimų realizacija. Socializacija yra vienas svarbiausių normalaus visuomenės funkcionavimo, socialinės tvarkos palaikymo bei stabilizavimo veiksnių (A. K.

Anot CH. Sabirovo (1970), socializacija yra sunkus, prieštaringas, žmonių įvairių interesų įsisavinimo procesas. Kiekvienas žmogus valdo savo interesų sistemą, kuri jo gyvenime ir socialiniame vystymesi atlieka dvi svarbias visuomenines funkcijas. Pirma, interesai vaidina vidinio socialinio stimulo, raginančio tam tikriems veiksmams ir elgesiui vaidmenį. S. Kantas (1982) socializacijos proceso nesutapatina su betarpišku individų poreikiu, o T. Malkovskaja (1973) socializaciją nagrinėjo kaip augančios kartos ruošimą naujam gyvenimo būdui.

Socializacija - įsitraukimo į visuomenės gyvenimą ir adekvačių asmeninių ryšių su visuomenės nariais kūrimo procesas. Ji vyksta ir kai patiriami tam tikri sunkumai (pvz., kūdikių priežiūra, švaros įpročių ugdymas), ir kai kuriami socialiniai lūkesčiai (pvz., draugų paieškos, interesai).

Socializacijos Žingsniai ir Teorijos

Socializacija yra sudėtingas elgesio prisitaikymas, kurį aiškinant teoriškai labiau pabrėžiamos arba vidinės jėgos (pvz., gelmių psichologija), arba išorinės sąlygos (pvz., biheviorizmas). Socializacija vyksta įvairiai skirtingose aplinkose bei apima skirtingus žmones; socializacija gali būti numatoma arba nenumatoma, formali arba neformali ir ji vyksta paprastai žmonėms susitinkant vienas su kitu, tačiau gali vykti ir per atstumą, bendraujant laiškais, per knygas ir masines informavimo priemones (T. Butvilas, 2004).

Daugelis socialinės psichologijos ir sociologijos mokslininkų (G. Andrejeva, 1998, J. Clausen, 1988, D.

Nagrinėjant socializacijos sąvoką, reikia atsižvelgti į žmogaus veiklos lemiamą įtaką socialinei raidai, nes individo aktyvumas yra kaip atspara nepageidaujamam aplinkos poveikiui. Todėl socializaciją galima suprasti kaip procesą, kuris vyksta tam tikrų žmogaus veiksmų dėka ir turi tam tikrus tikslus.

Galiausiai, rusų mokslininkė G. Andrejeva (1998), socialinės psichologijos vadovėlio autorė, apibrėžia socializaciją kaip “dvipusį procesą, kuris sujungia individo socialinės patirties perėmimą jam pačiam aktyviai dalyvaujant socialinėje aplinkoje kaip socialinių ryšių sistemoje ir socialinių ryšių sistemos atsigaminimą, kurį skatina individo įsijungimas į socialinę aplinką” (G. Andrejeva, 1998, p. 271).

Socializaciją Įtakojantys Veiksniai

Asmenybės socializaciją įtakoja įvairūs veiksniai ir mechanizmai. I. Leliūgienė (2002) išskiria tris pagrindines grupes:

Makroveiksniai: tai kosmosas, planeta, pasaulis, šalis, visuomenė, valstybė - veiksniai, kurie yra visų ar daugelio žmonių socializacijos sąlyga.
Mezoveiksniai: tai etnosas ir vietovės tipas (miestas, kaimas), kuriame gyvena žmogus.
Mikroveiksniai: tai socializacijos institutai, su kuriais žmogus betarpiškai bendrauja (šeima, mokykla, bendraamžiai).

Makroveiksniai: Kosmosas, Planeta ir Pasaulis

Kosmosas (Visata) gali atverti pasaulinių socialinių procesų paaiškinimą. Globalinės problemos iškyla tada, kai suardomas balansas tarp visuomenės ir gamtos (dėl galingos gamybos plėtros, gamtos užterštumo). Globalinės problemos veikia visą planetą. Kosmosas daro globalinę ir praktiškai dar neištirtą įtaką žmogaus socializacijai.

I. Leliūgienė (1997) teigia, kad žmogaus socializacija šiandien vyksta veikiama pasaulinių, planetoje neseniai svarbiais tapusių, ekologinių, demografinių, ekonominių, karinių politinių procesų. Šių procesų pasekmės glaudžiai susietos su kiekvieno žmogaus likimu, kuris priklauso ir nuo visos planetos būklės, nuo pasaulinei ekonomikai ir politikai būdingų tendencijų. Pramoninė gamyba, sukelianti aplinkos užterštumą, veikia viso Žemės rutulio gyventojų veiklos sąlygas, taip pat socializaciją. Nuo globalinių politinių procesų priklauso bendro nacionalinio produkto pasiskirstymas toje ar kitoje šalyje tarp gamybos, gynybos, socialinių investicijų sferų, poreikių ir išteklių. Tai tiesiogiai veikia žmonių socializacijos sąlygas nuo vaikystės iki senatvės.

Dėl transporto ir komunikacijos priemonių išsiplėtojimo mūsų planeta gerokai “sumažėjo”. Tai tampa konkretaus žmogaus socializacijos veiksniu ne tik dėl to, kad daug keliaujama, žmonės masiškai migruoja iš šalies į šalį, iš kontinento į kontinentą.

Mezoveiksniai: Šalis ir Etnosas

Šalis - tai teritorija, išsiskirianti pagal geografinę padėtį, gamtos sąlygas, turinti atitinkamas sienas. Gamtos sąlygos įtakoja žmogaus aktyvumą.

Etnosas formuoja tautos mentalitetą, tautinę savimonę. V. Mudrik (1994) kalba apie kai kuriuos mezo-mikrofaktorius kaip apie mikrosociumą. Anot jos, mikrosociumas - tai artimiausia žmogui erdvė ir socialinė aplinka, betarpiškai veikianti jo vystymąsi. Mikrosociumą charakterizuoja tokie socializacijos mezoveiksniai, kaip etnokultūrinės, regioninės sąlygos ir gyvenvietės tipas konkrečios gyvenamosios vietos sąlygomis.

Socialinis-psichologinis klimatas yra anksčiau išvardintų mikrosociumo charakteristikų sąveikos rezultatas. Jis priklauso nuo socialaus, asocialaus ir antisocialaus elgesio gyventojų santykio, kriminalinių šeimų bei grupių buvimo, gyventojų aktyvaus dalyvavimo mikrosociumo gyvenime.

Socializacija Vaikystėje ir Autizmo Spektro Sutrikimai

Bendriausiais bruožais socializaciją galėtume apibūdinti kaip visuminę aplinkos įtaką, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suvokti jos kultūrą ir atlikti tam tikrus socialinius vaidmenis. Socializacija vaikystėje - tai procesas ir rezultatas, kai aktyviomis vaiko pastangomis įsisavinama socialinė patirtis, kurią jis perima aktyviai sąveikaudamas su socialine aplinka, iš pradžių tik ja domėdamasis, vėliau ją stebėdamas, o dar vėliau tiesiogiai sąveikaudamas su ja. Iš pradžių patirtis tik atgaminama, o vėliau interpretuojama.

Daugelio autorių požiūriu, vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, visiškai arba dalinai atsiriboja nuo aplinkos ir aplinkinių, pasižymi judrumo, dėmesio, judesių, kalbėjimo, emocijų, mąstymo trūkumu socialiniame bendravime, netinkamu elgesiu. ASS turinčių vaikų stipriausiai pasireiškusi savybė yra socialinė izoliacija, o tai leidžia daryti prielaidą, kad šie vaikai sunkiai formuoja socialinius santykius su žmonėmis. Siekiant palengvinti ASS turinčių vaikų gyvenimą bei sumažinti socialinę atskirtį visuomenėje, svarbu sukurti ir užtikrinti šių vaikų pilnavertį socialinį gyvenimą, ugdyti savarankiškumo įgūdžius bei socialines kompetencijas.

Pedagogų požiūriu, ikimokyklinio ugdymo įstaigose dažniausiai taikoma trumpų žodinių instrukcijų ir paveikslėlių pagalba bendraujant su ASS turinčiais vaikais.

Integracija: Svarba ir Iššūkiai

Aktualumas. Daugelyje šalių specialiojo ugdymo sritis bendrojo ugdymo kontekste yra sąlyginai jauna. Lietuva, perėmusi Europos Sąjungos švietimo ir socialinės politikos nuostatas, vis labiau plėtoja specialiųjų poreikių (SP) asmenų integraciją į visuomenę.

Remiantis moksliniais tyrimais, visuomenė dar nėra pasirengusi nuoširdžiai ir paprastai priimti kitokių savo narių. Kad negalią turintys žmonės galėtų visapusiškai integruotis į visuomenę, reikia, kad visuomenė juos priimtų, o tai įvyks tik tada, kai negaliuosius bus įprasta matyti visur: įstaigose, gatvėje, renginiuose, mokyklose ir darželiuose. Kita vertus, negalieji išeis iš namų tik tuomet, kai visuomenė juos priims. Taigi, susidaro užburtas ratas, kurį reikia kažkam nutraukti. Veikiausiai tai padaryti gali vaikai. Juk tai, ką mes jiems nuo mažens įdiegsime, tai ir atrodys natūralu.

Šiuose švietimo sistemos plėtotėje įteisintos nuostatos, kad negalią turinčių žmonių ugdymas turi būti neatskiriama švietimo sistemos dalis. Vaikams, jaunimui ir suaugusiems valstybė pripažįsta vienodas galimybes įgyjant pradinį, vidurinį, profesinį ir aukštąjį išsilavinimą. Tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatyme (1991 m. - 1992-2002 m.), Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatyme (1998 m.) ir Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme (1998 m.).

Laikantis principo „visuomenė visiems“, negalią turinčių žmonių integracija turi prasidėti jau ikimokyklinėse įstaigose. Integracijos principo taikymas sudaro prielaidas realizuoti tokias vaiko teises, kaip:

įgyti išsilavinimą, atitinkantį asmens gebėjimus ir norus;
gyventi savo šeimoje;
lankyti mokyklą kartu su savo bendraamžiais, su kuriais bendrauja ir laisvalaikiu.

Iki šiol negaliesiems nepritaikyta aplinka daugelyje aukštųjų (aukštesniųjų, profesinių ir vidurinių) mokyklų, trūksta specialių mokymo priemonių, vadovėlių, neįsteigti pedagogo padėjėjo, palydovo bei skaitytuvo etatai, neišspręstas transporto klausimas ir t. t.

Lietuvoje šiandien vyksta diskusija dėl vaikų su negalia mokyklinės integracijos. Kokiose mokyklose turėtų mokytis negalieji: ar specialiose, ar bendrojo lavinimo mokyklose? Ar socialinės-psichologinės parengties sąlygos būtinos negaliosios integracijai į bendrojo lavinimo mokyklas? Panašūs klausimai atspindi aktualias dabartinės visuomenės problemas. Bendrojo lavinimo mokykla dar nėra pakankamai pajėgi integruoti negaliuosius, o specialioji - išgyvena krizę.

Anot V.Karvelio (1994), specialioji auklėjimo, mokymo ir globos įstaiga ruošia specialiuosius poreikius turinčius vaikus socialinei profesinei adaptacijai, o kartu ji pati tam tikra prasme tampa asmens socialinės adaptacijos bei integracijos kliūtimi.

Integruoto ugdymo teorijoje bei praktikoje iki šiol gan mažai dėmesio skiriama negaliosios ugdytinių ir pedagogų socialinei sąveikai tobulinti, išankstinių neigiamų nuostatų priežastims tirti bei šalinti, teigiamai požiūrio kaitai.

Įvairūs šalių mokslininkai, tarp jų ir Lietuvos, daug dėmesio skiria specialiųjų poreikių asmenų integracijai. Tai D.P.Hallahan (2003), J.M.Kauffman (2003), A.Aliauskas (2002), J. Šienės (2001), V.Gudonio (1998), V.Indrašienės (2001), D.Pkūro (1997), J.Ruškaus (2003) ir kt. darbai ir nuomonės. Šiai vykstantys negalios vaikų integracijos procesai ir su jais susijęs spartesnio visuomenės požiūrio į negaliuosius kaitos būtinumas.

Terminų Apibrėžimai

Bendrojo lavinimo mokykla: mokykla, vykdanti priešmokyklinio, pradinio, vidurinio ar atitinkamo specialiojo ugdymo programas.
Integracija: mokslo ar gamybos jungimasis į visumą, vientisą sistemą. Tai asmens sistemingas susitikimas tikslingai veiklai (A.
Socialinė integracija: įvairių socialinių grupių, individų tikslų ir interesų sutapimo charakteristika.
Specialieji ugdymosi poreikiai: asmens poreikiai, kurių sprendimas leidžia mokiniui veiksmingai dalyvauti ugdymo procese.
Specialusis ugdymas: specialiųjų ugdymo metodų, priemonių ir turinio taikymas turintiems specialiuosius poreikius mokiniams.
Požiūris: sąlygiškai pastovi nuomonė, interesų, pažiūrų išraiška, atspindinti individualią patirtį. Pažintinis - emocinis asmenybės santykis su tikrovės objektais. Šį santykį, požiūrį sąlygoja individuali pažintinė - emocinė patirtis, įvairios požiūrio dispozicijos (L.Jovaiša, 1993 m.).

Teisės Aktai, Reglamentuojantys Integraciją

Specialieji poreikiai vaikams teikiami trijų ministerijų (Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos) paslaugos, kurias reglamentuoja ir trejopos paskirties LR Vyriausybės dokumentai. Šis dokumentas, įskaitant LR Konstituciją (1992), LR Švietimo įstatymą (1991, nauja redakcija - 1998) ir Specialiojo ugdymo įstatymą (1998).

Svarbūs dokumentai:

LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991.; 1999 (nauja redakcija)).
LR Konstitucija (1992).
LR Švietimo Koncepcija (1992).
LR Švietimo reformos gairės (1993).
Vaiko Teisių Konvencija (1995).
Vaiko Teisių apsaugos pagrindų įstatymas (1996).
LR ŠMM įsakymas „Specialiojo ugdymo įstatymas“ (1998-12-15).
LR ŠMM įstatymas „Dėl antrojo švietimo reformos etapo prioritetų vykdymo“ (1999-08-11).
LR ŠMM, Socialinės apsaugos ministrės nutarimas „Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programa“ (1999-06-09).
LR ŠMM, LR Sveikatos apsaugos, LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Asmens specialiųjų poreikių įvertinimo tvarka“ (2000-10-04).
LR ŠMM įstatymas „Specialiojo ugdymo skyrimo tvarka“ (2000-08-17).
LR ŠMM įstatymas „Specialiųjų poreikių asmens priėmimo į specialiojo ugdymo įstaigą tvarka“ (2000-02-22).
LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių ikimokyklinio amžiaus vaikams namuose tvarka“ (2000-07-05).
LR ŠMM įsakymas „Švietimo įstaigos specialiojo ugdymo komisijos sudarymo ir darbo organizavimo tvarka“ (2000-08-17).
LR ŠMM ir Sveikatos apsaugos ministrės įsakymas „Moksleivių mokymo namuose organizavimo tvarka“ (2000-03-16).
LR ŠMM įsakymas „Perėjimas prie naujos lietuviškos Brailio rašto abėcėlės tvarkos ir programos“ (2000-06-29).
LR ŠMM įsakymas „Dėl egzaminų pritaikymo specialiųjų poreikių moksleiviams“ (2002-04-02).
LR ŠMM, Sveikatos apsaugos. Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas „Specialiųjų poreikių asmens sutrikimams ir jų laipsnių nustatymo ir specialiųjų poreikių asmens priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka“ (2002-07-12).
LR ŠMM įsakymas „Dėl metodinių rekomendacijų“ (2002-08-21).
LR ŠMM įsakymas „Dėl Pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo modelio“ (2003-06-25).
LR ŠMM įsakymas „Dėl Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2004-06-03).
LR ŠMM įsakymas „Dėl Psichologinės pagalbos mokiniui teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2004-06-03).
LR ŠMM įsakymas „Dėl mokymosi pagal adaptuotą vidurinio ugdymo programą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2004-06-03).

Šiuo aspektu svarbų vaidmenį suvaidino Tautinės mokyklos koncepcija (1989) ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, nors Lietuva prie šios konvencijos prisijungė vėliau (1992), o Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo ją tik 1995 m.

Kai 1992 m. buvo pasakyta, kad „vaikai su didelio intelekto sutrikimu negali mokytis bendrojo lavinimo mokykloje“, tai skambėjo labai radikaliai, daugeliui - neįprastai ir todėl - nepriimtinai. Tuo pat metu (1992) buvo pradėtas rengti ir 1994 m. baigtas dar vienas svarbus dokumentas - „Specialiojo ugdymo sistemos metmenys“, kuris tapo vienu iš atraminių specialiųjų poreikių vaikų ugdymo pertvarkos orientyrų.

Atsižvelgiant į tai, LR Švietimo įstatyme (2003) 33 straipsnyje 3 punkte pažymėta, jog „specialiųjų poreikių asmeniui švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką, teikiant psichologinę ir specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, aprūpinant ugdymui skirtą kompensacinę techniką ir specialiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymais nustatytais būdais.

Literatūroje Lietuvos specialusis ugdymas grindžiamas tokiomis nuostatomis, kaip: humaniškumas, demokratiškumas, racionalumas, atsinaujinimas, normalizacija, decentralizacija, integracija. Kuriant specialiojo ugdymo politiką ir ją praktiškai įgyvendinant ypatingą reikšmę turėjo Salamankos deklaracija (1994) ir „Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose“ (1993) tvarkos sureguliavimas.

Svarbesnieji iš šių dokumentų - Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos bei Sveikatos apsaugos ir darbo ministerijų bendras 2002 m. įstatymas „Sutrikimų grupės. Specialiųjų poreikių asmens priskyrimas specialiųjų ugdymosi poreikių grupei“ ir „Asmens specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimas“ (2000). Vienas iš svarbiausių LR dokumentų, reglamentuoja specialiųjų poreikių asmens teises yra LR specialiojo ugdymo įstatymas (1998).

Specialiojo ugdymo įstatymas (1998) nustato ne tik specialiojo ugdymo sistemos sandarą, ugdymo valdymą ir organizavimą, bet ir specialiųjų poreikių asmens, jų tėvų (ar vaiko globėjų), pedagogų teises ir pareigas. Specialiojo ugdymo įstatymas (33.1 str.) leidžia tėvams dalyvauti įvertinant vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius ir gauti išsamią informaciją apie įvertinimo rezultatus bei dalyvauti vaiko ugdymo procese, o pedagogus įpareigoja (34.2 str.) bendradarbiauti su specialiųjų poreikių vaiko tėvais (ar vaiko globėjais), konsultuoti juos specialiojo ugdymo klausimais ir informuoti apie vaiko ugdymosi pažangą, sunkumus ir problemas.

Šiuo metu atėjusius su pirmąja naujų idėjų banga, kurios svarbiausia varomoji jėga buvo SPV integruotas ugdymas. Dabar, su antrąja banga, ateina įtraukaus ugdymo samprata, vienos mokyklos visiems idėja, bendrojo ir specialiojo ugdymo susiliejimo poreikis.

tags: #vaiku #socializacijos #integracija