Šiandieninė žiniasklaida nuolat atkreipia dėmesį į vaiko gerovę, psichologinį komfortą, patyčių prevenciją ir saugumą šeimoje. Nors įstatymai ir reglamentuoja šias sritis, praktikoje vaikams vis dar kyla įvairių psichologinių problemų, kurių tėvai ne visada pajėgia išspręsti savarankiškai. Tokiais atvejais pagalbos kreipiamasi į mokyklos psichologus arba psichologinių krizių specialistus. Šiame straipsnyje pažvelgsime į vaikystę psichologo akimis, aptarsime vaikų psichologines problemas, neįgalumo įtaką psichologiniam komfortui ir galimus sprendimo būdus.
Vaikų psichologinės problemos ir pagalbos poreikis
Vaikai, kaip ir suaugusieji, patiria įvairias emocijas - džiaugsmą, liūdesį, pyktį. Tačiau ne visada jie sugeba tinkamai išreikšti savo jausmus ar susidoroti su sunkumais. Dažnai psichologinės pagalbos reikia ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, auklėtojams ar mokytojams. Suaugusiųjų nesusitvarkymas su vaikais dažnai yra ne vaiko, o suaugusiųjų problema.
Silva Striunga, vaikų psichologė, teigia: "Neįmanoma padėti vaikui be tėvų, mokytojų pagalbos. Svarbu, kad tėvai ar mokytojai kreiptųsi į psichologą, kai jaučia nerimą dėl vaiko elgesio, kai pyktis ima valdyti situaciją, kai vaikas pradeda valdyti tėvus, kai vaiko pasiekimai mokykloje yra žemi, arba kai staiga pasikeičia vaiko elgesys krizinėse situacijose."
Tėvai turėtų kreiptis į specialistus, jei pastebi, kad vaikas patiria sunkius jausmus, jaučia nerimą, pasikeitė jo elgesys, o jie patys nebepajėgia su tuo susidoroti.
Neįgalumas ir psichologinis komfortas
Neįgalūs vaikai, kaip ir visi kiti, išgyvena įvairias emocijas. Tačiau jie gali patirti papildomų sunkumų dėl apribotų galimybių ir visuomenės požiūrio į neįgalumą. S. Striunga pabrėžia, kad neįgalūs vaikai dažnai kenčia ne tiek nuo paties neįgalumo, kiek nuo aplinkinių žmonių požiūrio, kuris gali sukelti vengimo, agresyvumo, nusivylimo, menkos savivertės ir nepasitikėjimo savimi reakcijas.
Taip pat skaitykite: Vaikystės raidos etapai
Svarbu, kad tėvai priimtų vaiko neįgalumą ir nesijaustų dėl to nelaimingi. Jei tėvai nepriima vaiko tokio, koks jis yra, vaikas taip pat nebus laimingas.
Specializuotos mokyklos neįgaliems vaikams turi daug privalumų: kvalifikuoti specialistai, kompensacinės priemonės, šiuolaikinės ugdymo metodikos. Tačiau tokios mokyklos gali turėti trūkumų dėl mažesnio bendravimo su aplinkiniu pasauliu ir atskirties nuo šeimos.
Didžiausia problema, susijusi su neįgaliais vaikais, yra mokytojų, mokinių, tėvų ir bendraklasių požiūris į neįgalų mokinį ir jo kitoniškumo priėmimas. Svarbu, kad aplinkiniai stengtųsi suprasti neįgalaus vaiko ypatumus ir elgtųsi su juo pagarbiai.
Vaikystės traumos ir jų įtaka asmenybės formavimuisi
Asmenybės pagrindas formuojasi vaikystėje, todėl tuo laiku patirtos traumos gali turėti ilgalaikį poveikį. Klinikinė psichologė Aušra Mockuvienė teigia, kad trauminiai patyrimai stipriai veikia mus kaip visumą, taigi, ir mūsų kūną. Tyrimai rodo, kad vaikui augant nuolatinėje baimėje, kitaip formuojasi jo smegenys, kurios tampa užprogramuotos nuolat saugotis.
Traumos padariniai gali taip suaugti su mūsų asmenybe, kad žmogus savo traumos nemato ir pagalbos kreipiasi dėl visai kitų priežasčių. A. Mockuvienė pabrėžia, kad terapijoje svarbu suprasti, kodėl žmogus nuolat nerimauja ir bijo.
Taip pat skaitykite: Eriksono teorija: "Vaikystė ir Visuomenė"
Trauma įvyksta tada, kai negalime nei pabėgti, nei kovoti, ir mums belieka sustingti. Tokiu atveju gali įvykti disociacija, kai tai, kas su mumis vyksta, stebime tarsi iš šalies. Disociacija gali būti naudingas išlikimo mechanizmas tada, kai neturime jėgų tiesiogiai išgyventi viso to siaubo, baimės, pykčio.
Neigiamų vaikystės patirčių skaičius turi tiesioginę sąsają su vėliau gyvenime pasireiškiančiomis socialinėmis, psichologinėmis ir sveikatos problemomis. Kuo daugiau neigiamų patirčių, tuo didesnė rizika patirti sunkumus ateityje.
Esminis atsparumo šaltinis vaikystėje - geras ryšys su tėvais, saugus prieraišumas, kuris padės susidurti su tuo, kas gyvenime nutinka, ko negalime sukontroliuoti.
Kaip ugdyti psichologinį atsparumą
Nors traumuojančių patirčių gyvenime neišvengsime, turime galimybę rinktis, kaip į jas žvelgiame - vien kaip pralaimėjimą, kančią, ar ir kaip galimybę augti. Jei pakanka jėgų į savo traumas pažvelgti atidžiau ir mokytis su jomis būti kitaip - tai gali būti proga iš naujo atrasti save, pagerinti gyvenimo kokybę. Žmogus gali tapti brandesnis, atsparesnis, empatiškesnis savo bei kitų atžvilgiu.
Svarbu suprasti ir išgyventi trauminius įvykius. Tai lėtas ir skausmingas procesas, tačiau dažnai jame atrandama nauja gyvenimo kokybė.
Taip pat skaitykite: Etapai ir ypatumai: Kognityvinė raida
Vaikų psichologo kabinetas: ko galima tikėtis?
Vaikų psichologo kabinetas skiriasi nuo suaugusiųjų psichologo kabineto. Jame rasite patogią vietą, žaislų, žaidimų, piešimo priemonių ir kitų kanceliarijos priemonių. Užsiėmimų eiga labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Į bet kokio amžiaus vaikų užsiėmimus integruojamos kūrybinės užduotys, tik su vyresniais daugiau kalbamasi, bet ir čia nemažai "pokalbių" vyksta piešiant, žaidžiant.
Pirminėje konsultacijoje dalyvauja tik tėvai, tada pasikalbama apie situaciją iš esmės, apibrėžiamos problemos. Neretai net nereikia užsiėmimų su vaikais, ypač, kai problemos nedidelės, o vaikai dar visai maži.
Tinkamos kvalifikacijos psichologas tikrai niekada nepakenks vaikui, tėvams dėl to nerimauti nereikėtų.
Emociniai poreikiai ir tėvų vaidmuo
Svarbu suprasti, kas yra emociniai poreikiai. Paprasčiausiai juos būtų paaiškinti per jausmą - kai jie atliepti, mes jaučiamės gerai, tarsi kažko būtume pripildyti. Tačiau kai mūsų emociniai poreikiai būna neatliepti, mes galim jausti nuolatinę vidinę tuštumą, esam sudirgę, pikti, nepatenkinti, mums nuolat kažko trūksta, bet sunku žodžiais paaiškinti, ko tiksliai.
Vienas pagrindinių emocinių poreikių yra saugus prieraišumas, kuris vaikui suteikia saugumą, stabilumą ir jausmą, kad jis yra besąlygiškai priimtas savo tėvų. Besąlyginė meilė - tai bazinis poreikis, kuris suteikia pasitikėjimo savimi jausmą.
Sekantis svarbus emocinis poreikis - autonomijos. Jį atliepiantys tėvai leidžia vaikui eksperimentuoti, suteikę tam saugias ribas, išbandyti savo jėgas, kas skatina vaiko pasitikėjimą savo jėgomis.
Dar vienas labai svarbus poreikis - tėvų gebėjimas priimti visas vaiko emocijas ir poreikius, nebaudžiant ir jų neignoruojant.
Spontaniškumas ir gebėjimas ilsėtis - dar vienas svarbių mūsų poreikių. Pasiseka tiems vaikams, kurių tėvai palaikė vaikų spontaniškumą, norą žaisti, ir kurie patys laikėsi principo, kad gerai dirba tas, kuris moka gerai ilsėtis.
Dar vienas iš poreikių - realios ribos ir savikontrolė. Šio poreikio tinkamas atliepimas padeda vaikui užbaigti pradėtas užduotis ir nustatyti savo galimybių ribas.
Pasakos ir jų reikšmė vaiko raidai
Bruno Bettelheimas, garsus vaikų psichologas, teigia, kad pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda vaikui tai, kas labai svarbu kiekvienam bręstančiam žmogui - įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities. Pasakos padeda pažinti save ir kitus, skirti gėrį ir blogį, priimti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę, suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove.
Pasakose dažnai vaizduojamas motinos padalijimas į gerą (paprastai mirusią) motiną ir blogą pamotę. Tai vaikui yra naudinga, nes leidžia ne tik išsaugoti mintyse visiškai geros motinos vaizdinį, kai tikroji motina nėra visiškai gera, bet ir pykti ant šios blogos "pamotės" nesukeliant grėsmės tikrosios motinos, kuri laikoma kitu žmogumi, geranoriškumui.
Žaidimo svarba vaiko vystymuisi
Žaidimas visada turėtų būti gyvenimo dalis. Šiandien žaisti net ir darželyje nėra laiko - reikia mokytis. Tačiau vaikai ankstyvoje vaikystėje žaisdami mokosi. Žaidimas keičia smegenis ir yra beveik privaloma žaisti visą gyvenimą.
Žmogiškumas ir artimųjų palaikymas
Svarbu būti atidiems vieni kitiems ir pastebėti, kai artimiesiems yra sunku. Kartais 8 minutės pokalbio gali sudėlioti akimirkos šoko apimtą psichiką į stalčiukus atgal.
tags: #vaikyste #psichologo #akimis