Socialinė atsakomybė - tai sąmoningai formuojamų santykių forma tarp asmenybės ir visuomenės, jos institucijų. Tai pasirengimas atsakyti už savo poelgius, gebėjimas atlikti pareigas ir prisiimti socialines sankcijas esant tam tikroms teisumo ar kaltumo sąlygoms. Socialiai atsakingi asmenys ir organizacijos elgiasi etiškai, atsižvelgdami į socialinius, kultūrinius, ekonominius ir aplinkosaugos klausimus.
Socialinės atsakomybės esmė ir raida
Socialinė atsakomybė padeda asmenims, organizacijoms ir valdžios institucijoms siekti veiksmingos verslo plėtros ir visuomenės raidos. Organizacijos socialinė atsakomybė apima atsakomybę už jos sprendimų ir veiklos poveikį aplinkai ir visuomenei. Priimdama sprendimus ir vykdydama veiklą, socialiai atsakinga organizacija atsižvelgia į suinteresuotų šalių lūkesčius, laikosi teisės aktų ir tarptautinių normų, prisideda prie darnios plėtros ir visuomenės gerovės kėlimo.
Kintanti socialinės atsakomybės samprata atspindi konkretaus laikotarpio visuomenės rūpesčius, aktualijas ir lūkesčius organizacijų atžvilgiu. Iš pradžių socialinė atsakomybė buvo suprantama kaip labdara, vėliau sąvoka išsiplėtė į etišką darbdavystę ir sąžiningą verslą, dar vėliau - į žmogaus teisių, aplinkosaugos, vartotojų apsaugos, darnios plėtros ir kitas sritis.
Organizacijų socialinės atsakomybės samprata formavosi XIX a. pradžioje, pvz., J. Benthamo teorijoje, išdėstytoje veikale Deontologija, arba mokslas apie moralę (Deontology, or the Science of Morality, išleista 1834). Socialinės atsakomybės terminą 1940 m. vartojo filosofas R. M. Hutchinsas (Jungtinės Amerikos Valstijos), kalbėdamas apie žodžio laisvę. Anot jo, žiniasklaidos atstovai turi būti visiškai laisvi, kad visuomenė būtų visapusiškai informuota. Šalyse, kuriose žiniasklaida nėra laisva ir valdžia cenzūruoja pranešimus, leidžiama viešai skelbti tik tai, kas laikoma valdžiai priimtina informacija. Norėdamas kovoti su poveikiu spaudos laisvei 1947 m. R. M. Hutchinsas įsteigė Spaudos laisvės komisiją ir sukūrė socialinės atsakomybės teoriją, kuri teigia, kad žiniasklaida turi tarnauti visuomenei, o valdžia - nesikišti į jos veiklą. Socialinės atsakomybės terminas Vakarų šalyse plačiau pradėtas vartoti XX a.
Pagrindiniai socialinės atsakomybės principai
Pagrindiniai socialinės atsakomybės principai apima etišką elgesį, pagarbą žmogaus teisėms, aplinkosaugą ir skaidrumą vykdant veiklą. Įmonės, kurios laikosi šių principų, kuria stipresnį ir emociniu lygmeniu grįstą ryšį su savo klientais. Tai didina verslo konkurencinį pranašumą rinkoje ir stiprina prekės ženklo vertę.
Taip pat skaitykite: Vartotojų poreikių gidas
Socialinė atsakomybė taip pat skatina darbuotojų lojalumą įmonei, mažina personalo kaitą ir didina bendrą pasitenkinimą atliekamu darbu. Socialiai atsakingos įmonės gali apimti paramą vietos projektams, investicijas į atsinaujinančią energiją ar iniciatyvas mažinti atliekų kiekį.
Socialinės atsakomybės dimensijos
Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė, socialinių mokslų daktarė, organizacijų psichologė Kristina Kovalčikienė teigia, kad įmonių socialinė atsakomybė apima įvairias sritis: valdymą, darbo aplinką, santykius, bendruomenę, rinką, skaidrumą, poveikį aplinkai, žmogaus teises ir kitas.
Pagrindinės sritys, arba dimensijos, kurios yra svarbios tvariai bet kurios organizacijos veiklai, yra trys - ekonominė, aplinkosaugos ir socialinė. Socialinė dimensija apima organizacijos siekį atsakingai elgtis su visomis suinteresuotomis šalimis: darbuotojais, partneriais, klientais, tiekėjais ir visais kitais, kuriems vykdoma veikla gali turėti poveikį. Ekonominė sritis reiškia organizacijos siekį būti ekonomiškai perspektyvia ir prisidėti prie regiono ar šalies ekonomikos plėtros bei gerovės, o aplinkos apsaugos sritis apima siekį užtikrinti harmoningą santykį su aplinka, siekiant sumažinti jai keliamą neigiamą veiklos poveikį.
Socialinės atsakomybės nauda
Socialiai atsakinga organizacija formuoja patrauklaus ir patikimo darbdavio įvaizdį, o tai padeda pritraukti, įdarbinti, motyvuoti ir išlaikyti geriausius darbuotojus. Tuo tarpu socialinės atsakomybės ignoravimas gali lemti konkurencinio pranašumo sumažėjimą ar praradimą.
Mokslinėje literatūroje gausu įrodymų, kad įmonių socialinė atsakomybė turi teigiamas pasekmes darbuotojams. Socialinė atsakomybė organizacijoje yra susijusi su pozityviomis nuostatomis darbo ir organizacijos atžvilgiu, tokiomis kaip suvokiamas organizacijos prestižas, suvokiama organizacinė parama, didesnis pasitenkinimas darbu ir įsitraukimas į darbą, identifikacija su organizacija, didesnis pasitikėjimas organizacija, organizacinio teisingumo jausmas bei įsipareigojimas organizacijai.
Taip pat skaitykite: Vartotojų socialinis suvokimas: įžvalgos
Kai darbuotojai savo organizaciją vertina kaip socialiai atsakingą, akivaizdžios tokio požiūrio sąsajos ir su didesniu komandos produktyvumu, pilietišku darbuotojų elgesiu organizacijoje, jų lojalumu ir kūrybiškumu. Galiausiai, socialinės atsakomybės praktikos ir suvokimas turi įtakos darbo motyvacijai ir apskritai psichologinei darbuotojų gerovei.
Socialinė atsakomybė kaip verslo kultūra
Vilniaus universiteto Verslo mokyklos docentė Danguolė Oželienė pastebi, kad Europos Sąjungos dokumentai įmonių socialinę atsakomybę apibrėžia kaip politiką, tačiau ji linkusi įvardyti, kad tai - verslo organizavimo būdas. Pasak jos, kad įmonių socialinė atsakomybė neturėtų būti būdas pasipuikuoti, o siekis veikti visuomenės vardan, visų pirma pradedant nuo savęs - t. y. savo darbuotojų gerovės kūrimo.
Tai yra ir verslo kultūra, kai iš tiesų, siekdamas finansinių rezultatų, nepamiršti žmogaus, bendruomenės, kurioje verslas įkurtas, nes be vartotojų jis negalėtų egzistuoti, tad turi būti kažkokia duoklė atiduoda ir visuomenei. Pastebima, kad dabartiniai verslai, ypač Lietuvoje, labiau supranta socialinę atsakomybę kaip poveikį bendruomenei, nesvarbu ar vietos bendruomenei, ar plačiąja prasme. Dažnai įmonės darbuotojai paliekami nuošalyje.
Socialinės atsakomybės suvokimas atsiskleidžia, įmonėms vykdant tęstinius projektus, o ne vienkartines akcijas, artėjant šv. Kalėdoms ar kitoms šventėms. Socialinė atsakomybė privalo būti laikoma verslo kūrimo standartu. Ji turi būti glaudžiai susijusi su įmonės bendra strategija. Deja, gana dažnai klaidinga interpretacija ar suvokimas lemia, kad socialinė atsakomybė tampa rinkodaros ar komunikacijos tikslinėmis priemonėmis, o ne tikrąja socialine atsakomybe.
Realizuojant socialinės atsakomybės sumanymus, būtina nepamiršti ir savo darbuotojų. Geriausia, kai išorės socialinės iniciatyvos taptų tikslinga, nuoseklia ir vertybiškai organizacijai artima veikla, o sprendimai būtų priimami ne tik vadovo nuožiūra, o kuo labiau įtraukiant visus.
Taip pat skaitykite: Vartotojų Elgsenos Analizė
Socialinės atsakomybės pavyzdžiai
Konsultacijų bendrovė „SDG“ įvertinta už socialiai atsakingą veiklą: kuriant darbuotojų gerovę, remiant bendruomenes ir vykdant aplinkai draugišką veiklą. Įmonė vykdo socialinius projektus, tarp kurių „Saugok save darbe“, „Apsaugokime mūsų ateitį“ ir „Kalėdinės vaikų svajonės“.
„SDG“ taiko socialinių naudų krepšelį darbuotojams, tarp kurių - keturių su puse dienos darbo savaitė, materialinė pagalba, papildomi laisvadieniai ir kita. Įmonės vykdomi socialiniai projektai padeda darbuotojams surasti papildomų prasmių gyvenime, pagalvoti apie tuos, kuriems pasisekė mažiau, išbandyti įvairių veiklų, kurios nėra tiesiogiai susiję su jų atliekamu darbu.
Dažnai per darbo pokalbius išgirsta, jog kandidatai stebi įmonės socialines veiklas ir teigia norintys dirbti tokioje įmonėje, kuriai rūpi darbuotojai, rūpi bendruomenė, rūpi aplinka. Dėl įmonės vykdomų iniciatyvų nejaučiame darbuotojų trūkumo. Bendrovės socialinės iniciatyvos yra tęstinės: „SDG“ filosofija - suburti žmones, kurie norėtų siekti įmonės tikslų, ugdyti jų tapatumo jausmą, jų darbui suteikti prasmę, sukurti sąlygas klestėti aukščiausio lygio produktyvumui ir pasitenkinimui.
Iššūkiai ir komunikacija
Sėkmingai komunikuoti įmonės socialinės atsakomybės veiklas ir pasiekimus suinteresuotiesiems asmenims gali būti sudėtinga, ypač siekiant išvengti „žaliojo plovimo”.
Nacionaliniai atsakingo verslo apdovanojimai
Nacionaliniai atsakingo verslo apdovanojimai (NAVA) - tai nuo 2008 metų vykdoma valstybės institucijų iniciatyva Lietuvoje, kuria siekiama didinti žinomumą apie įmonių socialinės atsakomybės naudą verslui, valstybei ir kiekvienam žmogui bei skatinti šalies įmones diegti veikloje socialinės atsakomybės principus. Nuo 2013 metų šiuos apdovanojimus organizuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ekonomikos ir inovacijų ministerija bei Aplinkos ministerija kartu su socialiniais partneriais.
Socialinė atsakomybė ir ryšiai su visuomene
Vienas iš žymiausių ryšių su visuomene disciplinos atstovų, istorinėje apžvalgoje E.Bernays yra pasakęs, kad ryšiai su visuomene yra socialinės atsakomybės veikla. Tai gali skambėti kaip prieštaravimas, ypač prisimenant, kad ryšiai su visuomene išaugo iš propagandos, „publikos kvailinimo“ požiūrio.
Poreikis organizacijai būti atsakingai kyla iš visuomenės reikalavimų. Kuo daugiau visuomenė reikalauja iš organizacijos, tuo labiau ši turi atsižvelgti i visuomenės interesus. Istorijos eigoje visuomenės poreikiai nuolat augo. Tačiau visuomenės reikalavimai yra nevienodi įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, Nyderlanduose organizacijų atsakomybės reikalavimas yra netgi įtvirtintas teisiškai - stambios organizacijos privalo spausdinti metines „socialines ataskaitas“.
Kokie argumentai, skatinantys organizacijas veikti „socialiai atsakingai“, tai yra, veikti pagal visuomenės interesus? Atsakymas i šį klausimą kartu yra atsakymas i klausimą, kam organizacijai apskritai reikia ryšių su visuomene. Pirmas atsakymas pabrėžia altruizmą, organizacijų pareiga laikytis atsakomybės, net jei tai neatitinka jų interesų. Laikantis šio požiūrio, bet kurio verslo, bet kurios organizacijos pagrindinis tikslas ir paskirtis yra tarnauti visuomenės interesams. Šis argumentas skamba gražiai, tačiau ne visada yra efektyvus, ypač jei altruizmo principų laikymasis organizacijai gresia pelno praradimu.
Publikos, kurios sužino, kad organizacija vykdo kokią nors veiklą, pažeidžiančią jų interesus, tai yra, kad organizacija nesilaiko socialinės atsakomybės, gali kreiptis pagalbos i valdžios organus. Pastarieji gali atsižvelgti i visuomenės reikalavimus ir priimti reguliuojančius aktus ar kitus suvaržymus bei draudimus, varžančius organizacijos (jos vienos ar visos šakos) veiklą. Tai reiškia, kad organizacija turėtų laikytis socialinės atsakomybės tam, kad turėtų veiklos laisvę.
Kitas argumentas yra tas, kad publikos, kurios mato organizacijos atsakomybę, gali pačios imtis veiksmų, turinčių įtakos organizacijai. Paprasčiausias pavyzdys būtų tos organizacijos produktų boikotas ar tiesiog sumažėjęs vartojimas, jos paslaugų atsisakymas ir panašiai. Tai yra, publika renkasi pirmiausiai tą organizaciją, kuri yra socialiai atsakinga. Organizacijos atsakomybė tampa vienu iš veiksnių konkurencinėje kovoje.
Organizacijos atsakomybė publikai
Kiekviena organizacija yra įvairiai atsakinga publikai. Atsakomybių išvardinimas leidžia iš anksto numatyti, ko visuomenė tikisi iš organizacijų. Taigi šis sąrašas gali būti naudojamas kaip priemonė, siekiant numatyti ryšių su visuomene veiklos sritis, nes jis atsako i klausimą, kaip organizacija gali būti atsakinga publikai:
- Ekonominis poveikis
- Produktų kokybė
- Ryšiai su klientais
- Poveikis aplinkai
- Išteklių taupymas
- Ryšiai su darbuotojais
- Darbuotojų pasitenkinimas darbu
- Darbuotojų sauga
- Investicijos
- Ryšiai su bendruomene
- Ryšiai su valdžios ir valdymo institucijomis. Tai organizacijos atsakomybė už savo pastangas paveikti valdžios ir valdymo institucijas, šioms priimant sprendimus, teisinius aktus.
Ryšių su visuomene funkcijos
Ryšiai su visuomene pirmiausia yra komunikacija. Jų funkcijos:
- Pranešti organizacijos vadovybei apie tai, ką publika laiko atsakinga arba neatsakinga veikla. Taip gali būti iš anksto užkertamas kelias galimiems konfliktams. Jei organizacija iš anksto žino, dėl kokių jos veiksmų gali kilti konfliktai su visuomene, ir nesielgia taip, vėliau nereikia taisyti konflikto pasekmių.
- Pranešti visuomenei, ką organizacija daro, kas atitinka visuomenės interesus, arba pranešti apie tai, ką ji daro, kad ištaisytų visuomenės interesų neatitinkančios veiklos padarinius. Tai dažniausiai atliekama metinių ir vadinamųjų “socialiniu ataskaitų” forma, tačiau tokia informacija gali būti paskleidžiama bet kuriomis ryšių su visuomene priemonėmis. (Grunig J.E., Hunt T., 1984).
Strategijos ir socialinė atsakomybė
Vadovas, kuris tik siekia didinti pelną, savo versle nesiremia jokiais socialinės atsakomybės principais, nors jo veikla ir yra legali. Pelnas yra piramidės pagrindas, kita pakopa yra įstatyminė atsakomybė. Piramidės viršūnėje yra savanoriška atsakomybė. visuomenės veiklas. Tokios organizacijos laimi darbuotojų, klientų, bei visos visuomenės pasitikėjimą ir pagarbą, taip pat ilgainiui gali tikėtis ir didesnio pelno.
Vadovas, kuris remiasi reaguojančia strategija, bet kuriuo atveju neigs savo atsakomybę, stengdamas išlaikyti esamą padėtį. Gynybinės strategijos principo laikosi vadovas, kuris manevruodamas įsakymais ir visuomeniniais santykiais stengiasi išvengti papildomos atsakomybės. Prisitaikymo strategija pastebima tada, kai organizacija yra priversta prisiimti papildomą atsakomybę. Įvairūs išoriniai veiksniai verčia prisitaikyti prie naujų reikalavimų (pvz.,spaudimas iš specialių interesų grupių ar grasinantys vyriausybės veiksmai). Išankstinio veiksmo strategija apima programos rengimą, kuri tarnauja kaip gamybos modelis. Socialinė atsakomybė būdinga tai organizacijai, kuri suprasdama ir pripažindama turinti didelę įtaką makrosocialinei sistemai, tam tikrais veiksmais siekia palaikyti ne tik savo, bet ir tos socialinės sistemos, kurios dalis ji yra, pusiausvyrą. Tokios organizacijoje puoselėjamos vertybės kaip socialinė atsakomybė, socialinis jautrumas, suformavo naują socioekonominį organizacijos modelį. Organizacijos besiremiančios šiuo modeliu, priima sprendimus atsižvelgdamos ne tik į ekonominius, bet ir į socialinius vertinimus.
Socialinė atsakomybė darbuotojams
Svarbu garantuoti darbuotojų dalyvavimą priimant sprendimus, kurie susiję su jų gyvenimu. Vadovo, kaip ir organizacijos, socialinė atsakomybė savo darbuotojams ne viską gali.
Socialinės atsakomybės kritika
Vis labiau plinta įsitikinimas, jog korporacijų pareigūnai ir darbo sąjungų vadovai turi imtis „socialinės atsakomybės”, o ne vien rūpintis savo akcininkų ar narių interesais. Toks įsitikinimas rodo, kad iš esmės nesuprantame laisvosios ekonomikos pobūdžio ir prigimties. Tokios ekonomikos rodo, kad, jei laikomasi žaidimo taisyklių, t.y. veikiama esant atvirai ir laisvai konkurencijai, nesigriebiant apgaulės ar klaidinimo, verslas turi vieną vienintelę socialinę pareigą - naudoti savo išteklius veiklai, kuri didina jo pelną. Panaši darbo sąjungų vadovu „socialinė“ pareiga - tarnauti savo sąjungų narių interesams.
Turbūt jokia kita nuostata taip nesugriautų laisvosios visuomenės pamatų, kaip korporacijų pareigūnų įsipareigojimas vykdyti kitokias socialines priedermes nei priedermė uždirbti kuo daugiau pinigu savo akcininkams. Tai yra iš esmės ardomoji nuostata. Jei verslininkai turi kitokių socialinių pareigų negu pareigą didinti savo akcininkų pelną, tai kaip jie gali žinoti, kokios tos pareigos? Ar gali kažkokie privatūs asmenys patys spręsti tai, kas yra socialinis interesas? Ar jie gali spręsti, kokią naštą verta užsikrauti sau ar užkrauti savo akcininkams to socialinio intereso labui? Ar leistina, kad valstybės mokesčių, išlaidų ir kontrolės funkcijas vykdytų žmonės, kurie kartu atsako už konkrečias įmones ir kuriems šias pareigas paskyrė privačios grupės? Jei verslininkai būtų valstybės tarnautojai, o ne savo akcininkų įgaliotiniai, tai demokratinėje santvarkoje juos anksčiau ar vėliau tektų rinkti per visuotinius rinkimus bei skirti. Dar iki tol, kol tai įvyktų, iš jų būtų atimta teisė priimti sprendimus.
tags: #vartotoju #socialines #atsakomybes #suvokimas