Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, žinomas kaip Vasaros gatvės ligoninė, yra įsikūręs sostinės Antakalnio rajone, Vasaros gatvėje 5. Ši įstaiga, veikianti nuo 1927 m., turi turtingą ir sudėtingą istoriją, apimančią įvairius laikotarpius - nuo tarpukario iki šių dienų. Jos istorija atspindi ne tik psichiatrijos raidą Lietuvoje, bet ir visuomenės požiūrį į psichikos sveikatą bei sergančiuosius.
Pradžia ir tarpukaris
Vasaros gatvės istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus miesto psichikos sveikatos centru, kurį miestiečiai žino kaip Vasaros ligoninę. Ieškant informacijos apie šią gatvę internetuose atrodo, kad tai viskas, kas čia egzistuoja.
Kaip rašoma Tomo Vaisetos knygoje „Vasarnamis“, Antakalnyje, tuometiniame Vilniaus priemiestyje, miškingame Sapiegos parke, stovėję rūmai ligonine paversti 1920 metais. Iš pradžių čia gydyti tuberkulioze sergantys žmonės, o 1927 metais atidaryta psichiatrijos ligoninė. Tarpukariu, Lenkijos okupuotame Vilniuje, ligoninėje buvo nedaug vietų: iš pradžių 120, vėliau šis skaičius išaugo iki 230.
Julija, gyvenusi Vasaros gatvėje apie dvidešimt metų, kol baigė mokyklą, pamena, kad ten, kur dabar gėrimų parduotuvė, anksčiau buvo Antakalnio gyventojams žinoma „Ryto“ parduotuvė, vaikai joje pirkdavo saldainius, sausainius. Parduotuvės antrame aukšte buvo Jurgio Kunčino romane „Tūla“ minėtas bufetas. Jai ši gatvė reprezentavo Vilniaus įvairovę - gyventojai buvo ne tik lietuviai, bet ir rusai, baltarusiai, lenkai, totoriai.
Sovietinis laikotarpis: tarp medicinos ir ideologijos
Sovietmečiu psichiatrijos ligoninės išgyveno sudėtingą laikotarpį, kuriame persipynė medicininiai ir ideologiniai aspektai. Pasak istoriko Tomo Vaisetos, sovietmečiu būta prieštaringų vertinimų psichiatrijos ligoninių atžvilgiu. Vieniems, tai buvo lyg sanatorija, kitiems - baugulį kelianti įstaiga.
Taip pat skaitykite: Vasaros Ligoninės Psichiatrijos Apžvalga
Vasaros gatvės ligoninė nuolat buvo perpildyta - ne tik tada, kai ji buvo vienintelė visoje šalyje, bet ir visą laikotarpį. Tai atsispindi ir pacientų skunduose. Tie skundai, laiškai, atsiliepimai kasmet sudarydavo po 10-15 bylų tomų. Kiekviename tome - po 200-400 lapų.
Pasak istoriko, esminė sovietinės psichiatrijos problema yra sietina su tragiškai prasta infrastruktūra: „Ir psichiatrijos ligoninės turėjo tamsiąją pusę. Pati svarbiausia problema, kuri kamavo visą sovietų psichiatriją, - nuolatinis perguldymas. Anot istoriko, ši problema buvo sprendžiama guldant žmones „bartuku“ arba kitaip valetu (vieno žmogaus kojos kur kito žmogaus galva). Nebuvo ir vėdinimo, tarpai tarp lovų taip pat buvo itin siauri, siekta maksimaliai išnaudoti kiekvieną tuščią erdvę („Vasarnamio“ autoriui teko aptikti atvejų, kai žmonės buvo guldomi net po stalais). Tokiomis sąlygos, atkreipė dėmesį mokslininkas, buvo priversti gyventi jautrūs, daug išgyvenimų turintys žmonės - jų santykis su kitais, savimi ir tikrove buvo sudėtingas. Taigi, galima suprasti, kad buvo itin sunku.
Pacientai dažnai skųsdavosi ir maistu, kurio ligoniai gaudavo nepakankamai, nes personalas vogdavo produktus. Dažnai skunduose būdavo minimas ir smurtas prieš ligonius. Dažniausiai smurtavo sanitarai, rečiau slaugytojos, mažiausiai gydytojai. Smurtas būdavęs ir psichologinis - žeminimas, tyčiojimasis, erzinimas, ir fizinis.
Vis dėlto kai kurie gydymo būdai verčia susigūžti. Vienas tokių, beje, taikytų ne tik Sovietų Sąjungoje, vadinamoji piroterapija - dirbtinis karščiavimo sukėlimas suleidžiant pacientui užkrėsto kraujo. Vasaros gatvėje buvo sukeliamos ir insulino komos, dažnai be anestezijos atliekamas elektrošokas.
Šeštojo dešimtmečio viduryje psichiatrijoje įvyko lūžis. Prancūzijoje buvo pirmąsyk susintetintas chloropromazinas - pirmieji slopinamieji vaistai. Sovietai netruko perimti jų cheminę sudėtį ir sukūrė tėvyninį preparatą - aminaziną, kokiems 15 metų tapusį pagrindiniu psichikos ligoms gydyti skirtu vaistu. Tačiau aminazinas turėjo stiprų šalutinį poveikį: pradedant galūnių drebėjimu, seilėtekiu, nevaldomais veido traukuliais ar paralyžiumi, baigiant tuo, kad žmogus tapdavo visiškai pasyvus.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos psichiatrijos skyriui
Be to, dalis žmonių į psichiatrines ligonines patekdavo dėl politinių priežasčių, dėl kritikos sovietiniam režimui. Į ligoninę bandydavo atsigulti studentai, norintys išvengti sesijos, nes nepasiruošė egzaminui, pastojusios merginos, norinčios aborto, nes vėlesnį nėštumą būdavo leidžiama nutraukti tik psichikos ligone pripažintoms moterims. Dar viena svarbi pacientų grupė - tarnybos sovietinėje armijoje norintys išvengti jaunuoliai. Dar viena grupė pacientų - homoseksualūs žmonės.
Nepriklausomybės laikotarpis: siekis modernumo ir kokybės
Nepriklausomybės laikotarpiu Vasaros gatvės psichiatrijos ligoninė patyrė reikšmingų pokyčių, siekiant pagerinti pacientų gydymo ir priežiūros sąlygas. Apie psichiatrijos ligoninės renovaciją prabilta tik Nepriklausomybės laikais.
2024 m. gruodžio 6 d. Sostinės Antakalnio rajone, Vasaros gatvėje, kur nuo praėjusio šimtmečio trečiojo dešimtmečio veikia psichiatrijos ligoninė, iškilo įspūdingas, moderniausiomis technologijomis aprūpintas objektas - per visą Nepriklausomybės laikotarpį pirmasis Lietuvoje ne renovuotas, o visiškai naujas pastatas, skirtas būtent suaugusiųjų psichiatrijai.
Naujajame pastate bus sukoncentruota apie pusę VMPSC teikiamų paslaugų. Į jį perkeliami 60 lovų Ūmios psichiatrijos, 30 lovų Gerontopsichiatrijos, Priėmimo skyriai. Bus čia ir naujasis Psichosocialinės reabilitacijos skyrius, kurio darbuotojai iki šiol neturėjo savo atskiros erdvės, jų kambariukai buvo išbarstyti po įvairius korpusus.
Pasak M. Marcinkevičiaus, ligoninė buvo plečiama į kalną - statomi nauji pastatai, nauji korpusai. Vienas dar lenkmečiu, kiti sovietmečiu. Trys senieji pastatai įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą.
Taip pat skaitykite: Psichiatrijos klinikos istorija
Visi skyrių langai yra nedūžtantys, visur įdiegta griežta įeigos kontrolė, dalyje skyrių sumontuota saugi antivandalinė santechnika. Kad pacientai geriau orientuotųsi erdvėje, palatų durys nudažytos vienomis spalvomis, procedūrinių - kitomis. Maža to, kiekviename skyriuje yra vis kiti spalvų deriniai. Parinkti ir specialūs nuorodų šriftai - jie ženkliai didesni ir ryškesni nei įprasti.
Nemažai erdvių skirta pasitarimams - konsiliumams. Jose, kaip ir didžiojoje salėje, integruota visa reikiama stacionari šiuolaikinė garso ir vaizdo aparatūra nuotolinėms konferencijoms bei pasitarimams, paskaitoms rengti: televizoriai, vaizdo kameros, mikrofonai ir kt. Pokalbių konfidencialumą užtikrina labai didelė garso izoliacija - kur kas didesnė nei daugelyje kitų gydymo įstaigų. Net kabinetų ir salių durys izoliuoja garsą. Audiovizualinės relaksacijos ir muzikos terapijos salė išvis įrengta beveik kaip įrašų studija - garsas čia idealiai švarus, žmogaus netrikdo joks pašalinis triukšmas.
Siekiant optiškai palengvinti pastatą, architektai abiejų korpusų priekinėse dalyse per visus aukštus ir stogus suprojektavo laiptines su vitrininių langų apvedimu. Mansardiniame pastato aukšte tarp daugelio administracinių patalpų išsiskiria gydytojų kabinetai su stoglangiais, besitęsiančiais per dalį fasado. Šis sprendimas suteikia kabinetams daug šviesos ir atveria nuostabius parko medžių viršūnių vaizdus. Pacientai naujojo pastato palatose gyvens po du. Kiekvienai porai palatų suprojektuotas atskiras sanitarinis mazgas. Visame pastate įrengtos išmaniosios įeigos kontrolės, vėdinimo ir šildymo sistemos. Pirmajame pastato aukšte yra du atskiri vidiniai kiemai pacientams, kai kurių palatų išėjimai suformuoti tiesiai į kiemelį.
Architektūriniai sprendimai ir aplinkos pritaikymas
Naujasis Psichikos sveikatos centro pastatas kurtas siekiant paneigti nuostatą, kad psichiatrijos ligoninė yra niūri institucija. Architektai siekė sukurti aplinką, kuri primintų namus ir padėtų pacientams išlaikyti orumą.
Derinantis prie esamos saugomos teritorijos architektūros, suprojektuotas dviejų aukštų pastatas su mansarda. Dėl sklypo ypatumų pasirinkta pleišto forma - pastatas sudarytas iš dviejų masyvių korpusų. Juos jungia stiklinė pereinama galerija, tačiau tai nėra vien koridorius: pirmajame jos aukšte įsikurs Skubiosios pagalbos skyrius ir Priimamasis. Abiejų korpusų fasadai ir stogai dengti pagal individualų užsakymą pagamintomis bronzos spalvos rombo formos anoduoto aliuminio skardos plokštelėmis. Iš jų suformuota žvynų faktūra padeda pastatui susilieti su gamta. Fasadų plokštelės keičia atspalvį priklausomai nuo apšvietimo ir kartu su stogais sukuria šiuolaikiško monolito vaizdą.
Pagrindinio pastato įėjimo holo atrijuje į vidų perkelti gamtos akcentai ir fasado motyvai - sumontuota ir apšviesta medžio plokštės siena su anoduoto aliuminio rombais. Gamtos užuominos vyrauja ligoninės interjero kolorite ir apdailos medžiagose. Medžio plokščių deriniai prasideda vos įėjus į pastatą ir tęsiasi koridoriuose bei palatose. Palatų akcentinėse sienose vyrauja gamtos motyvų grafiniai elementai, jie atsikartoja ir ant įstiklintų pertvarų įstaigos viduje. Spalvos pacientams atlieka ir vizualinę navigaciją. Pavyzdžiui, oranžinės spalvos akcentai silpniau matantiems žmonėms rodo kelią į palatą. Žalios spalvos akcentai padeda pacientams susikaupti ir nusiraminti.
tags: #vasaros #g #psichiatrijos #ligonine #istorija