Įžanga
Vytautas Mačernis - vienas ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių poetų, priklausęs žemininkų kartai. Nors jo gyvenimas buvo trumpas, jis paliko didelį kūrybinį palikimą, kurio svarbiausią dalį sudaro „Vizijos“ ir „Metų sonetai“. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną iš „Metų sonetų“ ciklo kūrinių - „Rudens sonetą“ (21), siekdami atskleisti jo temas, motyvus ir meninę raišką.
Apie Vytautą Mačernį
Vytautas Mačernis - filosofiškai egzistencinėmis temomis rašęs lietuvių poetas. Jo kūryboje, kaip ir jo trumpame gyvenime, pastebimas vienišumas, o kartu ir individualus filosofiškos prigimties proto pasireiškimas. Poezijoje sutinkamos pranašiškos jo paties biografijai užuominos. II-ojo pasaulinio karo fone pradėjęs rašyti pirmąsias eiles, poetas rėmėsi labiausiai jį mylėjusio žmogaus - senolės - paveikslu. „Rudens sonetai“, poeto manymu, labiausiai vykusi dalis iš jo visų parašytų sonetų. V.Mačernis planavo parašyti visą „Metų sonetų“ ciklą.
„Metų“ sonetai: būties vienatvė ir sielos paslaptys
Jei eilėraščių cikle „Vizijos“ bandoma suvokti žmogaus buvimo žemėje prasmė, apmąstomas žmogaus ir gimtųjų namų ryšys, tai „Metų“ sonetų cikle kalbama apie būties vienatvę, stengiamasi atskleisti sielos paslaptis.
„Rudens sonetas“ (21): sielos liga ir vienatvės tema
Perskaičius 21-ąjį sonetą susidaro įspūdis, kad lyrinis „aš“ - tai pats V.Mačernis; minimas vienišumas, kuris taip pat buvo ir ryški poeto savybė. Analizuojamas „Rudens sonetas“ prasideda lyrinio „aš“ būsenos įvardijimu: „Mano siela šiandien sunkiai serga“. Tai parodo gilinimąsi į vidinį pasaulį. Šiame itališkosios sandaros sonete, lyrinio „aš“ siela blaškosi, serga, vargsta, tačiau subjektas negali suprasti, kodėl. Juk jis jai sekė „pasakas gražiausias“, sugalvojo „malonumų daug naujų“, bet siela vis liūdi. Antroje strofos eilutėje nurodoma ir ligos priežastis - siela serga, nes ją degina vienatvės liūdesio karštis. Taigi lyrinis subjektas suvokia, kas dedasi jo viduje, tačiau yra bejėgis ką nors pakeisti, nes negali suprasti, „ką ji kliedi“. Vadinasi, žmogaus galimybės yra ribotos.
Laiko ir būsenos svarba
V.Mačernio kūryboje svarbus laikas, šiame sonete tai tik ši diena: „Mano siela šiandien sunkiai serga,..“ Tačiau čia laikas nėra aktualus. Žymiai svarbesnė yra lyrinio „aš“ būsena.
Taip pat skaitykite: Harmoningi santykiai pagal Vytautą
Lyrinio „aš“ bandymai nuraminti sielą
Norėdamas padėti savo sielai išsivaduoti iš kančių lyrinis „aš“ bando su ja elgtis lyg su mažu vaiku („Aš sekiau jai pasakas gražiausias“) ar paaugliu („Sugalvojau malonumų daug naujų“). Bet ir tai nepadeda, nes akys - sielos veidrodis - klausia to, ko lyrinis subjektas suprasti negali. Akyse esantis liūdesys toks didžiulis, kad net atrodo baugus. Lyrinis „aš“ ima bijoti tokio žvilgsnio, vadinasi, jis ima bijoti paties savęs, dar tiksliau, to, kas vyksta jo viduje. Kliedinti siela, kaip vėliau paaiškėja, nori mirti, o juk tai svarbiausia kiekvieno žmogaus dalis. Mirus sielai, nebelieka nieko kito, tik bejausmis kūnas, tuščiavidurė žmogaus pavidalo erdvė, kurioje vėliau gali atsirasti neigiamų dalykų. Todėl galime spręsti, kad sielos savininkas nenori jos žudyti. Tai padaro prieš savo valią. Soneto sandara neleidžia toliau minėti sielos likimo. Lyrinis „aš“ nenori taikytis su rezignacija, tačiau vis dėlto paduoda sielai nuodus. Tai galima aiškinti beprasmišku sielos klaidžiojimu, net kliedesiu. Be to, lyrinis „aš“ net ir nemoka „jai palengvint vargo“.
Sielos klausimai ir baimė
Keistas dalykas - siela turi akis, ir dar klausiančias! O jeigu lyrinis „aš“ mokėtų atsakyti į sielos klausimus! Bet jis bijo savo sielos. Galbūt todėl, kad įsiaudrinusi jo „nesuplėšytų į skutelius“. Žinodamas, kad iš begalinės vienatvės galima pamišti, ir suvokdamas, jog žmogus sudarytas iš fizinio kūno ir sielos, lyrinis subjektas nenustoja ieškoti galimybių, kurios padėtų sielai nusiraminti, nes dabar ji gali jį patį suplėšyti į skutelius. Kyla klausimas, kodėl taip puoselėta ir prižiūrėta siela pradeda siautėti, jos norai pradeda kirstis su savininko nuomone. Aiškėja tai, kas baisiausia - lyrinio „aš“ baimė dėl savo sielos. Ar tai galėtų būti motyvas ją žudyti? Vargu, ar pats lyrinis „aš“ tai žino. Manau, kad ne.
Siela kaip vaikas ir nuodų tema
Siela pasirodo esanti panašesnė į vaiką: jai sekamos pasakos , ji patiria specialiai jai sugalvotų malonumų, bet vis tiek atrodo pasimetusi, klaidžiojanti ir klystanti. Vienatvės karštis itin stiprus, todėl deginama jo siela prašo atsigerti. Lyrinis „aš“ iš nevilties, kad negali pažinti savo vidaus, negali suprasti, kas jame vyksta, ir iš baimės, jog vidinė kančia gali sunaikinti jį visą, pasiryžta savo sielą nužudyti. Gal tada bus paprasčiau gyventi? Gal nebeliks amžinų klausimų apie būtį, apie gyvenimo prasmę? Deja, ir nuodų taurė nepadeda. Lyrinis subjekto paduotą taurę išgeria iki dugno ir net išsiurbia paskutinį lašą, tačiau tai jos neįveikia. Vienatvės liūdesio karščiu degantis žmogaus vidus reikalauja stipresnių nuodų. Siela nemari. Ji atspari bet kokiems gyvenimo nuodams, bet kokiems sunkumams. Džiugu, kad nors ir bijodamas (o gal būtent dėl to?) lyrinis „aš“ ryžtasi ją sunaikinti. Ir siela pati sutinka. Trokšta vis stipresnių ir stipresnių nuodų. O jeigu lyrinis „aš“ nebūtų jos nužudęs? Galbūt siela būtų jį nužudžiusi. Bet egoizmo pėdsakų šiame sonete nerandu. Siela ir lyrinis „aš“ siekia suderinti savo siekius ( ieškoti ramybės), ieško kompromiso.
Sielos vienišumas ir mirties tema
Bet neužmirškime sielos vienišumo, pasireiškiančio jau soneto pradžioje: „Mano siela šiandien sunkiai serga, / Degdama vienatvės liūdesio karščiu“. Čia jau galime prieštarauti sielos ir lyrinio „aš“ sprendimams. Neužtenka vien žinojimo, kad siela nemiršta. Galime sielos mirtį tapatinti su atsiskyrimu nuo kūno.
Taip pat skaitykite: Vytauto įžvalgos apie psichologiją tarp JAV lietuvių
Taip pat skaitykite: Apie Joną Žemaitį-Vytautą