Vytis Valantinas: Klinikinė psichologija vaikų draugystės ir konfliktų kontekste

Įvadas

Klinikinis psichologas Vytis Valantinas nagrinėja ikimokyklinio amžiaus vaikų draugystes ir konfliktus, pateikdamas tėvams vertingų patarimų, kaip į tai reaguoti. Straipsnyje remiamasi realaus pokalbio pavyzdžiu, atskleidžiančiu tėvų jautrumą vaikų patirčių pasauliui.

Mažylių (1-3 m.) tarpusavio sąveika

Dauguma autorių labai mažų vaikų (1-3 metų) draugyste yra linkę laikyti bet kokį savanorišką vaikų žaidimą kartu. Jei neverčiami vaikai žaidžia kartu, vadinasi, - jau šiek tiek draugauja. Daugelis draugystės tyrimų buvo atlikti stebint 3-6 metų vaikus, tačiau šiuo metu jau galime aptikti labai įdomių studijų, kurių autoriai domisi itin mažų vaikų tarpusavio sąveika. Švedų mokslininkė Ingrida Engdahl (Ingrid Engdahl) (2012) stebėjo, kaip vienas su kitu elgiasi 14-24 mėnesių sulaukę vaikai. Jai pavyko pamatyti, kad šio amžiaus vaikai jau daro tris dalykus, kuriuos autorė laiko vaikų draugystės pamatais, užuomazgomis:

• Šio amžiaus tarpsnio vaikai jau domisi vieni kitais; jie ne tik pastebi, bet ir gali savitu būdu „pasveikinti“, sutikti į grupę atkeliavusį kitą vaiką.
• Autorė aprašo situacijas, kaip vaikas per visą dieną pakartotinai prisiartina prie konkretaus, vis to paties, jį dominančio vaiko, įdėmiai į jį žiūri, šypsosi jam, juokiasi, prisiliečia, apkabina ir pan.
• Tam tikrose situacijose vaikas, suaugusiojo neskatinamas, spontaniškai kviečia pasirinktą vaiką pažaisti kartu, siūlo jam žaislą.
• Tam tikrais momentais šio amžiaus vaikai stengiasi padėti vieni kitiems.

Dauguma šių veiksmų buvo atliekami neverbaliai, t. y. nevartojant žodžių, ir vis dėlto tai - socialūs veiksmai. Ingridos Engdahl studijoje atkreipiamas dėmesys į mumyse glūdintį stiprų polinkį bendrauti ne tik su suaugusiais artimaisiais, bet ir kitais vaikais, kuris reiškiasi dar iki tol, kol išmokstame kalbėti. Tokios studijos šiek tiek koreguoja anksčiau raidos psichologijoje vyravusį požiūrį, kad labai maži vaikai, nepaisant suaugusiųjų pastangų, nėra linkę bendrauti su kitais vaikais. Kai kurie autoriai net yra vadinę šio amžiaus vaikus „antisocialiais“. Šio amžiaus tarpsniu tėvų reikia labiau už viską. Prieraišumo psichologijos teorijos postuluoja, kad saugūs, nesutrikdyti pirmapradžiai santykiai su tėvais kuria pagrindą emociniam saugumui ir tolesnių santykių mezgimui.

Vyresnių ikimokyklinukų draugystės

Augdami vaikai tampa vis aktyvesni megzdami tarpusavio ryšius. Stebėdami 5-6 metų vaikus, vien žaidimo kartu veikiausiai jau nebelaikome draugyste. Šį ryšį tampa įmanoma apibūdinti išsamiau, nuodugniau. Draugą tada apibūdiname kaip žmogų, kuris, tikėtina, vaiko nenuskriaus, sutiks dalytis žaislais, norės kartu žaisti, kurti ir plėtoti žaidimus diena iš dienos, padės vaikui apsiginti nuo skriaudėjų (ir fiziškai, ir žodžiais). Jau ne visus bendraamžius, su kuriais vaikas žaidžia, jis pats pavadina draugais.

Įgyti draugą tampa tiesiog gyvybiškai svarbu, kai vaikas yra atskirai nuo tėvų - kieme ar darželyje. Draugas padeda vaikui jaustis saugiau, todėl nereikia stebėtis, kad praradę draugą ar laikinai su juo išsiskyrę, vaikai labai sielvartauja. Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat tampa labiau pastebimi užsidarę, atsiskyrę, labai nedrąsūs vaikai, neturintys draugų. Suklystume sakydami, kad draugystės užmezgimas yra savaiminis dalykas, kuris visiems vaikams pavyksta lengvai ir be pastangų. Taip tikrai nėra. Viena iš svarbiausių šio teksto minčių: vaiko draugystė yra labai svarbus veiksnys, susijęs su jo emociniu ir fiziniu saugumu, jo bendravimo įgūdžių plėtote ir raida, kurią turėtų vertinti ir puoselėti jį ugdantys suaugusieji.

Taip pat skaitykite: Tautosaka ir Antanas Valantinas

Kodėl vaikai susipyksta?

Maži vaikai susipyksta tada, kai vienas vaikas padaro ką nors, kas iš esmės nepatinka kitam vaikui. Apibendrinant daugelio tyrėjų įžvalgas, dvi svarbiausias idėjas apie pagrindines 2-3 metų vaiko vertybes, kurias jis gina, galima suformuluoti dviem sakiniais: „šitas daiktas yra mano”, „šioje vietoje būnu ir žaidžiu aš”. Tam, jog vaikas galėtų daiktais ir svarbia teritorija dalytis, jam pirmiausia reikia pajausti, kad daiktas ar vieta bent tam tikrą laiką priklauso jam ir nėra atimami. Analogiškai, jei koks nors daiktas yra vaiko nuosavybė, jam svarbu patirti, kad šitas daiktas sugrįš atgal, net jei kažkas kitas juo naudosis tam tikrą laiką. Trumpai tariant: kad pradėtum dalytis, iš pradžių turi pasijausti saugus ir valdantis situaciją.

Ikimokyklinukams augant (5-6 metų) konfliktų įvairovė didėja. Vaikai ima nesutarti ne tik dėl daiktų ir žaidimo teritorijos, bet ir dėl žaidimo vaidmenų („Kas bus vadas, o kas - pavaduotojas? Kuris „gerietis”, o kuris - „priešas”?”). Jie pradeda labiau ginti ne žaidimo priemones ar teritorijas, bet žaidimo idėjas (o atsiradus žaidimams su taisyklėmis - pačias taisykles). Ikimokyklinukų konfliktai rutuliojasi įvairiai: ir agresyvia linkme, ir ne. Agresyvus elgesys yra tik vienas iš galimų konflikto posūkio taškų, nesutarimų sprendimo strategijų, kurias taiko vaikai. Ikimokyklinukai supykę gali ne tik kąsti, spirti, stumti, ką nors atimti ar kaip nors užgauliai pavadinti. Jie gali nusileisti kitam vaikui; atsisakyti žaisti toliau arba žaisti toliau tik su tam tikromis išlygomis; pasiūlyti kitą žaidimą; ginčytis tol, kol prasidės pietų miegas ir kt. Konfliktas dažniausiai kyla ne dėl to, kad Jonas įkando draugui. Kandimas - jau pats konflikto įkarštis. Priežastis gali būti ta, kad Jonas visai nenorėjo būti nykštukas, kaip siūlė Tomas, ir sėdėti krūme. Ne visos vaikų elgesio problemos kyla dėl išorinio konflikto. Konfliktas gali būti vidinis, tūnantis vaiko sieloje. Ką pirmiausia daro atėjęs į grupę ikimokyklinukas, vakar namuose priluptas tėčio? Duoda kitam vaikui į nosį.

Apibendrinant, ikimokyklinukų susipykimus galima santykinai suskirstyti į:

• Nuosavybės konfliktus.
• Erdvės pažeidimo konfliktus.
• Žaidimo konfliktus.
• Susidūrimo su netikėta agresija konfliktus.
• Atsitiktines nelaimes.

Konfliktuojančių vaikų reakcijos yra labai įvairios: nuo pasitraukimo iš konflikto iki aktyvaus fizinio pasipriešinimo ar suaugusiojo pagalbos prašymo.

Būdingos suaugusiųjų reakcijos į mažų vaikų konfliktus

Maži vaikai paprastai noriai skuodžia pas auklėtoją ar mamą, kai jiems reikia pagalbos apsiginti, atsikovoti trokštamą daiktą ar teritoriją. Pagalbos siekis, kurį suaugusieji kartais irzliai vadina skundimu, yra vienas iš pačių svarbiausių vaikų adaptacijos mechanizmų, į kurį verta žiūrėti rimtai. Į konfliktą reaguojantis suaugęs asmuo:

Taip pat skaitykite: Psichologijos katedros pradininkas A. Valantinas

• Kartais nesiima nieko ir išsiunčia apie asmeninę nelaimę pranešusį vaiką aiškintis savarankiškai.
• Išskiria vaikus, išsiveda iš mūšio lauko aršiau nusiteikusį vaiką (dažniausiai tą, kuris pirmas pradėjo elgtis agresyviai) ir liepia jam žaisti kitoje vietoje arba pabūti toje vietoje tam tikrą apibrėžtą laiko tarpą.
• Imasi jėgos, prievarta sutramdydamas konfliktą.
• Nutaiso grėsmingą išvaizdą arba pasako ką nors „taip stipriai”, kad tai matantys ikimokyklinukai nusprendžia: „tiek to…”, ir konfliktą nutraukia.
• Atima iš vaikų žaislą, dėl kurio kilo konfliktas, ir jį paslepia arba išmeta.
• Aptaria su vaikais galimus tolesnio elgesio variantus, padeda jiems išsirinkti tinkamiausią.
• Pats nusprendžia, kaip kiekvienas vaikas turi pasielgti, ir priverčia vaikus jo sprendimui paklusti.
• Paskambina vaiko tėčiui arba mamai, arba „darželio direktorei”, arba kitam vaiko autoritetui ir, pasikalbėjęs su juo, praneša sprendimą, kuriam tenka paklusti.
• Įpareigoja „protingiausią” grupės vaiką išspręsti ginčą, sutaikyti susipešusius vaikus.
• Paaiškina vaikams situaciją, padeda vaikui sužinoti kito vaiko norą; paaiškina, kad sprendimą, kaip pasielgti, nurodo grupės taisyklės. Jei reikia, primena vaikams šias taisykles.

Suaugusiesiems taip pat svarbu nepanikuoti, jei ikimokyklinukas keičia „geriausius” draugus dažnai ar turi daug „geriausių” draugų vienu metu.

Vaikas ir konfliktai šeimoje

Stiprius tėvų konfliktus išgyvenantys vaikai kenčia, jie tikrai ne visada sėdi liūdni ant suolelių ir leidžiasi užkalbinami rūpestingų moteriškių su laikraščiais rankose. Priešingai - jie dažnai yra linkę slėpti tėvų barnius kaip „šeimos paslaptį“. Bandydami pasijausti geriau ir apsisaugoti, jie gali tūnoti savo kambaryje, gulėti užsidengę galvas pagalvėmis, per ausines klausytis garsios muzikos arba pasislėpti saugiame kampe, pasinerti į žaidimą, kuriame kaskart iš naujo kartojasi „superherojaus“, gelbėjančio pasaulį tema, ne visada gebanti suteikti vaikui palengvėjimą. Vaiko psichikos sveikata, savijauta ir gerovė yra susijusi ne tik su tuo, kaip tėvai elgiasi su savo vaiku, bet ir su tuo, kaip jie sutaria tarpusavyje. Nors ne visi autoriai su tuo sutinka, daugelis psichologų laikosi požiūrio, kad konfliktai savo esme nėra blogas dalykas šeimoje.

Vis dėlto nesprendžiami, ignoruojami arba netinkamai, agresyviai sprendžiami mamos ir tėčio konfliktai kelia vaikams didelį stresą, juos stebintys vaikai ant pečių neša sunkų emocinį krūvį, kuris būna susijęs su vaikų emociniais ir elgesio sunkumais, kitomis psichikos sveikatos problemomis, kartais - turi įtakos vaiko imunitetui, atsparumui ligoms. Pastebėta, kad aršius tėvų konfliktus išgyvenantiems vaikams gali būti būdingi toliau išvardyti dalykai:

• Kuo ilgiau trunka sprendimo neturintys tėvų nesutarimai, tuo didesnė rizika vaikui įgyti elgesio problemų, nerimo ir emocinio spektro sutrikimų, miego ir valgymo problemų, didėja rizika pažeisto, prasto, neadekvataus savęs vertinimo, mokymosi sunkumų.
• Neproduktyviai konfliktuojančių tėvų vaikai dažniau išgyvena didelį nesaugumo, nevilties, baimės jausmą, emocinę įtampą.
• Vaikai paprastai negali suprasti tėvų konfliktų priežasčių, negali numatyti veiksnių, kurie išprovokuos susipykimą; jie gali bijoti dėl vieno iš tėvų arba savo sveikatos ar gyvybės, net jeigu tėvai fiziškai nesimuša.
• Vaikai dėl savo mąstymo ypatumų gali turėti katastrofinių fantazijų apie tai, kad jie liks vieni, bus palikti tėvų ar kitaip juos praras.
• Jie gali jaustis kalti dėl to, kad tėvai nesutaria.
• Vaikai gali imti atkakliai siekti jiems nepasiekiamo tikslo - atstatyti prarastą „draugystę“ tarp tėvų.
• Nesutariančių tėvų vaikai išgyvena skausmingą lojalumo konfliktą, jie turi lūkestį mylėti ir būti mylimi kiekvieno iš tėvų, nepaisant to, kaip pastarieji bendrauja tarpusavyje.
• Vaikai beveik visais atvejais siekia įtikti ir būti geri abiem tėvams, kas šiomis aplinkybėmis gali būti neįmanoma.
• Situacija, kurioje vaikas priverčiamas „remti“ vieną iš tėvų, yra labai įtempta ir žalinga vaikui.

Vengiant spręsti konfliktus arba sprendžiant juos neproduktyviai, bendrauti porai darosi itin keblu, sutuoktiniai ima nebesikalbėti ir nebesusikalbėti, nebepatiria malonumo būdami pora, kariauja „šaltąjį karą“, beveik niekada „nebesusitaiko“ arba susitaiko tik trumpam, kartkarčiais pratrūksta pykčio priepuoliais, susitelkia vien į bendravimą su vaiku, vaiko sunkumų sprendimą, kurie kartais būna paskutiniu veiksniu, laikančiu konfliktuojančius partnerius kartu, ir atliekančiu būtent šią funkciją.

Kodėl verta mokytis spręsti konfliktus?

Vaikai, matantys, kad tėvai geba susitarti ir išlikti vieningi net ir sunkiausiose situacijose, stebintys, kad tėtis ir mama bendrauja vienas su kitu nuoširdžiai, pagarbiai, vertindami vienas kito nuomonę, įsiklausydami į vienas kito norus ir poreikius, įgyja pozityvaus elgesio modelį, kuris vėliau jiems padeda užmegzti ir kurti darnius savo pačių santykius. Ypač naudinga vaikams pamatyti situacijas, kai vienas iš suaugusiųjų geba dėl kito asmens poreikių atidėti savuosius norus, troškimus, ketinimus arba, lygiai taip pat svarbu, atleidžia kitam asmeniui jo padarytą klaidą, pripažįsta savo netinkamus poelgius ir klaidas bei stengiasi, kiek tik įmanoma, jas atitaisyti.

Taip pat skaitykite: Vyčio Valantino įžvalgos

Gerbdami individualius vienas kito skirtumus, vienas kito nuomonių ypatumus, tėvai suteikia vaikams vieną iš pačių svarbiausių gyvenimo pamokų - visi žmonės yra unikalūs, saviti ir skirtingi, visi turi teisę turėti savo nuomonę, yra būdų, leidžiančių pasiekti to, kad skirtingi žmonės suprastų vienas kitą, sutartų, gyventų ir būtų laimingi kartu. Mokslinių tyrimų duomenys šiandien mums yra atnešę labai svarbią žinią: ir agresyvaus, ir prosocialaus elgesio modeliai yra perduodami tuo pačiu mechanizmu. Agresiją (pasyvią ar aktyvią) šeimoje matantys vaikai yra linkę agresyviai elgtis savo pačių sukurtose šeimose, analogiškai - pasiaukojimą, rūpestį, įsiklausymą tarp tėvų stebintys vaikai yra labiau linkę taip pat elgtis su savo būsimais partneriais.

Daugybę dalykų mažieji šeimos nariai perima ne iš to, kas jiems yra kalbama ir pasakojama, bet iš to, kaip šeimoje vienas su kitu yra elgiamasi ir bendraujama. Patinka tai tėvams ar ne, bet vaikai stebi juos beveik visą laiką ir jautriai reaguoja į tėvų nesutarimus, net jei juos stengiamasi nuslėpti.

Kelios itin neproduktyvios pozicijos konfliktuose

Vienas iš pagrindinių neproduktyvaus elgesio modelių, trukdančių konflikto metu išsakyti savo nuomonę, pasiekti sprendimus ir susitarimus, yra vadinamas atsitraukimo klaida, arba vengimu. Pastebėta, kad šis elgesio modelis būdingesnis vyrams, tačiau jį taiko ir moterys. Atsitraukimo klaida pasireiškia tuo, kad asmuo, pajutęs kito žmogaus nepasitenkinimą, pasipriešinimą ar nepritarimą, apimtas pykčio ar nusivylimo pats stengiasi pasitraukti iš santykio: nustoja šnekėtis, tampa emociškai neprieinamas arba net fiziškai pasišalina - išeina iš kambario, namo, kuriame tuo metu pora yra, pereina į kitą gatvės pusę ar kt.

Tuo tarpu moterų kiek dažniau daroma konfliktų sprendimo klaida (jos tikrai neišvengia ir vyrai) turi kritikavimo pavadinimą. Kritikavimui būdinga tai, kad nepasitenkinimas kitu žmogumi išliejamas išsakant negatyvias, labai apibendrintas, dažnai realybės iki galo neatitinkančias pastabas žmogaus asmenybei, būdo ypatybėms, charakteriui, temperamentui, kurio kitas žmogus nėra pajėgus pakeisti. Situacija tampa dar keblesnė, jei kritikuojant taikomos kaltinimo, priekaištavimo, sarkazmo idėjos, kurios beveik niekada nėra produktyvios, vedančios sprendimų ar susitarimų link. Darant šią konflikto sprendimo klaidą yra prarandama galimybė aptarti su partneriu konkrečius netinkamus pyktį, nepasitenkinimą ir pasipriešinimą sukėlusius poelgius, kuriuos galima keisti, koreguoti, kurių ateityje galima išvengti. Nė viena iš šių pozicijų nėra geresnė ar blogesnė - jos abi gali būti vienodai destruktyvios santykiams.

Šios pozicijos paprastai ne sušvelnina negatyvius jausmus, bet juos dar sustiprina, todėl dalis konfliktų gali baigtis vieno arba abiejų partnerių savikontrolės praradimu, o tuo atveju kartais pereinama net prie smurtinių veiksmų: bauginimo, grasinimo, daiktų gadinimo ar atėmimo, fizinių susirėmimų, save žalojančių veiksmų (besaikio rūkymo, alkoholio vartojimo) ir kt.

Vaikų piešiniai

Kiekvienas vaikas turi lūkestį būti geras ir patikti suaugusiesiems, tad jam malonu, kai suaugusieji džiaugiasi piešiniais, laiko juos meistrystės išraiška. Vaikui svarbu, kad tėtis ar mama šią meistrystę pastebėtų, pripažintų, paskatintų. Pasak garsaus raidos psichologo Žano Pježė, augdami vaikai įgyja gebėjimą piešiniuose panaudoti simbolius, atspindinčius realybę. Žmogaus vidinio pasaulio raiška per simbolius yra viena iš esminių žmogiškumo ypatybių, kuri pradeda rastis nuo pat vaikystės. Priešmokyklinis amžius - puikus laikas piešti, tuos piešinius tyrinėti ir tais piešiniais džiaugtis.

Viena iš labai stiprių raidos psichologijos idėjų yra ta, kad vaiko piešinius ir žaidimą galima vertinti kaip universalią kalbą, kuria naudodamasis vaikas pasakoja unikalią ir savitą istoriją apie save ir savo pasaulį. Vaiko piešiniuose nepasirodo veikėjų, situacijų, įvykių, kurie nebūtų savaip svarbūs vaikui jo gyvenime. Svarbu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad šios idėjos, kaip ir daugelis kitų psichologijos moksle, nėra vienareikšmės. Šiame straipsnyje laikomės nuomonės, kad piešdamas vaikas tuo pačiu metu pasakoja istoriją, perdirba kasdienę patirtį. Ir nors vaikai retai skiria daug laiko, kad išdailintų ir ištobulintų savo piešinius-istorijas, tuo metu, kai jie įsijautę „dirba“ prie popieriaus lapo, sudeda į darbelį visas tuo metu aktualias emocijas ir patirtis.

Piešiniuose išvysite pavaizduotus gėrį ir blogį, jėgą ir silpnybę, priklausomybę ir savarankiškumą, pavojus ir nuotykius, kaip juos suvokia Jūsų vaikas. Net jei prieš save matote akivaizdžią keverzonę, raskite jėgų ir smalsumo nuoširdžiai bei rimtai ja pasidomėti: ką vaikas nupiešė, ką jis apie tai pasakoja? Būkite patenkinti tuo, ką vaikas pasakoja, net jei iš pradžių jo pasakojimai itin trumpučiai. Ilgainiui, vaikui matant, kad jums įdomu, šie pasakojimai ilgės, darysis išsamūs. Pastebėsite, kad vaikas tą patį piešinį po kelių dienų ims aiškinti jau kitaip. Vadinasi, jo pasaulio matymas pasikeitė.

Kai kurie autoriai rekomenduoja neslopinti vaiko raiškos estetinio pobūdžio komentarais, nevertinti vaiko darbų pagal suaugusiųjų meno standartus, nesiūlyti vaikams piešimo technikų, kurias yra „įvaldęs“ mama ar tėtis. Suaugusiajam tiesiog verta suteikti piešimui reikalingas priemones ir stebėti, kaip vaikas jas tyrinėja bei ilgainiui atranda vis kūrybiškesnių būdų jomis naudotis. Toks suaugusiųjų komentarų nenukreiptas ir neformuojamas piešimas virsta dideliu nuotykiu ir vaikui, ir stebinčiam suaugusiajam.

Prisiminkite, kad vaikams nepaprastai svarbu veikti ką nors su suaugusiaisiais kartu. Tai reiškia, kad esate laukiamas palaikyti vaikui kompaniją jo piešimo kampelyje, tai stiprina jūsų tarpusavio ryšį. Jei matote, kad vaikas kurią nors dieną yra liūdnas ar prislėgtas ir jam sunku papasakoti, kas atsitiko, galite pakviesti jį piešti. Vaikų psichoterapeutai savo darbe nedaro išvadų apie vaiką vien iš jo piešinių. Vaiką suprasti padeda ilgas bendravimo su juo ir jo tėvais procesas.

Baigiant norisi paskatinti skaitytojus išlikti kritiškiems, turėti, vertinti ir branginti savo nuomonę ir tėvišką intuiciją, kuri yra ne mažiau vertinga nei „knyginė“ medžiaga. Skaitant visus tekstus psichologinėmis temomis svarbu prisiminti, kad juose išsakytos idėjos ir rekomendacijos nėra absoliučios, jos yra sąlygiškos, atspindinčios vieną ar kitą mąstymo apie vaiko raidą, auklėjimą, brendimą ir pedagogiką kryptį.

Įsivaizduojami draugai

Įsivaizduojami draugai suteikia savitos informacijos apie vaiko raidos dėsningumus kiekvienoje iš šių sričių:

• vaizduotę ir jos ypatumus;
• kognityvinę raidą;
• realybės suvokimą;
• kūrybingumo raidą;
• socialinį vystymąsi;
• pastangas įveikti sunkumus;
• kalbos raidą;
• ypač gabių vaikų ypatybes ir kt.

Kai kurių autorių teigimu, įsivaizduojamų draugų reiškinys yra būdingesnis vakariečių kultūrai ir pirmiausia yra aprašytas stebint būtent vakariečių vaikus, nes šioje kultūroje istoriškai greičiau prasidėjo pokyčiai, kai vaikystė buvo pripažinta kaip pasaulio tyrinėjimui ir brendimui svarbus laikas.

Kartais tėtis ar mama, išgirdę vaiko pasakojimus apie įsivaizduojamus draugus, sunerimsta ir specialistų teiraujasi: ar tai - sveikatos ir intelekto, ar vaiko išgyvenamų sunkumų požymis. Šiuo klausimu tėvus gerokai nuramino raidos psichologo Žano Pjažė (Jean Piaget, 1896-1980) moksliniai vaikų mąstymo tyrinėjimai. Pasitaiko, kad apie tokius draugus pasakojantys vaikai turi itin gerą vaizduotę, turtingą žodyną, yra kūrybingi, mažiau žiūri televizorių, mėgsta skaityti ir klausytis istorijų, rečiau nuobodžiauja. Turėti įsivaizduojamų draugų šiems vaikams yra linksma, tai jiems patinka. Šie vaikai lengvai užmezga draugystes ir su kitais vaikais, įtraukdami juos į turiningą žaidimų pasaulį.

Tėvams susirūpinti verta tada, kai jie pastebi, kad, dėl būtinybės nuolat bendrauti su įsivaizduojama būtybe, vaikas ilgam persikelia iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį, ima vengti ryšių ir bendravimo su tikrais žmonėmis. Taip pat visada, jei įsivaizduojamos būtybės nėra draugiškos vaikui, jis jaučiasi jų gąsdinamas, skriaudžiamas, persekiojamas.

Šių tyrėjų manymu, įsivaizduojami draugai suteikia galimybę geriau suprasti vaiko problemas, palyginti vaiko bendravimo su realiais žmonėmis ir įsivaizduojamais draugais ypatumus. Keliamas klausimas, kokią funkciją įsivaizduojami draugai gali atlikti vaiko gyvenime, kokią naudą iš tokio fantazavimo vaikas gauna? Kartais įsivaizduojamas draugas gali tapti savotišku „atpirkimo ožiu“, kai vaikui yra per sunku, nepavyksta susitvarkyti su suaugusiųjų keliamais reikalavimais ar pasipriešinti tėvų draudimams. Tokiam draugui galima suversti kaltę už nesutvarkytą, sujauktą kambarį, kitas neatliktas pareigas ir išdaigas, sudaužytus daiktus. Kitų įsivaizduojamų draugų „pasirodymas“ gali sutapti su vaikui sunkiais įvykiais ir laikotarpiais ir atspindi adaptacinę vaizduotės funkciją. Įsivaizduojami draugai paprastai pranyksta, kai vaikas prisitaiko prie pasikeitusios aplinkos, tarp vaikų vėl susiranda draugų.

Klausimas, kiek gerai vaikai geba atskirti realų dalyką nuo „pramanyto“, yra aktualus daugeliui tėvų, nepaisant to, ar jų vaikas turi, ar neturi įsivaizduojamų draugų. Tyrimų duomenys rodo, kad net labai maži vaikai, esant tam tikroms sąlygoms, stebėtinai gerai atskiria įsivaizduojamus, išgalvotus dalykus nuo tikrų. Profesės Mardžori Teilor (Marjorie Taylor) (Oregono universitetas, JAV) manymu, labiausiai tikėtina, kad vaikas sutriks ir supainios fantaziją su tikrove tuo atveju, kai išgalvotus dalykus jam pasakoja kiti žmonės arba jis juos stebi kultūros produktuose: profesionalų sukurtuose filmuose, spektakliuose, knygose ir kt. Tačiau įsivaizduojamų draugų „autoriai“ ir „kūrėjai“ yra patys vaikai, jie patys inicijuoja ir kontroliuoja šį fantazijos aktą, mėgaujasi jo teikiamu malonumu ir yra pajėgūs patys susivokti, kas gi iš tikrųjų tokioje situacijoje vyksta.

tags: #vytis #valantinas #klinikinis #psichologas