Šiame straipsnyje panagrinėsime Giedros Radvilavičiūtės eseistikos knygą „Tekstų persekiojimas“, Gyčio Norvilo poezijos knygą „Grimzdimas“, Eugenijaus Ališankos eilėraščių rinkinį „Stuburo tik punktyrai“, Tomo Vaisietos romaną „Orfėjas. Kelionė pirmyn ir atgal“, Balio Jakubausko poezijos knygą „Esu“ ir žaidimą „Dragonball Buu's Fury“.
Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“
Giedra Radvilavičiūtė - eseistė, kurios kūryba apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija bei Europos Sąjungos literatūros premija. Jos trečioji esė rinktinė „Tekstų persekiojimas“ (2018 m.) dalyvauja Metų knygos rinkimuose. Prieš tai pasirodė „Suplanuotos akimirkos“ (2004 m.) ir „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.).
Knygos motto - „Tik grožinis pasaulis atrodo rožinis“ - ironiškas, nes analizuojami tekstai gyvenimo „rožinio“ nerodo. Skaitytojas nardinamas į asociacijų painiavą ir, perskaitęs esė, jaučiasi tarsi išėjęs iš minties brūzgynų į šviesą. Tačiau trūksta vaizdingumo, kuris buvo knygoje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, ir dėmesio Kęstučiui Navakui. Esė „Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius“ neatskleidžia, kodėl nenorima būti šiuo asmeniu. Lietuvos tikrovė kritikuojama esėse „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“ ir „Bėdų turgus Europos vidury“. Visos esė vaizduoja Lietuvą per miglos šydą - lyg viskas tikra, lyg netikra, keista, reikalaujanti paaiškinimų. Kiekvienos esė prasmė pritemdyta, tarsi autorė tyčia klaidina, norėdama įteigti kažką, ko skaitytojas nepagauna, tad prarandamas „skaitymo malonumas“.
Gyčio Norvilo „Grimzdimas“
Gytis Norvilas - poetas, eseistas, „Literatūros ir meno“ redaktorius. Jo ketvirtoji poezijos knyga „Grimzdimas“ (2017 m.) nominuota 2017 m. geriausiai poezijos knygai. Prieš tai pasirodė „Akmen-skeltės“ (2002 m.), apdovanota Jaunojo jotvingio premija, „Skėrių pusryčiai“ (2006 m.) ir „Išlydžių zonos“ (2012 m.), apdovanota LLTI premija už kūrybiškiausią metų knygą.
„Grimzdimas“ išradinga, šmaikšti, provokuojanti knyga, sudaryta iš keturių dalių: „manevrai“, „dykros“, „kelio žymėjimas. ritualai“ (autoriaus piešiniai) ir „dugnas“. Visos dalys atskirtos „juodaisiais puslapiais“ su keistais įrašais. Paskutinis juodasis puslapis teigia, kad „kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, vietovę <…> jie yra ten gimę, ten ir mirs. Gimtinė tam ir reikalinga - kad turėtum, kur numirti“.
Taip pat skaitykite: „Įsipareigojusi tiesai“ ir „Agricola“ analizė
Tapybiški šio rinkinio eilėraščiai stebina vaizdų ambivalentiškumu, reljefiškumu, dažnai siurrealistiškumu. Eilėraštis „desantas“ prasideda oksimoronišku tylos nusakymu: „tą vakarą tyla galėjai pjaustyti akmenis…“, „skerdžiančioj tyloj“… vyksta fantasmagorinis vyksmas. Kiti eilėraščiai - proziniai tekstai - piešia realistiškesnį vaizdą. Nejaukius, drastiškus vaizdus keičia žaismingas pokalbis su mediniu grėbliu apie tai, kad „gamtoje nėra vienatvės“.
Išskirtinas penkių puslapių tekstas „europos litanija“, kuris yra tarsi centrinis visos knygos paveikslas, nusakantis mūsų šiandieninio pasaulio esmę. Litanija kupina kartėlio ir meilės tiek „tai išsikankinusiai Europai, tiek „mano dievui“. Čia „sakrum“ susipynę su „profanum“, kaip ir viskas šiame mūsų pasaulyje. Ir beviltiška žmogaus buvimo situacija.
Eugenijaus Ališankos „Stuburo tik punktyrai“
Eugenijaus Ališankos eilėraščių rinkinys „Stuburo tik punktyrai“ (2016 m.) pasižymi jaukia, žaisminga erudicija. Skaityti reikėtų nuo paskutiniojo eilėraščio „Poezijos dekalogas“, kuriame išvardyti reikalavimai poetui, norinčiam kurti originalią, „nemeluojančią“, „nevergaujančią“, nebijančią atkaklaus darbo poeziją. Šito dekalogo griežtai laikomasi, nemeluojama rimais. Jų nėra. Eilėraščiai rimti, ilgi, paremti autentiška patirtimi, savais išgyvenimais. Ir visi turi prabangų „pamušalą“ - garsių pasaulio poetų citatas - aforizmus. Tų kitų poetų mintys medituojamos, žaismingai supinamos su savo paties patirtimi. Įdomios ir stiprios eilėraščių pradžios. Vaizdai tapybiški, taiklios detalės. Pvz., eilėraštyje „taikos balandžiai“ arba eilėraštyje „berlynalijos“. Gi, ir toks eilėraštis „turėtų būti stipri pradžia“, kuriame išdėstyti gero eilėraščio principai. Ir jų tikrai laikomasi. Dar vienas poeto „postulatas“ - pasakyti ką nors reikšmingo ir vienu sakiniu. Yra ir toks eilėraštis „vienu sakiniu“. Eilėraščio žaismė - netikėtoje pabaigoje. Įdomu, jauku, gera Eugenijaus Ališankos eilėraščiuose.
Tomo Vaisietos „Orfėjas. Kelionė pirmyn ir atgal“
Tomo Vaisietos romanas „Orfėjas. Kelionė pirmyn ir atgal“ (2016 m.) ir Viktorijos Ivanovos recenzija „Kelionė į asmeninį pragarą“ („Metai“, Nr. 11) kelia daugybę prieštaringų jausmų ir minčių. Tomas Vaisieta jau pažįstamas iš jo apsakymų rinkinio „Paukščių miegas“ (2014 m.).
Romano herojus neturi nei „kūno“, nei vyriškos sielos. Vienintelis teigiamas bruožas, kad rašo disertaciją, gyvena iš doktoranto stipendijos, tiesa, dar myli literatūrą ir meną. Romane aprašoma tik viena Londono šiuolaikinio meno galerija ir reljefiškai „nupiešiamas“ tik vienas paveikslas: leisgyvį vyrą už nugaros tempia nuoga moteris. Šis paveikslas yra ir kompozicijos dėmuo - savotiškas centras. Tuo „geiben“ tampa pats romano herojus, tapęs neįgaliu.
Taip pat skaitykite: Savęs pažinimo testas
Herojus nuo pat pradžios ligi pabaigos atgrasus visų pirma tuo, kad nesusituokęs kelinti metai gyvena su šaunia, švedų kalbą studijavusia universiteto auklėtine. Mergaitė visapusiškai teigiama: kukli, drovi, bet turinti ambicingų svajonių - tapti vertėja romanų iš švedų kalbos. Be to, ypatingai jautriai išgyvenanti meno kūrinį, mokanti kažkaip „įeiti“ į paveikslo vidų, jame gyventi. Nuolankiai gyvena nesusituokusi, o antroje romano dalyje pasiaukojamai slaugo neįgalųjį mylimąjį. Tas neįgalumas tarsi bausmė lepšiškam vyrui, išnaudojusiam moterį, apgaudinėjusiam ją su kita ištekėjusia, dviejų vaikų motina.
Nepamilom pagrindinio veikėjo, nepajutom jam užuojautos, bet mus prikausto vyro psichologijos subtilus piešinys: keistas meilės moteriai jausmas susijęs ir su dar keistesne neapykanta, negalėjimu pakęsti jos artumo. Labai dramiškas elgesys, kai Londone sugedus traukiniui, leidžia moteriai važiuoti į viešbutį su nepažįstamais (tegul ir lietuviais). Labai neorus, net pasišlykštėtinas protagonisto „vaginėjimas“ meilės iš vyresnės rusės moters… Be to smulkaus psichologinio vyro portreto, romane patraukė įdomūs miesto gatvių ir namų vaizdai, ypač reljefiškas, įspūdingas Sausio 13-osios žudynių paveikslas. Ryškios, netikėtos, šiurpios detalės prašyte prašosi ekranizuojamos… Nepaprastai ryškūs ir kraupūs neįgalaus žmogaus slaugymo paveikslai - tokių nerasime turbūt visoje lietuvių literatūroje. Tomas Vaisieta - meistras vaizduoti, kur nėra gražu. Jis įrodo, kad grožis gali būti bjaurus, ar kad bjaurumas gali būti gražus… Įdomūs peizažai. Ypač daug debesų paveikslų - tikra debesų enciklopedija.
Balio Jakubausko „Esu“
Balys Jakubauskas - poetas, išleidęs aštuonias knygas. Jo poezijos knygelė „Esu“ (2004 m.) - tai „ažūrinės miniatiūros - nustebina šviesiu, brandžiu pasaulio pamatymu ir čiurlionišku tapybiškumu“. Kiekvienas sakinys trumpučio eilėraščio - išradinga, talpi, spalvinga metafora, piešianti gamtos, o kartu ir žmogaus būties mirksnį. Eilėraščiai, kaip dabar sakoma, ambivalentiški, teigiantys gamtos ir žmogaus neatsiejamą dermę. Nuolat derinama visuma ir dalis, didybė ir smulkmė, makro ir mikro pasaulių paslaptis ir grožis. Metaforos tokios netikėtos, išieškotos, kad norisi jas išmokti atmintinai. Just. Marcinkevičius sako, kad metafora sujungia dangų ir žemę. Tai tikrai matome Balio Jakubausko poezijoje. O štai koks netikėtas tokio galingo vyro „trapus autoportretas“. O štai rinkinio pavadinimą išplečiantis. Iš tiesų - raiškus, negailestingas, galimas daiktas, kiekvieno mūsų portretas! Tas rūstus portretas - žaismingo gamtos gyvenimo fone. Negali praleisti nė vieno eilėraščio nepasigrožėjęs, nepacitavęs. Štai kaip paprastai, tvirtai, lyg kirviu įkirsta apie meilę. Su kiekvienu eilėraščiu atsiveria vis intensyvesnis lyrinio subjekto troškimas aprėpti pasaulio sudėtingumą, patirčių, gelmę. Tarsi stebimasi, kad mažoj žmogaus širdyje - jausmų begalybė. Įdomus kai kurių eilėraščių „lyrinis vyksmas“. Štai eilėraštis prasideda, rodos, beviltišku teiginiu, o baigiasi netikėta ekstaze. Prieštaringų jausmų blaškoma, kokia graži žmogaus siela!
„Dragonball Buu's Fury“
„Dragonball Buu's Fury“ - veiksmo/vaidmenų žaidimas, sukurtas 2004 metais „Gameboy Advance“ platformai. Tai yra paskutinė „Legacy of Goku“ trilogijos dalis. Žaidimas geriausiai iš visų „Dragonball“ kovos žaidimų seka „Dragonball Z“ siužetą. Žaidimo istorija eina nuo 195 iki 291 serijų, ji padalinta į dvylika skyrių. Žaidimas prasideda praėjus dešimčiai metų nuo Selo žaidynių, kuriose Son Gohanas įveikė Selą. Staiga jis sužino, kad jo tėvas Songokas grįš vienai dienai į gyvųjų pasaulį, tam, kad sudalyvautu kovos menu turnyre, ten jie sužino apie pasauliui grėsmę nešanti siaubūną Bū. Žaidimas tiksliai seka „Dragonball Z“ istoriją bei sugeba į žaidimo istoriją sutalpinti du DBZ filmus, be to, pridėta ir šiai žaidimų serijai originalių misijų. Žaidime sutiksime visus filmuke matytus veikėjus: Džiną vėžlį, Goka, Gohaną, Videlę ir kitus.
Lyginant su praeitomis dalimis, „Buu's Fury“ yra pats pažangiausias žaidimas, jame pagerinta kovų sistema, pagražintos grafikos ir pagerinta sistema. Kaip 2D veiksmo RPG žaidimas, jis žaidžiamas ganėtinai paprastai - mes spaudžiame mygtuką A ir lupame priešus, arba spaudžiame B ir tą pati darome leisdami bangas. Dauguma žaidimo kovų yra ganėtinai lengvos, viskas ką reikia padaryti - tai įspausti priešą į kampą ir jį ten sulupti. Žinoma, tai negalioja stipresniems bosams. Kai kurie žmonės sako, kad žaidimas per lengvas RPG požiūriu, tačiau atsižvelgiant į originalią medžiagą pagal kurią buvo sukurtas žaidimas supranti, kad taip ir turi būti. Gi Songokas pabaigoje tampa galingiausiu žemės kariu. Be to kadangi tai RPG mes nematome kelias minutes trunkančio spoksojimo vienas į kita, o skaitome ilgus dialogus, kol jų spraitai žiūri vienas į kitą. Priešai apart bosų kartojasi. Kol nevykdome misijų, mes galime laisvai klajoti po žaidimo pasaulį ir skristi į piratu laivus arba ir ten rinkt pinigus ir jeigu kartais ten jų būtų papraščiausiai mes jiems duotume į kaulus paimtume pinigus ir skristume toliai arba vyktume į jau aplankytas vietas, tam, kad pakeltume lygi. Žaidime yra ir vietu, kuriose reikia maigyti mygtukus, kad koks dalykas įvyktu, tad jeigu žaidžiate su emuliatoriumi ant išmaniojo įrenginio pasistenkite nesudaužyti ekrano. Šiame žaidime be prieš tai išvardintų dalykų yra ir eksponatai.
Taip pat skaitykite: Strategijos Kortų Žaidimams