Psichologija, nors ir gana jaunas mokslas, turintis vos šimtą metų, savo užuomazgas siekia gerokai ankstesnius laikus, kai buvo filosofijos mokslo dalis. Nepaisant jauno amžiaus, ji išsiskaidė į daugybę krypčių, kurių kiekviena formavosi remiantis įvairiais veiksniais, tokiais kaip elgsena, sąmonė, pasąmonė ir daugybė kitų. Straipsnyje aptariamos keturios pagrindinės psichologijos kryptys: biheviorizmas, psichoanalizė, kognityvinė ir humanistinė psichologijos. Apibendrinime išskiriami svarbiausi jų bruožai, privalumai ir trūkumai, bei palyginami jie.
Biheviorizmas
Ši psichologijos kryptis atsirado XX amžiaus pradžioje Šiaurės Amerikoje, o jos pradininkas buvo J. Watsonas. Tai materialistinė psichologija, kuri žmogaus elgesį laiko psichologijos objektu, kuris gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Ši psichologija atmeta visas prieš tai buvusias psichologijos sąvokas (pojūčio, jausmo, protavimo, atminties) ir žiūri tik į išorinį žmogaus elgesį, bei aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Bihevioristai teigia, kad išorinė aplinka sąlygoja žmonių poelgius. Psichinis gyvenimas grindžiamas paerzinimais ir reakcijomis.
Inrospekcijos metodą bihevioristai laiko netinkamu, nes jų manymu sielos ir sąmonės sąvoka yra miglota ir neįrodoma, savo tyrimams jie vartoja objektyviuosius metodus: eksperimentinį ir ekstrospekcijos metodą, kiti metodai jų nuomone yra subjektyvūs ir dėl to yra klaidingi ir nepatikimi. Ši psichologija teigia, kad ddirginimas sąlygoja žmonių veiksmus. Žmonių reakcijos būna dviejų rūšių: prigimtinės (būdinga naujagimiams) ir tų, kurios yra įgyjamos gyvenimo metu, o šios pasak J. Watson’o yra sukeliamos dėl įvairių aplinkybių. Bihevioristinė psichologija sutelkia savo dėmesį į aplinkybių sukeltas reakcijas, jomis bandydama paaiškinti, visą žmonių elgimąsi, veikimą ir psichinį gyvenimą. Instinktas laikomas viena iš tokių reakcijų. Prigimtinės emocinės reakcijos (jausmai) būna trijų tipų: baimė, meilė ir pyktis, net naujagimiai jaučia šiuos jausmus.
Žymiausi atstovai abejojo ar sąmonės apraiškos gali būti analizuojamos objektyviai ir moksliškai, tačiau suaugusių žmonių, vaikų, gyvulių poelgiai ir iišviršinis laikymasis galėjo būti analizuojami objektyviai. Iš pradžių savo tyrimus jie bandė atlikinėti su vaikais, bet po to tai buvo uždrausta, todėl jie ėmė naudoti gyvūnus, pvz.: viščiukus, peles. Atlikę įvairius tyrimus su gyvūnais bihevioristai padarė tokias išvadas, kad apdovanojimas padaro teigiama įtaką išmokimui. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Kai yra žinomas patyrimas galima nuspėti ir elgesį. Remdamiesi šiais tyrimais jie darė išvadas ir žmonių elgesio aiškinimui, bet už tai buvo labai kritikuojami, ttai manoma yra esminis jų trūkumas. Nepaisant to šios psichologinės krypties atstovai iškėlė psichologinių tyrimų objektyvumo problemą, nes elgesys yra nustatomas daug sudėtingiau nei buvo manoma iš pradžių. Vėliau atsirado neobiheviorizmas, kurio žymiausias atstovas Z. Tolman. Ši kryptis apėmė pažintinius ir motyvacinius elgesio komponentus, įvedant tarpinių kintamųjų sąvoka. Išmokimas, pasak šios krypties atstovų, yra pagrįstas universaliais mechanizmais, jis yra automatiškas nes vyksta nervų sistemos lygmenyje ir priklauso nuo subjekto valios ar nervų.
Psichoanalizė
Šios krypties pradininku vadinamas S. Freud. Jis buvo praktikuojantis psichiatras ir po ilgų tyrimų stebint pacientus, jis padarė tokia išvadą, kad žmonių elgesį sąlygoja pasąmoninės jėgos, vėliau pavadintos potraukiais, kurių pagrindą sudaro instinktai. Kadangi sąmonės lygmenyje instinktų pasirodymas yra uždraustas, jie pasireiškia pasąmonės lygmenyje, nors sąmonė to nežino. Potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsireiškimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio, tuo padarydami lemtingą įtaką asmenybės profesijos pasirinkimui bei kūrybai. Pagrindinių instinktu psichoanalizės krypties atstovai laiko seksualinį, nes jis yra labiausiai ribojamas visuomenėje, todėl žmogaus sąmonėje jo trūksta ir jis ima vis labiau pasireikšti pasąmonėje. Šie psichologai perdaug sureikšmina žmogaus seksualinę prigimtį, nes ja grindžia visus žmogaus poelgius, įskaitant žmogaus mokslo pasiekimus, meno kūrinių ir netgi teigiama, kad žžindantis kūdikis yra seksualinio susijaudinimo būklėje, kuri jam suteikia smagumo.
Taip pat skaitykite: Auklėjimo strategijos
Nepaisant to, kad trūkumai yra gana ženklūs, šios krypties nuopelnai yra labai svarbūs. Kalbėdamas apie pasąmonę S. Freud’as bandė atskleisti dinamiškus ryšius tarp sąmonės ir pasąmonės. Asmenybės sąmonė pasidarė psichinės visumos dalimi, o ne uždara erdve. Jis pirmasis atkreipė dėmesį, kad žmogaus gyvenime labai svarbi yra seksualinė sfera. Taip pat seksualinės gynybos sąvoką, kuri šiomis dienomis tapo viena iš svarbiausiu psichoterapijos sąvokų. Šiandien mažai kas galėtų ginčytis dėl to, jog mūsų pasąmoniniai procesai įtakoja mūsų elgesį, kad vaikystės patyrimai, išgyvenimai ir vidiniai konfliktai yra svarbūs asmenybės gyvenime. Tačiau prieš du trečdalius amžiaus tai buvo nepriimtina, nepaisant to S. Psichoanalizė - diagnostinis metodas tyrinėjantis psichiškai nenormalius žmones. Kadangi vaikai nėra pilnai susiformavusios asmenybės, tai yra nėra normalūs asmenys, todėl psichoanalitikai dažnai savo tyrinėjimams naudoja vaikus, bet tai sukėlė psichoanalizės kritikų pasipiktinimą, nes tai paneigia visas pedagogikos taisykles ir padaro didžiulę žalą vaiko vystymuisi.
Psichoanalitikas, remdamasis laisvų asociacijų metodu, sapnų analize ir kt., analizuoja giliausius psichikos lygmenis, kurie slypi ne tik sąmonėje, bet ir pasąmonėje. Psichoanalizė paprastai trunka 4-5 metus, o pacientas su savo psichoanalitiku susitinka ne rečiau keturių kartų per savaitę. Psichoanalizės metodas vis dėl to tapo dogmatiška teorija, dėl tos pačios ydos, kad jis teigė jog pagrindinis instinktas valdantis žmogų visuose gyvenimo ir kūrybos srityse, yra seksualinis.
Kognityvinė psichologija
Kognityvinė psichologija yra šiuolaikinė psichologijos kryptis, kurios žymiausias atstovas U. Neisser. Ši psichologijos kryptis kėlė tikslą - išanalizuoti, kas atsitinka su sensorine informacija po to, kai ji yra apdorojama receptoriuose. Žmogaus informacijos perdirbimo modelis atrodo taip kaip pavaizduota 1 lentelėje. Tai, kad šis informacijos perdirbimas nėra toksai paprastas, rodo daugybė klaidų. Vienos klaidos įvyksta suvokiant ir interpretuojant informaciją. Kitos klaidos - parenkant ir vykdant atsakymą. Pastarosios klaidos dažniausiai įvyksta tada, kai veikiame beveik automatiškai ar mažai kreipdami į tai dėmesio. Šios psichologinės krypties atstovų tyrimams labai budingas griežtas eksperimentavimas, stipri kontrolė, bei tikslus teiginių formulavimas. Eksperimentiškai dažniausiai (ir geriausiai) yra matuojamas reakcijų laikas - t.y. kiek laiko praeina nuo užduoties pateikimo iki jos įvykdymo. Tai priklauso nuo užduoties sudėtingumo ir nuo kai kurių išorinių ypatybių (kaip reikia atlikti užduotį, kurį mygtuką nuspausti). tame tarpe tarp užduoties pateikimo ir jos įvykdymo - sunkiausia išmatuoti. Tai ir yra mąstymas - manipuliavimas mentaliniais vaizdiniais (reprezentacijomis). Kitaip dar mąstymas apibrėžiamas kaip individo pažintinės veiklos procesas - apibendrintas ir netiesioginis tikrovės atspindėjimas.
Kognitivistai daugiausia dėmesio skyrė mąstymo kaip psichinio proceso tyrinėjimams, jie tyrė tiek žmonių, tiek dirbtinio intelekto mąstyseną, bandė jas palyginti, surasti panašumų. Mąstymas &- tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt. Bandyta ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Kognityvistai kurdami įvairius informacinius veikimo modelius, sukūrė didelę įvairovę pažinimo procesų blokų, kurie užtikrino informacijos saugojimą ir užduotų komandų vykdymą, šio proceso metu buvo išskirtos ilgalaikė ir trumpalaikė atmintys. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes. Nors teorinių schemų skaičius didėjo, bet aiškumo, ne. Tada buvo iškeltas tikslas parodyti, kad lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje vaidina pažinimo procesai. ŠŠią esminę poziciją palaikė mokslininkai J. Piaget, J. Bruner, G Kelly, kurie daugiausia tyrinėjo vaizdinį mastymą, atminties organizacijos analizę, bei motyvacijos kaip “atrankos” mechanizmai supratimai. Šios psichologinės krypties atstovai buvo labai kritikuojami, kadangi tūrėjo esminių ydų, kurias labai akcentavo jų kkritikai.
Humanistinė psichologija
Humanistinė psichologija atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip įvykusių civilizacijos raidos sukrėtimų pasekmė ir kaip reakcija į pačios psichologijos vystymosi ypatumus: vyravusią psichologijoje ribotą „griežtai mokslinę“, tačiau žymiu laipsniu mechanistinę tradiciją, analizavusią atskirus psichikos procesus ir nemačiusią žmogaus kaip visumos. Humanistinė psichologija buvo reakcija ir į psichologijos bei psichoterapijos praktikoje vyravusią psichoanalizę, žiūrėjusią į žmogų kaip į pasąmonėje slypinčių biologinių instinktų valdomą būtybę. Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data gali būti laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Per praėjusius kelis dešimtmečius humanistinės ppsichologijos idėjos plačiai paplito pasaulyje. Ši kryptis ne tik užėmė deramą vietą psichologijoje, bet jos teorijos ir praktika turėjo didžiulį poveikį visai vakarų kultūrai.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės teorijos apie asmenybę
Humanistinės psichologijos pradininkais ir kūrėjais laikomi tokie žymūs dvidešimtojo amžiaus psichologai, kaip Šarlota Biuler (Ch.Buhler), Gordonas Olportas (G.W.Allport), Henris Marėjus (H.Murray), Gardneris Merfis (G.Murphey) ir daugelis kitų. Humanistinės psichologijos kūrėjai teigė, kad psichologija turi orientuotis realias žmogaus gyvenimo problemas ir praktinį jų sprendimą, o ne į ssiaurai suprastą mokslinį objektyvumą. Jie taip pat teigė, kad psichologija neturi ignoruoti unikalios žmogiškosios prigimties, jo laisvės ir kūrybiškumo, tobulėjimo ir saviraiškos, aukščiausiųjų vertybių siekimo. Humanistinė psichologija neatsirado staiga ir iš nieko. Artimos jai idėjos buvo keliamos jau XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tokių psichologų, kaip Viljamas Džeimsas (W.James), Vilhelmas Diltėjus (W.Dilthay), Eduardas Šprangeris (E.Spranger). Jos būdingos tokiems žymiausiems XX a. pirmosios pusės psichologams kaip individualiosios psichologijos pradininkas Alfredas Adleris (A.Adler) ir analitinės psichologijos pradininkas Karlas Gustavas Jungas (C.G.Jung).
Daugelis Froido mokinių ir pasekėjų revizavo klasikinės psichoanalizės idėjas ir taip pat priartėjo prie požiūrio, kurį teigė humanistinė psichologija (Karen Horni, Erikas Eriksonas, Ėrichas Fromas ir kt.). Nemažai šių autorių antrojo Pasaulinio karo išvakarėse buvo priversti emigruoti iš Europos į JAV, todėl nors humanistinė psichologija atsirado JAV antrojoje XX a. pusėje, jos atsiradimui lemiamą įtaką turėjo XX a. pirmosios pusės Europos psichologų darbai. Nors humanistinės psichologijos atstovų idėjos psichologijoje buvo naujos ir maištingos, filosofijoje šios idėjos buvo sutinkamos daugelį šimtmečių pačių įvairiausių autorių darbuose. Čia galima būtų paminėti Sokratą ir Platoną, B.Paskalį ir Ž.Ž.Ruso, A.Šopenhauerį ir F.Nyčę ir daugelį kitų. Tačiau artimiausiais humanistinei psichologijai iir didžiausią įtaką jai turėjusiais filosofais gali būti laikomi XX a. prancūzų filosofas Anri Bergsonas, suformulavęs kūrybinės evoliucijos teoriją ir iškėlęs intuicijos reikšmę, bei dvidešimtajame amžiuje naujai atrastas XIX a. K.Rodžersas gali būti laikomas žymiausiu humanistinės p.sichologijos praktikos atstovu. Jis sukūrė visai naują psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos kryptį, kuri vadinama nukreipta į klientą terapija. Rodžersas taip pat buvo pradininkas nestruktūruotų asmeninio ir tarpasmeninio patyrimo grupių (encounter groups), kurios buvo labai plačiai taikomos pasaulyje, ir kuriose dalyvavę patys įvairiausi asmenys turėjo galimybę žymiau giliau pažinti save ir kitus. R.Mėjus tapo tarpininku tarp šiuolaikinės psichologijos ir europietiškojo egzistencializmo bei fenomenologijos. Savo darbuose akcentuodamas tragiškuosius žmogiškosios būties aspektus, jis neleido humanistinei psichologijai nuslysti paviršutiniško ir perdėto optimizmo link.
Toks humanistinis požiūris yra gerokai nutolęs nuo mokslinės psichologijos, nes pagrindinis vaidmuo, šiuo atveju, tenka žmogiškajam patyrimui. Tai yra pagrindinis nuomonių nesutapimo objektas, nes dažniausiai yra sunku nustatyti skirtumą tarp to, ką žmogus galvoja apie save, ir kas jis yra iš tikrųjų, taip sakant stebint iš šalies.
Taip pat skaitykite: Teisingumo teorijos įtaka motyvacijai
tags: #zinomiausi #siuolaikines #analitines #psichologijos #atstovai