Vakarų civilizacijos ateitis kelia didelį visuomenės susirūpinimą. Siūlomos įvairios, dažnai net viena kitą paneigiančios strategijos, kaip užtikrinti Vakarams priklausančių valstybių bei visuomenių, tarp kurių ir Lietuvos, tvarumą bei išlikimą. Nepaisant pastaruoju metu vis labiau įsigalinčio individualizmo, yra sutariama, kad visuomenės išlikimui yra būtinas visuomenę vienijantis bendras vardiklis ir tvirtas pamatas. Straipsnyje nagrinėjama, kaip žmogaus elgesys kinta istorijos iššūkių akivaizdoje, remiantis įvairių sričių tyrimais ir perspektyvomis.
Liberaliosios Demokratijos Krizė ir Bendrojo Gėrio Samprata
Apie mūsų liberaliosios demokratijos krizę ir bendrojo gėrio sampratą balandžio 4 d. Vilniuje vykusioje konferencijoje „Krikščioniškas politinis veikimas bendrojo gėrio link“ pranešimais dalijosi žymūs ne tik Lietuvos mokslininkai ir ekspertai, bet ir kitose šalyse politinius procesus gerai matantys ir juos įžvalgiai apmąstantys kolegos, o taip pat Europos Parlamento ir LR Seimo nariai iš įvairių politinių partijų. Konferencijos metu analizuotas liberalizmo ir demokratijos santykis, liberaliosios demokratijos krizė ir jos priežastys, pristatyta bendrojo gėrio demokratijos vizija, apmąstyti jos aspektai Lietuvos ir Lenkijos geopolitiniame kontekste.
Konferencijos dalyvius sveikino Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas Audrius Globys, pabrėžęs, kad gyvename tokiu metu, kai krikščioniška civilizacija išgyvena kritinį momentą - arba ji atgims ir suklestės iš naujo, arba išnyks. Mūsų visuomenėje įsigalėjusios įvairios liberalizmo atmainos, naikinančios patį mūsų civilizacijos kūną, kuriame užgimė. Šių iššūkių akivaizdoje krikščionys nėra ir negali būti tik stebėtojai iš šono. 2000 metų krikščioniškos minties lobynas jiems suteikia pagrindą aktualiai kalbėti ir mūsų laikais, įžvelgti procesų gilumines priežastis ir pasiūlyti priemones vėl atgimti mūsų civilizacijai.
Liberalizmo ir Demokratijos Konfliktas
Pirmąjį pranešimą skaitė Vilniaus universiteto profesorius, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedros vedėjas, prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Prelegentas pabrėžė, kad liberalizmas ir demokratija yra dvi konfliktuojančios politinės doktrinos. Liberalai į demokratiją ištiesų žiūri atsargiai, nes supranta, kad demokratiniu būdu visuomenė gali atmesti liberalizmą. Liberalai bijo, kad dėl per didelio dėmesio liaudžiai sprendimai gali prieštarauti jų absoliutinamai individo laisvei, o į krikščioniškų pažiūrų piliečius jie žiūri kaip į atsilikusius žmones, su kuriais nėra prasmės kalbėti, juos reikia išgąsdinti, perauklėti ir priversti paklusti. Pasak profesoriaus, bendrasis gėris visada yra išbandymas. Liberalų nuolatinis reikalavimas individą iškelti aukščiau bendruomenės griauna bendrumą. Demokratija, paversta negatyviąja demokratija, yra tam tikras dalyvavimas valdžioje, bet tai veikiau priešiškas dalyvavimas. Tai tam tikras įsipareigojimas, bet įsipareigojimas atmesti. Liberalai mėgdžioja krikščionybę ir imasi sielovados. Jie nutarė galintys sukurti savo religiją, ir pagrindinis politikų tikslas dabar - diktuoti pažiūras. Liberalioji demokratija ne tik to negali sustabdyti, patys liberalai tai palaiko.
Ideologijos ir Vertybių Transformacija
Konferenciją tęsė žurnalistas, politologas, politikos apžvalgininkas, vyriausiasis politikos analitikas Geopolitikos ir saugumo studijų centre Vladimiras Laučius. Jis pranešime teigė, kad viena liberaliosios demokratijos krizės priežasčių - tai, kad liberalizmo politinę filosofiją pamažu išstūmė suprimityvinta politinio mąstymo forma - ideologija, kurioje pastaruosius kelis dešimtmečius vyrauja kairiojo liberalizmo ideologemos. Maža to, ši ideologija pasižymi tendencija apaugti religijos bruožais, o jos atstovai neretai elgiasi kaip kitatikius persekiojanti Progreso ir Žmogaus teisių Bažnyčia. Tačiau ideologijos virtimas pilietine ar politine religija stebinti neturėtų. Vakaruose visuotinai nykstant krikščionybės įtakai, jos vietą užėmė sekuliari moralė, tai, kas šiandien mėgstama vadinti „vertybėmis“. Ši sekuliari moralė atėjo su savo grynai pasaulietiniu turiniu, bet perėmė religinės galios statusą. Tai, kas prieš tūkstantį metų buvo krikščioniška valstybė, o prieš šimtą metu - „krikščioniškas socialinis mokymas“, šiandien virto „vertybine politika“, kurios „vertybės“ pretenduoja į tikėjimo tiesų statusą. Tarp tų tikėjimo tiesų - žmogaus teisės, kurios vadinamos prigimtinėmis atsisakant arba net nesugebant rišliai paaiškinti, kas yra žmogaus prigimtis ir, vadinasi, iš ko tos teisės kildinamos; multikultūrizmas; Vakarų civilizacijos ritualizuotas nuodėmių išpažinimas ir amžinas atgailavimas; šv. imigracija; liberaliosios demokratijos eksportas kaip nauja evangelizacijos atmaina; woke „vertybės“ ir kt. Visai šiai naujųjų laikų Bažnyčiai vadinamosios vertybės yra tai, kas viduramžių Europai buvo krikščionybė. Moraliniu ir dvasiniu požiūriu jos yra taip pat imperatyvios, kaip ir krikščionybė anais laikais.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Bendrojo Gėrio Demokratija
Dr. Vygantas Malinauskas, Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto dėstytojas, Laisvos visuomenės instituto valdybos narys, Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos tarybos narys, Lietuvos vyskupų konferencijos teisininkas, tęsė konferenciją kalbėdamas apie bendrojo gėrio demokratiją. Prelegento teigimu, bendrojo gėrio sąvoka jau vis dažniau nei anksčiau sutinkama viešajame diskurse, bet vis tiek lieka akivaizdžiai šalutine sąvoka, neužima centrinės vietos. Viena iš to priežasčių yra ta, kad liberalizmui bendrasis gėris atrodo kaip grėsmė. Liberalizmas negali visai išvengti bendrojo gėrio, bet liberalizmo požiūriu, bendrojo gėrio turėtų būti ne per daug. Jis prisimenamas, pavyzdžiui, atsiradus ekstremaliai situacijai. Liberalizmas atranda genialų sprendimą - bendruoju gėriu laikykime tai, kas tarnauja mūsų privačiam gėriui. Liberalams bendrasis gėris turėtų užtikrinti tokią tvarką, kuri įgalintų privataus gėrio maksimizavimą. Tačiau liberaliosios demokratijos problema yra ta, kad ji linkusi kurti savo kūrinį - individualistą, kurti jam kuo daugiau teisių, bet kuo toliau, tuo liberalioji visuomenė tampa vis mažiau laisva visuomenė. Galima kalbėti apie teisių tironiją, nes atsirandančios teisės sukuria pareigas visiems kitiems. Išnyksta ir teisingumas, kuris tampa prievole atiduoti kažkam tai, kas jam nepriklauso, taip apverčiant klasikinę teisingumo sampratą. Liberalioje demokratijoje nunyksta ir dorybės, o su tuo ir motyvacija išsaugoti tradicijas, atmintį. Jeigu nebelieka motyvacijos saugoti bendrąjį gėrį, išnyksta ir pats bendrasis gėris. Sekuliari valstybė gyvena remdamasi į prielaidas, kurių pati sau negali sukurti. Prelegentas pasiūlė įsivaizduoti visuomenę, kurios centre - bendrasis gėris. Taip prarastume galimybę savo privatų interesą įgyvendinti likusios visuomenės laisvės sąskaita, bet neprarastume laisvės. Laisvės į privačią erdvę, kurioje galėtume kultivuoti savąją individualaus gėrio sampratą. Neprarastume pagarbos asmens orumui ir tikros autonomijos. Mes nebūtume verčiami kolaboruoti su tuo, kas yra prieš mūsų sąžinę. Turėtume vidinę motyvaciją laikytis tvarkos, nes ji tarnautų ne kažkieno privačiam interesui. Galiausiai, valstybė vėl turėtų galimybę vykdyti politiką, kuri nukreipta į tai, kas užtikrina mūsų visuomenės tvarumą, išlikimą, atsinaujinimą. Pavyzdžiui, socialinė reklama apie vyro ir moters santuokos ir vaikų auginimo grožį dabar negali rastis, nes tuoj ateis lygių galimybių kontrolierius ir pasakys, kad tokia reklama yra diskriminacinio pobūdžio. Ji galėtų rastis tik bendrojo gėrio demokratijoje.
Civilizacijų Sandūra: Lietuvos ir Lenkijos Geopolitinė Padėtis
Katalikų kunigas, socialinių mokslų profesorius ir Varšuvos kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto (UKSW) Politikos mokslų instituto direktorius, to paties universiteto Socialinių ir ekonomikos mokslų fakulteto dekanas prof. habil. dr. Piotras Mazurkiewiczius skaitė pranešimą tema „Gyvenimas ant uolos krašto. Lietuva, Lenkija, bendrasis gėris civilizacijos pakraštyje“. Prelegento teigimu, XV a. siena Europą nuo svetimų civilizacijų skyrė dviejose vietose. Pirmasis buvo Pirėnų pusiasalis, antrasis - rytinė Abiejų Tautų Respublikos siena. Lietuviai ir lenkai - ne veltui - pasirinko priklausyti Vakarų krikščionybei, netapdami Šventosios Romos imperijos, vėliau vadinamos „vokiečių tautos“, dalimi. Į rytus nuo Sandraugos prasideda ne tik Rytų krikščionybė, bet kartu ir civilizacija, vadinama turanietiška. Anot Felikso Koneczny, išskiriami keturi esminiai Turano civilizacijos bruožai: religinis lokalizmas (priešingai universalumui), visuomeninės organizacijos militarizmas, privatine teise pagrįstas valstybingumas ir tautiškumo sampratos nebuvimas. Pasak profesoriaus, po penkių šimtmečių turime nepriklausomą Lietuvą ir nepriklausomą Lenkiją, o civilizacijų siena vis dar toje pačioje vietoje. Mūsų požiūrį į tai, kas vyksta į rytus nuo mūsų, puikiai simbolizuoja pasienyje pastatytos tvoros. Tačiau Vakaruose taip pat vyksta dideli pokyčiai, kartais vertinami kaip bandymai atkurti Šventąją Romos imperiją.
Dialogo Būtinybė
Pranešimus sekė diskusija, kurioje dalyvavo Europos Parlamento atstovai iš Lietuvos - Paulius Saudargas ir Aurelijus Veryga. Diskusijoje kalbėta apie tai, kad tarpusavio susikalbėjimą trukdo bendros kalbos nebuvimas. Anksčiau tokia bendra kalba buvo krikščionybė, kurios įtakoje buvo auginami vaikai, tuo tarpu dabar ištisos sąvokos yra dingusios iš kalbėjimo, nes vaikai su jomis nebeužaugo. Vienas iš diskusijoje iškeltų pavyzdžių - dažnai manoma, kad ne mes visi, o kažkas kitas turėtų kurti bendrąjį gėrį - Europos saugumą turi užtikrinti JAV, demografinį valstybės atsinaujinimą kažkas kitas, tik ne aš.
Žmogaus Gyvybės ir Orumo Ryšys
Renginį su pranešimu tęsė gydytojas chirurgas, kunigas, humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas prof. habil. dr. Andrius Narbekovas, kalbėjęs apie žmogaus gyvybės ir orumo ryšį. Apibrėžti žmogaus orumą galiausiai reiškia apibūdinti buvimo žmogumi prasmę. Būti žmogumi reiškia būti laikomam paslaptimi, analogiškai kaip Dievas yra paslaptis, todėl orumas, kuris yra mūsų žmogiškosios būties požymis, visada bus paslaptingas. Teisė į gyvybę užtikrina biologinės egzistencijos išsaugojimą, o orumas suteikia žmogaus egzistencijai kokybinį matmenį. Taigi teisė į gyvybę ir orumas yra neatsiejamai susiję ir sudaro teisingos ir humaniškos visuomenės pagrindą. Oriai gyventi reiškia daugiau nei tik išgyventi; tai reiškia, kad reikia turėti galimybę naudotis pagrindiniais gyvenimo poreikiais, tokiais kaip maistas, pastogė, sveikatos priežiūra ir išsilavinimas. Tai taip pat reiškia galimybę savarankiškai rinktis savo gyvenimą ir ateitį be prievartos ar kišimosi.
Demografinė Krizė ir Trumpalaikis Individualizmas
Pranešimą apie demografiją, bendrąjį gėrį ir situaciją Nyderlanduose skaitė Johannes de Jongas, Europos politinio fondo „Sallux“ įkūrėjas ir vadovas. Jis pateikė statistiką, kuri parodo šiuolaikinės demografinės krizės gylį. Pasak jo, šią krizę lėmė visur vyraujanti trumpalaikio individualizmo kultūra, didėjantis skaičius žmonių, kurie visai nenori susilaukti vaikų, bet taip pat ir ekonominės priežastys - neoliberalizmo nulemta greito pelno siekianti ekonomika. Pavyzdžiui, yra aiški koreliacija tarp aukštesnių būsto kainų ir mažesnio vaikų, tenkančių vienai moteriai, skaičiaus. Prelegentas išsakė mintį, kad vienintelis kelias iš demografinės krizės yra žmogiškąjį orumą ir bendrąjį gėrį pastatyti į politikos ir ekonomikos centrą.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Tikėjimo Perdavimas Vaikams
Paskutinį pranešimą pristatė dr. Vincentas Vobolevičius, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir politikos studijų programos direktorius. Jis aptarė sociologinį tyrimą, kurio metu aiškinosi, koks tėvų elgesys padeda perduoti tikėjimą savo vaikams. Tėvams, kurių religiniai įsitikinimai nepatiria iššūkių, sunkiau perteikti savo tikėjimą vaikams. Skirtumas ypač paaiškėja kalbant apie sudėtingesnius tikėjimo teiginius, kurie šiais laikais gali būti laikomi kontroversiškais. Pavyzdžiui, tikintys pomirtiniu gyvenimu tėvai šį įsitikinimą vaikams perteikia sėkmingai, tačiau įsitikinimą, kad išganymui yra būtina sekti Jėzumi, perteikti yra kur kas sunkiau. Vis dėlto tyrimo rezultatai rodo, jog kai kurie Bažnyčios mokymą išpažįstantys tėvai randa būdų patvirtinti ir perteikti vertybes net ir sudėtingomis sąlygomis. „Tyrimo metu tikrinome hipotezę, kad tėvai, drąsiai ir atvirai grindžiantys savo viešą gyvenimą - karjeros pasirinkimus, elgesį draugų grupėse ir kt. - krikščioniška etika geriau perteikia savo įsitikinimus vaikams nei kiti tėvai“, - pasakojo dr. V. Vobolevičius. Tyrimo rezultatai rodo, kad tėvų tikėjimo ir jų viešo gyvenimo dermė, ypač tėvų dėl religinių įsitikinimų padaryti pasiaukojimai, patogumo, socialinio statuso ar draugų praradimai reikšmingai padidina tikimybę, kad vaikai perims tėvų religinius įsitikinimus.
Smurtas Prieš Vaikus: Skaudūs Prisiminimai ir Ilgalaikės Pasekmės
Nors smurto prieš vaikus atveju mažėja, mes sąmoningėjame, kartais atrodo, kad taip yra tik dideliuose miestuose. Paramos vaikams centro psichologė Ieva Daniūnaitė aiškino, kad oficiali statistika apie smurtą prieš vaikus yra tik dalis visų atvejų. Praktinio darbo su šeimomis patirtis ir moksliniai tyrimai rodo, kad realybėje situacija - prastesnė. Vilniaus universiteto mokslininkai prieš keletą metų nustatė, kad 71 proc. paauglių artimoje aplinkoje yra susidūrę su bent vienos rūšies smurtu. Gali būti, kad žmonės, kuriuos pasiekia mažiau informacijos, kurie turi mažiau galimybių dalyvauti tėvams skirtuose kursuose ar paskaitose patiria daugiau vaikų auginimo iššūkių, nei tie, kurie sužino daugiau. Pagal įstatymą, bet kuris asmuo, sužinojęs apie vaiko teisių pažeidimą turėtų informuoti savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrių. O jeigu situacija pavojinga ir reikia įsikišti nedelsiant, galima kreiptis ir į policiją. Dažniau apie smurtą praneša suaugusieji, tačiau gali ir vaikai.
Smurto Poveikis Vaikui
Pasak psichologės, žala, kuri būna padaroma smurtaujant prieš vaiką, priklauso nuo daug veiksnių. Smurtas patirtas namuose tam tikra prasme žaloja labiausiai. Dėl to tampa sudėtinga pasitikėti kitais žmonėmis, pasidaro sunku atskirti, kas yra saugus, o kas - pavojingas žmogus. Nes vaikas yra priklausomas nuo tėvų, jais pasitiki, kad išgyventų, tačiau tuo pačiu tėvai elgiasi netinkamai ir jį baudžia. „Pasekmės gali būti labai įvairios ir ilgalaikės. Tuo metu, kai patiriamas smurtas, galima pastebėti, kad vaikas kasdienybėje nerimauja, jaučiasi prislėgtas, susiduria su elgesio problemomis, sunku susikaupti, mokytis, bendrauti su kitais. Tai gali tęstis ilgalaikėje perspektyvoje, ypač jei smurtas trunka ilgai. Priklausomai nuo smurto rūšies, atsiranda ir pasekmių aspektai, tačiau kuo anksčiau prasideda ir ilgiau tęsiasi smurtas, tuo sudėtingesnės gali būti pasekmės“, - aiškino I.Daniūnaitė. Labai svarbus aspektas šiuo klausimu - ar smurtą patiriantis vaikas sulaukia pagalbos? Jeigu niekas to nepamato arba jam pačiam pasakius - nesureaguoja, pasitikėjimas žmonėmis menksta, todėl gali prireikti labai daug laiko jį atgauti. Tai atsiliepia vėliau, pavyzdžiui, sunkumais užmezgant ilgalaikius santykius, auginant savo paties vaikus. Dėl tokių patirčių gali nukentėti net fizinė sveikata. Jeigu nuo mažens esi santykiuose, kuriuose tave skriaudžia tas, kuris turėtų rūpintis, neturi patirties, kaip kitaip gali veikti santykiai. Todėl sunku atpažinti, kada kitas žmogus yra patikimas - sako tiesą, daro taip, kaip sako, elgiasi prognozuojamai. Dėl šių priežasčių sunku užmegzti sveikus santykius su geranoriškais, besirūpinančiais ir nesmurtaujančiais žmonėmis. Pasak psichologės, matomas smurtas artimoje aplinkoje gali taip pat stipriai traumuoti, kaip ir tiesiogiai patiriamas smurtas - sukelia nesaugumo jausmą, išgąstį. Vaikas gali jaustis kaltas ar atsakingas dėl to, kad vyksta smurtas, kad jis nesugebėjo sustabdyti smurto ar kad neapgynė kažkurio iš suaugusiųjų. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali atsiliepti žmogaus pasitikėjimui kitais, gebėjimui kurti ir išlaikyti tarpusavio santykius.
Smurto Nutraukimas
I.Daniūnaitė tvirtina, jog galimos pasekmės priklauso nuo to, koks smurtas buvo patirtas, kiek stiprus ir kiek ilgai truko. Taip pat nuo to, ar savo aplinkoje vaikas turi kitų žmonių, į kuriuos gali atsiremti. Tai gali būti kiti giminaičiai, mokytojai, kurie yra rūpestingi, paremia, palaiko vaiką, tuomet žala gali būti mažesnė: „Kai kurie vaikai yra labiau atsparūs, kiti - mažiau, nuo to taip pat priklauso, kaip bus paveikta vaiko raida. Vargu ar įmanoma, kad smurtą patyrusio vaiko tai absoliučiai niekaip nepaveiktų nei vaikystėje, nei suaugus. Nori nenori, tokia patirtis sukelia stiprių ir sunkių jausmų, kurie gali sugrįžti bet kurią akimirką“. Ji nuramino, kad iš kartos į kartą perduodamą smurto artimoje aplinkoje praktiką įmanoma nutraukti. Tam reikia sąmoningumo ir atkreipimo dėmesio į save. Auginant vaikus iššūkių iškyla visiems, o įtemptomis akimirkomis žmonės natūraliai ima elgtis taip, kaip jiems pažįstama, kaip jie yra išmokę labai seniai. Jeigu jie išmokę, kad kai patiri sunkumų, trenki kitam, jį žemini ar keli balsą, tą patį jie darys ir prieš vaikus. Iš kartos į kartą perduodamą smurto artimoje aplinkoje praktiką įmanoma nutraukti Jeigu norima tai nutraukti, pirma reikia suprasti, iš kur tai ateina. Tėvams gali padėti stabtelėjimas ir pagalvojimas, kaip pats jautėsi tai patirdamas, kai buvo vaikas ir ką jis apie tai galvoja dabar. Tam reikia drąsos ir noro pažinti patį save. Taip pat nepakanka tik norėti, būtina imtis veiksmų. Kartais labai padeda specialistų pagalba ir aptarimas to, kas vyksta bei planas, kaip situaciją pakeisti. Tai tikrai įmanoma. „Apibendrintai kalbant, smurtą patyrusių asmenų raida gali klostytis dvejopai. Pirmieji gali būti nuolaidūs, paklusnūs, prisitaikantys, nedrįstantys reikšti savo nuomonės, atsitraukiantys, baikštūs. Kiti gali elgtis priešingai - pulti pirmi, kol nebuvo užpulti, greit supykti, agresyviai elgtis. Asmeninis temperamentas tam irgi gali turėti reikšmės“, - aiškino psichologė. Tačiau iš esmės didžiausias skirtumas yra tas, kiek ir kokį smurtą vaikas patyrė bei kokių teigiamų resursų tuo metu turėjo. Jeigu smurtas tęsėsi nuolat, nebuvo nieko pozityvaus, tikėtina, kad pasėkmės bus sunkesnės. Jeigu vaikas turėjo pomėgių, žmonių, kurie padėdavo, tokiam žmogui atsitiesti bus lengviau.
Jaunimo Psichinė Sveikata: Smurto Įtaka
Faktus apie jaunimo psichinę sveikatą atskleidė pernai, Sveikatos apsaugos ministerijai įgyvendinant Norvegijos finansinio mechanizmo programą „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“, atliktas tyrimas. Jo metu buvo apklausta tūkstantis 15-29 metų Lietuvos gyventojų. Vienas iš programos projektų yra skirtas sukurti jaunimui palankių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelį. „Peršasi išvada, kad tokią prastą šalies jaunimo psichikos sveikatą labiausiai įtakoja smurtinis elgesys - tiek fizinis smurtas, tiek ir psichologinis, kuris mūsų šalyje yra ypač paplitęs. Remiantis tarptautinėmis įžvalgomis, savižudiškas elgesys yra susijęs su patyčiomis. Jeigu jaunas žmogus yra buvęs patyčių auka, jo savižudybės rizika didėja iki keturių kartų, o jeigu jis buvo agresorius, tuomet savižudybės rizika išauga dvigubai. Pasak jos, dalis mūsų šalies populiacijos turi labai gilią trauminę patirtį, susijusią su smurtu. Ne visiems tai sukelia diagnozuojamą psichiatrinę ligą, tačiau, mokslininkų tvirtinimu, kaip tam tikras emocinis sutrikimas tokia trauminė patirtis lydi žmones visą gyvenimą. Tai neabejotinai lemia didelį nerimo sutrikimų, depresijų ir kitokių psichikos problemų paplitimą. „Įprasta manyti, kad Lietuvos gyventojai labiausiai kenčia nuo kraujagyslių ir širdies ligų ar nuo vėžinių susirgimų, tačiau statistika rodo, kad visame pasaulyje dažniau už šiuos susirgimus žmonės kenčia nuo psichikos ligų, kurios savo pėdsaką palieka visam gyvenimui. Globalios ligų naštos tyrimas parodė, kad psichikos susirgimų našta siekia 23 proc. ir didžiausia ji rytų Europoje dėl depresijų ir priklausomybių paplitimo“, - sakė M. „Patyčios - bejėgiškumo požymis. Kai žmogus jaučiasi mažai galintis, tada jis renkasi smurtinę kultūrą - tai yra gynyba. Be abejonės, tai yra iliuzinė pozicija, kilusi iš bejėgiškumo. Tėvai iš to bejėgiškumo smurtauja prieš savo vaikus. Bejėgiškumo kultūra prasideda šeimoje, kai tėvai leidžia sau vaiką „patraukti per dantį“. Blogiausia, kad Lietuvoje tai yra bendravimo norma. Kitaip sakant, mes patys savo smurto nebepastebime. Ne kitaip yra net ir akademinėse institucijose. Lietuvoje patyčias skatinantis bejėgiškumas, M.Veniūtės-Jakubauskienės teigimu, yra kilęs iš dvigubos naštos. Kaip ir daugelis modernių vakariečių, lietuviai patiria judraus gyvenimo nestabilumą, gyvenimo prasmės ir vertybių krizę. Tikslinė tyrimo grupė, anot M.Veniūtės-Jakubauskienės, yra pirmoji jaunų žmonių karta po nepriklausomybės atgavimo. Tai žmonės, kurių tėvai išgyveno labai dramatišką pereinamąjį laikotarpį: nedarbą, lėtines ligas, mirtis…
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Teatro Reikšmė Žmogaus Gyvenime
Žmogaus gyvenime teatras turi kognityvinę ir emocinę reikšmę. Pasitelkdamas įvairias meno šakas, istorinį palikimą ir naujausias technologijas, teatro menas analizuoja vidinį ir socialinį žmogaus gyvenimą, kelia aktualias žmogaus ir pasaulio būties problemas. Teatro elementų gausu ne tik kultūros bei meno, bet ir visuomeninėje, kasdienėje aplinkoje. Teatro raida neatsiejama nuo žmogaus, tautos, kultūros raidos, nes teatro menas kaip gyvas ir kolektyvinis menas atspindi vertybines visuomenės nuostatas, istorinę patirtį, dvasinę ir intelektinę brandą, asmens laikyseną dabarties iššūkių akivaizdoje. Teatro dalyko paskirtis - sukurti palankias sąlygas mokiniams patirti teatrinės raiškos ir teatro pažinimo bei supratimo džiaugsmą, plėtoti jų kūrybinius ir kritinio mąstymo gebėjimus, skatinti teatro meno ir kultūrinės patirties poreikį, taip prisidedant prie mokinio kaip kūrybiškos, savarankiškos, refleksyvios, tolerantiškos, pilietiškai sąmoningos ir visuomeniškai atsakingos, sveikai ir darniai su aplinka sugyvenančios asmenybės ugdymo. Teatro dalyko galima mokyti(is) kaip savarankiško arba mokinių vaidybinių gebėjimų ugdymą, teatro elementus integruoti į kitų dalykų ugdymo procesą kaip įtraukiančią, interaktyvią mokymosi formą. Pradinio ir pagrindinio ugdymo programoje teatro mokoma kaip atskiro dalyko. Įgyvendinant teatro pažinimo, raiškos ir vertybių refleksijos veiklas ir ugdymo turinį, svarbu juos derinti su įvairių dalykų bendrosiomis programomis. Programoje išskirtos trys pasiekimų sritys: Teatro raiška, Teatro supratimas ir vertinimas, Teatrinių reiškinių ir kontekstų pažinimas. Šios pasiekimų sritys yra bendros visoms klasėms nuo 1 iki IV gimnazijos klasės, kiekvienam koncentrui numatyti konkretūs kiekvienos srities pasiekimai, suformuluoti atsižvelgiant į vaiko raidos ypatumus ir įgytą patirtį. Programoje aprašyti mokinių pasiekimai suprantami kaip žinių ir supratimo, gebėjimų ir nuostatų visuma. Tikimasi, kad jie bus pasiekti baigiant ugdymo programą. Kiekvienos pasiekimų srities pasiekimų raida atskleidžiama šešiuose ugdymo koncentruose (1-2 klasės, 3-4 klasės, 5-6 klasės, 7-8 klasės, 9-10 ir I-II gimnazijos klasės ir III-IV gimnazijos klasės).
#
tags: #zmogaus #elgesys #istorijos #issukiu #akivaizdoje