Žmogaus jausmai ir emocijos yra neatsiejama gyvenimo dalis, veikianti mūsų veiksmus, mąstymą, jausmus bei fizinę ir psichikos sveikatą. Kuo įvairesni yra žmogaus jausmai ir emocijos, tuo turtingesnė jo patirtis. Daugumai žmonių būtent jausmai yra pagrindinis informacijos apie pasaulį šaltinis. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra emocijos, kokią reikšmę turi teigiamos emocijos ir kaip jas galima ugdyti.
Emocijų ir Jausmų Samprata
Emocijos ir jausmai vaidina labai svarbų vaidmenį mūsų gyvenime. Emocijos kyla spontaniškai ir trunka neilgai, o jausmai - kiek intensyvesni ir ilgiau trunkantys. Tiek emocijos, tiek jausmai kyla nuolatos, padeda užmegzti santykį su mus supančia aplinka, parodo, kaip vertiname konkrečią situaciją, ar yra patenkinami mūsų poreikiai. Šios vidinės būsenos mums padeda suprasti tai, ką išgyvename bei reaguoti.
Emocijos - tai subjektyvūs išgyvenimai, apibūdinantys reikšmingus gyvūno arba žmogaus poreikiams (motyvacijai) įvykius, reiškinius, situacijas ir skatinantys veikti atsižvelgiant į juos. Emocijos yra fiziologinės reakcijos, kurių funkcijos - padėti organizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų: skelbti aliarmą kilus pavojui, pasiruošti atlikti veiksmą, sustiprinti tapatumo jausmą, motyvaciją. Emocijos - tai daiktų ar reiškinių sukelti malonūs (teigiamos emocijos) arba nemalonūs (neigiamos emocijos) pojūčiai.
Jausmai, žmogaus emociniai išgyvenimai, išreiškiantys asmenybės motyvaciją (poreikius, vertybes, interesus ir kita). Nuo emocijų, turinčių situacinį pobūdį ir trunkančių ribotą laiką, jausmai skiriasi pastovumu, žmogaus pastovių emocinių santykių su tikrovės objektais ir pačiu savimi raiška. Tokie santykiai yra svarbiausia žmogaus kaip asmenybės raidos sąlyga ir padarinys. Idealai, įsitikinimai, elgesio normos, tik tapę jausmų objektu, realiai skatina žmogaus veiklą.
Mūsų norai ir jausmai yra neatsiejami. Galime teigti, jog emocijos yra tam tikru momentų kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jie turi tarpusavyje susijusius psichinius, somatinius ir elgesio komponentus.
Taip pat skaitykite: Vertybių, emocijų ir jausmų sąsajos
Robert Plutchik Emocijų Ratas
Šiuo metu pats pilniausias ir išsamiausias modelis yra Robert Plutchik emocijų ratas, paremtas evoliucine emocijų būtinybės teorija. Šis modelis neapima visų emocijų pilnai (ir jis nenagrinėja pirminių ir antrinių emocijų mechanizmų), bet kartu jis visgi pilniausias iš visų. Robert Plutchik prielaida apie emocijas yra labai elementari: gyvūnams, norintiems išgyventi, reikalingi įvairūs reagavimo į aplinką mechanizmai, instinktyviai leidžiantys pasirinkti tinkamiausią elgesio būdą. Taigi, stebėdami savo emocijas ir vertindami jų evoliucinį būtinumą, dedukciškai galime išsiaiškinti, kurių emocijų išties reikia taip smarkiai, kad be jų išgyventi tiesiog negalėtume. Jei kažkuri emocija atrodo kritiškai būtina išgyvenimui - galime ją laikyti bazine, t.y., įgimta emocija.
Pasitikėjimas - būtinas tarpusavio pagalbai, dalijimuisi, bendruomeniniam ir šeimyniniam gyvenimui, be šios emocijos tiesiog neįmanomi socialiniai ryšiai, kurie būdingi daugumai žinduolių. Baimė - būtina išsigelbėjimui nuo pavojų, grėsmių vengimui. Tai viena iš kritiškiausių emocijų, būtina išgyvenimui. Arba moki bijoti, arba nemoki likti gyvu. Tai elementaru. Nuostaba - būtina tam, kad būtų galima tinkamai sureaguoti į naujus, nematytus dalykus, kad būtų įmanoma gauti naujų išmokimų. Būtent nuostaba mums leidžia peržvelgti įvairius senus dalykus naujai, o naujus - suprasti. Liūdesys - būtinas tam, kad gautųsi atsisakyti prarastų dalykų, nustoti kovoti ten, kur neįmanoma laimėti ir pan.. Liūdesys yra slopinimo emocija, būtina perėjimui į kitus jausmus. Pasibjaurėjimas - būtinas tam, kad gautųsi apsisaugoti nuo nuodingo maisto, infekcijų ir pan. dalykų, kurie nekelia tiesioginės grėsmės, tačiau kurių reikia vengti pačiam. Pyktis - būtinas tam, kad galėtum nugalėti konkurentus ar grobuonis, pavojaus šaltinius - tada, kai nesigauna nuo jų pabėgti. Tikėjimasis - būtinas tam, kad galėtum pasiruošti kažkam, kažko laukti - pvz., tykant medžiojamo grobio ar slepiantis nuo kokio nors grobuonies. Džiaugsmas - būtinas tam, kad gerų, tinkamų dalykų norėtųsi siekti iš naujo, kad būtų paskata mokymuisi.
Pabandžius atsisakyti nors vienos iš šių emocijų, kiltų labai grubūs, tiesiog katastrofiški elgesio pažeidimai: pvz., žmogus, kuris negali jausti džiaugsmo, neturėtų jokios motyvacijos nieko daryti ar mokytis. Arba, pvz., žmogus, kuris negali jausti tikėjimosi, nebūtų pajėgus laukti grobio medžioklėje, sekti priešą, saugotis nuo priešo ir pan..
Taigi, mes dabar pakalbėjome apie tai, kokios yra bazinės emocijos, tačiau jos visos turi dar ir skirtingą galią. Paprastai, kasdieniame gyvenime, mes turime labai žemą emocijų lygmenį - tokį, kuris netrukdo mums galvoti ir daryti protingus sprendimus. Kartais emocijos pašoka labai smarkiai - tiek, kad jau vietoje mąstymo prasideda emociniai regavimai, emociniai sprendimai. Taigi, kiekviena iš emocijų gali būti įvairaus stiprumo. Kadangi tie perėjimai tarp emocijų atrodo gana tolygūs, mums atrodo, kad nėra didelio skirtumo tarp, pvz., nedidelės baimės ir didelės baimės. Realybėje yra ne taip. Emocijoms augant, jos permuša kitus mūsų mąstymo ir suvokimo procesus. Kai tie procesai kažkuriame lygmenyje permušami, visas mūsų mąstymas, suvokimas ir elgesys labai kardinaliai keičiasi.
Aš išskirčiau tris emocinius lygius (Robert Plutchik irgi išskiria tris). Įprasto stiprumo emocijos - tai tos, kurioms esant, mes galime ir normaliai mąstyti, ir adekvačiai save vertinti. Tokios emocijos gali būti ir silpnos, ir gana stiprios, bet jos yra tokios, kur mes jaučiamės savimi ir elgiamės kaip įprasta. Stiprios emocijos - tokios, kurios jau ima permušinėti ir valdyti mūsų mąstymo procesą. Rezultatas - vietoje protingų, racionalių sprendimų mes darome emocinius sprendimus, mūsų suvokimas keičiasi į emocinį, mes imame reaguoti taip, lyg pas mus būtų koks ribinis sutrikimas. Tiesą sakant, ribinis sutrikimas nuo įprastų atvejų tuo ir skiriasi, kad įprastose situacijose žmonės pereina į stiprias emocijas - į tokias, nuo kurių aptemsta protas. Tokio stiprumo emocijos yra labai svarbios, nes jos neretai ir baugina, ir priverčia elgtis kaip nors, kaip gal ir nenorėtume elgtis. Žodžiu, tai realiai stiprios emocijos. Užribinės emocijos - tokios, kur įprastas suvokimas dingsta išvis, o emocinės reakcijos pasiekia fiziologinį lygmenį. Stiprios, specifinės fiziologinės reakcijos yra labai būdingas tokių emocijų požymis - pvz., dėl tokio lygmens baimės žmonės apsišlapina (jei tik yra kuo šlapintis), dėl tokio lygmens pykčio žmonės nustoja jausti skausmą, dėl tokio lygmens pasibjaurėjimo - apsivemia ir t.t.. Kiekviena tokio stiprumo emocija turi savitą, specifinį fiziologinių reakcijų rinkinį. Tai tokio stiprumo emocijos, kur joks racionalumas ne tai kad neveikia, bet išvis jo nėra. Žmogus ima reaguoti taip, kaip reaguotų gyvūnas, susidūręs su kraštutinai stipriais dirgikliais.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Emocijų Pažinimas ir Valdymas
Visos šios emocijos yra normali organizmo reakcija į ligą. Tačiau mes visi skirtingai reaguojame į stresines situacijas ir visai įprasta, jeigu pradedame neigti ar ignoruoti ligą bei su ja susijusius gyvenimo pokyčius. Bet kuriuo atveju nėra teisingos reakcijos į diagnozę ir visos jaučiamos emocijos yra normali organizmo reakcija. Svarbu, ar emocijos trukdo man pačiam ir aplinkiniams, ar ne. Jei negalime galvoti apie nieką kitą, kaip tik kokią nors savo baimę, nuolat nerimaujame, nesuvaldome pykčio, beprotiškai džiūgaujame arba apskritai nesuprantame, ką jaučiame, - galbūt tuomet išties verta susimąstyti, ar emocionalumas nevirto liguista būsena. Nekontroliuojamos emocijos tai tarsi proto aptemimas, kuris gali neigiamai veikti gyvenimo kokybę. Blogiausia, kad tokios emocijos gadina santykius, kurie mums yra svarbūs.
Pirmoji emocijų pažinimo ir atpažinimo mokykla - šeima. Tėvų gebėjimas pastebėti, atpažinti ir įvardinti vaiko emocines būsenas padeda vaikui suprasti save ir aplinką, turi įtakos jo raidai - padeda formuotis smegenų struktūrų jungtims, kurios kontroliuoja kognityvinius procesus (mąstymą, suvokimą, atmintį), taip pat turi įtakos vaiko fiziniam vystymuisi. Palankiai vaiko raidai yra būtina, kad tėvai nuo mažų dienų stengtųsi suprasti savo vaiko emocinių reakcijų priežastis bei mokėtų tinkamai į jas reaguoti - pripažindami ir įvardindami vaikui kylančius jausmus bei paaiškindami, kas šiuos jausmus sukėlė: “Atrodai nusiminęs, gal norėtum man daugiau papasakoti, kas atsitiko?”, “Matau, kad tu pyksti, nes šiandien nepavyko mums išeiti į lauką”, “Taip, suprantu, man irgi būtų pikta”. Augdamas vaikas jausmų ir emocijų atpažinimo, jų raiškos mokosi mokykloje, bendraamžių būryje. Šis mokymasis tęsiasi ir suaugus.
Vidinei žmogaus raidai taip pat reikalingas sąmoningumas ir savistaba. Kiekvienas, norintis labiau suprasti ir pažinti save, turi atkreipti dėmesį į savo jausmus, kasdien savęs paklausti: Kaip aš šiandien jaučiuosi? Koks elgesys ar aplinkos veiksnys šį jausmą sužadino? Koks praeities išgyvenimas ar įvykis susijęs? bei pastebėti savo kūno reakciją: Gal aš įsitempęs? Gal padažnėjo kvėpavimas? Gal pila prakaitas? Gal širdis neramiai plaka?
Kita svarbi emocinės kompetencijos dalis yra jausmų ir emocijų išraiška. Ji gali būti nebrandi, kai savo jausmus išreiškiame destruktyviu, netinkamu būdu, bei brandi, kai reaguojame apgalvotai bei pritaikydami socialinius įgūdžius. Dažniausiai daugumą sunkumų aplinkoje sukelia destruktyvi jausmų išraiška, kuri būna labiau pastebima, tokia, kaip fizinis smurtas, patyčios, šaukimas, kaltinimai. Verta pastebėti, kad prie žalingos išraiškos priskiriamas ir jausmų užgniaužimas.
O kaip tinkamai išreikšti jausmus ir emocijas? Kaip tai atlikti? Atpažinkite, koks jausmas Jums kilo bei koks konkretus aplinkos veiksnys ar elgesys jį sukėlė. Pavyzdžiui, ar Jums neramu, nes laukia sunkus pokalbis? O gal pikta ir liūdna, nes sutuoktinis pasakė skaudžius žodžius? Gal bijote susirgti? Pastebėkite savo kūno reakcijas. Pavyzdžiui: Gal įsitempėte? Gal širdis plaka tankiau? Pakito kvėpavimas? Išpylė prakaitas? Jei kyla stipri emocija - kiek nusiraminkite. Atraskite sau malonius ir jums priimtinus nusiraminimo būdus.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Emocijų Scenarijai
Paulas Ekmanas - psichologas, emocijas tyrinėjantis daugiau nei 50 metų, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike. Skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos. Dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant - apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą (pavyzdžiui, kalbu su piktu kolega - supykstu pats - ginčijuosi). Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Jei imčiau sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvokčiau, kad esu pavargęs, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mane. Jei analizuočiau dar giliau, galėčiau pajusti momentą, kai pyktis mane apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai. Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų:
- Pyktis: Pykčio skalėje yra įvairaus intensyvumo pykčio: nuo lengvo ar stipraus susierzinimo iki įsiūčio. Pyktį lengva sukelti net kūdikiams, pavyzdžiui, suimant tvirtai už rankos ir neleidžiant atlikti tam tikro veiksmo. Scenarijus aiškus: kitas asmuo neleidžia man įvykdyti mano ketinimų. Pagrindinė pykčio žinutė - „traukis man iš kelio“.
- Liūdesys: Liūdesys yra atsakas į svarbią netektį. Jis padeda mums šiek tiek atsitraukti ir parodyti kitiems, kad mums reikalinga parama. Liūdesio scenarijus apima du esminius dalykus: nusivylimą ir beviltiškumą. Visos liūdesio situacijos susijusios su netekties jausmu.
- Baimė: Baimė skirta apsaugoti mus nuo galimų pavojų. Ji apima spektrą nuo nerimo ar susirūpinimo iki didelio, viską užvaldančio siaubo. Baimės scenarijuje svarbiausi yra nerimas ir siaubas. Tačiau po tuo slypi kur kas daugiau - kiekviena baimė yra susijusi su skausmo - tiek fizinio, tiek psichologinio - tikimybe.
- Pasibjaurėjimas: Pasibjaurėjimas yra mūsų reakcija į tai, kas gali būti nuodinga, toksiška tiek fiziškai, tiek ir socialine prasme. Pasibjaurėjimo scenarijuje visuomet yra du „veikėjai“ - nepatinka ir šlykštu. Visos pasibjaurėjimo būsenos susijusios su toksiškumu, nuodingumu. Pagrindinė pasibjaurėjimo žinutė - „dink iš čia“.
- Džiaugsmas: Džiaugsmas susijęs su maloniais jausmais, kurie kyla tiek naujose, tiek pažįstamose situacijose. Pagrindiniai džiaugsmo scenarijaus elementai - taika ir ekstazė. Džiaugsmo žinutė yra „tai nuostabu!“.
Teigiamos ir Neigiamos Emocijos: Būtinybė ir Ugdymas
Nėra gerų ir blogų emocijų, visos yra žmogui naudingos ir būtinos. Tačiau, galima sakyti, kad jaučiame teigiamus ir neigiamus jausmus. Visgi išvengti vadinamųjų neigiamų emocijų - neįmanoma, ir nereikia. Nes jos mums padeda. Pavyzdžiui, baimė perspėja apie galimą pavojų, moko mus atsargumo.
Visos teigiamos emocijos - džiaugsmas, pasitenkinimas, entuziazmas ar meilė, pasak L. „Teigiamos emocijos leidžia pasiekti vadinamąją atpalaiduoto budrumo būseną, kurioje būdami galime pasiekti neįtikėtinų dalykų. Atsipalaidavęs, ramus ir gerai nusiteikęs žmogus per tą patį laiką padaro daugiau, užsibrėžtų tikslų pasiekia greičiau, o jo efektyvumas padidėja net kelis kartus. Tai suteikia žmogui dar daugiau teigiamų emocijų bei didina pasitikėjimą savimi“, - sako L.
Štai keletas būdų, kaip ugdyti teigiamas emocijas:
- Sąmoningumas: Aukštos savimonės žmonės, visų pirma, sugeba savo emocijas atpažinti ir jas įvardinti.
- Teigiamų emocijų skatinimas: Vaikai pirmiausiai stebi suaugusiuosius ir mokosi iš jų.
- Dėkingumas: Pradėkite dėkoti ne tik apžvelgdami gerus nutikusius dalykus prieš miegą, bet rašykite dėkingumo dienoraštį.
- Mėgstamų dalykų sąrašas: Susidaryti džiaugsmą jums keliančių dalykų sąrašą.
- Pozityvūs žodžiai: Išdrįskim pasakyti, kokius šiltus jausmus jaučiam.
- Trumpa dienos apžvalga ir padėka prieš miegą: Mintyse apžvelgti gražiausius dienos momentus ir už juos padėkoti.
- Atsipalaidavimas: Kūno skenavimas yra labai naudinga ir efektyvi meditacija.
Emocijos ir Psichikos Sveikata
Emocijos yra labai svarbi kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, ir skirtingi žmonės emocijas jaučia skirtingai. Emocijos ne tik daro įtaką žmonių veiksmams, mąstymui ir jausmams, bet ir fizinei bei psichikos sveikatai. Siekdami pagerinti visuomenės psichikos sveikatą, įvairios organizacijos organizuoja paskaitas ir seminarus, kuriuose nagrinėjami įvairūs psichologiniai aspektai.
Svarbūs ir sudėtingi gyvenimo įvykiai - artimojo mirtis, ligos, santykių problemos, persikėlimas į kitą gyvenamąją vietą ir kt. - kelia stresą. IS diagnozę visada lydi stiprus emocinis sukrėtimas. Tokia žinia priimama kaip didžiulis likimo smūgis, kurį patyrus sunku atsitiesti, susivokti staiga pasikeitusiame pasaulyje. Sumaištis, jausmų chaosas, daugybė „kodėl?“, „kas kaltas?“, „kas bus toliau?“, „ar tai praeis?“ bei instinktyvus nenoras patikėti tuo, kas įvyko. Tokius ar panašius jausmus išgyvena beveik kiekvienas, išgirdęs išsėtinės sklerozės diagnozę.