Įvadas
Žmogaus valia ir priklausomybė - tai du poliai, tarp kurių svyruoja daugelio žmonių gyvenimai. Priklausomybė, dažnai klaidingai suprantama kaip valios trūkumas, iš tiesų yra sudėtinga neurobiologinė liga, kurios priežastys slypi giliau nei paprastas įprotis ar nuodėmė. Šiame straipsnyje nagrinėsime priklausomybės priežastis, mechanizmus ir gydymo būdus, siekdami suprasti, kaip žmogaus valia ir tikslai gali padėti įveikti priklausomybę.
Priklausomybės atsiradimo priežastys ir mechanizmai
Priklausomybės dažniausiai atsiranda kaip reakcija į traumas, ilgalaikius nemalonius išgyvenimus ar sudėtingas situacijas. Organizmui reaguojant į stresą, suaktyvėja „kovok arba apmirk“ reakcijos, raumenys įsitempia, nervai pulsuoja, kvėpavimas padažnėja, arba žmogus tarsi apmiršta, nustoja reaguoti į aplinką, nustoja jausti.
Kai organizmas pats nebesusitvarko su stresu, nuo jo ginamasi alkoholiu ar kitomis medžiagomis. Po pirmos taurės atslūgsta įtampa, apima ramybė ir ilgai lauktas atsipalaidavimas. Per ilgesnį laiką smegenys pripranta prie papildomo stimuliavimo ir nustoja savo jėgomis priešintis stresui. Taip atsiranda biologinis poreikis, nepriklausantis nuo žmogaus valios - priklausomam žmogui trūksta alkoholio ar kitos medžiagos taip, kaip kitam trūksta oro.
Viena iš primityviausių prielaidų, susijusių su alkoholizmu - žmonės geria, nes neturi valios. Priklausomybės dažniausiai atsiranda kaip reakcija į traumas, ilgalaikius nemalonius išgyvenimus, sudėtingas situacijas, kai organizmui reaguojant į stresą, vyksta taip vadinamos „Kovok arba apmirk“ reakcijos, raumenys įsitempia, nervai pulsuoja, kvėpavimas padažnėja, arba, atvirkščiai, žmogus tarsi apmiršta, nustoja reaguoti į aplinką, nustoja jausti.
Kai organizmas pats nebesusitvarko su stresu, nuo streso ginamasi alkoholiu - po pirmos taurės, atslūgsta įtampa, apima ramybė, ateina ilgai lauktas atsipalaidavimas. Per ilgesnį laiką, smegenys pripranta prie papildomo stimuliavimo alkoholiu ir nustoja savo jėgomis priešintis stresui. Taip atsiranda biologinis, nuo žmogaus valios nepriklausantis poreikis - priklausomam žmogui trūksta alkoholio taip, kaip kitam, pvz., trūksta oro.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Valia ir tikslas - sveikimo pagrindas
Pasiryžusiam gydytis, besigydančiam ar užbaigusiam gydymo ciklą žmogui svarbiausia ne valia, o tikslas - mėgstama veikla, mylimas žmogus ar kažkas kita, kas padeda jaustis mylimam ir reikalingam. Tai skatina oksitocino, laimės hormono, išsiskyrimą ir padeda kovoti su nepasitenkinimu, nerimu bei stresu. Kiekvienas atkrytis - tai grįžimas į siaubo, baimės ir nereikalingumo būseną, tai valią paralyžuojantis kortizolio antplūdis, tai bejėgiškumas ir liūdesys. Svarbiausia, kad žmogus turėtų kažką, kas teikia pasitenkinimą ir motyvuoja negerti.
Jei norite pats atsikratyti priklausomybės ar padėti artimam žmogui, atsiminkite - smegenų biochemines reakcijas labiausiai paveikia ne valia, o tikslas, kuris gali būti pasitenkinimo šaltiniu ir kuris motyvuoja žmogų nebegerti. Kaip veikia šie procesai ir kokios pačios netikėčiausios priežastys, dėl kurių žmogus meta gerti, pasakoja psichoterapijos centro „Sielos veidrodis“ steigėjas, psichoterapeutas Sergejus Gorškovas.
Kaip jau kalbėjom anksčiau, potraukis yra biologinio pobūdžio ir nuo žmogaus valios labai menkai priklauso. Tas komponentas yra tikslas, t.y. mėgstama veikla, mylimas žmogus, ar kažkas kita, kas padeda žmogui jaustis mylimam ir reikalingam, tai, kas skatina oksitocino, laimės hormono išsikyrimą ir kas padeda kovoti su nepasitenkinimo, nerimo jausmu ir su stresu.
Kiekvienas geriančiojo atkrytis - tai atkrytis atgal į siaubo, baimės, nereikalingumo būseną, tai valią paralyžuojantis kortizolio antplūdis, tai bejėgiškumas ir liūdesys. Šioje situacijoje svarbiausia yra ne valia, ne tušti pažadai, lydimi kaltės ir sąžinės graužaties - šioje svarbiausia, kad žmogus turėtų kažką, kas teikia pasitenkinimą ir kas motyvuoja jį negerti.
Tikslai, motyvuojantys sveikti
Dažniausiai žmonės kreipiasi į priklausomybių specialistus norėdami susigrąžinti šeimą, prarastus mylimuosius, atkurti ir toliau plėtoti verslą, tęsti karjerą, grįžti į socialinį gyvenimą ar toliau užsiimti savo hobiu - kelionėmis, sportu, muzika ar panašiai. Vienas dramatiškiausių motyvų - noras atgauti prarastas tėvystės ar motinystės teises ir susigrąžinti savo vaikus.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Tačiau ką daryti, jei nė vienas iš šių dalykų jūsų ar jums artimo žmogaus jau nebemotyvuoja? Santykiai nutrūkę, vaikai užaugę, profesinis gyvenimas baigtas…? Ar tai reiškia, kad nėra vilties? Psichoterapeuto Sergejaus Gorškovo teigimu, labiausiai jaudinantis ir labiausiai neįprastas atvejis jo karjeroje buvo tas, kai žmogus metė gerti … dėl savo šuns. Vyresnio amžiaus vyras, turintis neįgalumą, nedirbo, draugų ir artimųjų neturėjo, gyveno vienas ir vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas buvo … jo šuo.
Kartais, apimtas liūdesio, vyras bandydavo slopindavo savo skausmą alkoholiu, o dėl to kentėdavo šuo - jam tekdavo apsieiti be kasdieninių pasivaikščiojimų, o kartais netgi iškęsti ne patį švelniausią šeimininko elgesį. Taigi, žmogus kreipėsi į specialistą, nes matė, kaip dėl jo priklausomybės kenčia … šuo. Tokiu būdu, šuo radikaliai pakeitė savo šeimininko gyvenimą ir padėjo jam išlipti iš duobės.
Dažniausiai žmonės kreipiasi į priklausomybių specialistus dėl paprastų dalykų - nori susigrąžinti šeimą, prarastus mylimuosius, atkurti ir toliau plėtoti verslą, tęsti karjerą, grįžti į socialinį gyvenimą, ar toliau užsiimti savo hobiu - kelionėmis, sportu, muzika ar panašiai. Vienas dramatiškiausių motyvų - noras atgauti prarastas tėvystės ar motinystės teises ir susigrąžinti savo vaikus.
Psichoterapeuto Sergejaus Gorškovo teigimu, labiausiai jaudinantis ir labiausiai neįprastas atvejis jo karjeroje buvo tas, kai žmogus metė gerti … dėl savo šuns. Vyresnio amžiaus vyras, turintis neįgalumą, nedirbo, draugų ir artimųjų neturėjo, gyveno vienas ir vienintelis jo gyvenimo džiaugsmas buvo … jo šuo. Kartais, apimtas liūdesio, vyras bandydavo slopindavo savo skausmą alkoholiu, o dėl to kentėdavo šuo - jam tekdavo apsieiti be kasdieninių pasivaikščiojimų, o kartais netgi iškęsti ne patį švelniausią šeimininko elgesį. Taigi, žmogus kreipėsi į specialistą, nes matė, kaip dėl jo priklausomybės kenčia … šuo.
Pirmas laiptelis į naują gyvenimą
Jei jūs pats ar jūsų artimas žmogus planuoja mesti gerti, išgydyti priklausomybę - vienas svarbiausių dalykų, kuris sutvirtina jo pasiryžimą, yra tikslas, tai, kas žmogų motyvuoja, kas jam brangu, kas jam teikia pasitenkinimą, kas leidžia jam patirti teigiamas emocijas, būnant blaiviam. Tai gali būti bet kas - laikini pasimatymai su vaikais, sporto treniruotės ar tiesiog … pasivaikščiojimas su šunimi.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Dažnai pirmasis laiptelis yra didesnių laiptų dalis. Įveikus pirmąją pakopą, atsiranda daugiau galimybių, perspektyvų ir tikslų. Vyro, kuris metė gerti dėl savo šuns, istorija yra iškalbinga ir gali būti chrestomatiniu sėkmės etalonu - kai liovėsi gerti, pasivaikščiojimo su šunimi metu susipažino su moterimi, kuri tapo jo partnere ir jo drauge, jie apsigyveno kartu, atsirado bendrų hobi, bendrų veiklų, draugų ir papildomų pajamų.
Nereiškia, kad visos istorijos yra tokios. Net ir tuo atveju, jei jūsų istorija nebus tokia sėkminga, stovėti ant to pirmojo laiptelio visuomet yra geriau, nei būti dugne. Kaip sako psichoterapeutas Sergejus Gorškovas - „Visų, kurie kreipėsi į mane ir nusprendė gydytis nuo alkoholizmo, gyvenimas vienaip ar kitaip pagerėjo, visų. Nebuvo nei vieno, kuris ateitų arba paskambintų, ir sakytų - Sergejau, be reikalo kodavausi, viskas tik blogiau pasidarė,- nei karto nebuvo taip. “
Jei jūs pats ar jūsų artimas žmogus planuoja mesti gerti, išgydyti priklausomybę - vienas svarbiausių dalykų, kuris sutvirtina jo pasiryžimą, yra tikslas, tai, kas žmogų motyvuoja, kas jam brangu, kas jam teikia pasitenkinimą, kas leidžia jam patirti teigiamas emocijas, būnant blaiviam. Tai gali būti bet kas - laikini pasimatymai su vaikais, sporto treniruotės, ar tiesiog … pasivaikščiojimas su šunimi.
Įveikus pirmąją pakopą, atsiranda daugiau galimybių, perspektyvų ir tikslų. Vyro, kuris metė gerti dėl savo šuns, istorija yra iškalbinga ir gali būti chrestomatiniu sėkmės etalonu - kai liovėsi gerti, pasivaikščiojimo su šunimi metu susipažino su moterimi, kuri tapo jo partnere ir jo drauge, jie apsigyveno kartu, atsirado bendrų hobi, bendrų veiklų, draugų ir papildomų pajamų.
Kaip sako psichoterapeutas Sergejus Gorškovas - „Visų, kurie kreipėsi į mane ir nusprendė gydytis nuo alkoholizmo, gyvenimas vienaip ar kitaip pagerėjo, visų. Nebuvo nei vieno, kuris ateitų arba paskambintų, ir sakytų - Sergejau, be reikalo kodavausi, viskas tik blogiau pasidarė,- nei karto nebuvo taip. “
Priklausomybė kaip namuose apgyvendintas laukinis gyvūnas
Daugelis žmonių savo proto namuose pradeda auginti mažą meškiuką. Kai kurie tą pradeda daryti, nes visi augina tokį mielą gyvūnėlį, tokios tradicijos. Galbūt matė, kaip tokius gyvūnėlius augina jų tėvai ir tą priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Kiti dėl pramogos, smalsumo, noro patirti ką nors naujo. Dar kiti - nes jaučiasi liūdni, nerimastingi ir vieniši savo proto namuose.
Bet auga šie meškiukai skirtingu greičiu. Vienų jie taip ir lieka pakankamai nedideli ir sutramdomi. Kiti užsiaugina pusę tonos sveriančias meškas, kurios užima didžiąją dalį proto būsto, reikalauja daug išteklių, kad būtų išmaitintos. Aišku, ne visų šeimininkų augintiniai pasiekia grėsmę keliantį dydį, kaip ir ne visi žmonės, paragavę vienos ar kitos medžiagos, tampa nuo jos priklausomi.
Kodėl šios meškos auga nevienodu greičiu? Vienos priežasties tam nėra. Kažkiek tai priklauso nuo gyvūno rūšies. Kiškutis neužaugs toks didelis, kaip meška. Lygiai taip pat gerokai mažiau kompiuterinių žaidimų žaidėjų išvystys priklausomybę, palyginus, tarkim, su tabako vartotojais. Priklausomybės atsiradimui taip pat įtakos turi ir genai. Tačiau labai svarbios yra ir augimo sąlygos, aplinka. Pavyzdžiui, kuo jaunesnis naujojo gyvūnėlio šeimininkas, tuo daugiau problemų galime tikėtis ateityje.
Be to, pavojingi gyvūnėliai, augantys proto namuose, labai mėgsta mūsų kančią, diskomfortą ir nuobodulį, kurie atsiranda dėl įvairiausių priežasčių. Jie labai mėgsta nuo kančios mus prablaškyti, nuraminti. Jie trumpam palaiko mūsų draugiją, atpalaiduoja, leidžia mums jaustis drąsesniems, leidžia atsitraukti nuo problemų, bet su viena sąlyga - jei juos maitinsime. O maitinti pradedame dažnai. Kai liūdna. Kai trūksta drąsos bendraujant su kitais. Kai norime pakeisti savo būseną. Kai norisi atsipalaiduoti. Kai norisi prisiminti, kaip smagu maitinti mūsų mažąjį padarėlį. Tik tas mažas mielas gyvūnėlis kartais ima pūstis ir užimti vis daugiau ir daugiau proto būsto, iki kol jis tampa problema pats savaime.
Laikui bėgant pastebime, kad meškos maitinimas tampa pagrindiniu šeimininko hobiu. Jam sunku džiaugtis kitomis veiklomis, išskyrus savo augintinio priežiūra. Kaip ir individui, kuris ilgiau vartoja ar įsitraukia į kokį nors elgesį, sunkiau džiaugtis kažkuo kitu. Be to, nebeužtenka duoti meškai vieno mažo mėsos gabalėlio. Nei meškai, nei šeimininkui tokie maži kiekiai nebeteikia džiaugsmo. Reikia vis didesnių kiekių ir vis įmantresnių patiekalų. Ilgainiui jau net ir džiaugsmo daug nelieka gyvenant su meška. Pradedame ją maitinti iš įpročio, ne dėl to, kad iš tikrųjų reikėtų.
Jei kas nors mums sukliudo, žiūrėk, jau atsiranda ir irzlumas, nekantrumas kažkoks, mintys pradeda suktis tik apie vieną - grįžti namo ir pamaitinti savo vargšę išbadėjusią meškutę! Didžiųjų meškų savininkai dažnai pamiršta, kad jų augintinis - jau nebe mažas mielas pūkuotukas. Paprastai jie paskutiniai tą suvokia, aplinkiniai tą pastebi greičiau. Jie pyksta, kai kiti gali vedžioti savo augintinius, o jų augintis vedžioja juos pačius. Jie ieško, kam suversti kaltę už augintinio šunybes. Slepia savo augintinį ir jo išmatavimus. Specialistai mėgsta tą vadinti „neigimu“.
Visgi kartais žmogus pats supranta, kad jo augintinio apimtys tapo problema. Kartais tai įvyksta pasiekus vadinamąjį „dugną“. Kartais tai įvyksta, kai žmogus išgirsta artimųjų, draugų ar specialistų konfrontacijas, tačiau tai tikrai ne visados suveikia ir nėra vienintelis kelias į sveikimą. Norisi pabrėžti, kad visi norime jaustis autonomiški ir bandome priešintis, kai kas nors mus spaudžia, kontroliuoja ar bando įtikinti, kad kažką darome blogai.
Deja, stebuklingos formulės, kaip pasiekti tokį „nušvitimą“, nėra. Nėra lengva prisiimti atsakomybę už gyvenime kylančias problemas. O būna ir atvejų, kuomet žmogus įsisąmonina, kas su juo vyksta, tačiau vis tiek sutinka mokėti didelę kainą už savo augintinį ir nieko neketina keisti. Taip paprasčiausiai patogiau, kartais ir smagiau.
Didžioji dalis žmonių, kurie yra priklausomi nuo kokios nors medžiagos ar elgesio, prisitaiko gyvenime ir niekuomet nesikreipia pagalbos. Būna, kad kai kuriems šeimininkams pavyksta susilaikyti nuo augintinio maitinimo ir anas išeina pats.
Reikėtų turėti omenyje, kuo stipresnė, kuo ilgiau užleista priklausomybė, tuo mažesnė tikimybė, kad žmogus susitvarkys su ja pats vienas. Kitaip tariant, kartais meška tampa per didelė ir per stora, kad ją paprasčiausiai išvarytume iš savo proto namų. Laimei, jei pavyksta jos nemaitinti ir kitaip pasirūpinti savo vidiniais poreikiais, ana pati sulys ir išeis. Tai nėra lengva, tai nėra greita. Žmogus turėtų išmokti reguliuoti savo emocijas alternatyviais būdais, rasti prasmingos veiklos užimtumui, keisti bendravimo ratą, išmokti palaikyti balansą tarp darbo ir poilsio, save stebėti, siekti kitų pokyčių, reikalingų pilnaverčiam gyvenimui. Tai reikalauja nemažai kantrybės ir darbo su savimi.
Be to, su stambia meška lengviau tvarkytis, kai esi ne vienas. Pasveikimas principu „aš pats“ yra labai retas. Sunkiasvorė meška nesėdės ramiai, jei neduosime jai valgyti - ji triukšmaus, niurzgės ir gailiomis akytėmis spoksos į šeimininką. Lygiai taip pat sunkėjant priklausomybei smegenyse įvyksta procesai, kuomet žmogus tikrai praranda valingą elgesio kontrolę. Jis nebegali sukontroliuoti savo vartojimo vien savo valia.
Taigi, norint išgyvendinti peraugusį augintinį reikės kantrybės, budrumo ir pasiryžimo. Nemaitinama meška sulys ir išeis ieškoti maisto kitur. Tačiau net ir išėjusi meška kartais sugrįš apsidairyti, ar jai nėra maisto senuose namuose. Jai čia buvo gerai ir ji to niekuomet nepamirš. Lygiai taip pat smegenys nepamiršta, ką reiškia psichoaktyvios medžiagos ar kompulsyvaus elgesio poveikis. Priklausomybė yra chroniška sutrikusių smegenų būklė.
Taigi, atkrytis yra būdinga ir netgi natūrali priklausomybės stadija. Individai, pradėję gydytis nuo diabeto, astmos, kraujo spaudimo, atkrenta vidutiniškai panašiu dažnumu, kaip ir turintys priklausomybę. Tik šioms ligoms mes nepriskiriam tokios stigmos, kaip priklausomybėms. Tai jokiu būdu nereiškia, kad atkritusieji yra beviltiški.
Net jei žmogus lieka vienas savo proto namuose, pagrindinė problema, dėl ko jis ir prisirišo prie meškos, dar nėra niekur dingusi. Gyvenimas vienam šiuose proto namuose atrodys tuščias, nuobodus, liūdnas ar net nepakeliamas, jei žmogus nesusikurs gyvenimo, kurį verta gyventi be „papildų“. Jei neatsiras tikros prasmės, jei neatsiras tikros meilės, ryšių, bendruomenės ar paprasčiausiai įdomios veiklos.
Priklausomybių draudimas - ar tai išeitis?
Jeigu tos meškos pridaro tiek bėdų, gal jas uždrauskime, sugriežtinkime bausmes, nebebėgs žmonės nuo problemų egzotiškų augintinių pagalba? Pasaulinė praktika rodo, kad tai paprastai nėra efektyvu visuomenės gerovės, sveikatos ir nusikalstamumo prasme. Nebeveikia egzotiškų augintinių parduotuvės - bus vietinis brakonierius, dar ir rodantis špygą mokesčiams ir valstybei. Uždrausta konkreti meškų rūšis - galima išvesti naują, kuri nebūtinai bus adekvatesnio būdo nei uždraustoji.
Ir net jeigu iš tikrųjų pavyks apriboti visiškai meškas, visados į namus galima parsinešti smauglį, ryklį ar raganosį. Arba kelis iš karto, taip irgi būna dažnai. Juk vidinė tuštuma niekur staiga nedings, norėsis kažkuo ją užpildyti. Taip ir žmonės darosi priklausomi ne nuo pačios psichoaktyviosios medžiagos arba elgesio, bet nuo medžiagų, kurias išskiria mūsų pačių smegenys tuomet, kada yra veikiamos jų. Jie darosi priklausomi nuo pakeistos būsenos, kuri leidžia jiems pabėgti nuo skausmo, tuštumos, vienišumo, diskomforto.
Ar galima tapti priklausomu nuo bet ko?
Plačiąja prasme, jei kalbame apie vartojimą, nepaisant žalingų pasekmių bei sunkumą kontroliuoti vartojimą - taip. Žinoma, tada kyla grėsmė įprasti bet kokią aistringai atliekamą veiklą vadinti priklausomybe. Tačiau atskirti paprastą aistrą tam tikram elgesiui nuo priklausomybės visai gerai padeda Gabor Mate išskiriami kriterijai. Pavyzdžiui, jei įsitraukęs į elgesį jaučiuosi laimingas, laisvas, pilnai įgyvendinantis savo vertybes ir poreikius - galbūt tai aistra.
Ar aš esu priklausomas?
Tai mėgstamas artimųjų, bet labai nemėgstamas pačių priklausomųjų klausimas. „Aš gi ne kiekvieną dieną geriu, aš nepriklausomas“, „Aš tik per šventes / kaimynas geria daugiau / galiu bet kada sustoti“ ir t.t. Žmonės įsivaizduoja, kad čia kaip su nėštumu - arba esi nėščias, arba ne. Iš tiesų nėra labai aiškios ribos, kur jau yra priklausomybė, o kur jos dar nėra. Tai panašiau į intervalą. Gali būti šiek tiek priklausomas, gali būti sunkiai priklausomas. Vieno žmogaus priklausomybė gali skirtis nuo kito žmogaus priklausomybės.
Taigi, stereotipinis priklausomas individas, praradęs šeimą, būstą, orumą ir sveikatą greičiausiai atitiktų sunkios priklausomybės kriterijus, bet tai nereiškia, kad likusiems saugu leisti savo lengvoms priklausomybėms vešėti iki tokių pasekmių. Negydomos priklausomybės dažnai virsta vienpusio eismo keliu, kuriame, nesustabdžius vartojimo, simptomai tik sunkėja. Visgi, mano manymu, pati etiketė neturi didelės reikšmės. Net jei tai nebus priklausomybė, o kol kas „tik“ žalingas ar rizikingas vartojimas, medalio kabintis neskubėčiau. Diagnozes ir etiketes palikime gydytojams. Svarbesni yra klausimai - ar visų pirma aš, antra - mano šeima, būsime laimingi, jeigu toliau tęsis tai, kas tęsiasi? Kaip atrodys mano gyvenimas po trijų metų, jei toliau elgsiuosi taip, kaip elgiuosi? O kaip gali atrodyti, jei kažką keisiu?
tags: #zmogaus #valia #ir #priklausomybe