Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorija siūlo unikalų požiūrį į vaikų elgesio problemų supratimą. Ši teorija, pabrėžianti socialinius ir psichologinius veiksnius, teigia, kad vaiko elgesys yra motyvuotas siekio kompensuoti menkavertiškumo jausmą ir siekti pranašumo. Šiame straipsnyje bus išnagrinėtos pagrindinės Adlerio teorijos sąvokos, susijusios su vaikų elgesio problemomis: menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekis, gyvenimo stilius ir socialinis interesas, taip pat aptariama gimimo eiliškumo įtaka vaiko raidai.
Menkavertiškumo jausmas: varomoji jėga
Adleris teigė, kad menkavertiškumo jausmas yra universalus žmogaus patyrimas, kuris prasideda kūdikystėje. Kūdikiai, būdami maži, bejėgiai ir priklausomi nuo suaugusiųjų, suvokia savo santykinį silpnumą. Šis suvokimas sukelia menkavertiškumo jausmą, kuris, pasak Adlerio, yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Menkavertiškumo jausmas nėra silpnumo ar nenormalumo požymis, bet veikiau motyvacijos šaltinis augti, siekti ir progresuoti.
Visas judėjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus. Todėl jie yra naudingi - nes motyvuoja mus spręsti prisitaikymo ir augimo problemas. Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleksą. Jis sąlygoja nesugebėjimą spręsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis.
Adleris taip pat atkreipė dėmesį į organų menkavertiškumą, kuris gali paveikti asmenybės vystymąsi. Silpni ar ligoti kūno organai gali paskatinti vaiką sutelkti dėmesį į savo silpnumą ir stengtis kompensuoti defektą. Pavyzdžiui, fiziškai silpnas vaikas gali tapti geru atletu.
Kita vertus, gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleksą. Sugadintas vaikas, kuris namie visada yra dėmesio centre ir kurio kiekvienas noras yra patenkinamas, gali pradėti manyti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus ir kad kiti visada turi jam nusileisti. Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebėra visų dėmesio centre, sukelia jam stiprų šoką, su kuriuo vaikas nėra pasiruošęs susitvarkyti. Vaikas, kuriuo nesirūpinama (neglected child), yra tas, kurio nenorima ir kuris yra atstumtas. Vaikystėje jam trūksta meilės ir saugumo dėl tėvų abejingumo ar net priešiškumo.
Taip pat skaitykite: Alfredo Adlerio psichologija
Žmogus gali net per stipriai bandyti kompensuoti menkavertiškumo jausmą, ir tada gali atsirasti pranašumo (superiority) kompleksas. Tada žmogus perdėtai vertina savo sugebėjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikės to įrodinėti aplinkiniams savo pasiekimais.
Pranašumo siekimas: kelias į tobulėjimą
Adleris teigė, kad menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti pranašumo. Tačiau pranašumas čia suprantamas ne kaip dominavimas ar arogancija, bet kaip tobulumo siekimas. Tai yra įgimtas noras įveikti sunkumus, plėstis ir judėti link išbaigtumo. Viskas, ką mes darome, yra nukreipta į tobulumo siekimą, kuris mus motyvuoja visada.
Adleris rėmėsi Darvino evoliucijos idėja, teigdamas, kad visas gyvenimas skirtas individo ir rūšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir įvaldant ją. Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovų prisitaikymą ir visada egzistuoja būtinumas geresniam prisitaikymui - toks procesas negali baigtis.
Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į ateitį. Mes visada esame motyvuojami tikėjimo pasiekti ką nors ateityje - šiuo atveju Adleris yra finalizmo - idėjos, kad mes turime galutinį tikslą, link kurio judame - šalininkas. Tuo pačiu jis teigė, kad tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialūs - t.y., mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Be to tobulumo siekimas greičiau skatina įtampos augimą nei mažina jį, nes judėjimas į priekį reikalauja vis didesnės energijos ir pastangų Be to tobulumo siekis yra būdingas ne tik individui bet ir visuomenei.
Gyvenimo stilius: unikalus kelias į pranašumą
Nors visi žmonės turi vienintelį galutinį tikslą - pranašumo siekimą, tačiau šio tikslo yra siekiama labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrindą padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškumą įgyja tik jam būdingą elgesio būdą. Toks elgesys ir tampa jo gyvenimo stiliumi.
Taip pat skaitykite: Asmenybės visuma
Viskas, ką žmogus daro, yra įtakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka. Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių sąveikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų jis jau būna tvirtai susikristalizavęs ir vėliau jį yra sunku pakeisti. Gyvenimo stilius yra įtakojamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Tačiau nors gyvenimo stilių ir stipriai įtakoja ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus, kuris nėra tik pasyvi vaikystės patyrimo auka.. Šis patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai įtakoti asmenybės, bet greičiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja šią įtaką, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui.
Adleris išskyrė kelis pagrindinius gyvenimo stilius:
- Dominavimo gyvenimo stilius: žmonės linkę į dominavimo ir valdymo poziciją, turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonės linkę siekti savo tikslų nepaisydami kitų žmonių. Piktesni šio tipo žmonės tiesiogiai puola kitus - sadistai, nusikaltėliai, despotai.
- Vengimo stilius: būdingas žmonėms, kurie nebando susidoroti su gyvenimo problemomis.
Visi šie trys tipai nėra pasiruošę susitvarkyti su kasdieninėmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis, ir jų gyvenimo stiliaus susidūrimas su realiu pasauliu gali baigtis neurozėmis ir psichozėmis.
- Socialiai naudingas gyvenimo stilius: būdingas žmonėms, kurie sugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir suderinti su jais savo poreikius.
Socialinis interesas: bendruomenės jausmas
Adleris pabrėžė socialinio intereso svarbą žmogaus gyvenime. Socialinis interesas - tai rūpinimasis kitais žmonėmis ir noras prisidėti prie bendruomenės gerovės. Adleris teigė, kad socialinis interesas yra pagrindinė psichologinės sveikatos sąlyga.
Didžiai svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, kokį mes pasiekiame socialinį prisitaikymą (gyvenimo stiliaus dalis), įtakoja mūsų santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis interesas yra įgimtas. Tačiau kiek jis realizuosis, priklauso nuo vaiko ankstyvojo socialinio patyrimo.
Taip pat skaitykite: Alfredo Adlerio teorija
Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje - šeimoje, gentyje, valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas.
Jau nuo gimimo kūdikis patenka į situaciją, kurioje reikia prisitaikyti prie kitų - iš pradžių su motina, po to su kitais šeimos nariais, vėliau dar su kitais žmonėmis. Kūdikiai negali funkcionuoti izoliuoti, ir todėl turi išvystyti socialinį interesą. Toliau visą gyvenimą jis bendraus su kitais žmonėmis ir visi jo gyvenimo stiliaus aspektai bus įtakoti jo socialinio intereso išsivystymo lygio.
Socialinio intereso vystymuisi yra ypač svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime, vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialinį interesą arba gali iškreipti ir stabdyti jo vystymąsi. Motina turi mokyti vaiką bendradarbiavimo, draugystės ir drąsos. Nes tik tada kai žmogus jaučiasi susijęs su kitais, jis turi drąsos bandyti įveikti gyvenimo problemas. Jei vaikas (ir vėliau suaugęs žmogus) žiūri į kitus su priešiškumu ir nepasitikėjimu, į gyvenimo problemas jis žvelgs taip pat.
Gimimo eiliškumo įtaka: skirtingos perspektyvos
Adleris teigė, kad gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos pačius tėvus ir gyvena tuose pačiuose namuose, jų socialinė aplinka nėra tapati. Su kiekvienu vaiku keičiasi tėvų požiūriai į vaiką, kas kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
- Pirmasis vaikas: Pirmasis vaikas atsiranda ganėtinai palankioje situacijoje - paprastai tėvai yra labai laimingi dėl pirmo vaiko gimimo ir skiria daug dėmesio ir laiko pirmajam kūdikiui. Todėl jis gauna pilną ir nedalomą tėvų dėmesį, todėl naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jėga. Tad pirmasis vaikas gyvena laimingą ir saugų gyvenimą tol, kol nepasirodo antrasis vaikas. Tai jam sukelia šoką. Daugiau nebėra joks pastovaus dėmesio centras, daugiau nebegauna jokios nedalomos meilės ir tėvų rūpesčio, taigi, jis ‘nukarūnuojamas’. Žinoma, jis nepasiduoda be kovos. Jis bando atgauti ankstesnę poziciją, tačiau jo kova pasmerkta nesėkmei iš pat pradžių - niekas nebegrįš į pradinę būseną, kaip jis besistengtų. Tačiau vaikas bando iš visų jėgų ir jo elgesys gali darytis problemiškas - daiktų ir taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Vyriausieji vaikai dažnai yra orientuoti į praeitį, nostalgiški ir pesimistai, žvelgdami į ateitį. Patyrę jėgos poveikį, jie visada yra suinteresuoti ja. Jie gali išnaudoti savo jėgą prieš jaunesniuosius brolius ir seseris, bet tuo pačiu jiems daugiau tenka patirti ir tėvų jėgą nei jaunesniems, nes iš jų daugiau tikimasi. Dėl to pirmagimiai visada pirmiausiai siekia valdžios, yra autoritariški. Be to jie jaučiasi nesaugiai ir yra priešiški kitiems, nes bijo dar kartą prarasti visas pozicijas.
- Antrasis vaikas: Antrasis vaikas niekada nepatiria to dėmesio ir valdžios, kurią patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Tačiau antrasis vaikas nuo pat pradžių auga pirmojo šešėlyje. Jis nėra pats vienas vaikas, bet visada turi vyresnį brolį ar seserį kaip pavyzdį ar iššūkį varžytis su juo. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau nei pirmasis vaikas - jis turi pralenkti pirmąjį. Nepatyręs valdžios antrasis ja taip nesidomi ir yra gerokai optimistiškesnis žvelgdamas į ateitį. Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti. Jei pirmasis vaikas jį lenkia visa kuo, tai antrasis vaikas gali įgyti jausmą, kad jis niekada nepralenks vyresniojo ir tada gali bandyti nustoti augti.
- Jauniausias vaikas: Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su ‘nukarūnavimu’ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos taip, kad jis neišmoksta nieko sau padaryti. Kai jis išauga, dažnai gali pasirodyti bejėgiu ir priklausomu, koks jis buvo vaikystėje.
- Vienintelis vaikas: Tai iš esmės pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jėgos praradimo - bent jau ne vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kada supranta, kad išoriniame gyvenime, už šeimos ribų - pvz.: mokykloje - jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio.
Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių. Vaikas automatiškai neįgyja kokių nors charakterio bruožų tik dėl gimimo eilės.
Praktinis Adlerio teorijos taikymas: žaidimų terapija
Individualiosios psichologijos principai gali būti sėkmingai taikomi praktikoje, siekiant padėti vaikams įveikti emocinius ir elgesio sunkumus. Vienas iš tokių būdų - Adlerietiška žaidimų terapija. Tyrimai rodo, kad ši terapija gali turėti teigiamos įtakos vaikų emocinių bei elgesio problemų pokyčiui.
Žaidimų terapijos metu sumažėjo vaikų dėmesingumo, atsiskyrimo bei agresyvumo problemos. Taip pat nustatyta, kad po žaidimų terapijos vaikai jautėsi drąsesni, kompetentingesni, stipriau išreikštas buvo jų bendrumo jausmas, be to vaikai jautėsi labiau reikšmingais. Nustatyta, jog bendras vaikų psichologinės sveikatos pagerėjimas yra susijęs su žaidimų terapijos trukme.
Žaidimų terapijos užsiėmimai vyksta remiantis A.Adler teoriniais principais: pagarba vaikui, šilti ir draugiški santykiai, vaiko jausmų pripažinimas ir jų atspindėjimas tokiu būdu, kad tai padėtų vaikui suprasti save ir aplinkinį pasaulį, vadovavimo žaidimui nebuvimas, apribojimų, kurie reikalingi susieti žaidimų kambarį su realiu pasauliu, sukūrimas.
Socialinės atskirties paauglių problemos: trauminės patirtys ir mentalizacija
Tyrimai rodo, kad socialinės atskirties paaugliai, kuriems skirtos minimalios priežiūros priemonės (MPP), dažnai patiria įvairias traumas, kurios gali turėti įtakos jų elgesiui. Šiems paaugliams MPP buvo skirtos dėl mokyklos nelankymo, agresyvaus ir konfliktiško elgesio su suaugusiais ir bendraamžiais, negrįžimo namo ar į globos namus sutartu laiku, vagysčių (kartais plėšimų), dėl kurių paaugliai atsiduria policijos akiratyje.
Net 78,6 proc. paauglių, kuriems skirtos MPP, turėjo vienokią ar kitokią trauminę patirtį, kuri dažnai tebesitęsia. Tai dažnai susiję su įvairiais veiksniais jų šeimose: motinos alkoholio vartojimu, kiek rečiau minimas tėvo alkoholio vartojimas galėjo būti susijęs su tuo, jog dažnai tėvo tokiose šeimose iš vis nėra, jis nedalyvauja vaiko auklėjime, yra miręs arba nežinomas, sėdi kalėjime.
Trauma yra pagrindinė kliūtis kurti svarbius santykius, kurie labai anksti suteikia vaikui paramą. Traumą patyrę vaikai negali kurti konstruktyvių santykių su aplinka, nes įgyja iškreiptą vaizdą, kad artimi santykiai yra nuolatinio pavojaus šaltinis, pažeidžiamas jų pasitikėjimas artimiausiais žmonėmis. Reikšminga ir skausminga tokios patirties pasekmė - sužaloto ar paniekinto savęs vaizdas.
Traumą patiriantys vaikai auga nuolatinio trūkumo režimu. Trauma pirmiausia yra kliūtis santykiams su kitais žmonėmis, kurie įprastoje raidoje vaikui sukuria saugų pagrindą tyrinėti, įgyti įgūdžių, suprasti savo ir kitų vidines būsenas, susieti jas elgesiu. Šie gebėjimai būtini įvardinti ir reflektuoti įvairias savo patirtis, taip pat ir traumines, nes jie užtikrina galimybes tas patirtis įveikti jas perdirbant.
Mentalizacija kaip gebėjimas suprasti ir reflektuoti savo ir kitų vidines būsenas bei susieti jas su elgesiu tampa nuo neigiamos patirties apsaugančiu resursu. Šis gebėjimas gali būti sutrikdomas raidos metu dėl įvairių priežasčių, bet viena svarbiausių - nepalanki ir trauminė vaikystės patirtis.
Todėl siekiant efektyvesnės MPP sistemos jau dabar labai svarbu su šiais paaugliais dirbančiųjų žinios apie paauglių elgesio problemų kilmę kaip sąlygojamą daugybės persipynusių veiksnių raidoje, tarp kurių trauminiam patyrimui tenka itin svarbus vaidmuo.
Demokratiškas auklėjimas: pagarba ir atsakomybė
Atsižvelgiant į šiuolaikinės visuomenės pokyčius, įsakymais ir nurodymais paremtas auklėjimas nebeveikia. Vaikai, matydami demokratijos principus įvairiose gyvenimo srityse, tikisi tokio pat bendravimo ir su jais. Remiantis Adlerio tyrimais, kiekvienas vaiko veiksmas turi tam tikrą siekį - jaustis svarbiu ir emociškai susijusiu su šeima ar klase bei būti reikšminga jos dalimi.
Demokratija šeimoje ar mokykloje prasideda nuo pagarbos vienas kitam. Tėvai ar pedagogai privalo ugdyti ne tik vaiko protą, bet ir padėti suprasti emocijas, padėti išmokti jas valdyti. Vaikui nepaprastai reikšminga turėti galimybę spręsti svarbius dalykus. Leiskime vaikams išsakyti savo nuomonę ir tinkamai ją priimkime. Esant galimybei įgyvendinkime vaiko pasiūlymą, taip jis jausis svarbus.
Kiekvienas vaikas turi būti gerbiamas ir suprastas, taip pat ir turėti savo pareigas pagal amžių. Tai padeda jaustis svarbia ir neįkainojama šeimos ar klasės dalimi bei išmoko atlikti paprastus darbus.
Svarbu mokyti vaiką priimti sprendimus ir suvokti jų pasekmes. Leiskime vaikui priimti netinkamus sprendimus ir prisiimti atsakomybę už juos. Suklydus nepulkime kaltinti, gėdinti ar skaudinti vaiko, nes tai paskatins jį meluoti. Mūsų pareiga - būti kartu ir užtikrinti, kad vaikas jaustų, jog yra ne vienas.
Vietoj bausmių naudokime pasekmes. A. Adleris siūlo penkis punktus, kurie bausmę paverčia į poelgio pasekmę ir tuo pačiu apsaugo jus nuo vaiko kaltinimų:
- Pagarba.
- Pasekmė susijusi su neteisingu poelgiu.
- Adekvati bausmė atsižvelgiant į poelgį ir vaiko amžių.
- Įspėjimas (iš anksto paaiškinkite kas bus jei vaikas pasirinks vieną ar kitą variantą).