Kiekviena teorija, mokslinė paradigma ar nuosekli pažiūrų sistema remiasi tam tikromis pamatinėmis prielaidomis, kurios sudaro jos pagrindą. Psichologija, būdama sąlyginai jaunas mokslas, susiduria su iššūkiu tirti sudėtingą, dinamišką ir sunkiai apčiuopiamą objektą - žmogų ir jo psichiką. Psichoterapijos mokyklos skiriasi tuo, kaip jos įvardija psichiką kaip sistemą ir jos veikimo principus, t. y., kas lemia žmogaus elgesį. Šiame kontekste svarbu aptarti holistinį požiūrį ir jo reikšmę Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorijoje.
Požiūriai į psichiką: nuo mechanizmo iki holizmo
Norint suprasti holistinio požiūrio svarbą individualiojoje psichologijoje, būtina apžvelgti kitus vyraujančius požiūrius į psichiką:
- Mechanistinis požiūris teigia, kad sistemos apibūdinamos išoriškai, stebint jų veikimą, neanalizuojant vidinių procesų. Šiuo požiūriu remiasi bihevioristinė mokykla, teigianti, kad asmenybė yra elgesys, paremtas mechaniniu „stimulas-reakcija“ veikimu.
- Pliuralistinis požiūris akcentuoja sudėtingas sąveikas tarp skirtingų psichikos elementų, pavyzdžiui, tarp kūno ir proto, sąmonės ir pasąmonės, ego ir superego.
- Monistinis požiūris teigia, kad individo psichikoje egzistuoja vienas pagrindinis elementas, dažniausiai valia, lemianti viso organizmo veiklą ar elgesio kryptį.
- Holistinis požiūris nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, lemiančią tikslingą jos veikimą. Šiuo požiūriu vadovaujasi individualioji psichologija, kuri akcentuoja, jog siekiant suprasti žmogaus elgesį, reikia suprasti individą kaip visumą, nedalomą.
Holizmo ištakos ir reikšmė
Holistinės perspektyvos ištakos siekia senovės laikus. Aristotelis dar IV a. pr. m. e. teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“. Tačiau patį terminą „holizmas“ (iš graikų kalbos holos - visas) 1926 m. iškėlė Jan Smuts savo knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Smuts teigė, jog pasaulį pažinti galime grupuodami jį į tam tikras visumas, kurios turi saviorganizaciją bei bendrą visumos funkciją, kurios neįmanoma suprasti skaidant ją į dalis. Anot autoriaus, asmenybė yra aukščiausia visuma, kuri save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai. Jis kritikavo empirinę psichologiją, kuri remiasi abstrakčiu, matematiškai išvestu vidutiniu žmogumi, pabrėždamas, kad praktinė psichologija turėtų atsižvelgti į konkretų, tikrą žmogų ir jo unikalų patyrimą, į socialinį kontekstą, į jo praeitį ir ateitį, nes tik taip įmanoma pamatyti jį kaip visumą, atskleisti jo esmę.
Adleris, įkvėptas Smutso idėjų, pritaikė holistinę perspektyvą savo individualiosios psichologijos teorijoje. Individualioji psichologija nekalba apie pasąmoninius procesus, asmenybės struktūrą ar vidinius konfliktus. Dėmesys skiriamas subjektyviam žmogaus patyrimui, jo interpretacijai ir būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje.
Gyvenimo stilius kaip holistinės perspektyvos išraiška
Gyvenimo stilius yra pagrindinė individualiosios psichologijos teorijos sąvoka, atspindinti holistinį požiūrį į žmogų. Tai yra dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus. Kiekvienas žmogaus gestas, kūno judesys, ištartas žodis, išreikštas jausmas ar pasirinkimas yra sąlygoti jo gyvenimo stiliaus, t. y. individo asmenybės bei tikslo, kurio jis siekia. Dėl šios priežasties atskiro įvykio, klausimo, problemos ar simptomo suprasti izoliuotai nėra įmanoma, neatsižvelgiant į visą gyvenimo kontekstą.
Taip pat skaitykite: Alfredo Adlerio psichologija
Psichologinės problemos holistiniame kontekste
Jeigu individualiojoje psichologijoje žmogus suprantamas kaip visuma, galima kelti klausimą - iš kur atsiranda psichologinės problemos? Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas kyla tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus. Neurozė yra apibrėžiama kaip savisauga nuo klaidų, pabėgimas nuo atsakomybės, įsipareigojimo, nuo to, kas individualiojoje psichologijoje vadinama gyvenimo uždaviniu.
Žmogus susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis, kurios sukelia menkavertiškumo jausmą, skatinantį siekti pranašumo, t. y. įveikti iššūkį. Priklausomai nuo to, kaip uždavinys yra priimamas, koks santykis su juo yra sukuriamas, kaip jis sprendžiamas, yra daroma išvada apie psichologinę sveikatą. Vertinant kiekvieną simptomą, svarbu atsižvelgti ir į socialinę aplinką, ir į biologinius (kūno) veiksnius.
Holizmo reikšmė šiuolaikinėje psichologijoje
Holistinė perspektyva atsirado kaip atsvara mechanistiniam požiūriui, teigiančiam, jog žmogų galima „pataisyti“ nesigilinant į jo vidinį pasaulį. Holizmas teigia, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, bei pabrėžia, jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje ir kuriantis savo aplinką. Suvokus tai, linijinis mąstymas („jei - tai“), jog genai, aplinka, tėvai ar valdžia žmogų „padarė“ tokį, koks jis yra, tampa nevaisingas ir klaidingas. Individualioji psichologija teigia, jog žmogus kūrybiškai dalyvauja tame, kaip jį veikia jo paveldėjimas, aplinka, įvairios patirtys. Kitaip tariant, žmogus pats nusprendžia, kas jis yra, ir tai lemia jo elgesį. Šioje žinioje slypi tiek kančia, tiek viltis.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai