Asmenybė - tai daugybė veiksnių, apibrėžiančių unikalų kiekvieno žmogaus identitetą. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aforizmus, kurie atskleidžia asmenybės ir bendruomenės sąveiką, savirealizacijos paieškas, kūrybiškumo svarbą ir kitus svarbius aspektus.
Aistra ir Kūrybiškumas: Kelias Į Savęs Pažinimą
Tai, kas mus užburia, sykiu veda ir globoja. Kai mes netenkame galvos dėl ko nors, ką mylime ar mėgstame, - laivų, lėktuvų, idėjų, - toji stebuklinga aistra nutiesia mums kelius į priekį, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mus pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų, abejonių.
Kūryba yra nuolatinis atsinaujinimas, nuolatinė kova, nuolatinis ieškojimas ko nors geresnio ir gražesnio. Kūrybiškumas neapsiriboja tik menu. Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai.
Menininkas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti. Menas - tai mūšis. Yra vienintelė tikra didelė paguoda - menas. Meną reikia jausti, o ne suprasti. Klabėdamas kiekvienas žmogus padaro ryškią savo asmenybę ir todėl jis yra nors mažas menininkas. Didžiosios aistros tokios pat retos kaip meno šedevrai. Menas turi priešą; jis vadinamas neišmanymu. Menas - tai „suintelektintas“ malonumas. Meno kūrinys alsuoja paslaptingu artumu, pagaunančiu visą mūsų esybę, tarsi jokio nuotolio apskritai nebūtų ir kiekvienas susitikimas su meno kūriniu būtų susitikimas su savimi. Menas - tai kūryba ir „dvasinė gamyba“. Jeigu tu trokšti pasiekti savo paties esmę, forma, kurią įgauna tavo menas, tau visiškai neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, kas tai bus - žodžiai, spalvos ar garsai. Kas tik nori. Kiekvieną menininką erzina žmonės, kuriems užtenka įžūlumo labiau vertinti jį tokį, koks buvo, negu tokį, koks yra. Menininkas ne tik skleidžia eiles kaip migdolo medis žiedus kovo mėnesį: jis pakyla virš savęs, virš vitališko savo spontaniškumo, didingai sklendžia kaip erelis virš savo širdies ir egzistencijos.
Individualumas ir Bendruomenė: Harmonijos Paieška
Žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo santykio su savimi, kitais žmonėmis ir bendruomene. Individualybė atsiskleidžia tik bendruomenėje. Tačiau didis žmogus negalėtų prisitaikyti prie kito žmogaus gyvenimo būdo - nebent tik prie draugo, nes tai vergiška. Individualios vertybės yra svarbios, tačiau vertinga tik tai, kas naudinga visuomenei, neišlaiko kritikos. Jis labai nuskurdintų žmogaus būtį vertybių požiūriu. Juk nesunku nurodyti ištisas sritis individualių vertybių. Anot Alfredo Adlerio, kalbant apie socialinį tikslingumą reikia nurodyti klaidą, kuriai psichoterapijos srityje pirmiausiai pasidavė individualioji psichologija, būtent klaidingą požiūrį, kad tik socialiai korektiškas žmogaus elgesys vertingas.
Taip pat skaitykite: Aktorių Kova su Depresija
Vienas iš mūsų poreikių yra pati bendruomenė - jos kultūra, religija ir politika. Tik dėl šių trijų dalykų visi mūsų poreikiai tampa socialiai pripažįstamais poreikiais. Bendrystė tai retas žodis, bet graži sąvoka, kuri atstoja svetimybę kultūra. Jį naudoja vienuoliai. Jis graziai siejasi su veiksmazodziu bendrauti. Bendrystė yra aplinka palaikanti valios vykdymą. Rėmai mūsų nuostatom, remtis atskiriant buvimą, veikimą, mąstymą. Atskiria buvimą, veikimą, mąstymą. Atskiria kūrybą ir meilę. Bendrystė yra darybos, kūrybos, sandūros galimybė, užtat išreiškiama kategorijų teorijos, išsakoma bendrybėmis. Sąvokos palaikančios skirtingas įsitraukimo sąlygas: paklusimą, tikėjimą, rūpėjimą. Bendrystė susijusi su visuomeninėmis taisyklėmis, elgesio gairėmis. O jos yra tarpe, tai mūsų lūkesčiai. Taip pat mūsų įsitikinimai. Jie išreiškia tarpą, tai tarpo išraiška. Aleksandro deriniai, tai pavyzdys. Išsiaiškinimai, tai irgi pavyzdys. Bendros mokymosi sąlygos, aplinkybės, rėmai. Santykis tarp žmonių yra panašus į santykį tarp lokalaus kvanto ir globalaus kvanto. Jaunuomenė yra ta dalis bendruomenės dvasios, kuria labiau priima naujoves, tai dvasios dvasia.
Draugystė ir Meilė: Žmogiškojo Ryšio Esmė
Stipriausias dalykas, kuris mus laiko gyvenime, - tai tarpusavio ryšys. Tik tada žmonės pripažins vienas kitą kaip draugus, kai jie vienas kitam pasirodys verti draugystės ir pasitikėjimo. Didelį malonumą teikia ne tik sena užgrūdinta draugystė, bet ir naujos draugystės pradžia ar pasiruošimas jai.
Meilė yra dovanos forma, kurią vertiname daugiau nei bet ką kitą gyvenime. Meilė, kaip pavasario gėlė, žydi mūsų širdyse, apšviečiant gyvenimą spalvinga šviesa. Gražūs žodžiai apie meilę neša savyje magiją, kuri sukuria nepakartojamą jausmų tapybą. Tai ne tik emocinis vėjas, bet ir skambantis širdies balsas, vedantis mus į nepažįstamų kelionių pasaulį. Mintys apie meilę yra kaip poezija, nupiešta švelniu keliu, kuris puošia mūsų dienas. Meilėje slypi, ko gero, daugiau nei vien mistika. Artimumas yra kosminis jausmas.
Kartais draugystėje arba meilėje iš pradžių paimama per aukšta nata. Tai niekados neišeina į gera. Kuo artimiau žmogų pažįsti, tuo jis darosi gražesnis. Nors skirtingų lyčių žmones gali sieti draugystė, kurioje nėra nė šešėlio nešvarių ketinimų, vis dėlto moteris visada suvoks savo draugą kaip vyrą, lygiai taip jis suvoks ją kaip moterį. Aš tave myliu. Myliu tave nuo pirmos akimirkos, kai tave pamačiau. Verčiau su tavimi praleisiu vieną gyvenimą, nei vienas pasitiksiu visus šio pasaulio amžius. Meilė yra ne tai, ką rasime. Ji yra tai, ką sukursime. Meilė yra kaip vėjas. Pagaliau atėjo mano meilė. Meilė yra viskas. Meilė - tai stiprūs ir balti sparnai. Tikroji meilės esmė yra savęs išsižadėjimas, savęs užmiršimas kitame žmoguje. Mes visi esame šiek tiek keisti, ir gyvenimas yra šiek tiek keistas. Ir kai randame žmogų, su kurio keistenybės yra suderinamos, mes su jais susijungiame ir patenkame į abipusį keistumą ir vadiname tai MEILĖ. Jei tu gyvensi iki šimto metų, aš noriu gyventi iki šimto minus vieną dieną, kad man niekada nereikėtų gyventi be tavęs. Aš ją myliu ir tai yra visko pradžia ir pabaiga. Kai žmogus yra mylimas, jis tikrai yra yra mylimas. Aš mačiau, kad tu esi tobulas, todėl aš tave mylėjau. Meilė nėra kažkas, ką tu randi. Meilė yra gyvenimas. Kas yra meilė? Meilė - tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas. Meilė yra kaip karas: lengva pradėti, bet labai sunku sustabdyti. Kartais širdis mato tai, kas akiai nematoma.
Tolerancija: Būtinybė Sveikai Visuomenei
Svarbi visuomenės ir jos narių charakteristika - tolerancija, be kurios bet kurioje bendruomenėje neišsiskleis asmuo, ypač jeigu jis „problemiškas“, „su charakteriu“, „kitoks“, kas dažnai būna ryškesnių asmenybių bruožai. Mūsų visuomenėje sutinkame daugybę skirtingų žmonių su skirtinga pasaulėžiūra, religija, kultūra, elgesio normomis, nuomonėmis. Be tolerancijos kartu su jais neišgyventume nė dienos.
Taip pat skaitykite: Psichologijos ir ekonomikos sąsajos
Tačiau visuomenės tolerancija privalo turėti savo ribas, atsižvelgiant į tai, ką ji laiko savo vertybėmis, visuotiniu gėriu ir gerove. Tolerancija (ar jos sąvoka) negali būti naudojama kaip pretekstas pateisinti netinkamą ar net žalingą vieno kurio asmens ar asmenų grupės elgesį, - kaip nusikaltėlis negali reikalauti tolerancijos savo nusikaltimams. Bet šiandien matome, kaip Overtono langas veriasi vis plačiau ir visuomenė pratinama vis prie naujų elgesio normų, sampratų, reikšmių, vis labiau praplečiant tolerancijos ribas, kas vadinama pažanga, o iš tiesų - tolstant nuo bendražmogiškų, sutartinai priimtų bendruomenės, visuomenės normų ir vertybių. Mažuma ima reikalauti daugumos paklusimo, apeliuodama į toleranciją, o jei tai neįvyksta, kaltina homofobija. Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „tolerantia“, reiškiančio „kantrybė, ištvermė“.
Kiek visuomenė turi kantrybės priimti kitokį žmogų ar grupę, kitokią nuomonę, kitokį elgesį, o kada jau reikia sakyti „stop, gana!”? Nuo to priklauso visuomenės sveikata. Jeigu priimti domėn, kad “tolerancija” - ir medicinoje naudojamas terminas, nusakantis, kiek organizmas gali pakelti svetimkūnį, tai gauname aiškesnį suvokimą. Netoleruodamas kenksmingo ar pavojingo svetimkūnio, organizmas jo neįsileidžia, nes gina ir saugo save. Toleruodamas ir priimdamas viską, jis pasmerkia save pražūčiai, ištinka mirtis. Bene taikliausiai vienu sakiniu apie tai yra pasakęs arkivyskupas Charles Joseph Chaput: “Blogis prašo tolerancijos tol, kol įtvirtina savo viešpatavimą.
Pašaukimas ir Gyvenimo Prasmė: Asmenybės Kelias
Šiandien girdime daugybę mokymų apie tai, kaip reikia mylėti save. Tai nėra blogai. Blogumas prasideda tada, kai mokoma mylėti TIK save. Daug mokymų apie tai, kad tu gali, tu pasieksi, tau pavyks! Ir čia prieinu prie aukščiau minėtos sąlygos. Ta sąlyga - tavo pašaukimas. Tai itin svarbu ir tiesiogiai susiję su tuo, apie ką kalbame. Šioje nihilistinėje visuomenėje šiame postmodernistiniame amžiuje pašaukimo tema nustumta į šoną. Apskritai, kai egzistenciniai klausimai nepopuliarūs, teologiniai klausimai ar diskusijos palikti religinių bendruomenių tarnams ir nariams, o krikščionybę keičia įvairiausių religinių, filosofinių, dvasinių mokymų kokteilis, personaliai adaptuotas kiekvienam asmeniškai, kam rūpi, kas bus po mirties?
Žvelgiant net ne taip toli - kam rūpi, kas bus rytoj, jei šiandien aš jaunas ir visas pasaulis sukasi aplink mane? Man nerūpi, kodėl aš čia. Man nesvarbu, kodėl aš gyvenu. Aš nekeliu tokių klausimų. Pašaukimas? Koks pašaukimas?! Bet jeigu kažkam vis tik parūptų, ir beieškant savo tapatumo, bandant susivokti savyje, suvokti savo identitetą, surasti savo vietą po saule, iškiltų klausimai „kas aš?“, „koks aš?“, „kokia mano paskirtis šioj ašarų pakalnėj?“, tai neišvengiamai prieitų ir prie pašaukimo, gyvenimo prasmės klausimų. Nes neturėsi pilno vidinio pasitenkinimo ir ramybės, neatsiskleisi kaip unikali asmenybė, neradęs savojo pašaukimo. Pašaukimas skirtas tau, bet nukreiptas į kitus, skirtas individui, bet per jį - ir visuomenei, bendruomenei, jos nariams. Džiuginantis tave ir darantis tave laimingu, tuo pačiu apdovanojantis kitus. Kokios alternatyvos? Be pašaukimo asmenybė greičiausiai bus egocentriška, savanaudiška, nepilnavertė, dominuos godumas, pavydas, puikybė. Arba atvirkščiai - nusivylusi, depresuota, nebematanti niekur prasmės. Nes pašaukimas ir prasmė kyla iš to pačio šaltinio, jie keliauja kartu. Kuomet pažeistas dvasinis davimo-gavimo dėsnis ir visuomenė negauna iš tavęs nieko, atgal niekas ir negrįžta. Lieka vidinė tuštuma, beprasmybė, tuščia garbė ir dylanti materija. Pašaukimo suvokimas, suradimas reikalingas, renkantis profesiją, savo gyvenimo kelią. Pašaukimas jau nebėra vien tik teologijos tematika, nors niekada ir nebuvo. Vis dažniau psichologai, psichoterapeutai, kalbėdami su žmonėmis, besiskundžiančiais gyvenimo beprasmybe ar tiesiog nepasitenkinimu savo darbu ar profesija, išdrįsta iškelti pašaukimo klausimą. Priėjome prie egzistencinės psichologijos, kurios įkūrėjas - Viktoras Franklis. Daugelis skaitė jo knygą „Žmogus ieško prasmės“ ir daugelis joje rado atsakymus į seniai kamavusius klausimus.
Dvasinis Matmuo ir Davimo-Gavimo Santykis
Vienu metu žmogus egzistuoja visuose matmenyse. Visi jie svarbūs, bet įvairiomis aplinkybėmis tam tikras matmuo gali tapti aktualesnis. Problemos viename matmenyje sukelia problemas ir kituose. Vienas veikia kitą, jie visi tarpusavyje susiję. Nors visi šie matmenys savaip yra labai svarbūs žmogaus egzistencijai, bet mano manymu, svarbiausias iš jų yra dvasinis. Nes šiam matmenyje žmogus leidžiasi į savo vidinio „aš“ gelmes, prie pat jo šaknų, prie esmės ir esybės, jame formuojasi pasaulėžiūra ir asmenybės vertybių sistema, jame sukalibruojamas moralinis kompasas ir išdėliojami riboženkliai. Būtent čia žmogus randa gyvenimo prasmę, pašaukimą ir atsakymus, kurių negali suteikti jokie specialistai. Nes tai santykis su pačiu Dievu. Tinkamai sutvarkius šį santykį, kiti santykiai nebeturės lemiamos įtakos, net jei ir bus kažkas ne visai tvarkoje. Mano supratimu, dvasinis matmuo yra egzistencinės terapijos šerdis. Kaip tik dvasiniame matmenyje atsiskleidžia visas žmogaus pasaulis per asmeninę jo gyvenimo filosofiją, per vertybes, kuriomis grindžiami žmogaus pasirinkimai.
Taip pat skaitykite: Maironis: Poetas ir Kunigas
O dabar grįžkime prie pradžioje minėtų davimo-gavimo santykių. Filipiečiai, taip pat žinote: kai, pradėjęs skelbti Evangeliją, išvykau iš Makedonijos, jokia bažnyčia neužmezgė su manimi davimo ir gavimo santykių, tik jūs vieni. Jūs mano reikalams pasiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką. Apaštalas daug dirbo su tikinčiųjų bendruomene, įsikūrusia Filipuose. Skelbė Evangeliją, rašė laiškus, mokė, drąsino, visokeriopai stiprindamas jų tikėjimą, nelaukdamas iš jų dovanų ir atlygio, bet nesavanaudiškai trokšdamas „vaisių jų sąskaiton“. Filipiečiai neliko skolingi. Jie vertino Pauliaus triūsą ir pastangas, ir atsidėkodami siuntė jam aukas. Tai Pauliaus gavimas ir filipiečių davimas. Kažkas pasakys - bet juk tai paprasčiausia prekyba, visas pasaulis taip daro! Pačio Pauliaus žodžiais tariant, jis ne prekiavo Evangelija, o skelbė ją iš Dievo pašaukimo, gera valia, nesavanaudiškai.
Asmenybės Transformacija: Nuo Maišto Iki Tarnystės
Kad jau kalbam apie Paulių - savo metu jis buvo „sunkus vaikas“ Dievui, persekiojęs pirmuosius krikščionis, skundęs juos ir gaudęs. Buvo aršus, uolus ir aktyvus. Bet vieną Dievas jį pričiupo ir pakeitė. Tuomet su tuo pačiu uolumu ir užsidegimu, taip pat aktyviai ėmė skelbti Evangeliją. Pirma, tai pamoka apie „sunkų charakterį“, aršų chuliganą, tą neklusnų padaužą klasėje, su kuriuo neįmanoma susitvarkyti. Geriau jis nurimtų ir „būtų kaip visi“. Jeigu Paulius būtų buvęs „toks, kaip visi“, šiandien mes neskaitytume jo laiškų ir nežinome, kaip viskas būtų istorijoje susiklostę. Tai buvo tvirto, stipraus charakterio, išskirtinė asmenybė, nors tuo metu stipriai maištavusi prieš Dievą ir persekiojusi Jo žmones, ėjusi kardinaliai priešinga jo pašaukimui kryptimi.
Antra, Pauliaus uolumas ir karštumas primena kitą Biblijos eilutę: „Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Drungnumas Dievo akyse yra pasibjaurėjimas. Jau geriau šaltas, nei drungnas. Jau geriau toks uolus persekiotojas, kaip Saulius, negu visiškai abejingas ar bailus prisitaikėlis. Jau geriau klysti ir apsigėdinti, bet daryti, negu tyliai ir bailiai kiurksoti pakampėje ir stebėti. Drungnumas tavo Kūrėjo akyse yra bjaurastis. Štai kas yra šlykštu ir apgailėtina, ir deja, to labai daug šiandien matome mūsuose ir pasaulyje. Kažkada man atrodę protingi, solidūs ir gerbtini žmonės, šiandien veidmainiškai ir bailiai pataikauja ydingoms ideologijoms, pataikauja melui, prisitaikėliškai atkartoja reikalingus ir „teisingus“ lozungus, gėdingai ir komiškai komentuoja ir gina absurdus. Suprasčiau, jeigu tai daroma iš tikrų, gilių įsitikinimų, bet daugumoje tai tėra tik bailus ir godus prisitaikėliškumas. Štai kas nutinka, kai pažeidžiamas dvasinis matmuo. Būk tu geriau šaltas, būk tu geriau aršus mano priešas, bet nebūk bailus menkysta be nuomonės ir charakterio. Geriau turėk tvirtą nuomonę, priešingą manajai, bet nepataikauk man ir “nesilyzink”. Taip turėtų pasakyti tie, kuriems šiandien pataikauja “pažangos” atstovai. Bet jie nepasako. Vadinasi, jiems tinka ir patinka. Vadinasi, jie patys tokie pat - godūs ir bailūs.
Saulius, persekiodamas krikščionis, tikėjo tuo, ką darė, ir darė tai užtikrintai. Dievui tereikėjo jį pakeisti, apsukti į kitą pusę, ir jis su tuo pačiu uolumu jau žygiavo kaip Dievo žmogus. Kaip nebuvo drungnas ir karštakošis Petras. Atėjus kareiviams ir tarnams suimti Jėzų, Petras puola Jį ginti ir nukerta tarnui ausį. Visiškai neužilgo tas pats Petras sugeba net tris kartus išsižadėti To, Kurį ką tik gynė. O dar po kelių dienų jis jau pirmas įbėga į tuščią kapą, Jėzui prisikėlus.
Tylos Vertė: Kelias Į Savęs Pažinimą
Kas yra tyla? Žodžių nebuvimas? Ar įmanoma absoliuti tyla? Bet apie ją sakoma „net ausyse spengia". Vadinasi, nieko negirdėti kažin ar pavyktų. Mano naktinėjimai tyloje - irgi tik iliuzija. Girdžiu širdies dūžius. Laikrodį. Troleibusus už lango. Kiek daug triukšmo mūsų gyvenime. Turėti savo nuomonę, pasisakyti vos ne kiekvienu gyvenimo klausimu tapo norma. O aš nesu rėksnė. Man labiausiai patinka stebėti aplinką, žmonių santykius, jų reakcijas, veido išraiškas. Manau, kad persisotinę triukšmu, visi pamažu atsigręš į gamtą, į tylą, į save.
Tyli kiaulė gilią šakni knisa. Taip mane apkalba. Na, ir kas? Stengiuosi būti aukščiau visų apkalbų. Esu savimi. Net jei vadina mane romantike, kvaiša, keistuole, kuriai bus sunku gyvenime, nes nejaučiu žemės po kojomis, nenoriu būti kitokia. Įžiūriu daugybę tylos privalumų. Tylėjimas - taktas Išmokau nepastebėti blogų poelgių. Noriu tikėti, kad visi žmonės gimsta geri, o klysdami jie mokosi. Mokosi augti, tobulėti, atrasti save. Kodėl turėčiau kištis į jų augimo procesą? Žmogus - kaip augalas. Gali jam duoti daug saulės (šiluma), vandens (meilė), purenti ir tręšti žemę (rūpestis), bet bus aplinkybių, kurių negalėsi suvaldyti. Augalą pakreips vėjas - jis išaugs kreivas. Bet čia ir yra to augalo unikalumo esmė - jis kitoks, išskirtinis, ne kaip visi. Savitas. Net jei jo viena šaka nudžius ar niekada nesukraus vaisių. Todėl aš tyliu, leidžiu augti… Ir augalams, ir žmonėms. Ir kai Ugnei nepasakiau, kad jai nubėgęs blakstienų tušas, ji mane aprėkė. O aš ištariau: „O man tai nesvarbu, nes man tu patinki tokia, kokia esi. O aplinkai įtikti nebūtina". Mano tylėjimas buvo ženklas, kad ji gali nesistengti būti ideali mano draugijoje. Aš priimu asmenybę, ne jos išvaizdą.
Man tyla praverčia, kai kas nors ant manęs šaukia. Neatsikertu atgal. Palaukiu, kol rėksnys išsikvėps, o tada ramiai paklausiu: „Ar jau viskas, ką norėjai man pasakyti?". Angeliška ramybė, žinokit, dar labiau siutina. Nes rėksniai yra provokatoriai. O aš juos nusodinu. Parėkauja, parėkauja, negauna atgalinio atsako ir palieka ramybėj. Panašiai buvo su triukšmingais kaimynais, kurie leisdavo muziką ankstyvais savaitgalio rytais, kai mano miegas būna saldžiausias. Nuėjau ir pasakiau, kad gal kitą kartą uždėtų mano mėgiamą grupę, ir įbrukau į rankas CD. Triukšmai baigėsi. Tylėjimas - savisaugos instinktas Ypač daug tokių situacijų prisiklausau iš Liucijos. Darbo santykiuose būna akimirkų, kai verčiau užsisiūti burną arba kąsti sau į liežuvį. Teisybės išdrožimas gali buti palaikytas įžūlumu. Tarkim, šefas pasako, kad reiks padirbėti šeštadienį, visi tyli, o tu viena puoli įrodinėti, kad „man priklauso normalūs savaitgaliai, turiu šeimą, į darbą neisiu". Ką tuo laimėsi? Būsi kaip rąstas šefo akyje. O reikėjo tik patylėti… Nė vienam šefui nepatiks pavaldinys, kuris smukdo jo autoritetą kolektyvo akivaizdoje. O jeigu labai niežti liežuvį, tada nueik ir asmeniškai pasakyk šefui, labai taktiškai, kodėl nenorėtum/negalėtum šeštadienį ateiti į darbą. Tylėjimas - bausmė Populiarus moters ginklas. Tylėjimu ji baudžia vyrą, kuris turėtų susiprasti, kad pasielgė netinkamai. Tai gali būti veiksminga priemonė suklusti partneriui. Bet… Kai vyras kažką prisipažįsta, o žmona jo atvirumą sutinka tyla, tai vyrą erzina. „Pasakyk ką nors, netylėk", - prašo. Nežinomybė jį gąsdina. Tai smūgis žemiau juostos, pati didžiausia jam bausmė.
Kitos moterys netgi moka įskaudintos nuryti nemalonią žinią ir tylėdamos išeiti. Tokia moteris vyrui labai aukštai iškelia moterų vertinimo kartelę. Vyras gali net imti ją idealizuoti, tik tą išėjimo akimirką suvokti, kokią kilniaširdę moterį ką tik prarado. Bet man tokia tyla atrodo kaip neišspręstas reikalas, daugtaškis vietoj taško. Vyras liko su nežinomybe, o moteris, užuot išleidusi savo jausmus, pakenkė sau, viską užsklęsdama. Manau, nenorinti įžeisti ir įskaudinti kitų moteris labiausiai įskaudina save, dažnai tuo kilnumu prisišaukdama ligą.
Markas Twainas yra pasakęs: „Geriau patylėti ir likti kvailiu nei išsižioti ir galutinai išsklaidyti abejones". Bernardas tuo ir patraukė mane - paslaptingas, stovėjo virtuvės kampe (vyko vakarėlis pas mūsų kolegę, dirbančią gyvūnų prieglaudoje), mano klausimus ir provokacijas jis sutiko ironiška, nepatiklia šypsena. Kai susipažinome artimiau, pasirodė, kad galime kalbėtis ne tik apie gyvūnus, bet ir diskutuoti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus paskirtį žemėje, apie pačios žemės išsaugojimą. Išminčiai neaušina burnos be reikalo. Jie greičiausiai laikosi indėnų patarlės - jei kalbi, tai tavo žodžiai turi būti geresni už tylą.
Tik tyloje, mano galva, siela išskleidžia savo suvokimo ir kūrybingumo sparnus bei gali lengvai sklęsti. Man, pavyzdžiui, didieji savęs, kaip asmenybės, suvokimai ateina naktį. Sėdžiu, žiūriu į žvaigdždes, ir apima toks visuotinis palaimos jausmas, kad jį sunku aprašyti. Kažkur nusėda buities smulkmenos, nesutarimai su draugais, netgi tai, kad vis dar negaliu rasti darbo. Kažkodėl tikiu, kad mano naktinėjimai man netgi atneš atsakymą dėl darbo, kad gausiu iš Visatos atsakymą, ką man daryti, ko imtis. Todėl tas akimirkas, praleistas su savimi, labai branginu. Tyloje ištirpsta viskas, kas gali mane paveikti, sugriauti mano vidinę harmoniją. Gal keistai nuskambės, bet tyloje aš jaučiuosi esanti kaip dievo glėbyje - saugi, mylima, globojama. Tyloje galiu geriausiai įsiklausyti į save ir suprasti, kad įdomu būti su savimi, kad tiek daug dar yra veiklos tame vidiniame pasaulyje, kuris nė kiek ne skurdesnis už išorinį. Man visai nenuobodu su savimi. Jaučiuosi pilna, turtinga ir save mylinti. Jaučiuosi kaip mažas dievas žemėje, galintis tiek daug nuveikti. Užtenka tik įsiklausyti į save. Tyloje.
Asmenybės Daugialypiškumas ir Moralė
Yra tokių vėjavaikiškų ir tuščių žmonių, kurie negali turėti nei tikrų ydų, nei brangintinų ypatybių. Mes taip atpratom nuo spalvingų žmonių, kad sutikę daugialypę asmenybę, visiškai sutrinkam. Mūsų gyvenimas toks monotoniškas, o žmonės tokie banalūs, kad visai pamiršom pasaulio įvairovę. Asmenybė ir jaunesnė, ir senesnė už civilizaciją. Mes esame nebylių mįslių kapinės. Argi neaišku, kad kiekvienas žmogus yra nepalyginamai didesnis, platesnis, gilesnis už tai, kaip jis gali pasireikšti, ar tai būtų profesija, eilėraščiai ar išvaizda? Vertinimo kuoliukai, ant kurių mes smaigstome vieni kitus, juokingai maži ir buki.
Viena didžiųjų Tayloro temų - asmens tapatumo problema. Nuo pirmųjų, psichologinei problematikai skirtų darbų, Tayloras stengiasi įrodyti, kad asmens tapatumo suvokimas neatskiriamas nuo tam tikrų vertybinių horizontų egzistavimo. Asmenybe individą padaro ne jo psichologiniai, bet moraliniai sugebėjimai, t.y. santykis su gėriu ir blogiu. Moralė yra ta erdvė, kuri mus padaro asmenybėmis. Istoriškai kinta tos erdvės išraškos, bet neįmanoma, kad visiškai išnyktų pagrindiniai ją nužymintys orientyrai.