Įvadas
Žmogaus protas nuolat sąveikauja su aplinka, priimdamas ir apdorodamas informaciją. Asimiliacija yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, leidžiančių mums suprasti ir prisitaikyti prie naujų situacijų. Šiame straipsnyje nagrinėsime asimiliacijos sampratą, jos svarbą žmogaus pažinimo vystymesi ir ryšį su kitais kognityviniais procesais, remiantis įvairių psichologų teorijomis bei tyrimais. Be to, aptarsime asimiliacijos pavyzdžius įvairiose gyvenimo srityse. Šis procesas leidžia mums susieti naujus duomenis su jau turimomis žiniomis, taip praplečiant ir tobulinant savo supratimą apie pasaulį.
Piaget ir intelektinis vystymasis
Šveicarų psichologas Jeanas Piaget padarė didžiulį įnašą į vaikų raidos ir mokymo tyrinėjimus. Jis sukūrė intelektinio vystymosi teoriją, kuri teigia, kad vaiko intelektas vystosi stadijomis, o kiekvienai stadijai būdingi tam tikri pažinimo ir motoriniai sugebėjimai. Piaget teorija teigia, kad mokymasis prasideda adaptacijos procesu, kuris vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją.
Asimiliacija pagal Piaget
Asimiliacija, Piaget teorijoje, yra procesas, kurio metu žmogus priima informaciją ir paverčia ją prasminga, priderindamas prie jau turimų schemų. Pavyzdžiui, vaikas, kuris žino, kas yra šuo, pamatęs katę gali ją pavadinti "šuniu", nes ji turi panašių bruožų (keturios kojos, kailis). Tokiu atveju, vaikas asimiliuoja katę į savo jau turimą "šuns" schemą.
Akomodacija
Akomodacija yra kitas adaptacijos proceso komponentas, kuris apima esamų schemų modifikavimą, siekiant pritaikyti jas naujai informacijai. Vaikas, supratęs, kad katė skiriasi nuo šuns (pvz., miauksi, o ne loja), modifikuos savo "šuns" ir "katės" schemas, kad atspindėtų šiuos skirtumus. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją tuo pačiu metu.
Intelektinio vystymosi stadijos
Piaget išskyrė keturias pagrindines intelektinio vystymosi stadijas:
Taip pat skaitykite: Socialinės psichologijos svarba
Sensomotorinė stadija (nuo gimimo iki 2 metų): Kūdikiai mokosi per jutimus ir veiksmus. Jie supranta, kad objektai egzistuoja net tada, kai jų nemato.
Ikioperacinė stadija (nuo 2 iki 7 metų): Vaikai pradeda naudoti simbolinį mąstymą ir kalbą, tačiau jų mąstymas vis dar yra egocentriškas ir intuityvus. Jie gali klasifikuoti objektus pagal vieną požymį, pavyzdžiui, spalvą. Ikimokyklinį vaikystę galima apibūdinti ir kaip sąmonės tarpusavio santykių pažinimo pradžią, periodą, kai vaikas kūrybiškai reiškiasi laisviausiai. Šiai regimajai vaizdinių dinamikai. Tuo metu ryškėja kūrybinė vaizduotė. Anot V. Šerniaus (4. Šiais ir suprasti masės, tūrio pastovumą. Simbolinės funkcijos apraiškos yra kalba, simbolinis žaidimas, piešinys, kuriuos riboja egocentrizmo ir animizmo (t.y. daiktų ir reiškinių sužmoginimo) rėmai. Pasak J. egocentrizmu. Tai spontaniška laikysena, valdanti vaiko psichinį aktyvumą jo gyvenimo pradžioje. regimybės ir realybės pažinimu. nelogišku samprotavimu, t.y. Šie periodai, savo ruožtu, dalinasi į laikotarpius pasiruošimui ir realizacijai ir yra būdingi tam laikotarpiui. Tai amžiaus tarpsnio vystymosi ypatumai, leidžiantys žingsnis po žingsnio sekti mąstymo operacijų stadijas. Pagrindinė Piage mintis, kurią jis iškėlė savo darbuose - mąstymo struktūrų vientisumas. Visose vaiko vystymosi stadijose vaiko aplinkos pažinimas remiasi jo veiksmais su daiktais, kai nauja patirtis siejama su sena, integruojama į ją (vaidinama adaptacija, asimiliacija ir akomodacija).Taip naujos mąstymo struktūros formuojasi sensų pagrindu. Ankstyvoji prieaoperacinio mąstymo stadija (22, 162 psl.) kuri vadinama intuityviu, arba ikisąvokiniu, periodu, trunka nuo antrsės iki ketvi…
Konkrečių operacijų stadija (nuo 7 iki 11 metų): Vaikai pradeda suvokti masę, svorį ir gali klasifikuoti objektus pagal kelis požymius. Jie supranta tvermės principus, pavyzdžiui, kad skysčio kiekis nesikeičia, nepriklausomai nuo to, į kokios formos indą jis supilamas. Vaikai pradeda logiškai mąstyti, klasifikuoja objektus pagal kelis požiūrius, operuoja matematinėmis sąvokomis.
Formalių operacijų stadija (nuo 11 metų ir toliau): Paaugliai ir suaugusieji gali mąstyti abstrakčiai ir hipotetiškai, spręsti problemas ir naudoti dedukcinį mąstymą.
Tvermės dėsnių suvokimas
Piaget atliko daug tyrimų, susijusių su tvermės dėsnių suvokimu. Jis nustatė, kad vaikai nesupranta tvermės principų net iki dešimties metų. Tyrimo metu vaikams buvo pateikti J. Piaget tvermės dėsnių pratimai. Rezultatai parodė, kad tvermės dėsnių suvokimas priklauso nuo amžiaus. Pavyzdžiui, šešiamečiai vaikai geriau supranta ilgio tvermės dėsnį, o aštuonmečiai - masės tvermės dėsnį.
Taip pat skaitykite: Stigma ir psichologinė pagalba
Kalbos mokymasis ir asimiliacija
Piaget taip pat teigė, kad kalbos mokymuisi svarbi klasifikacija, kuri vėliau skaidoma į grupes ir pogrupius. Jo kalbos mokymosi kognityvinė teorija teigia, kad mokymasis prasideda adaptacijos procesu.
Kalbos mokymosi teorijos
Egzistuoja keletas kalbos mokymosi teorijų. Imitacijos teorija teigia, kad vaikai klausosi verbalinės komunikacijos ir kartoja tai, ką girdi. Edvardas Torndaikas teigė, kad mokymosi procese svarbus bandymų ir klaidų metodas. Emergentizmo teorija teigia, kad kalbos mokymasis ir vartojimas paklūsta tam tikriems esminiams principams, būdingiems ne tik kalbai. Noamas Chomskis manė, kad egzistuoja tam tikras kognityvinis modelis, dėl kurio žmogus geba kalbėti, o ši funkcija būdinga tik žmogui.
Asimiliacija kalbos mokymesi
Asimiliacija kalbos mokymesi reiškia, kad vaikas, girdėdamas naują žodį, bando jį susieti su jau turimomis sąvokomis ir kategorijomis. Pavyzdžiui, išgirdęs žodį "automobilis", vaikas gali jį asimiliuoti į savo "transporto priemonės" schemą. Norint geriau suprasti ir pavartoti kalboje kai kuriuos žodžius ir garsus, juos reikėdavo sugrupuoti. Klasifikaciją vėliau reikia dar suskaldyti į grupes ir pogrupius. Toks suskirstymas padeda lengviau suvokti ir suklasifikuoti sudėtingą kalbos struktūrą.
Kaip mes mokomės kalbų?
Pateikiame kalbų mokymosi teorijų apžvalgą bei šių teorijų kritiką. Kaip mes mokomės naujos kalbos? Egzistuoja keletas kalbos mokymosi teorijų. Pirmaisiais gyvenimo metais žmogaus smegenys vystosi labai sparčiai. Mokantis kalbėti ir suprasti kalbą, vyksta daugybė įdomių dalykų. Šiame straipsnyje aptarsime keletą labiausiai psicholingvistikoje įsigalėjusių teorijų, aiškinančių, kaip mes mokomės kalbų.
Imitacijos teorija
Šios teorijos esmė yra tokia, kad vaikai klausosi verbalinės komunikacijos ir kartoja tai, ką girdi. Tačiau iš tiesų viskas yra kiek sudėtingiau. Šį metodą tyrė tokie bihevioristai kaip Pavlovas, Skineris, Tolmanas ir Torndaikas. Edvardas Torndaikas teigė, kad mokymosi procese labai svarbus yra bandymų ir klaidų metodas. Jis taip pat tikėjo, kad mokymosi procesas vyksta palaipsniui, jam nebūtinos įžvalgos.
Taip pat skaitykite: Kaip kovoti su apatija?
Torndaikas ir efekto dėsnis
Torndaikas vykdė daugybę gyvūnų elgesio studijų. Jo efekto dėsnis kilo stebint, kaip katės bando išlipti iš dėžučių su labirintais. Suformuluotas dėsnis teigė, kad kačių elgesį lemdavo tai, kokį poveikį jis sukeldavo ― bausmę ar atlygį. Jis buvo įsitikinęs, kad smegenyse tarp šių dalykų egzistuoja tam tikros sąsajos, ir su kiekvienu bandymu ištrūkti iš dėžės šios sąsajos tapdavo vis akivaizdesnės (konekcionizmas). Jis taip pat nustatė, kad skaityme svarbus naujumo dėsnis. Dėsnis teigia, kad paskutinis atsakas nulems kitą atvejį. Torndaikas2 taip pat tikėjo, kad dėl mankštos dėsnio besikartojančios reakcijos tapdavo stipresnės. Šis procesas primena kūno raumens treniravimą.
Remdamasis savo darbais su gyvūnais, Torndaikas nusprendė, kad visi žinduoliai mokosi tuo pačiu pagrindiniu principu. Kitaip tariant, jo apibūdintiems dėsniams, būdingiems žmonėms, paklūsta ir kiti šiltakraujai gyvūnai.
Imitacijos teorijos kritika
Imitacijos teorija turi kritikų. Šie cituoja pavyzdžius, kaip vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Jie dažnai iškraipo žodžius arba pavartoja gramatines konstrukcijas, kurių tikrai neišgirsi iš suaugusiųjų, pvz., vietoje „fotografuoti“ gali pasakyti „tofaguoti“, „duobė“ ― „bėduo“, t.t.
Emergentizmas
Emergentizmo teorija teigia, kad kalbos mokymasis ir vartojimas paklūsta tam tikriems esminiams principams, būdingiems ne tik kalbai. Kalba ― tai dovana, kuria apdovanota tik žmonija. Joks kitas gyvas padaras šioje planetoje šio gebėjimo neturi.
Chomskis ir kognityvinis modelis
Chomskis manė, kad egzistuoja tam tikras kognityvinis modelis, dėl kurio žmogus geba kalbėti, o ši funkcija būdinga tik žmogui. „Kognityvinio modelio“ teorija psichologų ir mokslininkų bendruomenėse sukėlė prieštaringų nuomonių. languageKognityvinio modelio egzistavimo negalima nei patvirtinti, nei paneigti5. Jis apibrėžiamas kaip proto dalis, atsakinga už minties procesą. Į jį taip pat galima žiūrėti kaip į atskirą ir nepriklausomą proto dalį, kurią tam tikrais atvejais galima panaudoti kitoms specifinėms reikmėms.
Piaget ir adaptacijos procesas
Piaget3 vaiko raidos ir mokymo tyrinėjimai pasauliniu mastu padarė didžiulę įtaką. Jo kalbos mokymosi kognityvinė teorija teigia, kad mokymasis prasideda adaptacijos procesu. Šis procesas vyksta per asimiliaciją arba akomodaciją. Asimiliacija ― procesas, kurio metu žmogus priima informaciją ir paverčia ją prasminga. Pavyzdžiui, gali reikėti pakeisti informaciją, kad ją būtų galima priderinti prie aplinkos. Akomodacija ir asimiliacija vyksta koja kojon. Vykstant akomodacijai, žmogus pakeičia savo minties modelius, pasitelkdamas asimiliacijos procesą. Piaget taip pat pademonstravo, kad kalbos mokymuisi taip pat svarbi klasifikacija. Norint geriau suprasti ir pavartoti kalboje kai kuriuos žodžius ir garsus, juos reikėdavo sugrupuoti.
Piaget teorijos kritika
Piaget teorija taip pat sulaukė kritikos. Sovietų psichologas Levas Vygotskis tvirtina, kad Piaget savo kalbos įsisavinimo teorijose ignoruoja kultūrinius skirtumus. Jis taip pat manė, kad kai kurios mokymosi užduotys buvo per sudėtingos vaikui, o joms sėkmingai įveikti reikėdavo pagalbos.
Empiricizmas
Pagal empiricizmo teoriją mokymosi procesas vyksta per jutimus. Empiricizmas tvirtina, kad reikia remtis eksperimentų metu gautais įrodymais, o teorijos, įtarimai ir intuicija nevaidina svarbaus vaidmens. Tai prieštarauja tokioms teorijoms kaip Chomskio „kognityvusis modelis“.Viljamas Džeimsas, apibūdinamas vieną iš savo filosofijos sričių, pavartojo terminą „radikalusis empiricizmas“. Jis tvirtai tikėjo, kad struktūros ir mokymasis kyla ne iš extrasensorinių ar nežinomų šaltinių.
Empiricizmo kritika
Kai kurie kritikuoja empiricizmą. Chomskis tvirtino, jog esama priežasties manyti, kad protas veikia kaip savarankiška sistema, funkcionuojanti atskirai nuo smegenų. Taip manyti galėjo paskatinti proto sudėtingumas ir neatskleisti jo resursai. Jis apibūdino protą kaip jutiminių organų sistema, o ne paprastą sistemą, sudėtingumo sulig žmogaus piršteliu. Jo nuomone, beprasmiška studijuoti protą per jo santykį su kitomis kūno dalimis. Palyginimui jis tvirtino, kad tai būtų tas pats, kaip studijuoti akis ir jų ryšį su širdimi.
Asimiliacija geštaltinėje psichoterapijoje
Geštaltinė psichoterapija taip pat naudoja asimiliacijos sąvoką. Geštaltinėje terapijoje asimiliacija suprantama kaip gauto maisto (patirties) suvirškinimas. Terapeutas padeda klientui tyrinėti savo poreikius, patenkinti juos ir integruoti patirtį į savo asmenybę.
Geštaltinės terapijos principai
Geštaltinė psichoterapija pabrėžia dabarties momentą ("čia ir dabar") ir žmogaus gebėjimą būti adekvačiam kintančiame pasaulyje. Terapeutas siekia, kad kliento ir terapeuto santykis būtų kiek įmanoma lygiavertis, pripažįstant kliento unikalios patirties svarbą.
Asimiliacija ir socialinė psichologija
Socialinėje psichologijoje asimiliacija gali reikšti kultūrinį prisitaikymą, kai imigrantai ar mažumų grupės nariai perima dominuojančios kultūros normas, vertybes ir elgesį.
Kultūrinė asimiliacija
Kultūrinė asimiliacija gali būti savanoriška arba priverstinė. Savanoriška asimiliacija vyksta, kai individai patys nori integruotis į naują kultūrą, o priverstinė asimiliacija - kai ji primetama iš išorės.
Asimiliacijos kritika
Nors asimiliacija yra svarbus pažinimo procesas, ji taip pat gali turėti neigiamų pasekmių.
Empiricizmo kritika
Empiricizmas teigia, kad reikia remtis eksperimentų metu gautais įrodymais, o teorijos, įtarimai ir intuicija nevaidina svarbaus vaidmens. Kai kurie kritikuoja empiricizmą, teigdami, kad protas veikia kaip savarankiška sistema, funkcionuojanti atskirai nuo smegenų.
Imitacijos teorijos kritika
Imitacijos teorija teigia, kad kalbos mokomės atkartodami kitų veiksmus. Tačiau kritikai klausia, kodėl tuomet maži vaikai netaisyklingai ištaria girdimus žodžius ar vartoja netaisyklingas gramatines konstrukcijas?
Asimiliacija ir priebalsių supanašėjimas
Kalbotyroje asimiliacija reiškia vieno garso supanašėjimą su kitu. Lietuvių kalboje tai ypač pastebima priebalsių tarime.
Išmokimas psichologijoje
Išmokmas, žmonėms ir gyvūnams būdingas sistemingas laipsniškas patirties įgijimas. Dar vadinamas individualios patirties kaupimu arba prisitaikymu. Priešingas instinktui. Išmokimo pagrindinės formos: pripratimas, imprintingas, sąlyginių refleksų, judėjimo, kalbėjimo įgūdžių susidarymas, intelektinis, socialinis subrendimas. Išmokti galima nesąmoningai ir sąmoningai (siekiant įgyti naujų žinių, mokėjimų ir įgūdžių; būdinga tik žmonėms). Svarbiausi išmokimo veiksniai: motyvacija (besimokantysis turi norėti ko nors išmokti), veiksmų kartojimas (pratybos), paskatos - skatinimai ir bausmės (išmokimo sėkmei būtina teigiamų paskatų persvara). Žmogaus išmokimas yra individualaus prisitaikymo prie aplinkos forma. Jis remiasi mėginimais ir klaidomis (žmonijos istorinė patirtis perteikiama mokant, lavinant ir ugdant), reikšmė kinta ontogenezėje. Išmokimo terminą pirmasis zoologijoje pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas E. L. Thorndike’as. Išmokimo procesus tyrė biheivioristai. Pasak jų, išmokimas yra su psichika nesusijęs atsitiktinis, nesąmoningas stimulų ir reakcijų asocijavimas, kurį lemia parengtis, pratybos, paskatos. Asociacinės psichologijos atstovai teigė, kad išmokimas yra veiklos sąlygų ir elgesio psichinio atspindėjimo kitimas, kurio esmė - pasyvus naujų ryšių užmezgimas. Kognityvinės psichologijos atstovai išmokimą laiko naujų pažintinių sensomotorinių ir kinestezinių darinių formavimusi, senų schemų modifikacija. Šveicarijos psichologas J. Piaget išskyrė du išmokimo būdus: asimiliacija (nauja informacija prijungiama prie jau esančios) ir akomodacija (schemos pakeitimas, kad būtų priimta nauja informacija).
Pedagoginė psichologija
Pedagòginė psichològija, psichologijos šaka, tirianti psichinius reiškinius ir dėsnius, kurie susidaro mokymo, mokymosi ir ugdymo procese, taip pat mokinių, jų tėvų, mokytojų ir kitų ugdymo bendruomenės subjektų elgesį, veiklą bei tarpusavio sąveiką. Pedagoginė psichologija susistemina turimą informaciją apie kokį nors mokymo(si) reiškinį (pavyzdžiui, mokymosi motyvaciją, intelektą, nerimą, pažangumą), tiria ryšius tarp įvairių psichologinių kintamųjų (pavyzdžiui, paauglio nerimo ir tėvų auklėjimo). Padeda nustatyti efektyvius asmenybės ugdymo metodų kriterijus, aiškinti, prognozuoti ir valdyti mokymosi reiškinius (pavyzdžiui, mokiniai geriausiai įsimena pamokos pradžioje ir pabaigoje), ieško mokymo(si) būdų. Pagal tyrimų objektą skiriama mokymo(si) ir ugdymo psichologija. Jos abi grindžiamos idėja, kad vaiko psichika formuojasi jam perimant socialinį patyrimą. Daugelis psichologų mokymąsi laiko specifine veikla, kuri padeda susidaryti vaizdiniams, sąvokoms, susiklostyti pažiūroms, perimti dorovės normas, įsisavinti praktinius veiksmus ir kita. Skiriami mokymosi veiksnių 3 tipai: orientaciniai, vykdomieji ir kontroliniai (arba vertinamieji), pagal juos - 3 mokymosi stadijos: orientacinė, vykdomoji ir kontrolinė. Svarbiausia yra orientacinė stadija (P. Galperinas, N. Talyzina, Rusija), nes čia susiformuoja mokymosi veiksmų pagrindas. Kiti autoriai (I. Iljasovas, N. Nepomniaščiaja, Rusija) mokymąsi laiko socialiai normuotu vaiko bendravimu su suaugusiuoju, kai individas perima tos veiklos normas ir įsitraukia į ją. Šiam procesui itin svarbi refleksija. Humanistinės psichologijos atstovai (C. R. Rogersas, Jungtinės Amerikos Valstijos) mokymąsi laiko saviaktualizacijos ir savirealizacijos proceso dalimi. Mokymąsi subjekto atžvilgiu išsamiau tyrė čekų psichologas J. Linhartas. Jis mokymąsi laikė nuolatiniu sprendimų priėmimo procesu, specifine veikla, kurioje išorinių veiksnių veikiamas subjektas keičia savo psichiką ir elgesį taip, kad sumažintų savo netikrumą ir rastų teisingą atsakymą arba adekvatų elgesį. Vienas svarbiausių mokymosi psichologijos mokslinių tyrimų ir ugdymo praktikos objektų yra mokinių mokymosi motyvacija. A. H. Maslow teigia, kad mokinys norės mokytis, kai bus patenkinti visi kiti žemesnio lygmens poreikiai (alkis, saugumo jausmas, meilė, pagarba, bendravimas). Pedagoginės psichologijos atstovai siūlo įvairių būdų, kaip stiprinti mokymosi motyvaciją. Pedagoginės psichologijos viena pagrindinių problemų yra žmogaus psichikos raidos ir mokymosi santykis. Psichikos pokyčius mokymosi procese lemia mokinio psichofizinė būsena, jo individualios savybės, mokymosi socialinės aplinkybės. Pedagoginė psichologija plėtoja ir taiko žmogaus raidos teorijas ir jos dėsningumus aiškinant besimokančiojo (vaiko, paauglio, suaugusiojo ir pagyvenusio žmogaus) savybes, aprašo kognityvinius, emocinius, socialinius, dorinius ir kitus pokyčius įvairaus amžiaus tarpsniais. Psichikos raidos ir mokymosi santykį (išmokimą) tyrė Šveicarijos psichologas ir pedagogas J. Piaget, Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir pedagogas J. S. Bruneris, rusų psichologas L. Vygotskis ir kiti. J. Piaget, remdamasis individo ir aplinkos pusiausvyros teorija, tyrinėjo vaikų pažintinę raidą, išskyrė vaiko pažinimo raidos 4 stadijas: sensomotorinę (iki 2 metų), ikioperacinę (2-5 metų), konkrečių operacijų (7-11 metų), formalių operacijų (11-15 metų). Psichikos raidą apibūdino asimiliacijos (naujai suvokiamos medžiagos priderinimas prie esamų pažinimo struktūrų) ir akomodacijos (pažinimo struktūrų keitimas, kad jos atitiktų tai, kas suvokiama sąvokomis). Vaikas turi prisitaikyti, tai yra adaptuotis prie aplinkos. Adaptacija vyksta per asimiliaciją ir akomodaciją tuo pačiu metu. J. Bruneris tyrė vaiko pažinimo funkcijų raidą. Pasak jo, pažinimo plėtrai būtina sisteminga mokytojo ir mokinio sąveika, normaliai intelekto raidai nepakanka vien gimti kultūringoje aplinkoje. Remiantis pedagoginės psichologijos dėsniais, teorijomis ir tyrimų duomenimis buvo suformuluoti ugdymo įvairių problemų praktinio sprendimo bendrieji principai: mokymosi procesai klasėje, klasės valdymas, pamokos planavimas, aktyvių mokymo metodų taikymas, mokytojų konsultavimo įgūdžių formavimas, palankios mokymuisi atmosferos kūrimas, tarpasmeninių konfliktų sprendimas, mokinio ir mokytojo santykiai klasėje. Labai svarbi mokytojo asmenybė, jo nuostatos, lūkesčiai, kompetencijos, profesinės raidos aspektai. Pedagoginė psichologija susijusi su žmogaus raidos psichologija, bendrąja psichologija, diferencine psichologija, pedagogika, biologija, sociologija ir filosofija, remiasi jų tyrimais ir teikia medžiagos jų plėtotei. Pedagoginė psichologija kaip savarankiškas mokslas iškilo 19 amžiaus pabaigoje-20 amžiaus pradžioje. Iki tol formavosi pedagogų ir filosofų (Demokrito, Kvintiliano, J. Locke’o, J.‑J. Rousseau, J. H. Pestalozzi ir kitų), bendrosios ir diferencinės psichologijos tyrimų pagrindu. Pirmieji svarbesni veikalai parašyti 20 amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais (E. L. Thorndike’as, Jungtinės Amerikos Valstijos, E. F. W. Meumannas, Vokietija). LIETUVOJE pedagoginės psichologijos pradininkai - M. Reinys, K. Raičinskis, J. Vabalas‑Gudaitis, A. Gučas, J. Laužikas. Pedagoginė psichologija itin intensyviai pradėjo plėtotis atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
tags: #akomodacija #reiksme #psichologija