Šiuolaikinė psichologija vis dažniau atsigręžia į neempirinę psichologiją, kuri kadaise buvo pamiršta. Bendras principinis požiūris tebėra panašus į ankstesnįjį, tapatinusį psichologiją su psichinių reiškinių teorija. Šiame straipsnyje nagrinėsime apercepcijos ir asmenybės nuostatų sąsajas, remdamiesi Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorija.
Psichologijos raida ir teorijos vaidmuo
Akademiniam pasauliui reikėjo išgyventi Fechnerio ir Wundto pradėtą metodikos revoliuciją, kad būtų suvokta, jog psichologija yra patyrimo sritis, o ne filosofinė teorija. XIX a. pabaigos materializmas tai interpretavo kaip „patyrimo psichologiją“, kuriai esame dėkingi už vertingus aprašymus. Vis dėlto, naujajai gamtamokslinės metodikos krypčiai bet kokia „romantiškai“ aprašanti psichologija tapo nepriimtina. Fechnerio „Psichofizika“ atspindi perdėtus lūkesčius, o šiandieninis rezultatas - psichotechnika ir fenomenologijos įsigalėjimas. Tačiau teorijai vis dar skiriamas per didelis vaidmuo.
Net Freudas, kurio empirine nuostata neįmanoma abejoti, savo teoriją susiejo su metodu, tarsi psichinius fenomenus reikėtų matyti tam tikroje šviesoje. Vis dėlto Freudas neurozių srityje atvėrė kelią kompleksinių fenomenų tyrimui, bet ši sritis apsiribojo fiziologinėmis sąvokomis, sudarant įspūdį, kad psichologija yra instinktų fiziologijos dalis. Materialistinei pasaulėžiūrai toks psichologijos apribojimas buvo priimtinas, o neurozių psichologija pakibo ore, nežinant bendrosios fenomenologijos.
Empirinio metodo svarba
Pierre'as Janet dar iki Freudo neurozių srityje pradėjo kurti aprašomąją metodiką, neapkrautą daugybe teorinių ir pasaulėžiūrinių prielaidų. Biografinis psichinių reiškinių aprašymas peržengė medicininės srities ribas, tai iliustruoja Théodore'o Flournoy ir Williamo Jameso darbai. Šie tyrėjai padėjo suprasti psichinio sutrikimo esmę žmogaus sielos visumos kontekste.
Eksperimentai yra pageidautini, tačiau kokybinis aprašomasis metodas yra būtinas. Medicininė psichologija nustatė, kad lemiami veiksniai yra sudėtingi ir gali būti suvokti tik iš kazuistinio aprašymo, kuris reikalauja laisvės nuo išankstinių teorinių nuostatų. Patyrimo mokslas pasidaro neįmanomas, kai nusižymi savo sritį teorinėmis sąvokomis. Siela nesibaigia ten, kur nebesiekia fiziologinė ar kokia nors kita prielaida, todėl turime atsižvelgti į sielos apraiškų visumą.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Anima kaip patyrimo sąvoka
Aptariant bet kokią empirinę sąvoką, neišvengiami samprotavimai apie animą. Animos sąvoka tėra patyrimo sąvoka, kuria siekiama pavadinti giminiškus arba analogiškus reiškinius. Kritikai nepažįsta aptariamų fenomenų, nes šie daugiausia yra anapus medicinines žinias žyminčių riboženklių, bendražmogiškojo patyrimo srityje. Paciento sielai nerūpi gydytojo žinojimo ribos, ji pateikia savo gyvenimo apraiškas ir reaguoja į visų žmogaus patyrimo sričių poveikius. Jos esmė atsiskleidžia ne tik per asmeninius, instinktyvius ar socialinius dalykus, bet ir per pasaulio fenomeną.
Nors dėl praktinių priežasčių būtina atskirti darbo sritis, tai įmanoma tik esant sąmoningai apribojimo prielaidai. Kuo sudėtingesni reiškiniai, tuo platesnė turi būti prielaida ir atitinkamos žinios. Nereikėtų pamiršti visuotinio sizigijų (porų) motyvo paplitimo ir reikšmės primityvių žmonių psichologijoje, mitologijoje, lyginamajame religijos moksle ir literatūros istorijoje. Neurozių psichologijos pažinimas gali suteikti tam tikrų žinių, bet tai tebūtų žinios apie bendrąją animos fenomenologiją, galinčios atskleisti tikrąją reikšmę to, su kuo susiduriama atskiru atveju ir neretai patologiškai iškreiptu pavidalu.
Archetipiniai vaizdiniai ir sielos autonomija
Nepaisant prietaro, kad vienintelis esminis mūsų pažinimo pagrindas yra išorėje, tiesa yra ta, kad atomų teorija buvo grindžiama „mitologiniu“ mažiausių dalelių vaizdiniu. Kiek realių sielos aplinkybių projektuojama į išorinių reiškinių nežinomybę, aišku kiekvienam senojo gamtos mokslo ir gamtos filosofijos žinovui. Norėdami kalbėti apie pažinimą, esame priversti fizinį procesą paversti psichiniu. Kas garantuoja, kad šitaip paversdami gauname bent kiek pakenčiamą „objektyvų“ pasaulėvaizdį? Juk tokiu atveju fizinis įvykis turėtų būti ir psichinis.
Tenka tenkintis prielaida, kad siela pateikia tuos vaizdus ir formas, kurios apskritai tik ir sudaro galimybę pažinti objektą. Šias formas perduoda tradicija, todėl tebekalbame apie „atomus“, nes esame girdėję apie Demokrito atomų teoriją. Šios idėjos ištakos - archetipiniai vaizdiniai, tai yra pirminiai vaizdai, kurie visada yra paties psichinio veiksnio produktai, o ne fizikinių įvykių atvaizdai.
Nėra nė vieno materialistinės hipotezės, teigiančios, kad siela yra fizikinių ir cheminių procesų atspaudas, įrodymo. Begalė faktų liudija, kad siela „išverčia“ fizikinį procesą į vaizdų seką, su objektyviu procesu susijusią neretai jau bemaž neatpažįstamu ryšiu. Šiuo metu galime tvirtai teigti, kad nenutuokiame apie psichikos esmę. Todėl turime pakankamą pagrindą suvokti ją kaip factor sui generis, būtent tol, kol sulauksime įtikinamų įrodymų, kad psichinį procesą galima pagaminti ir retortėje.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Psichikos autonomija ir pasąmonės vaidmuo
Psichinių faktų chemine formule pateikti nepavyks, todėl psichinį veiksnį tenka laikyti mįslinga autonomine tikrove. Jis iš esmės skiriasi nuo fizikinių ir cheminių procesų. Net jei nežinome, kas sudaro jo substancialumą, tą patį galima pasakyti ir apie fizinį objektą - materiją. Todėl nagrinėjant psichinius reiškinius kaip savarankišką veiksnį tenka pripažinti, kad esama psichinės egzistencijos, nepaklūstančios sąmoningos išmonės ir valdymo savivalei.
Jei kokiam nors psichiniam reiškiniui būdingas skubotumas, paviršutiniškumas, miglotumas, net beprasmiškumas, tai pirmiausia - subjektyviam reiškiniui, būtent sąmonės turiniui, o ne objektyviam, tai yra pasąmonei, apriorinei sąmonės ir jos turinių sąlygai. Iš pasąmonės sklinda determinuojantis poveikis, nepriklausomai nuo tradicijos laiduojantis, kad kiekvieno atskiro individo patyrimas ir vaizduotės dariniai bus panašūs, netgi vienodi. Tai patvirtina visuotinis mitologinių motyvų, kuriuos dėl jų pirminės vaizdinės prigimties pavadinau archetipais, paralelizmas. Vieną archetipą, turintį psichoterapeutui ypatingą praktinę reikšmę, apibūdinau kaip anima.
Anima ir dieviškosios sizigijos
To, kas žymima šiuo lotynų kalbos žodžiu, nereikėtų painioti nei su krikščioniška dogmatine, nei su bet kokia ligšioline filosofine sielos sąvoka. Norint susidaryti konkretų vaizdinį, ką iš esmės nusako animos sąvoka, reikėtų atsigręžti į tokį antikinį rašytoją kaip Makrobijus arba į klasikinę kinų filosofiją, suvokiančią animą kaip moteriškąją ir chtoniškąją sielos dalį. Vis dėlto tam tikru mastu konkretizmui pasmerktas bet koks bandymas ką nors apibūdinti vaizdžiai. Juk kalbame ne apie abstrakčią, o apie patyrimo sąvoką, neatsiejamą nuo pavidalo, kuriuo ji pasirodo, ir apskritai neįmanomą apibūdinti kitaip, kaip tik pasitelkiant šią specifinę fenomenologiją.
Istoriškai su anima pirmiausia susiduriame per dieviškąsias sizigijas, vyriškųjų ir moteriškųjų dievų poras. Šios siekia primityvios mitologijos žemumas ir tamsybes, kita vertus, ir filosofines aukštumas, būdingas gnosticizmui ir klasikinės kinų filosofijos spekuliacijoms, kosmogoninę sąvokų porą apibūdinančioms kaip jang (vyriška) ir in (moteriška). Šios sizigijos tokios pat visuotinės, kaip vyro ir moters egzistavimas. Iš šito fakto natūralu padaryti išvadą, kad šio motyvo varžoma vaizduotė visur ir visais laikais didžia dalimi priversta vis iš naujo projektuoti tą patį.
Projekcija ir tėvų įvaizdis
Projekcija yra nesąmoningas, automatiškas procesas, kuriuo subjektas perkelia nesąmoningus turinius į objektą, taigi atrodo, tarsi jie priklausytų objektui. Projekcija baigiasi tą akimirką, kai pasidaro sąmoninga, tai yra kai turinys regimas kaip priklausantis subjektui. Dėl to, kad politeistinis antikos dievų Olimpas neteko galių, nemažai kaltas požiūris, kad dievai tėra žmogaus charakterio atspindžiai.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Labai lengva parodyti, kad dievų pora tėra idealizuota tėvų pora ar kokia kita žmogiška (mylinčiųjų) pora, dėl kokios nors priežasties atsidūrusi danguje. Sutikti su tokia prielaida būtų itin paprasta, jei projekcija būtų sąmoningas ketinimas, o ne nesąmoningas procesas. Apskritai galima tarti, kad tėvai yra subjektui geriausiai pažįstami, tai yra jo sąmonės suvokiamiausi individai. Tačiau kaip tik dėl šios priežasties jis negalėtų jų projektuoti, nes projektuojami nesąmoningi, tai yra subjektui tarsi nepriklausantys, turiniai. Taigi mažiausiai įmanoma projektuoti kaip tik tėvų vaizdą, nes jis pernelyg sąmoningas.
Atrodo, kad iš tikrųjų būtent tėvų vaizdai projektuojami dažniausiai, ir šis faktas toks akivaizdus, jog bemaž būtų galima padaryti išvadą, kad projektuojami kaip tik sąmoningi turiniai. Tai bene aiškiausiai atskleidžia perkėlimo atvejai, kai pats pacientas puikiai suvokia projektuojąs į gydytoją tėvo (ar net motinos) imago, net didžia dalimi įžvelgia su tuo susijusias incesto fantazijas ir vis dėlto neatsikrato grįžtamojo projekcijos poveikio, perkėlimo efekto, tai yra elgiasi taip, tarsi anaiptol nebūtų suvokęs savo projekcijos. Tačiau patyrimas rodo, kad projekcijos niekada neatliekamos sąmoningai, jos visada pirma atsiranda ir tik paskui atpažįstamos. Todėl tenka daryti prielaidą, kad, be incesto fantazijos, esama kitų su tėvų imago susijusių itin emocingų turinių, kuriuos savo ruožtu reikia padaryti sąmoningus.
Priešinimasis ir religiniai vaizdiniai
Pripažinus tokį požiūrį teks padaryti išvadą, kad greta incesto fantazijų esama turinių, kuriuos išstūmė dar stipresnis priešinimasis. Praktinis patyrimas liudija, kad su tėvų imago asocijuojamos ne tik incesto fantazijos, bet ir religiniai vaizdiniai. Daugumai kur kas lengviau pripažinti savo seksualines fantazijas, nei prisipažinti, kad gydytojas - jų išganytojas: pirmasis atvejis, šiaip ar taip, turi biologinį pagrindą, o antrasis neabejotinai patologinis, todėl kelia didžiulę baimę. Vis dėlto manau, kad „priešinimosi“ reikšmė pernelyg išpučiama.
Aptariamus reiškinius lygiai taip pat sėkmingai galima paaiškinti vaizduotės ir mąstymo stygiumi, labai apsunkinančiu įsisąmoninimo aktą. Galbūt pacientas anaiptol nesipriešina religiniams vaizdiniams, jam tiesiog neateina į galvą, kad galėtų rimtai laikyti gydytoją savo dievu ar išganytoju. Jau vien jo protas apsaugo jį nuo tokių iliuzijų. Tačiau pacientas bemaž nedvejodamas taria, kad pats gydytojas įsivaizduoja toks esąs. Kaip žinoma, pats būdamas dogmatikas, lengvai padarysi kitą pranašu ar religijos steigėju. Istorija liudija, kad religiniams vaizdiniams būdinga didžiausia įtaigos ir jausmo jėga. Savaime suprantama, prie tokių vaizdinių priskiriu visus représentations collectives: ir tai, ką pasakoja religijos is…
Individualiosios psichologijos principai
Alfredas Adleris (1870-1937) - psichoanalizės klasikas, sukūręs autentišką šios teorijos kryptį. Vienas iš trijų pagrindinių teorinių individualiosios psichologijos principų yra požiūris, kad žmogus iš esmės yra siekiantis tikslo. Kiekvienas mūsų veiksmas yra mums naudingas, nes priartina mus prie tikslo. Adleris kalba apie siekiamo tikslo (šiuo atveju pranašumo) aktyvumą. Kitais žodžiais būtų galima sakyti, kad šis siekis ir tikslo pasiekimas yra iliuzinis, netikras. Vienas iš svarbiausių įgimtų žmogaus poreikių pagal A. Adlerį yra jaustis pakankamai reikšmingam.
Kai žmogus patiria ir jaučia nuvertinimą bei menkavertiškumo jausmą, jis natūraliai (įgimtai) siekia tą kompensuoti, o dėl to dažniausiai pašoka kiek aukščiau, nuvertindamas šalia esantį kitą žmogų (kartais tai būna jo menkavertiškumo jausmo kaltininkas, kartais - ne). Abu šie kraštutinumai yra netikri, sukurti subjektyvioje patirtyje. Adlerio nuomone, nuvertinimą patyrusio žmogaus psichikoje natūraliai kyla kompensuojamasis judesys, ieškantis būdų sugrąžinti savivertę. Pozityvu yra tai, kad asmuo visada stengiasi kuo konstruktyviau atstatyti savo pažeistą vertę.
Taigi menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekio jausmas yra būdingas mums visiems, jau vien todėl, kad buvome vaikai, kaip sako A. Adleris. Tais atvejais, kai žmogus patiria didelį nuvertinimą, formuojasi menkavertiškumo kompleksas, kuris yra neatsiejamas nuo pranašumo siekio komplekso. Kitais žodžiais tariant, žmogus, kuris visą laiką jaučiasi menkesnis, visą laiką bandys įrodyti savo pranašumą.
Apercencija ir individuali logika
Apercencija - dar vienas A. Adlerio pradėtas vartoti terminas. Tai, kaip mes suvokiame pasaulį, priklauso nuo mūsų anksčiau įgytos patirties. Todėl ne tiek svarbu gyvenimo faktas, kiek tai, ką tas faktas reiškia žmogui. Taigi kiekvienas mūsų esame unikalūs savo patirtimi, vadinasi, kiekvienas turime unikalią „privačią logiką”.
Vienas iš įgimtų žmogaus poreikių - bendrumo, priklausymo poreikis. Šį poreikį A. Adleris aiškino biologiškai. Bendruomeniškumo jausmą A. Adleris apibūdina kaip psichinę būseną ar jausmą, kad esi bendruomenės dalis, iš esmės - kad esi pasaulio dalis. Asmuo yra atsisukęs į kitus socialiai naudingu būdu. Bendruomeniškumo jausmas yra socialinio intereso pagrindas. Adlerio pasaulio sampratoje bendruomeniškumo jausmas buvo metafizinis tikslas, kurio siekia žmogus (ar net žmonija), galutinis socialinės evoliucijos tikslas.
Bendruomeniškumo jausmas susideda iš dviejų dalių: poreikio priklausyti grupei ir poreikio įnešti savo indėlį į grupės gyvenimą. Logika būtų tokia: aš naudingas, vadinasi, kažkiek savas. Šie du pagrindiniai - reikšmingumo ir bendruomeniškumo - jausmai yra susiję, vienas kitą palaiko. Taigi socialinio jausmo ugdymas, puoselėjimas yra svarbus kiekvienai visuomenei ir bendruomenei - tiek grupės, tiek šeimos, tiek individo lygmeniu.
Asmens vientisumas ir gyvenimo stilius
Adleris teigė, kad asmuo yra vientisas, visuminis, neskaidomas į dalis. Gyvenimo stilius yra visuminis asmens reiškimasis. Jis atspindi būdus, kuriais individas siekia savo gyvenimo tikslo. Adlerio individo suvokimas skiriasi nuo froidiškojo iš esmės: S. Freudas suvokė žmogų kaip pasyvią areną, kurioje potraukiai ieško patenkinimo variantų - pats asmuo yra pasyvus.
A.Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąja jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo (vėliau akcentavo tobulumo siekimą) asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Būtent, čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Todėl neretai pasitaiko, kad didžiausių laimėjimų žmonės pasiekia tose srityse, kur kažkada jautėsi mažai sugebantys.
Pasak Adlerio, asmenybė, siekdama savo tikslų, susikuria individualų gyvenimo stilių. Jį žmogus pasirenka 5-6 gyvenimo metais, įtakos turi įsivaizduojami ar tikri trūkumai ir visa tolesnė jo veikla yra kryptingas ššio stiliaus įgyvendinimas. Taigi, norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Dėl to psichoterapija padeda žmogui suvokti ir įsisavinti jo individualų gyvenimo stilių.
Gimimo eiliškumo įtaka
Pasak A. Adler gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliaus susiformavimui. Šeimoje vaikučius augina tie patys tėvai, tačiau jų socialinė aplinka nėra ta pati. Atsirandant vis kitam vaikui šeimoje, keičiasi tėvų požiūris į juos ir tai vaikams sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
Dažniausiai atsiradus pirmagimiui tėvai yra labai laimingi, skiria visą savo dėmesį bei laiką. Nedalomas ir visiškas tėvų dėmesys suteikia vaikui privilegijas, vaikas yra laimingas ir saugus. Atsiradus antram vaikui šeimoje, pirmasis patiria šoką. Vaikas netenka absoliutaus nedalomo dėmesio, jis nebėra visos šeimos dėmesio centras, taigi jis „nukarūnuojamas“. Nukarūnuoti pirmagimiai bando atgauti savo ankstesnę poziciją, kovoja ir jų elgesys kartais gali tapti problemišku.
Antrasis vaikas niekada nepatiria tokio besąlygiško dėmesio, kurį patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Kita vertus antrasis vaikas visą laiką auga pirmojo šešėlyje ir jaučia poreikį rungtyniauti su broliu ar seserimi. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau, nes jis turi pralenkti pirmąjį. Antrasis vaikas yra linkęs varžytis ir ambicingas. Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti.
Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su „nukarūnavimu“ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Užaugę jaunėliai gali daug pasiekti bet kokiame darbe. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei mažylis yra be galo lepinamas.
Vienintelis vaikas tai pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria nukarūnavimo, bent jau vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kai supranta, kad išoriniame pasaulyje, pvz. mokykloje, jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio.
Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių, tai tik tikimybė, nes vaikas automatiškai neįgyja vienų ar kitų charakterio bruožų tik dėl gimimo eiliškumo.
Gimimo eilė: ne tik numeris, bet ir patirtis
Individualiosios Psichologijos mokyklos įkūrėjas bei gimimo eiliškumo konstrukto autorius Alfredas Adleris dar XX a. pradžioje įspėjo: „Mano išskirtos gimimo eiliškumo šeimoje pozicijos buvo šiek tiek neteisingai suprastos. Ne vaiko gimimo eiliškumo numeris, žinoma, daro įtaką jo charakteriui, o situacija, į kurią jis gimsta, ir būdas, kuriuo ją interpretuoja“.
Mokslininkai pastebi, jog vaiko raidoje egzistuoja eilė įvairių situacinių veiksnių, susijusių su vienokių ar kitokių asmenybės savybių formavimusi, pavyzdžiui: vaikų skaičius šeimoje, amžiaus skirtumai tarp vaikų, lytis, fiziniai ir protiniai vystymosi ypatumai, santykis su tėvais, konfliktai, identifikacija su vienu ar kitu tėvu, netektys šeimoje ir kt. Dėka šių atradimų galima teigti, jog chronologinis gimimo eiliškumas nėra individo charakteryje uždedamas štampas, sąlygojantis tam tikrą tipą.
Psichologinė vaiko gimimo eiliškumo pozicija nusako paties vaiko suvokiamą vietą, kurią jis užima socialinėje struktūroje, t. y. šeimoje. Tam tikras vaidmuo (ar užimama vieta) vaiko raidoje sudaro prielaidas tam tikrų asmenybės savybių formavimuisi. Ar tos asmenybės savybės susiformuos, ar ne, priklauso nuo subjektyvios vaiko patirties, t. y. kaip jis įprasmina (Adlerio žodžiais - interpretuoja) savo patyrimą.
Tyrimai ir nesutapimai
Viduriniųjų psichologinė pozicija buvo susijusi su atsargumo poreikiu, pripažinimo poreikiu, savikritiškumu. Buvo atskleisti įvairūs psichologinės ir biologinės gimimo eiliškumo pozicijų nesutapimai: viduriniosios biologinėje pozicijoje esančios tiriamosios savo subjektyvią patirtį buvo linkusios sieti labiau su pirmagimio pozicija; dar įdomiau - vienturtės savo patirtį labiau įvertino kaip susijusią su jaunėlės psichologine pozicija labiau nei pačios (biologinės) jaunėlės.
Psichologas Stewart pastebėjo šią pagundą ir savo tyrimu atkreipė dėmesį į tai, jog rėmimasis žiniomis apie gimimo eiliškumo pozicijoms būdingas asmenybės savybes neretai lemia šališką klinikinį įvertinimą, t. y. gimimo eiliškumas panaudojamas kaip mąstymo euristika, padedanti greičiau priimti sprendimą.
tags: #apercepcija #ir #asmenybes #nuostatos