Nemiga, ypač ilgalaikė, gali būti susijusi su įvairiomis sveikatos problemomis. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ar ilgalaikė nemiga gali būti smegenų auglio požymis, aptariamos kitos galimos nemigos priežastys, tokios kaip depresija, lėtinės ligos ir kiti veiksniai. Taip pat pateikiama informacijos apie tai, kada reikėtų kreiptis į gydytoją ir kokios yra galimos gydymo priemonės.
Įvadas
Ilgalaikė nemiga, arba nuolatinis miego sutrikimas, gali neigiamai paveikti žmogaus gyvenimo kokybę. Nors dažnai nemiga siejama su stresu ar blogais miego įpročiais, svarbu atsižvelgti ir į kitas galimas priežastis, įskaitant ir rimtesnes sveikatos būkles.
Depresija ir nemiga
Depresija yra psichikos sutrikimas, pasireiškiantis nuolatiniu liūdesiu, bloga nuotaika bei interesų, energijos ir aktyvumo sumažėjimu, tai trukdo kasdieniniam gyvenimui. Dėl sumažėjusios motyvacijos, energijos, produktyvumo bei socialinio aktyvumo gali kilti sunkumų darbe bei santykiuose su kitais. Sergant depresija nuotaika būna bloga kasdien didžiąją dienos dalį bent dvi savaites iš eilės ir tai paveikia sergančiojo kasdienį gyvenimą.
Kiti dažni depresijos simptomai:
- Sunku susikaupti, atlikti užduotis, skundžiamasi pablogėjusia atmintimi, pastebima pavėluota reakcija pokalbių metu, lėta kalbėsena.
- Sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi.
- Perdėtas kaltės jausmas, savigrauža.
- Pesimizmas dėl ateities.
- Sutrikęs miegas. Dažniausiai - nemiga, bet taip pat gali būti perdėtas mieguistumas, reikėtų atkreipti dėmesį į ankstyvus prabudimus, dažnai keliomis valandomis prieš įprastą prabudimo laiką.
- Pasikeitęs apetitas (sumažėjęs ar padidėjęs), tai gali sukelti kūno svorio pokyčius.
Depresija nebūtinai pasireiškia visais išvardintais simptomais. Net sergantiems sunkia depresija, gali pasireikšti ne visi simptomai. Depresijos priežastys yra daugialypės, tiek genetinės (biologinės), tiek psichologinės, tiek socialinės.
Taip pat skaitykite: Psichikos ir fizinės sveikatos sąsajos
Genetika - jei kažkuris iš tėvų, brolių ar sesių serga depresija ar kitu nuotaikos sutrikimu, turite didesnę tikimybę susirgti. Biologiniai pakitimai - manoma, kad sergantys depresija turi tam tikrų biologinių pakitimų smegenyse, ypač smegenų neuromediatorių - medžiagų, reguliuojančių visą eilę procesų smegenyse, pakitimų. Tam tikri aplinkos faktoriai, kaip gyvenimas šalia priklausomybę turinčio asmens, artimojo su negalia priežiūra ar slauga, mobingas darbe, gali provokuoti depresiją. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas (alkoholis, narkotikai ir kt.) - 30% žmonių, turinčių priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų, kenčia nuo depresijos. Lėtinės ligos: artritas, astma, vėžys, diabetas, širdies nepakankamumas ir panašūs surikimai, gali provokuoti depresiją. Ypač dažnai depresiją provokuoja lėtinis, nuolatinis skausmas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, širdies ligos. Kai kurie vartojami vaistai, pavyzdžiui, kortikosteroidai, beta adrenoblokatoriai ar interferonas.
Gydymo pagrindinės sudedamosios dalys yra: Palaikymas. Jis apima įvairias sritis - pokalbius apie gyvenimiškų sprendimų priėmimą, depresijos priežasčių analizavimą, šeimos narių edukaciją. Psichoterapija. Tai darbas su psichoterapeutu individualiai ar grupėje, siekiant asmens suvokimo, mąstymo ir elgesio pakitimų, tai leistų sumažinti tolesnių depresijos pasikartojimų tikimybę. Medikamentinis gydymas.
Ilgalaikė neaukšta temperatūra
Ilgalaikė neaukšta temperatūra, arba subfebrilitetas, yra būklė, kai kūno temperatūra kelias savaites ar mėnesius laikosi šiek tiek aukštesnė už normą, paprastai tarp 37-38 °C. Ši temperatūra gali būti susijusi su įvairiomis sveikatos problemomis ir kartais rodo lėtinius ar uždegiminius procesus organizme. Nors nedidelis temperatūros padidėjimas dažnai nesukelia stipraus diskomforto, ilgesnės trukmės subfebrilitetas reikalauja dėmesio.
Galimos ilgalaikės neaukštos temperatūros priežastys:
- Infekcijos - lėtinės ar subklinikinės infekcijos, tokios kaip tuberkuliozė ar virusiniai susirgimai (pvz., Epstein-Barr virusas), gali sukelti ilgalaikį temperatūros padidėjimą.
- Autoimuninės ligos - kai kurios autoimuninės būklės, pvz., sisteminė raudonoji vilkligė ar reumatoidinis artritas, gali sukelti neaukštą temperatūrą kaip imuninės sistemos atsaką.
- Lėtiniai uždegimai - lėtinis sinusitas, bronchitas ar kitos uždegiminės būklės taip pat gali būti ilgalaikės temperatūros priežastimi.
- Endokrininiai sutrikimai - skydliaukės hiperaktyvumas (hipertirozė) ar kiti hormoniniai pokyčiai gali lemti kūno temperatūros padidėjimą.
- Onkologinės ligos - kai kurie piktybiniai procesai organizme gali sukelti ilgalaikę temperatūrą, ypač pradinėse stadijose.
- Psichogeninis faktorius - kartais subfebrilitetas gali būti susijęs su stresu, lėtiniu nerimu ar kitomis psichologinėmis būklėmis.
Epilepsija ir miego sutrikimai
Epilepsija viena dažniausių lėtinių neurologinių ligų. Ja galima susirgti bet kuriame amžiuje. Tyrimų duomenys rodo, kad tikimybė patirti traukulių priepuolį bent 1 kartą gyvenime yra apie 9 proc., tačiau tikimybė, kad bus nustatyta epilepsijos diagnozė, siekia apie 3 proc. Deja, tačiau daliai sergančiųjų, net ir atlikus reikiamus tyrimus, ne visada pavyksta nustatyti epilepsijos priežastį. Epilepsija - tai neurologinė liga, dažniausiai pasireiškianti traukulių priepuoliais, rečiau epilepsijos metu pasireiškia netraukuliniai priepuoliai. Traukulių priepuolių yra įvairių rūšių, jie gali užsitęsti nuo keletos sekundžių iki keliolikos minučių arba ilgiau, taip pat gali kartotis dažnai (keletą ar kelioliką kartų per dieną), o kartais retai - vieną kartą per kelis metus. Atsigavęs po tipinio traukulių priepuolio, ligonis dažniausiai nieko neprisimena, būna išpiltas prakaito, pavargęs, vangus, jam sunku orientuotis aplinkoje.
Taip pat skaitykite: Kraujavimas ir stresas: priežastys ir ryšys
Epilepsija gali prasidėti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, tačiau dažniausiai ji diagnozuojama vaikams ir vyresniems nei 65 metų žmonėms. Apie 60 proc. šios ligos atvejų prasideda vaikystėje. Kai kurie vaikai, sergantys epilepsija, priepuolius išauga, o kitiems jie gali tęstis ir suaugus. Vaikams pasitaikanti epilepsijos forma su absanso tipo priepuoliais, dažnai gali būti ilgai neatpažįstama ir nediagnozuota. Jai būdingas trumpalaikis sąmonės sutrikimas, sąstingis, įvykių nesekimas. Absansas pasireiškia užsitęsusiu žvilgsniu, nevalingais smulkiais judesiais ranka ar mirkčiojimu. Infantiliniai spazmai - epilepsijos rūšis, kuriai būdinga priepuolių pradžia kūdikystėje. Ji pasireiškia vienam iš maždaug 2-4 tūkstančių vaikų. Infantiliniai spazmų rizika didžiausia pirmaisiais metais po gimimo. Paprastai infantiliniai spazmai prasideda trumpais, retais priepuoliais, susijusiais su miegu ir verkimu. Atrodo, kad kūdikis tiesiog krūpčioja, išsigąsta ar jam suskausta pilvuką, kadangi dažnai po to jis pradeda verkti. Dažniausiai spazmai būna simetriški, tačiau kartais jie gali būti ryškesni vienoje ar kitoje pusėje. Itin dažnai priepuoliai pasireiškia serijomis, vienas paskui kitą. Paprastai jie ištinka tuoj pabudus, tačiau gali kartotis ir bet kuriuo paros metu.
Sergant tokios formos epilepsija, dažniausiai pasireiškia viso kūno traukuliai. Jų metu paveikiami abu smegenų pusrutuliai. Generalizuota epilepsija dažniausiai prasideda vaikystėje. Tokios formos epilepsija sergantiems žmonėms pasireiškia židiniai traukuliai. Kitaip nei generalizuoti, jie paveikia tik vieną smegenų dalį. Židininius priepuolius be sąmonės praradimo, jų metu sąmonė ir suvokimas nėra prarandami. Tokiai epilepsijai būdingi ir generalizuoti, ir židiniai priepuoliai. Ji susijusi su Draveto sindromu - labai reta ir sunkia epilepsijos forma, kai ligos eigoje sutrinka psichinė raida. Sergant Draveto sindromu, informacija nėra optimaliai perduodama tarp nervinių ląstelių, o tai sukelia epilepsijos priepuolius ir vėluojantį vystymąsi. Paprastai tokia liga prasideda nesulaukus vienerių metų.
Sergant epilepsija, galvos smegenų neuronuose atsiranda staigūs elektrinio aktyvumo pliūpsniai, toks nenormalus nervinių ląstelių aktyvumas paprastai sukelia kūno traukulius. Daugeliu atvejų nėra iki galo aišku, kodėl taip nutinka. Epilepsijos simptomai skiriasi priklausomai nuo priepuolio tipo. Epilepsijos priepuolis atsiranda dėl nenormalaus smegenų žievės nervinių ląstelių (neuronų) aktyvumo - staigių ir stiprių elektrinių iškrūvių, kurie trumpam paveikia žmogaus išvaizdą ar veiksmus. Jį galima apibrėžti kaip staigų, nevalingą, laikiną elgesio pakitimą, kuris apima sąmonės, judesių, jutimų, autonominės nervų sistemos pokyčius, lydimus nenormalių smegenų elektrinių iškrūvių. Gliukozė - didelis arba mažas jos kiekis gali sukelti alpimo priepuolius, traukulius, net komą. Kai kuriems žmonėms epilepsijos gydymas reikalingas visą gyvenimą.
Smegenų auglys ir nemiga
Nors nemiga nėra tipiškas smegenų auglio simptomas, tam tikrais atvejais ji gali pasireikšti. Smegenų auglys gali daryti spaudimą smegenų sritims, atsakingoms už miego reguliavimą, tokiu būdu sutrikdydamas miego ciklus. Augliai, esantys šalia pagumburio ar kankorėžinės liaukos, gali tiesiogiai paveikti miego ir budrumo reguliavimo mechanizmus.
Kiti galimi smegenų auglio simptomai:
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti stresą darbe
- Nuolatiniai galvos skausmai, ypač rytais.
- Pykinimas ir vėmimas.
- Regos, klausos ar kalbos sutrikimai.
- Silpnumas ar paralyžius vienoje kūno pusėje.
- Asmenybės ar elgesio pokyčiai.
- Traukuliai.
Jei nemiga pasireiškia kartu su šiais simptomais, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Kada kreiptis į gydytoją?
Kreiptis į gydytoją reikėtų, jei:
- Nemiga trunka ilgiau nei kelias savaites ir nepagerėja pakeitus miego įpročius.
- Nemiga pasireiškia kartu su kitais nerimą keliančiais simptomais, tokiais kaip galvos skausmai, regos sutrikimai, silpnumas ar elgesio pokyčiai.
- Nemiga stipriai veikia kasdienį gyvenimą, trukdo dirbti, mokytis ar bendrauti su kitais.
- Jaučiate nuolatinį nuovargį, nepaisant miego trukmės.
- Atsiranda minčių apie savižudybę.
Diagnostika ir gydymas
Gydytojas atliks fizinę apžiūrą, įvertins simptomus ir gali paskirti papildomus tyrimus, tokius kaip:
- Miego tyrimas (polisomnografija): Šis tyrimas padeda nustatyti miego sutrikimus, stebint smegenų bangas, akių judesius, raumenų aktyvumą ir kitus fiziologinius rodiklius miego metu.
- Kraujo tyrimai: Padeda nustatyti hormonų disbalansą ar kitas sveikatos problemas, galinčias sukelti nemigą.
- Vaizdo tyrimai (MRT, CT): Jei įtariamas smegenų auglys, šie tyrimai gali padėti jį aptikti.
Gydymas priklauso nuo nemigos priežasties. Jei nemiga susijusi su depresija, gali būti skiriamas medikamentinis gydymas ir psichoterapija. Jei nemiga susijusi su lėtine liga, gydymas bus nukreiptas į pagrindinės ligos kontrolę. Jei nemiga pasireiškia dėl smegenų auglio, gali prireikti chirurginio gydymo, radioterapijos ar chemoterapijos.
Miego higiena
Nepriklausomai nuo nemigos priežasties, svarbu laikytis gerų miego higienos įpročių:
- Laikykitės reguliaraus miego grafiko, eikite miegoti ir kelkitės tuo pačiu metu kiekvieną dieną.
- Sukurkite raminančią miego aplinką, pasirūpinkite, kad miegamajame būtų tamsu, tylu ir vėsu.
- Venkite kofeino ir alkoholio prieš miegą.
- Reguliariai mankštinkitės, bet ne prieš pat miegą.
- Atsipalaiduokite prieš miegą, skaitykite knygą, klausykitės ramios muzikos ar medituokite.