Įvadas
Žmogaus asmenybė - tai įdomus ir sudėtingas reiškinys, kuriam būdingas dvilypumas. Šis dvilypumas filosofijoje vadinamas dualizmu ir paaiškina vidinius konfliktus, ribines situacijas, kai žmogus nori vieno, bet jaučia, kad turėtų atsisakyti. Straipsnyje nagrinėsime asmenybės dvilypumą filosofijos kontekste, apžvelgiant dualizmo sampratą, jos raišką literatūroje ir skirtingų filosofų požiūrius į žmogaus prigimtį.
Dualizmas: samprata ir esmė
Dualizmas - tai koncepcija, kurią galima apibrėžti kaip žmogaus dvilypumą, dvejopumą. Žmogaus asmenybė yra iš prigimties dvilypė, todėl žmoguje atsiranda vidiniai konfliktai, dažnos ribinės situacijos, kada norisi vieno, bet „kitas aš“ siūlo to atsisakyti ir pan.
Dualizmo apraiškos lietuvių literatūroje
Dualizmas (arba dvilypumas) dažnai vaizduojamas lietuvių literatūros darbuose. Pavyzdžiui, Kristijonas Donelaitis kūrinyje „Metai“ vaizduoja skirtingus veikėjų charakterius, kuriuose susiduria gėris ir blogis, dvasiniai idealai ir žemiški norai.
Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ atskleidžia kunigo Liudo Vasario vidinį konfliktą, kai jis turi rinktis tarp kunigo karjeros, kurios tikisi tėvai, ir poeto kelio, kuris jam artimesnis. Liudui Vasariui tenka priimti sunkius sprendimus. Tėvų ir visuomenės nuostatų akistatoje tenka pasirinkti, ar nori toliau būti kunigu ir taip įgyvendinti tėvų lūkesčius, ar išstoti iš seminarijos ir išpildyti savo vidinius pageidavimus tapti poetu. Jis pasirenka tai, kas jam svarbu, nors tai ir nepriimtina visuomenei.
XVI a. Mažvydas - tai neeilinis žmogus. Buvo priverstas palikti Lietuvą dėl savo naujoviškų pažiūrų. Tai žmogus idealistas, siekiantis savo tikslų bet kokia kaina, net ir negaudamas iš jų kokios naudos: „Bet aš kovosiu, Vilentai, kovosiu!/ Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio…”. Būdamas toli nuo gimtinės, Mažvydas rašo pirmąją lietuvišką knygą, jis siekia savo tikslo ir neapleidžia Lietuvos. Ir netgi patekęs į domininkonų nelaisvę, Mažvydas neišdavė savo tikėjimo, nors domininkonai laikė jį tamsiame požemyje surakintą grandinėmis. Nors ir buvo lieptas priimti domininkonų tikėjimą, Mažvydas išliko ištikimas liuteronas. Dominikonų nelaisvėje Mažvydas supranta, kad jo gyvenimo variklis yra ligų ir tamsos iškankinta Lietuva. Jis jaučiasi reikalingas, todėl nepasiduoda mirčiai.
Taip pat skaitykite: Revoliucinės Prancūzijos lyderiai
Šie pavyzdžiai rodo, kad dualizmas yra giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje ir atsispindi įvairiuose literatūros kūriniuose.
Filosofiniai požiūriai į žmogaus dvilypumą
Filosofijoje žmogaus samprata nevienoda. Senovės kinų, indų ir graikų filosofijoje žmogus laikytas būties, kosmo dalimi. Pasak Demokrito, žmogus yra visatos (makrokosmo) atspindys ir simbolis, mikrokosmas. Anot Platono, žmogaus esmė yra jo siela, kūnas yra sielos kalėjimas, laikina buveinė. Aristotelis suprato žmogų kaip gyvą būtybę, turinčią protingą sielą ir galinčią dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime. Antikoje susiformavo pagrindiniai klausimai: ar žmogus turi sielą, koks yra kūno ir sielos santykis, ar žmogus yra socialinė būtybė.
Krikščionybėje žmogus suvokiamas kaip būtybė, Dievo sukurta pagal savo atvaizdą ir panašumą, įsigalėjo tomistinė koncepcija, teigianti, kad žmogų kaip vientisą esybę sudaro substancinė siela ir materialus kūnas. Renesanso mąstytojai (G. Pico della Mirandola) pabrėžė žmogaus autonomiškumą, beribį kūrybiškumą ir savęs tobulinimą, iškėlė žmogų kaip Visatos centro idėją, skelbė sielos ir kūno, žmogaus ir pasaulio harmonijos idealus.
René Descartes'o dualizmas
Dualistinei pasaulio perskyros idėjai eksplikuoti būtina paminėti žmogų, kuris laikomas dualistinio požiūrio į žmogų įtvirtintoju, - René Descartes’ą. Būtent Descartes’o išplėtotas dualistinis požiūris į kūno ir sielos sąveiką buvo labiausiai išbaigtas ir turėjo tokią galingą įtaką šiuolaikinei filosofijai, jog neretai Descartes’as apskritai vadinamas šiuolaikinės filosofijos pradininku. Galima pasakyti daugiau, nes Descartes’o idėjos neliko vien filosofinio diskurso ar akademinės diskusijos ribose, bet išplito ir turėto svarbios įtakos visuomenėje įsigalėjusio požiūrio susiformavimui.
R. Descartes’as išplėtojo ir išpopuliarino dualistinę žmogaus prigimties koncepciją (jos ištakos - Platono, Augustino idėjos), pagal kurią kiekvienas žmogus turi kūną ir sielą. Siela vadovauja žmogaus veiksmams, kūnas vykdo jos įsakus. Kūnas (jį suvokė kaip tam tikrą mašiną) yra pavaldus gamtos dėsniams ir todėl nelaisvas, siela yra laisva. Dualizmas būdingas ir I. Kantui - žmogus priklauso ir gamtos, ir dorovinės laisvės pasauliams.
Taip pat skaitykite: Mokytojo realybė
Descartes’as demistifikuoja aristotelinę fiziką, kuri buvo kuriama remiantis gyvo kūno patirtimi, ir kurioje visi kūnai judėjo, realizuodami savo teleologinius siekius. Atmetus subjektyvius norus ir siekius, kūną buvo galima traktuoti kaip fizinį kūną, t. y. kaip tokį kūną, kuris visiškai abstrahuotas nuo subjektyvių išgyvenimų ir būsenų1. Kūnas yra mašina, sako Descartes’as. Kūno judėjimas erdvėje paklūsta tiems paties dėsniams, kaip ir bet kokio kito mechanizmo judėjimas: kūno organai veikia panašiai kaip mechanizme esančios spyruoklės. Negana to, kūno judėjimas, rankų ar kojų judesiai niekaip nėra surišti su sąmonės (sielos) veikla. Savo nebaigtoje knygoje „Žmogaus kūno aprašymas“ (La description du corps humain, 1640) Descartes’as sako, jog pasistengs „mūsų kūno mašiną“ paaiškinti taip, jog mes neturėsime jokio pagrindo sielai priskirti judesių, nesusijusių su valia, kaip kad neturime pagrindo manyti, jog laikrodis turi sielą, verčiančią jį keisti rodyklių padėtį ir rodyti laiką. Ten pat Descartes’as detaliai aprašo, kokie mechaniniai procesai vyksta kūne: kraujagysles jis suvokė kaip vamzdžius, kurie teikė suvirškintą maistą širdžiai ir smegenims, kurios šitaip įgaudavo tam tikros „gyvenimo (vitalinės) jėgos“, kuri įgalino smegenis mąstyti, įsivaizduoti, svajoti. Taip pat smegenys, anot Descartes’o, gamino tam tikrą „orą“ (vėlgi, prisotintą paslaptingos „gyvybinės jėgos“), kuris nervais patekdavo į raumenis ir suteikdavo jiems gebėjimą judėti2. Descartes’as taip pat sako: akivaizdus įrodymas to, kad kūnas yra nuo sielos nepriklausomas mechanizmas, kuris juda savaimingai, o ne judinamas sielos impulsų ar valios, yra tai, jog sergančio ar sužeisto žmogaus organizmas negali daryti to, ko (kaip mums atrodo) norime arba juda taip, kaip mes nenorime, kad jis judėtų. Mąstytojas tikėjo, kad mirtis kūną ištinka nebūtinai dėl to, jog siela palieka kūną.
Kiti filosofiniai požiūriai
J. W. Goethe, J. G. Herderis ir romantizmo filosofai grįžo prie Renesanso žmogaus kaip vientisos būtybės suvokimo, plėtojo žmogaus egzistavimo istoriškumo idėją. Klasikinė vokiečių filosofija suprato žmogų kaip kultūros kūrėją, idealaus prado (proto, dvasios) išraišką, 19-20 a. iracionalizmo atstovai (A. Schopenhaueris, S. A. Kierkegaard’as, F. Nietzsche ir kiti) - kaip potraukių, jausmų, valios ir kitų gyvybinių jėgų veikiamą būtybę. Egzistencializmo ir personalizmo sampratose žmogaus asmenybės problema yra esminė, šios teorijos neigia, kad žmogus gali būti suvokiamas tik kokiu nors vienu - biologiniu, psichologiniu, socialiniu ar dvasiniu aspektu.
Žmogaus kūnas kaip problema filosofijoje
Nuo pat žmogaus gimimo akimirkos iki mirties jo kūnas jam yra tai, kas arčiausia, atrodo taip įprasta, suprantama, kasdieniška. Daugumai žmonių net mintis nekyla, kad kūniškumas galėtų būti apmąstomas kaip problema, tiriamas kaip ir kiti pasaulio objektai. Tačiau neišvengiamai susiduriame su tokiomis gyvenimo patirtimis, kurias vadiname ribinėmis. Tai gali būti sunki, kankinanti liga, kūno dalies praradimas, senėjimas ar, pagaliau, kito mirtis, kai susiduriame su mus gąsdinančiu, nesuprantamu fenomenu, kai ką tik buvęs toks įprastas gyvas kūnas staiga pavirsta į negyvą kūną-daiktą. Tokia patirtis baugina ir priverčia susimąstyti, kitaip pajausti savo kūną, jo egzistenciją, suprobleminti kūno buvimo pasaulyje patirtį.
Deja, dėl šio darbo apimties ir tikslo autorė neturi galimybės plačiau apžvelgti istorinės dualistinės žmogaus sampratos raidos. Vakarų filosofijai, o ir apskritai visai Vakarų kultūrai, būdingas kūną sudaiktinantis požiūris, kai aš yra suprantamas kaip vidinių patirčių suma, psichologinis pojūčių srautas, siela ir t. Požiūris į kūną, kaip į daiktą, ir dualistinė žmogaus samprata Vakarų filosofijoje atsirado dar antikos periodu ir tokį požiūrį palaikančios tezės sutinkamos jau Platono, Aristotelio ir kitų filosofijos pradžios mąstytojų darbuose. Patristikos ir viduramžių periodu toks požiūris galutinai įsigalėjo ir tapo visuotinai pripažintas. Žinoma, kad tam daugiausia įtakos turėjo krikščioniškoji religija ir jos panieka kūnui apskritai ir kūniškumo problematikos plėtojimui. Viduramžiais požiūris į kūną buvo kraštutinai neigiamas, paniekinantis, kūnas buvo suvokiamas kaip tai, kas suvaržo sielą, silpnina ir gundo žmogų, neleidžia jam priartėti prie Dievo, nes pririša jį prie gamtos - bet kokio blogio ir ydos šaltinio.
Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys šiuolaikiniam žmogui atrodytų mažų mažiausiai keistas. Juk niekas sąmoningai savo kūno nevadina mašina, nelaiko jos kažkokiu biomechanizmu ir nesinaudoja juo taip, kaip naudojasi mechanizmais ar mašinomis, kurias sukūrė gamta ar net pats žmogus. Pirmas įspūdis apgaulingas. Nors tiesiogiai kalboje mums nėra įprasta kūną vadinti mašina ar mechanizmu, tačiau iš esmės visose gyvenimo srityse toks požiūris yra tvirtai įsigalėjęs. Paprastas pavyzdys: šiuolaikinis anatomijos mokslas, o su juo ir visa chirurgija, kūną traktuoja išimtinai kaip tam tikrų sudedamųjų dalių „kūniškųjų sraigtelių“ visumą, kurią galima „išrinkti-surinkti“, „taisyti“ ir t. t. Susimąstykime apie patį bet kokios chirurginės operacijos procesą, kai sąmonė yra išjungiama, o kūnas tampa bejausmis ir paslankus, jis pjaustomas ir siuvamas, jo organai keičiami ar net pašalinami ir t. t., ir mums taps akivaizdu, kaip paprastai mūsų žvilgsnis sudaiktina kūną. Operuojančiam chirurgui ir mintis nekyla galvoti apie ant operacinio stalo gulintį kūną kaip apie sielos buveinę ar apie mąstančią būtybę.
Taip pat skaitykite: Žaidimai ir charakterio ugdymas
Tačiau tai, kas Descartes’o filosofijoje buvo tik nedrąsūs bandymai paaiškinti žmogaus kūno veikimą remiantis mechanistinėmis priemonėmis, netrukus tapo abejonių nekeliančiais tvirtinimais. Nemažai filosofų ne tik palaikė Descartes’o pradėtą mechanistinio kūno suvokimo idėją, bet ir sekė šią tradiciją, ją plėtojo. Vienas svarbesnių, kurį būtina paminėti šiame kontekste, būtų prancūzų gydytojas ir filosofas Julienas Offray de La Mettrie (1709 - 1751). Jis savo 1748 m. publikuotoje knygoje „Žmogus-mašina“ paskelbė, kad nors Descartes’as buvo visiškai teisus, teigdamas, jog žmogaus kūnas yra ne kas kita, kaip mašina, tačiau tuo pat metu manė, kad Descartes’as klydo, skirdamas dvi skirtingas žmoguje esančias substancijas. Anot La Mettrie, nėra jokio pagrindo manyti, kad bet kokio pavidalo „dvasinė substancija“ apskritai egzistuoja ir, kaip to pasekmė, nėra tikslinga net kalbėti apie tai. Mechaninio pobūdžio kūno suvokimas buvo laikomas pačiu tinkamiausiu šiam pasauliui, kuris yra sudarytas vien iš skirtingų materijos formų.
Apibendrinant šį trumpą ir, be abejonės, toli gražu ne išsamų ekskursą į kūno suvokimo raidos istoriją, buvojusią prie fenomenologijos atsiradimo, galime pasakyti, kad dualistinė žmogaus perskyra buvo vyraujantis požiūris ne tik filosofijoje, bet ir kituose moksluose, net įsišaknijo kasdienio proto savęs traktavime ir požiūryje į savo kūną. Kūniškumo plotmės problematika nebuvo tinkamai eksplikuota, nes pagrindinis filosofinio, religinio ar mokslinio diskurso dėmesys buvo nukreiptas arba į dvasios-sielos, arba į išorinio fizinio pasaulio tyrinėjimą. Kai kuriais istorijos periodais kūnas, kaip apmąstymo tema, buvo net beveik visiškai užmirštas arba buvo įsigalėjęs absoliučiai neigiamas požiūris į kūną (viduramžiais).
Kokios yra tokio žmogaus kūno objektyvinimo pasekmės? Daliaus Jonkaus teigimu, teigiamas rezultatas būtų tas, jog yra filosofiškai pagrindžiamas medicininis-anatominis požiūris į žmogaus kūną, ir tai leidžia spręsti daugelį su žmogaus sveikata susijusių problemų4. Tačiau, atsiribodami nuo išgyvenamo kūno arba nuo sielos, patenkame į keblią situaciją tada, kai reikia tą sielą pažinti5. Taip ne tik pats kūnas praranda refleksijos galimybę ir kūniškumo fenomenas lieka paslėptas, bet ir siela lieka nematoma kūno mechanizmo šešėlyje. Taip pat neginčytina, jog žmogaus kūno redukavimas į fizinį daiktą turi reikšmingų etinių ir socialinių pasekmių. Žmogų suvokiant kaip daiktą, tampa neįmanomas daugelio etinių nuostatų ir įstatymų pagrindimas. Toks požiūris atveria kelią mūsų visuomenėje atsirasti ir plisti tokiems reiškiniams, kaip rasizmas, šovinizmas ir t.
Fenomenologinis požiūris į kūną
Fenomenologija remiasi fizinio ir fenomenologinio kūno perskyra. Daugelyje kalbų, taip pat ir anglų bei lietuvių kalbose, yra vienas žodis „kūnas“ (angl. body). Vokiečiai skiria Körper ir Leib. Pirmasis fizinį ir fenomenologinį kūną atskyrė Edmundas Husserlis. Savo fizinio-daiktiško ir fenomenologinio gyvenamo kūno perskyrą jis pradėjo ir grindė kategorišku Descartes’o dualistinės kūno teorijos atmetimu. Maurice’as Merleau-Ponty, tęsdamas Husserlio fenomenologiją, naikina skirstymą į gyvą ir negyvą kūną. Kūno tapimas gyvu kūnu nėra jo dalių sujungimas vienos su kita, nėra ir iš kur kitur ateinančios dvasios nužengimas į automatą, nes tai suponuotų, kad pats kūnas yra be vidaus ir be „sau“7. Filosofui gyvenamasis kūnas yra visas pasaulis. Kūno patirtį Merleau-Ponty tiria nagrinėdamas gyvos kūno patirties ir klasikinės psichologijos santykį. Kaip jau buvo minėta šiame darbe, Merleau-Ponty psichologistinis sąmonės ir pasaulio redukavimo modelis buvo visiškai nepriimtinas. Mąstytojas atmeta ir psichologistinį kūno traktavimą. Pasak jo, klasikinėje psichologijoje, nors ir kalbama apie kūno, lyginant jį su kitais daiktais, išskirtinumą, nes aš nuolat jį patiriu ir negaliu abstrahuotis nuo šios patirties, jis vis tiek statomas greta kitų objektų. Tačiau sielos judinamas kūnas jau nėra objektas tarp objektų, o visos likusios erdvės jis neišveda, kaip implikuojamos prielaidos8.
tags: #asmenybes #dvilypumas #filosofija