Psichologija, kaip mokslas, tiria žmogaus ir gyvūnų psichiką bei psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, dėsnius, reiškimosi formas ir mechanizmus. Nors ir žmogus, ir gyvūnai turi psichiką, tarp jų egzistuoja esminių skirtumų, lemiančių sudėtingesnį ir labiau išvystytą žmogaus elgesį bei pažinimo procesus. Šiame straipsnyje aptarsime, kuo skiriasi žmogaus psichika nuo gyvūnų psichikos, nagrinėdami skirtingus psichikos tipus, psichologijos šakas ir metodus, taip pat istorinę psichologijos raidą.
Psichikos tipai
Žmogaus psichika nėra vienalytė. Galima išskirti kelis pagrindinius psichikos tipus, kurie apibūdina skirtingus individo elgesio ir mąstymo būdus.
Kultūros nulemtas automatizmas
Šiam psichikos tipui būdingas elgesys, kurio pagrindą sudaro kultūros nulemti automatizmai. Vidiniai psichologiniai konfliktai, tokie kaip "instinktai prieš kultūros nulemtus automatizmus", dažniausiai sprendžiami kultūros naudai. Tai reiškia, kad žmogus paklūsta visuomenės normoms ir taisyklėms, net jei tai prieštarauja jo prigimtiniams instinktams.
Dvasinis žmogus
Šis tipas charakterizuojamas tuo, kad individas įsisąmoninęs žmogaus misiją - būti Dievo vietininku Žemėje. Toks žmogus kuria savo asmeninį santykį su Dievu ir sąmoningai prisideda prie Dievo užmanymo įgyvendinimo. Jam būdingas neformalus, nedogmatinis ir neritualinis tikėjimas Dievu, ir veikla Dievo užmanymo kryptimi, sutinkamai su savo gera valia.
Gyvuliškas tipas
Šiam tipui priklausantys asmenys svaiginasi įvairiomis psichotropinėmis medžiagomis, tokiomis kaip alkoholis, narkotikai, tabakas ir kitais narkotikais. Tokiu būdu žmogaus pavidalo subjektas tampa savininku tokios psichikos organizacijos, kuriai nėra vietos biosferoje ir pagal savo neatitinkančio susiklosčiusioms aplinkybėms elgesio kokybę pasidaro blogiausiu iš gyvulių. Be to, priklausomybė nuo svaigalų sukelia biolauko iškreipimus ir genetinę žalą palikuonims.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Psichologijos mokslo raida, šakos ir metodai
Psichologija, kaip mokslas, apima platų spektrą tyrimų sričių ir metodų. Jos raida prasidėjo nuo filosofinių apmąstymų apie sielą ir sąmonę, o vėliau išsivystė į empirinį mokslą, naudojantį eksperimentus ir stebėjimus.
Pagrindinės psichologijos šakos
Psichologijos šakos skirstomos pagal tyrimo objektą, uždavinius ir metodus. Pagrindinės šakos apima:
- Bendroji psichologija: tiria bendriausius suaugusio sveiko žmogaus psichikos reiškinius ir jų dėsningumus.
- Diferencinė psichologija: tiria žmonių individualius ir grupinius skirtumus.
- Biopsichologija: tiria psichikos ir elgesio biologinius pagrindus.
- Žmogaus raidos psichologija: tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę.
- Patopsichologija: tiria psichinės veiklos ir psichikos raidos sutrikimus.
- Specialioji psichologija: tiria organizmų įvairių anomalijų įtaką psichikos raidai ir funkcionavimui.
- Neuropsichologija: tiria psichinių funkcijų mechanizmus ir jų lokalizaciją smegenyse.
- Socialinė psichologija: tiria žmonių grupių ir asmenybės elgesio grupėse psichinius reiškinius.
- Zoopsichologija: tiria žemesniųjų gyvūnų psichikos reiškinių ypatybes.
Taikomosios psichologijos šakos
XX a. atsirado taikomosios psichologijos šakos, skirtos konkrečios veiklos ar veiksnių psichologinių problemų tyrimui. Tai apima:
- Darbo psichologiją
- Inžinerinę psichologiją
- Kriminalinę psichologiją
- Medicininę psichologiją
- Pedagoginę psichologiją
- Sporto psichologiją
- Teisės psichologiją
- Ekonominę psichologiją
Psichologijos metodai
Moksliniais psichologiniais tyrimais siekiama nustatyti psichikos ir psichinio gyvenimo faktus, įvairių faktų ir reiškinių ryšius, suformuluoti hipotezes, dėsnius, kurti ir tikslinti psichologines teorijas. Svarbiausi psichologijos metodai:
- Eksperimentas: tyrimas, kuriame manipuliuojama vienu ar daugiau kintamųjų, siekiant nustatyti jų įtaką kitiems kintamiesiems.
- Stebėjimas: sistemingas elgesio fiksavimas natūralioje arba laboratorinėje aplinkoje.
- Koreliacinis tyrimas: statistinių ryšių apskaičiavimas, siekiant aptikti natūraliai egzistuojančius ryšius.
- Anketavimas ir interviu: pagalbiniai metodai, dažniausiai remiantis tiriamųjų savistaba.
- Psichodiagnostikos metodai: taikomi praktiniams tikslams, iš kurių svarbiausi - psichologiniai testai.
Istorinė psichologijos raida
Psichologijos raida apima ilgą laikotarpį nuo senovės filosofinių apmąstymų iki šiuolaikinio empirinio mokslo.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Antika
Senovės filosofai nagrinėjo sielos prigimties, jos substancionalumo, struktūros, sielos ir kūno santykio, pažinimo gebėjimų problemas. Demokritas teigė, kad siela materiali, sudaryta iš smulkių atomų. Platonas sielą laikė dieviškąja žmogaus dalimi, nepriklausoma nuo kūno. Aristotelis pirmasis sistemingai aprašė psichinius reiškinius veikale "Apie sielą". Jis teigė, kad siela neatskiriama nuo kūno, yra gyvybės principas. Teofrastas aprašė asmenybės ypatybes ir tipus veikale "Charakteriai". Augustinas pabrėžė savęs pažinimo ir sąmonės analizės svarbą.
Viduramžiai
Viduramžiais psichikos tyrimai mažai plėtoti. Tomas Akvinietis nusipelnė psichologijai. Hipokratas sukūrė temperamento sąvoką ir išskyrė 4 jo tipus: choleriką, sangviniką, melancholiką ir flegmatiką. Galenas atskleidė ryšius tarp psichinių ir fizinių reiškinių, psichikos buveine laikė smegenis.
Naujieji amžiai
Naujaisiais amžiais psichologijos problemos suaktyvėjo. R. Göckelis pirmasis pavartojo psichologijos terminą. M. de Montaigne’is pabrėžė psichologijos svarbą ir nurodė, kad medžiagos reikia semtis iš savo sąmonės. XVII a. racionalistinė kryptis mąstymą laikė svarbiausiu pažinimo šaltiniu. R. Descartes’as teigė, kad sielą ir kūną sudaro 2 nepriklausomos substancijos, sukūrė reflekso sąvoką. Empirizmo srovė patyrimą laikė pagrindiniu pažinimo šaltiniu. T. Hobbesas aprašė asociaciją kaip dėsningą psichinių reiškinių ryšį. G. W. Leibnizas iškėlė hipotezę apie neįsisąmonintus psichinius reiškinius. J. Locke’as ir D. Hume’as išskyrė išorinę ir vidinę patirtį. Chr. Wolffas pateikė galių teoriją. I. Kantas skyrė praktinį ir teorinį protą, neigė eksperimento reikšmę psichologijai. J. F. Herbartas rekomendavo psichologijai taikyti matematiką ir kritikavo galių teoriją. J. P. Mülleris sukūrė specifinės energijos dėsnį. Sukurta asociacinė psichologija, kuri idėjų asociaciją laikė universaliu psichinių reiškinių aiškinimo principu.
XIX amžius: psichologija tampa savarankišku mokslu
XIX a. sparčiai plėtojantis gamtos mokslams, pagausėjo tyrimų, susijusių su psichologija. Fiziologai tyrė jutimo organų fiziologiją ir psichines funkcijas, nervų sistemos problemas. Atsirado požiūris, kad psichika yra smegenų funkcija. Psichologija susiklostė kaip savarankiškas mokslas, atlikus elementariųjų psichikos funkcijų tyrimus fiziologijos laboratorijose. W. M. Wundtas laikomas vienu pirmųjų naujojo mokslo kūrėjų, įkūrė pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Jis psichologijos objektu laikė sąmonę, kurios struktūros tyrimas yra pagrindinis psichologijos uždavinys. F. Brentano skelbė aktų psichologijos teoriją, pagal kurią reikia tirti sąmonės aktyvumą. H. Ebbinghauso ir G. E. N. Müllerio atliko atminties tyrimus. Sukurtas testų metodas asmenybės individualiems skirtumams tirti.
Esminiai skirtumai tarp žmogaus ir gyvūnų psichikos
Nors ir žmogus, ir gyvūnai turi psichiką, tarp jų egzistuoja esminių skirtumų, lemiančių sudėtingesnį ir labiau išvystytą žmogaus elgesį bei pažinimo procesus.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Kalba ir simbolinis mąstymas
Žmogus pasižymi unikalia kalbos sistema, leidžiančia jam ne tik bendrauti, bet ir abstrakčiai mąstyti, kurti simbolius ir perduoti sudėtingas idėjas. Gyvūnai taip pat bendrauja tarpusavyje, tačiau jų komunikacijos priemonės yra ribotos ir dažniausiai susijusios su tiesioginiais poreikiais ar emocijomis.
Savimonė ir introspekcija
Žmogus geba suvokti save kaip atskirą individą, turintį savo mintis, jausmus ir patirtį. Jis gali analizuoti savo elgesį, mąstyti apie savo mąstymą (metakognicija) ir planuoti ateitį. Gyvūnams savimonė būdinga mažesniu mastu, o introspekcija praktiškai neįmanoma.
Kultūra ir socialinė sąveika
Žmonės kuria sudėtingas kultūrines sistemas, apimančias normas, vertybes, tradicijas ir technologijas. Kultūra perduodama iš kartos į kartą per mokymąsi ir socialinę sąveiką. Gyvūnai taip pat gyvena grupėse ir turi tam tikras socialines struktūras, tačiau jų kultūra yra primityvesnė ir mažiau lanksti.
Abstraktus mąstymas ir kūrybiškumas
Žmogus geba mąstyti abstrakčiai, kurti naujas idėjas, spręsti sudėtingas problemas ir kurti meno kūrinius. Gyvūnų mąstymas dažniausiai yra konkretus ir orientuotas į išgyvenimą. Jie gali išmokti spręsti tam tikras užduotis, tačiau jų kūrybiškumas yra ribotas.
Moralė ir etika
Žmonės turi moralės ir etikos sistemas, kurios reguliuoja jų elgesį ir santykius su kitais. Jie geba atskirti gėrį nuo blogio, jausti empatiją ir atsakomybę už savo veiksmus. Gyvūnų elgesį reguliuoja instinktai ir socialinės normos, tačiau moralinės dilemos jiems nebūdingos.
Technologijos ir aplinkos keitimas
Žmogus sukūrė įvairias technologijas, kurios leidžia jam keisti aplinką ir prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Jis gali statyti namus, gaminti įrankius, auginti maistą ir keliauti po visą pasaulį. Gyvūnai taip pat prisitaiko prie aplinkos, tačiau jų galimybės yra ribotos ir priklauso nuo jų biologinių savybių.