Žmonijos įtaka planetos likimui yra milžiniška. Kai 2020 m. žurnale „Nature“ publikuotas tyrimas atskleidė, kad globali žmogaus pagamintų objektų masė viršija visą bendrą gamtinę biomasę Žemėje, žmonijos įtakos planetos likimui mastas įgavo iki tol vargiai įsisąmonintą realumą. Straipsnyje nagrinėjamas žmogaus elgesys ribinėse situacijose, jo pasirinkimo laisvė ir motyvai.
Antropocentrinė Hegemonija ir Rūšizmas
Sociokultūriniu požiūriu, antropocentrinė hegemonija linkusi skirstyti visą pažintinų būtybių spektrą į „savų“ ir „kitų“ grupes. Technologinė pažanga, politinis, ekonominis, kultūrinis progresas, medicinos žinios ir meno gebėjimai leido žmonijai įsigalėti kitų rūšių atžvilgiu. Šis evoliucinis atotrūkis įdiegė savosios rūšies ypatingumo pojūtį, žmogaus ir gamtos, kultūros ir natūros, laukinio ir dirbtinio perskyrą.
Ekologų Briano Swartzo ir Brento D. Mishlerio žodžiais tariant, rūšizmas (angl. speciesism) rūšies atžvilgiu yra tas pats, kas rasizmas rasės atžvilgiu. Rūšizmo šaknys slypi individualiame žmogaus santykyje su gamtiškuoju pasauliu, kasdieniuose ir labai konkrečiuose veiksmuose, mintyse bei pasirinkimuose, tačiau jo pasekmių šleifas nusidriekia per globalias ekologijos, etikos, aplinkosaugos, teisės, kultūros ir energetikos sferas, tiesiogiai veikiančias visus visuomenės gyvavimo aspektus. Kaip ir bet kokio kito tipo diskriminavimas, rūšizmas remiasi dviem pamatinėmis prielaidomis: pirma, atskirų rūšių egzistavimu; antra, vienos iš tų rūšių viršenybe kitų atžvilgiu. Autoriai pabrėžia, jog nė viena iš minėtų prielaidų rūšizmo atveju nėra pagrįsta.
Rūšies Samprata ir Žmogaus Viršenybė
Darwinas pripažino, jog rūšies etiketė - anaiptol ne griežtas, bet labiau sutartinis dydis, kur kas dažniau, nei gali pasirodyti, nulemiamas subjektyvaus taksonomo pasirinkimo laikyti tam tikrą liniją rūšimi, net jei nesama jokio fundamentalaus morfologinio ar genetinio skirtumo nuo kitų linijų. Realiai veikiantys ekologiniai vienetai visgi yra individai, o jų priklausymas vienai ar kitai rūšiai taip ir lieka teorinė amžino, bet ganėtinai bergždžio mėginimo suklasifikuoti pasaulį išraiška. Kalbant apie antrąją prielaidą - dominuojančios rūšies viršenybę - tenebūna kvestionuojamas išskirtinis žmogaus smegenų tūris ir protinės galimybės, tačiau negalima ignoruoti kuo toliau, tuo labiau gausėjančių mokslinių gyvūnų, augalų, grybų ir kitų gyvybės formų intelekto, sąmoningumo ir autonomijos įrodymų, net jei šie intelektiniai gebėjimai pasireikštų kiek kitokiomis, nei mums įprasta, formomis.
Kaip išradėjo, kūrėjo, architekto ir tyrinėtojo, žmogaus protas pasiekė neįtikėtinų aukštumų, tačiau ar galima teigti, jog pranokstame kitas būtybes emocinio intelekto atžvilgiu? Išsinerti iš antropocentristinės mąstysenos ir priimti „kitą“ kaip visavertį bendražygį, brolį, partnerį, net jei tasai kitas maitinasi fotosintezės būdu, dauginasi skildamas perpus ar žymisi teritoriją šlapimu, sunku dėl to, kad nežmogiškų gyvybės formų subordinacija žmogiškoms - vienas giliausiai vakarietiškoje sąmonėje įsitvirtinusių principų.
Taip pat skaitykite: Literatūrinis dvilypumas
Kalba ir Vakarietiškas Mąstymas
Užtenka atkreipti dėmesį į kalbą kaip vidinį logikos modelį bei pasaulio konceptualizavimo įrankį, ir netruksime pastebėti, jog daugelis šiandieninių pasaulio kalbų ištisai biologinių elementų įvairovei nusakyti vartoja vos vieną ar kelis nuasmenintus, bespalvius įvardžius. Pavyzdžiui, anglų kalba bet kuris gamtinis objektas ar subjektas įvardijamas paprasčiausiu it, lygiai taip pat taikomu ir visiems negyviems, dirbtiniams, belyčiams ir beveidžiams daiktams. Turbūt nereikia sakyti, kad toks kalbos abstraktumas kuria kur kas silpnesnį, kone punktyrinį ryšį su nežmogiškomis būtybėmis negu, tarkime, Havajų salų čiabuvių žodynas, kuriame yra 108 žodžiai, skirti apibūdinti saldžiosioms bulvėms, 42 - cukranendrėms ir 47 - bananams, ar Brazilijos banivų genties dialektas, kuriame 29 skirtingais žodžiais įvardijamos skruzdėlės ir įvairūs jų potipiai.
Vakarietiško mąstymo tradicijoje, besitęsiančioje dar nuo senovės Graikijos, žmogaus viršenybė sudaro tokį tvirtą savasties pagrindą, kad mintis, jog nežmogiškos gyvybės formos ar net ištisos ekosistemos taip pat gali turėti teisių ir būti emancipuotos ir lygiavertės politinės, teisinės, kultūrinės bei ekonominės sistemos partnerės, iš pirmo žvilgsnio daugeliui gali sukelti juoką ir skepticizmą. Tiek antikinėje, tiek krikščioniškoje kultūroje gamta suvokiama kaip pasaulio elementas, sukurtas išskirtinai dėl žmogaus ir egzistuojantis vien jo reikmėms patenkinti, todėl žmonija turinti teisę naudotis jos ištekliais be jokių rūpesčių ar skrupulų, išskyrus savo veiksmų padarinius kitiems žmonėms. Gary Steineris ir Marcas Luchtas šiai pozicijai įvardyti siūlo net ne antropocentrizmo, bet antroposuprematizmo terminą.
Istorinis Kontekstas ir Moralės Samprata
Vienas iš centrinių nežmogiškosios egzistencijos subordinavimo žmogiškajai principų grindžiamas aiškiai pastebimų intelektinių gebėjimų turėjimu. Aristotelio filosofijoje, nors pats mąstytojas buvo susipažinęs su plačia gyvūnų elgesio modelių įvairove ir savo zoologiniuose veikaluose pripažinęs, jog daugelis gyvūnų demonstruoja intelekto ir kūrybiškumo požymius, nežmogiškos būtybės visos tarsi viena priskiriamos aloga kategorijai, t. y. padarams, neturintiems sąmonės, sprendimo galios, logikos ar kalbos. Gyvūnų elgesys suvoktas kaip visiškai valdomas instinktų ir kūniškų poreikių, priešingai nei žmogaus, vienintelės būtybės, įkūnijančios logos.
Stoikai palaikė žmogaus rūšinio išskirtinumo idėją plėtodami pasaulėžiūrą, teigiančią, kad visų nežmogiškų būtybių paskirtis tėra tenkinti žmonijos poreikius. O Seneka priėjo prie išvados, kad gėris neegzistuoja gyvūnuose, kadangi jie neturi intelekto. Šiuo atveju gėris suvokiamas kaip pats sugebėjimas kontempliuoti gėrį, užsiimti aristoteliškąja theoria, būdingas tik žmogui ir šitaip priartinantis jo galimybes prie dieviškų galių. Platono ir Aristotelio sukurta gamtinių būtybių gradavimo pagal sudėtingumą, intelektą ir vertę sistema, scala naturae, kurios hierarchinės piramidės viršūnėje įkurdinti dievai, po jų eina žmonės, o atitinkamai žemesnėse pozicijose rikiuojasi gyvūnai, augalai ir negyvosios gamtos elementai, tokie kaip mineralai, stoikų buvo iškelta iki kosmologinio principo, kuriame kontempliacijos sugebėjimas dar labiau priartino žmogų prie dievų, kartu padidindamas jo atotrūkį nuo visų kitų būtybių ir paversdamas jas viso labo „aptarnaujančiu personalu“.
Epikūras nežmogiškų gyvybės formų nė nelaikė būtybėmis, kurioms galėtų būti taikomi teisingumo ar neteisybės terminai, nes jie galioja tik sugebantiems dalyvauti diskusijoje ir sudaryti taikias tarpusavio sutartis. Šitokia mąstymo pozicija beveik nepakitusi prasitęsė ir vakarietiškoje filosofijos istorijoje, plėtojama šv. Augustino, Tomo Akviniečio, Descartes’o ir Kanto. Kantas, pavyzdžiui, pats to nesiekdamas sudėjo antropocentristinio egoizmo esmę į teiginį, jog žmogaus moralinė pareiga vengti žiauraus elgesio su gyvūnais iš tiesų yra pareiga visai ne gyvūnams, bet žmonijai.
Taip pat skaitykite: Suaugusiųjų elgesio ypatumai
Ekologinė Emancipacija
Sharon R. Taip, ekologinė emancipacija kaip nežmogiškų būtybių lygiateisiškumo pripažinimas ir teisingumu grįstą koegzistavimą įgalinančios sistemos vystymas reikalauja didžiulių pastangų ir drastiško savasties perkonstravimo tiek individualiu, tiek visuomenės lygmeniu. Tačiau praeityje jau yra pavykę įgyvendinti ne mažesnio masto kultūrinius pokyčius, pavyzdžiui, perėjimą nuo viduramžiais vyravusio teocentrinio pasaulio modelio prie šiuolaikinio antropocentrinio, tad galima tikėtis, jog panašūs mąstysenos procesai priverstų atsisakyti ir pastarojo ar bent jau pažvelgti į jį kritiškiau. Tokią galimybę Krausė argumentuoja labai paprastai, pasitelkdama analogiją su nuvertinamomis žmonių visuomenės grupėmis. Geriau pagalvojus, nėra jokio subjektyvaus žmogaus vertės įrodymo, tėra procesijų procesijos aktyvistinių judėjimų, straipsnių bei kalbų, ilgainiui nuskambėjusių taip plačiai ir priimtų tokios daugybės žmonių, kad galiausiai tapo nekvestionuojamomis, intuityviomis tiesomis. Tad lygiai taip pat ir nežmogiškų gyvybės formų emancipacijai įgyvendinti tereikia pakankamai aktyviai ir tikslingai ją įsisąmoninti.
Svarbu pasakyti ir tai, kad, tarkime, dirvožemio grybų ar tropinių miškų įtraukimas į teisinę, politinę, kultūrinę bei ekonominę sistemą nereiškia, jog posėdžiuose šalia Seimo narių privalės kūpsoti dirvos luitai ar kurkti tropinės medvarlės. Tai viso labo tereiškia, kad priimant sprendimus bet kurioje institucijoje, o ypač susijusioje su gamtos išteklių naudojimu, žemdirbyste ar gamtine energetika, būtų skirta pakankamai dėmesio grybų ir medvarlių teisei į visavertišką, kuo mažiau sutrikdytą egzistavimą.
Visgi jau galima matyti džiuginančių ekologinės emancipacijos proceso užuomazgų. Štai 2021 m. Los Cedros miškui šiauriniame Ekvadore buvo suteiktas juridinio asmens statusas ir teisės, o Niujorko universiteto Teisės fakulteto globojamo projekto MOTH (The More Than Human Rights Project) sumanytojai stengiasi pasiekti, kad jam būtų suteiktos ir autoriaus teisės kaip britų muziko Cosmo Sheldrake’o dainų, kuriose naudojami miške įrašyti paukščių bei kitų gyvūnų ir medžių garsai, bendraautoriui. Globalios grybų tyrimus, apsaugą ir integraciją kultūros bei politikos sferose skatinančios organizacijos Fungi Foundation įkūrėjai Giulianai Furci pagaliau pavyko įtikinti Čilės Vyriausybę įtraukti nykstančių grybų rūšių apsaugą į visus infrastruktūros projektus. Ekvadoro, Bolivijos, Ugandos, JAV, Kanados, Brazilijos, Naujosios Zelandijos, Meksikos ir Šiaurės Airijos konstitucijose, įstatymuose bei vietinėse politinėse praktikose didesniu ar mažesniu mastu jau įtraukiamos gamtos elementų teisės. Ekosistemų ir upių teisės pripažintos Indijos ir Kolumbijos teismuose.
Naujas Požiūris į Gamta
Ką galėtų duoti mentaliteto pokytis, kai nežmogiškos būtybės priimamos kaip lygiaverčiai partneriai, pašnekovai, kasdienybės bendrakeleiviai? Ką jie papasakotų mums, jei tik suteiktume galimybę kalbėti ir būti išgirstiems? Kokius sprendimus priimtų pati Gamta, jei leistume jai naudotis tokiais pačiais galios įrankiais, kokius valdome mes?
Pastaraisiais dešimtmečiais inovatyvaus dizaino sferoje pasirodęs daugiarūšiškumo (angl. multispecies) konceptas pasireiškia eksperimentavimu su natūraliomis medžiagomis, biologiniais procesais bei tradiciniais, pirmapradžiais metodais, šiuolaikinėmis technologijomis išgryninant į dizaino procesą įtrauktų nežmogiškų būtybių „balsus“. Vis dar kiek futurizmu dvelkiantis, tačiau vis realesnis biodizainas tyrinėja galimybes pakeisti taršią, netvarią ir destruktyvią industrinę gamybą biologiniais procesais bei integruoti gyvuosius elementus į urbanistinės plėtros, architektūros, infrastruktūros lygmenis. Jau galima aptikti eksperimentų su pačiomis įvairiausiomis gyvybės formomis - nuo grybienos, iš kurios kuriamos lengvai suyrančios pakuotės, izoliaciniai bei amortizaciniai užpildai, dirbtinės odos gaminiai ir net dirvožemiui nekenkiantys karstai, iki dumblių, iš kurių išgaunamas biokuras, natūralūs maisto tirštikliai, kosmetikos priemonės, ar bakterijų, pasitelkiamų gaminant fermentus ir bioplastiką.
Taip pat skaitykite: Charakterio bruožų įtaka
Asmens Pasirinkimo Laisvė Ekstremaliose Situacijose
Kiekvienas sprendimas ribinėse situacijose, tai mūsų vertybių, moralės atspindys: ar sugebame priimti racionalius sprendimus, kurie ne visada pateisina savisaugos inkstinktą? Ar pasiduodame baimei, redukuojame mūsų vertybių ratą tik iki vieno - išgyventi? Žmogaus pasirinkimo laisvę ir motyvus ektremaliose situacijose apiebrėžia žmogaus moralė. Daugelis mano, jog moralė kraštutinėse situacijose pranyksta.
Romane Izaoko tėvas sudaro žodinę sutartį su Šogeriu: jeigu Izaokas laimės partiją, sušaudytas bus jis, jeigu pralaimės, sušaudyti bus geto vaikai, tačiau žaidimą užbaigus lygiosiomis - jaunuolis ir vaikai liks gyvi. Partijos finale šis pasirenka pergalę bei įrodo, kad savisaugos išsikėlimas prieš moralinę pareigą nėra iš anksto nulemtas ir neišvengiamas. Izaokas viso kūrinio metu patiria tam tikrą moralinę koliziją tarp racionalaus apsisprendimo pirmiausia išsaugoti save ar rinktis kitus. Laikui bėgant tampa akivaizdu, kad vienintelis teisingas ėjimas - pasiaukoti dėl žydų geto vaikų.
Judėjų Tikybos Pamokos ir Vertybės
Judėjų tikybos dalyko paskirtis - sudaryti sąlygas mokiniams kelti asmens tapatumo, etinius, egzistencinius, socialinius, kultūrinius klausimus ir ieškoti atsakymų tikėjimo ir mokslo dialogo perspektyvoje. Siekiama, kad mokiniai ugdytųsi būti kūrybingomis asmenybėmis, gebančiomis pažinti judaizmo prasmę ir tolerantiškai priimančiomis kito tikėjimo ir kito gyvenimo būdo bendruomenes. Mokiniai, skaitydami Tanachą ir nagrinėdami jo pasakojimus, susipažįsta su D-o apreiškimo šaltiniu žmonėms, atskleidžia Tanacho istorinį, kultūrinį paveldą.
Judėjų tikybos pamokose ugdomas kultūrinis sąmoningumas, grindžiamas judėjų kultūros tradicija Lietuvoje, Europoje ir pasaulyje. Ugdomas judėjų meno ir muzikos estetinis pažinimas ir skonis, skatinamas meninės raiškos aktyvumas kuriant. Judėjų tikybos pamokose mokiniai tyrinėja judėjų kultūros paveldą, identifikuoja kūrybines jo supratimo ir pritaikymo savo gyvenime galimybes. Kūrybiškai interpretuoja judėjų kultūrinį paveldą - naudodami analogines ir laisvai prieinamas naujausias interaktyvias IKT priemones, įrankius išreiškia savo santykį su paveldu, interpretuoja ir išreiškia jo vertybes, proaktyviai (prisidėdami prie sudarymo ir organizavimo) dalyvauja interaktyviuose testuose, viktorinose, kuria vaizdo ir garso, interaktyvių žaidimų kūrinius.
Judėjų tikybos pamokose, nagrinėjant bendruomenės, etikos, moralės ir kitas pažinimo sritis, yra stiprinamas pilietinis tapatumas, skatinama socialinė atsakomybė ir aktyvumas. Judėjų tikybos pamokose mokiniai skatinami pasitikėti savo jėgomis, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir įsivertinti savo bei analizuoti visuomenės poelgių pasekmes; ugdomas socialinis atsakingumas. Per savęs gilesnį pažinimą ugdoma savimonė, skatinama savitvarda ir atsakingas rūpinimasis sveikata. Judėjų tikybos pamokose mokinys supranta įvairiomis formomis perteikiamą religinę ir etinę (moralinę) žinią, ją kritiškai vertina, interpretuoja ir pats perduoda, tinkamai argumentuodamas bei paaiškindamas. Pamokose naudojamos kalbinė ir vizualinė raiškos priemonės. Judėjų tradicijų ir etikos pamokose mokiniai skatinami išsiugdyti kritinio informacijos rinkimo bei vertinimo, kritinio samprotavimo ir faktų bei jų interpretacijos lyginimo skaitmeninėje erdvėje gebėjimus, juos nuolat lavinti.
tags: #zmogaus #elgesys #ribinese #situacijose